Kiek kainuoja pervežti daiktus į Angliją skubiai ir su garantija?

Jau kokiai 22 metus vežioju baldus, dėžes ir visokius keistus daiktus iš Lietuvos į Angliją ir atgal. Žmonės dažnai rašo vienu klausimu: kiek kainuoja pervežti daiktus į Angliją skubiai ir su garantija? Atsakymas sudėtingesnis, nei atrodo. Ne dėl to, kad noriu vengti – tiesiog kaina priklauso nuo to, ką veži, kada, kur ir kokia ta „garantija“ suprantama. Kai kurie galvoja, kad čia kaip taksi – paspaudi mygtuką ir atlėkia. Ne. Čia logistika, sienos, oras, vairuotojai, kurie irgi žmonės. Šiandien papasakosiu taip, lyg sėdėtume prie kavos – tiesiai, be filtro ir be to dirbtinio balso.

Kaina ir tai, kas ją veikia

Kiek maždaug kainuoja pervežti daiktus į Angliją skubiai ir su garantija, jei turi standartinį 2 kambarių butą?

Daugiausia gaunu šitą klausimą. Standartinis butas – sofa, lova, spinta, 20-30 dėžių, buitinė technika. Jei nori per savaitę ir be didelio streso, kaina svyruoja nuo 800 iki 1500 eurų. Bet jei reikia skubiai – tarkim, per 3-5 dienas – žiūrėk į 1200-2000 eurų. Su garantija... na, kas ta garantija? Kad atveš nepavogę? Kad laiku? Aišku, brangiau šiek tiek bus, nes reikia fiksuotų reisų. Aš sakau atvirai – pigūs skubūs pervežimai dažnai mitas. Arba daiktai suspaudžiami su kitais kroviniais laukiant. Buvęs atvejis – klientas sumokėjo 900, o daiktai dvi savaites važinėjo po Europą kol surinko pilną fūrą. Ne pats geriausias jausmas.

Ar kaina skiriasi, jei vežu tik sofa, šaldytuvą ir dvi dėžes?

Taip, žinoma. Čia ne taksi, kur skaičiuoja kilometrus. Mažesnis krovinys dažnai kainuoja daugiau proporcingai, nes vietos fūroje užima, bet mažai. Viena sofa ir šaldytuvas kainuos apie 400-600 eurų. Skubiai? Pridėk dar 150-250. Nes vairuotojui neapsimoka kiurinti dėl trijų daiktų, kai gali paimti pilną butą. Todėl maži kroviniai skubiai keliauja tik radus bendrą vežimą arba mokant už visą vietą. Kartais žmonės pyksta – kodėl už penkis daiktus prašo beveik tiek, kiek už pusę buto? Ogi todėl, kad logistika nemėgsta tuštumos. (Galvojau, pasakysiu kitaip, bet tiesiog taip yra.) Geriau pasiūlyk kaimynui bendrą krovinį.

Kodėl vieni labai pigūs, o kiti brangūs, kai rašo "express pervežimas"?

Oho, čia jautri vieta. Express – žodis, kuriuo apsibarstę visi. Tikras express reiškia mašiną tik tau, važiuojančią tiesiai. Kaina atitinkama – nuo 2000 eurų. O kai kurie rašo "express" ant Facebook, o tai reiškia, kad greičiau nei per mėnesį. Jiems express – 10 dienų. Pamenu, vienas vaikinas paėmė 700 eurų, pasiėmė daiktus iš Panevėžio... ir po trijų savaičių paskambino iš Kent. Express, ane? Pigūs dažnai reiškia nežinomą vairuotoją, be draudimo, be jokios garantijos. Rimta firma duos numerį, sutartį, draudimą. Brangiau? Taip. Bet kai reikia, kad sofa atvažiuotų laiku – brangus variantas tampa pigesniu nervams.

Kokią kainą galiu tikėtis, jei vežu iš Kauno į Londoną ir turiu terminą per 48 valandas?

