Kiek kainuoja didelių gabaritų antikvaro pervežimas į Angliją?

Žinai, jei manęs kas nors paklausytų prieš dvidešimt ketverius metus, kai tik pradėjau dirbti tarptautinių perkraustymų srityje, būčiau atsakęs kitaip. Dabar, po šimtų spintų, kurioms vos pralįsti pro duris, galiu pasakyti tiesiai: didelių gabaritų antikvaro pervežimas į Angliją nėra kaip siuntimo išsiuntimas paštu. Kaina šokinėja kaip katinas ant karšto stogo. Vieną dieną galvojai, kad tavo senelio komoda svers kaip modernus IKEA staliukas, o realybėje – ji sunki kaip mažas automobilis. Mačiau klientus, kurie spoksodavo į sąskaitą ir gaudydami orą keikdavosi po nosimi. Tad kiek kainuoja? Dažniausiai nuo 800 iki 2500 eurų, bet po tuo skaičiumi slypi visas gyvenimas.

Pirmiausia – apie tuos pinigus

Kiek maždaug kainuoja didelių gabaritų antikvaro pervežimas į Angliją iš Vilniaus?

Na, žinai, jei vežam tik tą didelę spintą ir daugiau nieko, iš Vilniaus į Londoną ar Birmingamą dažniausiai kalbam apie sumą nuo 800 iki 1600 eurų. Viskas priklauso nuo to, ar ji subliušks į standartinį furgoną, ar reikės keturių vyrų. Kartais klientas paskambina ir sako: „O kodėl taip brangu?“ O aš atsakau – senoji mediena sunki, ne IKEA plokštė. Kuro kainos pačios suprantat. Ir dar pasienis. Vieną kartą vežėm dvimetrų bufetą – užtrukom pusdienį vien dėl pakrovimo. Nugara skauda iki šiol.

O jei aš turiu tik vieną spintą, ar verta ją vežti atskirai?

Look, čia toks dalykas. Jei ta spinta tikrai brangi, senelio palikimas, tai net jei mokėsi 1200 eurų – verta. Jei tai tiesiog didelė spinta iš skelbių už tris šimtus, pagalvok. Kartais geriau parduoti čia ir nusipirkti kitą ten. Nes atskiras pervežimas vieno daikto visada brangesnis. Aš turbūt (o gal ir tikrai) rekomenduočiau palaukti, jei neskubu, ir prikrauti kartu su kitais kroviniais. Yra daliniai kroviniai. Pigiau gaunasi. Tik reikia kantrybės.

Ar kaina skiriasi, kai veža į Londoną, o ne į kokį Kembridžą?

Londonas – lengviausia vieta. Ten visi važiuoja, ten sandėliai, ten lengva privažiuoti. O į Kembridžą, Oksfordą, ar dar blogiau – kokį kaimą Velsyje... Vairuotojas praleidžia dieną vien važiuodamas. Aišku, kaina paauga. Nežinau, gal šimtu, gal dviem. Nes jei furgonas sukti per siaurus kelius – tai laikas. O laikas pinigai. Buvęs klientas gyveno už Bristolės, kaimelis, kur autobusas dukart per savaitę. Vežėm bufetą. Paskutinius penkiasdešimt kilometrų važiavom dvi valandas. Teisingai.

Kodėl vienas brokeris sako 800, o kitas prašo 2500 eurų?

Ah, čia klasika. Aštuoni šimtai gali būti „sėsk į furgoną kartu su devyniolika kitų daiktų ir tikėkis“. Du tūkstančiai penki šimtai – „privatus pervežimas, dvi poros rankų, pilnas draudimas, medinis konteineris“. Ir dar – brokeriai. Kai kurie ima trisdešimt ar keturiasdešimt procentų antkainio ir tada rankuoja tavo spintą kaip šiukšlyną prie bėgių. Mačiau. Vieną kartą atidarėm furgoną – antikvaras be popieriaus, be tvirtinimo. Stebuklas, kad sveikas. Pigus vežėjas. Neverk dėl kainos – verki dėl to, kas lieka.