Oi. 48 valandos. Tai sritys, kur galiu padėti ne visiems, nes mašinos nestovi Kaune kaip taksi. Iš Kauno į Londoną – apie 2000 km. Vairuotojas gali vairuoti tik 9 valandas per parą... na, oficialiai. Realiai per dvi paras įmanoma, bet reikia dviejų vairuotojų arba labai geros logistikos. Kaina prasideda nuo 1500 eurų mažam kroviniui ir šauna virš 3000 už pilną butą. Garantija čia bus tokia – dieną kartais garantuojam, bet valandą... nei aš, nei Dievas M25 nepajudins greičiau. Jei kas žada valandą – meluoja. Arba nežino, kas yra M25 penktadienio vakarą. Tiesiog pirk pasitikėjimą, o ne stebuklą.

Kai laikrodis spaudžia

Ką reiškia "skubus pervežimas" – jie tikrai važiuoja tiesiai pas mane be sustojimų?

Va čia ir įdomu. Ne, ne visada. Yra trys skubumo lygiai. Pirmas – dedi daiktus į artimiausią fūrą, kuri važiuoja į Angliją. Stoja, bet važiuoja. Antras – fūra renka tavo daiktus ir važiuoja per kelias dienas, bet gali paimti dar ką nors pakeliui. Trečias – tiesioginis reisas, be sustojimų. Kainos skiriasi dvigubai. Kaip atskirti? Klausk tiesiai – ar mano daiktai bus vieninteliai fūroje? Jei atsako "daugiausia jūsų", reiškia, bus ir dešimt kitų. Skubus pervežimas dažnai rinkodaros triukas. Realus be-sustojimų variantas brangus ir užima mašiną dienai. Bet tada tikrai žinai, kad tavo dėžės nevažiuos į Berlyną pirmiau.

Ar skubiai vežant daiktus į Angliją galima garantuoti dieną ir valandą?

Dieną – dažnai taip, jei ne piko metas. Valandą – ne, nebent esi pasirengęs mokėti kokius 5000 eurų už eksliuzyvinį reisą. Ir net tada... na, pasienis gali užsidaryti, Doverio uoste gali striktis liftai. Aš kalbu iš patirties – 2022 metais vairuotojas susirgo — vidurinės ausies uždegimu? (taip, skamba keistai, bet taip buvo) – ir savaitę šnopo. Užsakovas pyko, bet ką padarysi. Garantuoti valandą logistikoje – praktiškai neįmanoma, nebent turi privatų lėktuvą. Geriausiu atveju pasakys "rugsėjo 12-14 dienomis, antroje pamainoje". Tai ir laikyk tuo garantija.

O jei mano daiktai turi važiuoti su kitais kroviniais – kiek tai užtruks?

Tai standartiškai ir vyksta. Dalinis krovinys arba groupage. Laikas – nuo 5 iki 14 dienų. Kodėl tokia spraga? Nes reikia surinkti pakankamai daiktų. Kartais pasiseka – kitą dieną kažkas krauna pilną butą Vilniuje ir tavo dvi dėžės gali sulįsti kartu. Kartais lauki savaitę, kol atsiras krovinys iš Klaipėdos. Aš dirbu taip – jei skubu, stengiuosi ieškoti vietos artimiausiame reise. Bet čia jau ne garantija, o geras ketinimas. Jei tikros garantijos reikia – reikia pilnos fūros. Taip yra ir taškas. Nors kartais pilna fūra irgi laukia keltų bilietų. Netobulas pasaulis.

Kiek dienų realiai užima pervežimas iš Lietuvos į Angliją su pilnu kroviniu ir su garantija?

Pilna fūra – apie 30-40 vairavimo valandų iki Londono. Logistika – dvi dienos kelyje. Bet pridėk pasienį, keltą, poilsį. Garantuotai – 3-4 darbo dienos. Galiu pasakyti 99 procentais, kad per 5 dienas bus, jei ne audra. Bet garantija... jei kontrakte parašyta "per 3 dienas", tada gerai. Jei tik žodžiai – tai ne garantija, o pažadas. O pažadai kartais sulaužomi, kai subyla generatorius. Buvo atvejis netoli Hanoverio – skubus pervežimas pasruko dviem dienom. Klientas suprato, draudimas padengė. Pilnas krovinys su sutartimi – saugiausias būdas. Bet irgi ne šarvuočis.

Ar yra skirtumas, jei skubu žiemą prieš Kalėdas?

O, taip. Kalėdinis sezonas – košmaras. Lapkričio pabaiga–gruodžio 20-oji. Anglijoje viskas stringa, kainos šokteli 30-50 proc., o garantijos tampa labiau intencijomis. Vairuotojai nori namo, keltų bilietų nėra, orai blogi. Aš tą laiką vengiu skubių užsakymų, jei galiu. Kartais klientai pyksta, bet geriau pasakau – arba brangiau, arba be tikslios datos. Vienais metais Doverio eilė buvo 18 valandų. Aš nepasirašinėju po garantijomis tokiu metu. Nebent klientas supranta, kad "garantija" reiškia "padarysim viską, kas įmanoma, bet jei pragaras atsiveria – atleiskit". Žiema ir skubumas – bloga kombinacija. Mokėk daugiau arba planuok lapkritį.

Garantija – ką gauni, ką ne

Ką reiškia "garantija" pervežimo kompanijoje – kad daiktai saugūs ar kad laiku pristatyti?

Pažadu, šitas klausimas mane erzina jau dvidešimt metų. Garantija dažnai skamba kaip magiškas žodis. Realybė – reikia žiūrėti į sutartį. Viena garantija – draudimas nuo sugadinimo (goods in transit). Kita – pinigų grąžinimas, jei nepristatė laiku. Trečia – tik žodinis "taip, taip, viskas bus gerai". Aš klientams sakau – jei nerodo draudimo poliso, tai nėra garantija, o marketologo svajonė. Pernai viena kompanija garantavo "100 proc. saugumą", o kai sudužo stiklinis stalas, išėjo, kad draudimas galiojo tik jei pats supakavai pagal NASA standartus. Skamba juokingai, bet taip buvo. Garantija turi būti ant popieriaus, su sąlygomis.

Ar garantija galioja, jei pats supakuoju daiktus blogai?

Dažniausiai – ne. Ir čia klientai labiausiai nustemba. Aš visada sakau – jei veši vertingus daiktus, leisk supakuoti mums. Arba mokėk už tinkamą medžiagą. Kartais žmonės susikrauna į pašto dėžes nuo bananų, apvynioja laikraščiais ir stebisi, kodėl porcelianas tapo trupiniais. Draudimas tokiu atveju dažnai atšoka kaip kamuoliukas. Yra sąvoka "netinkamas pakavimas" – exemption visur. Aš žinau, kad norisi sutaupyti. Bet jei moki už pervežimą su garantija, tai pradžia yra pakavimas. Jei pats pakuoji – fotografuok kiekvieną žingsnį. Rimtai. Tai vienintelis būdas įrodyti, kad daiktai buvo tvarkingi. Vieną kartą klientas taip ir padarė – išgelbėjo situaciją.

Ar verta mokėti brangiau už "Premium" garantiją, ar tai tiesiog marketingas?

Premium garantija... hmm. Aš čia abejoju. Kai kurios kompanijos parduoda auksines pakopas. Realiai tai reiškia, kad daiktai važiuos pirmuoju reisu, o ne antruoju. Ir draudimo limitas didesnis. Ar verta? Jei veši antikvarinę komodą – taip. Jei seną sofą į studento kambarį Londone – ne. Aš manau, kad geriau pasiimti standartinį variantą su normalia sutartimi ir pasižiūrėti, kas ta įmonė per viena. Kartais "Premium" slepia tą patį furgoną, tik su lipniu popierium. Nenusikalsk – jei kaina per didelė, paklausk, ką gauni daugiau. Jei atsako abstrakčiai "geresnį aptarnavimą" – spruk. O jei pateikia polisą – galvok.