Kas vyksta su daiktu prieš kelionę

Ar man reikia pakuoti pats, ar jūs tai padarot?

Mes galim ir padaryt, bet antikvarui reikia specifinio pakavimo. Apsaugos kampai, burbulinė plėvelė, o kartais – medinis rinkinys ant ratukų. Jeigu pakuoji pats, padenk visas briaunas. Sena mediena minkštesnė nei galvoji. Aš vienu atveju buvau pamiršęs apie temperatūros skirtumą – iš šildomo buto į minusą. Medis trūkinėja. Dabar perspėju. Bet rimtai, geriau tegul specialistai supakuoja. Kainuoja apie šimtą penkiasdešimt iki trijų šimtų eurų. Verta. Nes Londonas toli, o gaila bus.

Kiek kainuoja medinė XIX a. spinta – ji gi sunki kaip akmenis?

Oi, devyniolikto amžiaus spynele... Kietasis ąžuolas arba pušis. Svoris gali siekti šimtą penkiasdešimt ar du šimtus kilogramų. Tokią kelti reikia ne tik jėgos, bet ir mąstymo. Kartais išardai – bet ar gali? Jei seni sąvarželiai... Kaina dažnai patenka į „ne standartinį“ sąrašą. Tai reiškia dvidešimt ar trisdešimt procentų prie bazinės. Buvęs atvejis Kaune: spinta iš dvaro sodybos, du su puse metro. Teko išimti langą. Papildomai sumokėjo keturis šimtus. Bet dabar stovi Notinge. Gražu.

O jei spinta netelpa pro duris, ką tada?

Tada skambini architektui arba... ne. Tada arba ardom, arba keliam pro langą. Aš tai mėgstu sakyti iš karto: pamatuok ne tik kambarį, bet ir laiptinę. Anglijoj – ypač. Viktorijos laikų namai siauros, vingiuotos laiptinės. Kartais reikia krano. Atvirai – kranas Londone kainuoja baisiai. Nuo penkių šimtų svarų. Arba pasiimk mūsų vyrukus su įranga, bet vis tiek papildomai. (Taip, „kraną“ turėjau galvoje mobilų keltuvą, ne statybinį, jei kas klausia). Geriau išmatuoti prieš nei verkti paskui.

Dokumentai ir draudimai – atradimai

Ar reikia kokių nors dokumentų, kad antikvarą įvežti į Angliją?

Po Brexito... na, tai pasidarė linksmiau. Jei daiktas tikrai senas, kartais reikia įrodyti kilmę. Ne visada, bet jei muitininkas piktas. Aš ne specialistas dokumentuose – mūsų biure tuo užsiima kita mergina. Bet žinau, kad sąskaita-faktūra ar eksperto vertinimas padeda. Jei veži asmeninius daiktus – lengviau. Jei parduoti – Brexitas apsunkina. Kartais laiko klausimas. Kaina kai kam išaugo būtent dėl popierizmo, o ne dėl kelio. Nors kelias irgi nebe toks laisvas kaip anksčiau.

Ar antikvaras neišeis brangiau dėl papildomų draudimų?

Draudimas... hm. Standartinis krovinio draudimas dažnai apima tik naujų daiktų vertę. Antikvarui reikia fiksuotos vertės draudimo. Prieš vežant reikia nustatyti, kiek tas daiktas vertas. Kartais klientai sako „nu, man jis brangus“ – koks skaičius? Du tūkstančiai? Dešimt? Nuo to priklauso įmoka. Paprastai apie pusantro-du procentus nuo vertės. Geriau permokėti nei gauti tris šimtus eurų kompensaciją už senelio komodą. Buvęs atvejis: neišmokėjo, nes vertė nenustatyta. Ašarų upė. Nebenoriu to matyti.

Kelias ir kas gali nutikti

Ar galiu vežti kartu su kitais daiktais ir taip sutaupyti?

Taip! Tai dalinis krovinys. Įmetam tavo spintą į furgoną, kuriame dar trys ar keturi daiktai. Daliniai kroviniai, žodžiu, shared load. Kaina nukrenta gal perpus. Tik reikia lankstumo dėl datos. Gali tekti laukti savaitę ar dvi, kol surenkam pakankamai. Aš asmeniškai mėgstu šitą variantą. Klientai taupo, mes taupom degalų. Visi laimingi. Tik kartais būna, kad tavo baldai kratosi šalia viršutinės rūbų siuntinio. Bet jei gerai supakuota – nėra bėdos. Mano manymu, geras variantas.

Kiek laiko trunka didelių gabaritų antikvaro pervežimas į Angliją?

Žiūrėk, jei privatus furgonas – per tris-keturias dienas nuo pakrovimo. Jei dalinis krovinys – iki dviejų savaičių. Nuo kur išvažiuojama svarbu. Iš Kauno ar Vilniaus – dažniau. Iš kokio Pasvalio... pirmiausia reikia iki Kauno nuvažiuoti. Aš tiksliai negaliu pasakyti datos, nes furgonai stringa pasieniuose, ypač per Kalėdas. Ne vieną kartą buvęs taip, kad klientas laukė dešimt dienų, nors pažadėjo penkias. Mašina sugedo kelyje. Kas patikės? Realybė. Geriau neskubinti. Seni daiktai nelabai skuba.

Ar mano draugas gali padėti kelti, ar tik samdomi krautuvai?

Draugai... na, jei stiprus ir negeria prieš tai, why not. Bet aš rekomenduoju samdomus. Nes jei susilaužys pirštą ar subraižys grindis – draugystė baigsis. Mes dirbame su poromis, kurios žino seną medieną. Jie turi diržus, apsaugas grindims. Anglijos pusėje irgi reikia žmonių iškrauti. Jei nusprendžiat draugą – praneškite, aš pridėsiu kelis šimtus ant draudimo. Ne, pokštauju. Niekas to nedaro. Tiesiog pasirašykite, kad jūsų žmogus – jūsų bėda. Mes neprižiūrim svetimų.

Vežėte neseniai pianinus? Nes antikvarinis pianinas lygiai tas pats, ar ne?

Ne, ne tas pats! Pianinas – blogiausia, ką gali vežti. Juokauju, bet tik dalinai. Antikvarinis pianinas sveria toną, turi stygas, mechanizmą. Reikia temperatūros kontrolės. Ar vežam? Taip. Bet kaina... nuo tūkstančio eurų lengvai. Ir jis negali būti ant šono, tik vertikaliai. Pamenu, vežėme fortepijoną į Brigtatoną. Visa kelionė – specialus rėmas, amortizatoriai. Atvykus – derintojas. O antikvarinė spinta tiesiog stovi. Lyginant su pianinu – spinta yra poilsis. Tad jei turi pianiną, skambink atskirai. Nepyksi.

O jei Anglijoje lyja ir sunkvežimis negali privažiuoti prie namo?

Oi, Anglijos lietus... Tai kas trečias pervežimas. Gatvelės siauros, aplinka žalia, purvas. Kartais privažiavime prikrauta automobilių. Tada tenka ilgiausia dalis – iš gatvės iki durų rankomis. Metam lauk „paskutinę mylią“. Kainuoja. Nes jei iki namo šimtas metrų per balas, su dviem šimtais kilogramų medienos... Sunkiai. Buvęs atvejis: kaimelis Šiaurės Velse, lijo kaip iš kibiro. Užklimpo furgono priekaba. Teko kviesti traktorių. Klientas nusipirko kavos visiems. Nuostoliai minimalūs, bet prisiminimas kaip iš filmo.

Kas jei pervežimo metu subraižo grindis bute Londone? Kas moka?