Ką daryti, jei kompanija sako "taip, garantuojam", bet nieko nepasirašo?

Spruk. Garantija be parašo – kaip pažadas alaus bare. Malonus, bet neįpareigojantis. Kai kas nors sako "garantuojam", paklausk – o kur sutartis? Kur draudimo lapas? Elektroninis laiškas su kaina jau gali būti įrodymas. Geriau – pasirašyta sąskaita su sąlygomis. Aš pats siunčiu du lapus – vieną apie kainą, kitą apie sąlygas. Nes teisme "jis žodžiu sakė" – neveikia. Buvo atvejis, kai įmonė paėmė 3000 eurų, pradingo mėnesiui. Be sutarties – beatodairiškai prapuolę pinigai. Su sutartimi – gali grąžinti arba reikalauti. Nepasirašinėk nieko akla tikėjimu. Tai, beje, galioja ir gyvenimui.

Kas dažnai nutinka ir niekas nepasako

Ar pervežėjai tikrai nesuvarto daiktų ar nepameta dėžių – rašot su garantija, bet kaip yra?

Ai, ar galiu atvirai? Ne visada. Yra tokių vairuotojų – degtinių buteliai dingsta. Garantija dažnai apima tik išorinius sugadinimus. O jei dėžė pasimetė? Fūroje tūkstančiai daiktų. Kartais perskaito etiketę blogai. Aš mačiau visko. Buvo – pametė dėžę su batais Eurotunelyje. Ne, batai neatėjo. Buvo – sudaužė televizorių, nes sudėjo po sofa. Čia žmogiška kvailystė, ne piktybė. Garantija su draudimu padengia daiktus, bet nepametimą padengia tik tada, jei turi sąrašą su numeracija. Daryk sąrašus. Fotografuok. Eik iš proto dėl etikečių. Tada turi šansą.

Ar teko matyti, kad skuba pražūdinga klientui – pavyzdžiai?

O taip. Pamenu jauną šeimą iš Šiaulių – reikėjo pervežti baldus į Angliją skubiai ir su garantija prieš darbo pradžią. Sutartis buvo greitai pasirašyta, bet neatskaitė pakavimo laiko. Daiktai atkeliavo sušlapę. Kodėl? Skubiai kraunama lietuje, o fūra turėjo skylę tentą, kurią pamatė tik kelyje. Draudimas nepadengė "nekvalifikuoto pakrovimo". Jie prarado sofą ir kilimą. Kitas atvejis – studentė sumokėjo pigiai už "express", o daiktai mėnesiui įstrigo sandėlyje netoli Birmingamo, nes vairuotojas nenorėjo važiuoti tuščias. Skubumas kartais atveria duris nesąžiningiems. Turi laiko – imk ramų variantą. Turi skubėti – mokėk trigubai ir tikrink du kartus.

Kodėl kartais skubus pervežimas atidedamas, nors pažadėjo rytoj?

O kodėl lėktuvai vėluoja? Kartais fūra sugedo. Kartais vairuotojas pavargo ir viršijo laiką. Kartais muitinėje klaida popieriuje. O kartais pardavėjas pažadėjo tai, ko fiziškai negali įvykdyti. Aš sakau – jei reikia tiksliai rytoj, renkiesi oro siuntą, ne fūrą per tūkstančius kilometrų. Fūroje viskas slidiuoja. Buvo, kad klientas pervedė pinigus, o vairuotojas neatvažiavo, nes gavo geresnį pasiūlymą. Ką darysi? Laikas pražuvo. Garantija čia tampa teisiniu klausimu. Geriau tartis dėl dienos lango nei konkrečios datos. "Rytoj" – pavojingas žodis šitam versle.

Ką daryti, jei mano daiktai Londono sandėlyje savaitei užstringa nors mokėjau už skubą?

Skambini. Rašai. Grasini. O tada lauki. Londono sandėliai – ypač Wembley, Harlesden – kartais primena chaosą. Daiktai atvažiuoja, bet nėra kam iškrauti, arba pametami popieriai. Mačiau, kaip krovinys savaitę stovėjo, nes darbuotojas pasirašė už gavimą, bet neįrašė į kompiuterį. Skubus pervežimas atidavė daiktus, o paskui – tylu. Jei turi sąskaitą su "skubaus pristatymo" sąlyga, reikalauk kompensacijos. Realiai – dažnai gauni nuolaidą kitam pervežimui. Mažai kas grąžina visus pinigus. Patarimas – rinkis kompaniją, kuri turi savo arba kontroliuojamą sandėlį. Skuba baigiasi sandėlyje dažniau nei kelyje.

Smulkmenos, kurios sutaupo galvos skausmo

Klausiu tiesiai – man reikia skubiai pervežti į Angliją su garantija. Ką privalau apžiūrėti kompanijoje?

Pirma – ar turi oficialų adresą, ne tik mobilaus numerio. Antra – ar rodo draudimą. Trečia – ar atsako į el. laišką greitai. Aš patikrinu klientus, bet jūs turit tikrinti mus. Pažiūrėk Google atsiliepimus protingai – jei ten 100 proc. penkių žvaigždučių su idealiu lietuviu, tai nupirkti. O jei vienas rašo "atvežė savaite vėliau, bet pagaliau pristatė" – realu. Paklausk apie firmos amžių. Penkeri metai – nieko nereiškia. Dvadešimt – reiškia, kad pragyveno krizes. (Oj, jau pasigyrimas gavosi, atleiskit.) Paprašyk sandėlio nuotraukos. Jei siunčia paimtą iš Google – atpažinsi. Paklausk, kur bus tavo daiktai, jei fūra suges.

Ar draudžia daiktus pervežimo metu, ar turi draustis pats?

Gera pamirština detalė. Paprastai vežėjas turi CMR draudimą – bet limitai skiriasi. Kartais 50 tūkstančių eurų per fūrą. Jei tu veži kompiuterį – ok. Jei dešimties tūkstančių vertės meną – gali nepakakti. Tada reikia papildomo draudimo. Aš visada klausiu kliento – kas būtų, jei sudegtų fūra? Nenoriu gąsdinti, fūros nedega kasdien, bet... na, viena sudegė. 2019-ais. Dėl to klausiu – ar brangūs daiktai? Jei taip – apdrausk atskirai. CMR draudimas dengia pagal kilogramus, ne emocinę vertę. Tavo močiutės veidrodis gali būti vertas 50 eurų kilogramui. Supranti?

Koks realus skirtumas tarp pervežimo su "vaiduokliu" ir su rimta firma, jei kaina panaši?

Panaši kaina – skirtingi pasauliai. Vaiduoklis – turi furgoną, gal net svetainę, bet nėra įmonės. Jei kas nutinka – dingsta. Rimta firma turi licencijas, sąskaitas, vairuotojo darbo laiką, draudimą. O kas nutinka, jei vaiduoklis pasiima tavo daiktus ir firmos nėra? Skambini policijai. Buvo istorija – vaiduoklis paėmė 1200 eurų avansą, pakraupo pusę daiktų, pasakė "grįšiu po valandos" – ir dingo. Fūra rasta Lenkijoje, daiktai – nebe. Policija ieškojo, bet be įmonės, be sutarties... kas gins? Skubiai ir su garantija reikia ne žodžių, o atsakomybės. Rimtas vežėjas atsako telefonu sekmadienį vakare, nes žino, kad tavo daiktai jo atsakomybėje.

Ar galiu siųsti maistą, augalus, alkoholį skubiai į Angliją su ta pačia garantija?