Hmm. Jei mes subraižėm – mūsų draudimas. Jei tavo draugas – tavo bėda. Bet turi būti aiški apžiūra prieš ir po. Aš visada siūlau nufotografuoti buto kampus prieš atvežant. Nes po metų, kai išeina naujas nuomininkas, gali atsirasti įbrėžimas ir kaltins tave. Ne kartą taip buvo. Draudimo kompanijos mėgsta teisininkus. Geriau turėti nuotraukų. Ir pastaba – mūsų vaikinai dėvi minkštas padus, bet senos parketo grindys... jos pačios sau nepadeda. Kartais blogai nutinka. Neišvengiama, bet taisoma.

Kiti rūpesčiai, kurių neklausia, o reikėtų

Ar CO2 mokesčiai ar nauji pasienio draudimai ką nors keičia kainoje?

Nežinau, ar galiu tiksliai pasakyti... Žinau tiek, kad degalai brangsta, o Londono ULEZ zonos dabar pašėlusios. Furgonai su senesniais varikliais negali įvažiuoti be mokesčio. Mums reikia naujesnių mašinų. Tai taip, indirektiškai kaina kyla. O dėl pasienio... na, ančiau varydavom trumpesniu keliu, dabar daugiau biurokratijos. Laiko sąnaudos padidėjo penkiolika-dvidešimt procentų. O laikas pinigai. Ar tiesiogiai dėl CO2 antikvaras brangsta? Ne. Bet tarptautinių perkraustymų verslas brangsta tikrai. Bent jau taip atrodo iš mano kabineto.

Ar reikia nuotraukų prieš pakavimą ir krovimą?

Taip taip taip. Tu tik įsivaizduok: antikvaras stovi tavo svetainėje. Po dviejų savaičių atidaro sandėlį Anglijoje, o ten – įbrėžimas. Kas tai? Pakrovimo metu? Kelyje? Nuotraukos išsaugo nervus. Aš pats prieš dešimt metų nesusirūpinau. Klientas rado įskilimą. Ar jis buvo prieš tai? Nebebuvau tikras. Dabar reikalauju, net jei pykstasi telefonu. Nufotografuok. Daryk vaizdo įrašą. Laikyk debesyje. Tai nemokama, o gali sutaupyti tūkstantį problemų. Rimtai. Nekenčiu ginčų be įrodymų. Tu irgi nekęsi.

Kodėl kai kurie vežėjai atsisako vežti antikvarą?

Nes bijo. Arba tingi. Antikvaras – atsakomybė. Neištversi dėl jo taip lengvai kaip dėl IKEA sofos. Jei subraižysi – vertė didelė. Jei sudaužysi – turtiniai nuostoliai. Pigūs pervežėjai dažniausiai veža tik dėžių kalnus. Pamatę baroko komodą – pabėga. Ir dar: sena mediena kartais kvepia keistai. Muitininkai gali pažiūrėti įtariai. Mačiau, kaip atsisakė vadybininkas, nes „nesinori vargti su muitės popieriais“. Tai šeši šimtai pigiau, bet galų gale pats veži savo mašinoj. Neimk tokių. Nebent esi pasiruošęs. O tu – ne.

Gal yra koks pigesnis būdas – pvz., jūra, o ne keliu?

Jūra... na, į konteinerį tilptų. Bet kur jį pakrausi? Reikia nuvažiuoti iki uosto. Klaipėda ne visada patogu. Ir Anglijos uostas – ne Folkestonas, o krovininis. Paskui vėl pervežimas iki namo. Laikas – mėnesiai. Jei skubus daiktas – ne variantas. Aš asmeniškai keliams atiduodu pirmenybę. Nes tiesiogiai. Nors vieną kartą vežėme jūra partiją į Liverpį. Teko palaukti, bet buvau atostogose, tai man tas pats. Klientui – irgi tiko. Bet tai buvo išimtis. Antikvarui per brangu laukti.