Atsakymas – ne. Na, galima mėginti, bet... Brexit, biurokratija. Maistas – reikia veterinarinių patikrų, augalai – fitosanitarinių, alkoholis – akcizo. Aš dažniausiai atsisakau. Nes garantija čia jau ne mano, o muitinės. Jie gali atidaryti, sulaikyti, sunaikinti. Skubiai pervežti obuolius, kuriuos pasienyje meta į šiukšlyną? Nonsensas. Yra buvę, kad klientas prašė vežti sūrelį "sau tėvams". Sakiau – palik, pasiimsiu šaltkrepšį. Bet tai jau išimtis. Alkoholio – jokiu būdu. Garantija nedengia kontrabandos. Ir pabrėžiu – net jei tai asmeniniai daiktai, muitinė nepripažįsta sentimentų. Tik popierius. Ir jo labai daug reikia. Geriau nesiųsk. Aš gal ir pasakyčiau kitaip, bet taip yra.

Kiek moki muitų ar mokesčių, jei perveži daiktus į Angliją po Brexit?

Geras klausimas. Po Brexit tavo daiktai – jau eksportas. Jei veši asmeninius naudotus, yra lengvata – pristatai be muito, bet reikia deklaruoti. Reikia sąrašo, vertės, kartais įrodyti, kad naudota. Aš visada sakau – paruošk popierius. Nes jei muitinė įtaria prekybą, mokestis 20 proc. nuo vertės plius muitai. Buvo pavasarį situacija – klientas vežė 20 dviračių (sportui, tikrai sportui) ir muitininkai pasakė "tikrai?". Prisiuvo. Brexit padarė Angliją trečiąja šalimi. Šeimyniniai daiktai praleidžiami, bet turi būti aiškiai "perkraustymo" kategorijoje. Pigus skubus pervežimas kartais apeina niuansus, o tada žmogus susimoka dvigubai. Nepatogu, bet faktas.

Ar galiu pats važiuoti su pervežėju, jei labai skubu?

Teoriškai taip, jei yra vieta. Bet praktiškai – retai kas sutinka. Fūroje vietos du vairuotojai ir daiktai. Trisdešimt valandų kabinti akis į langą... ne visi pakelia. Aš pats pasiėmiau kartą, kai žmona bijo dėl porceliano. Vyras sėdėjo, nervinosi visą kelią Doverio link. Dar blogiau – dalis vežėjų neima svetimų į kabiną draudimo priežasčių. Ir jei tau sako "važiuok su manim" be paso tikrinimo – vėl ta pati problema. Ne viskas, kas skubu, yra sveika. Jei labai reikia sekimo – paprašyk GPS dalinimosi. Normalios firmos turi sistemas. Kur kas saugiau nei tempti savo energiją per Europą. Be to, vairuotojai kartais kalba per daug. Arba per mažai. Abu variantai įtampos.

Kur darai kaip ekspertas – kuom pasitikėti, kai reikia pervežimo į Angliją skubiai ir su garantija?

Taigi... pasitikėk tuo, kas rodo procesą, o ne tik kainą. Aš per dvidešimt metų supratau – geriausi vežėjai tai tie, kur nebijo pasakyti "ne" blogam pasiūlymui. Kur atsako į el. paštą net vėlų vakarą. Kur žino, kur yra jų fūra. Jei aš tau sakau, kad pervežti daiktus į Angliją skubiai ir su garantija kainuos tiek ir tiek, ir duodu sąrašą kodėl – sąžiningas bandymas. O kai kas nors ima mažesnę kainą, žada anksčiau ir sako "viskas bus fine" – aš įtariu. Nes gyvenimas ne fine, gyvenimas komplikuotas. Rinkis žmogų, kuris paaiškina blogą scenarijų. Rinkis tą, kuriam gali paskambinti po savaitės. Garantija – tai žmonės, ne popierius. Nors popierius irgi svarbu, aišku.

Išvada

Tiesą pasakius, pervežti daiktus į Angliją skubiai ir su garantija – ne matematika, o menas su kintamaisiais. Kaina priklauso nuo daiktų, laiko ir to, kiek rimtas tas, kuris pažada. Aš nežinau tavo situacijos šimtu procentų, bet žinau – jei skubi ir nori ramybės, nemokėk už stebuklą. Mokėk už profesionalą, kuris nebijo pasakyti tiesos. Ir nepamiršk – geriausia garantija yra popierius plius žmogus, kuris atsako telefonu. Sekmės kraustantis.