Kiek kainuoja baldų pervežimas į Angliją iš Kauno ar Vilniaus?

Kiek kainuoja baldų pervežimas į Angliją iš Kauno ar Vilniaus? Štai ką, pasiimk kavos. Klausimas paprastas, bet atsakymas... na, ne visada. Dirbu šitoje srityje jau dvidešimt ketvirtą metų – mačiau visko. Mačiau, kaip žmonės bando sutaupyti ir praranda nervus. Mačiau, kaip fūros stringa pasieniuose. Tiesioginis atsakymas: nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, priklauso nuo to, ką turi, kur gyveni ir kaip skubi. Bet pažįsti mane – paprastai neatsakinėju taip trumpai. Matau, kad jau nori detalių, tai naršom toliau.

Kiek tai kainuoja – tiesiai šviesiai

Kiek maždaug kainuoja baldų pervežimas į Angliją iš Kauno ar Vilniaus?

Na, jei nori, kad pasakysiu tiesiai – nuo maždaug 400 eurų už kuklesnį kiekį, iki 2500 ir daugiau, jei varysi visą butą. Neseniai vežiau klientui iš Vilniaus į Londoną standartinį komplektą: sofa, spinta, komoda, stalas su keturiom kėdėm. Už viską – 950 eurų. Tai buvo dalinis krovinys. Jeigu visa fūra – kaina krenta ant daikto, bet bendra suma auga. Kainuoja brangiau negu daugelis tikisi, bet pigiau nei pirkti viską iš naujo Mančesteryje. Realiai – kuo toliau į šiaurę, tuo brangiau.

Ar yra skirtumas, jei vežu iš Kauno, o ne iš Vilniaus?

Skirtumas minimalus, bet yra. Iš Vilniaus iki sienos arčiau kokie trisdešimt kilometrų, pripažinsiu. Bet fūros dažnai važiuoja pro abi vietas, o logistinis centras Kaune... hmm... (nors iš tikrųjų dabar vis tiek daugelis renkasi Kauną kaip pagrindinį tašką, nes plentai patogesni). Skirtumas gali būt kokie 50–100 eurų, bet ne visada. Kartais, kai fūra eina iš Varšuvos kryptimi, Kaunas net patogesnis. Tai jei tau sako, kad iš Kauno kainuoja dvigubai daugiau – meluoja. Paprašyk konkrečios sąmataos abiem atvejais.

Ar man pakaks 500 eurų sofai ir spintai pervežti?

Gali pakakti, jei sutinki palaukti dalinio krovinio. Vienas vaikinas iš Kauno į Bristolį vežėsi būtent tai – sofa, dviejų durų spinta, dvi kėdės. Sumokėjo 480 eurų. Bet žinai ką? Jis pats padėjo kelti iš buto, pats supakavo. Dar pats atitempė iki fūros. Supranti – kaina priklauso nuo to, kiek darbo pasilieki sau. Jei nori, kad viską padarytumėm mes, plius pakavimo medžiagos... nu, gali ir nebeužtekti. Būna, kad žmonės skambina po pirmo patikrinimo ir džiaugiasi, o paskui supranta, kad reikia dar ir išnešimo.

Ką reiškia, kai įmonė sako, kad kaina priklauso nuo kubatūros?

Kubatūra – tai tūris. Matematika paprasta: ilgis kart plotis kart aukštis. Bet aš tau pasakysiu – niekas ten su liniuote nekabinasi fūroje. Mes turim programėles, bet realiai patyręs vairuotojas pažiūri ir sako: „Čia maždaug keturi kubai“. Kartais apskaičiuoja mažiau, kartais – optimistiškai daugiau. Svarbiausia, kad prieš pakrovimą užsirašytum. Buvo atvejis, kai klientas teigė, kad turi du kubus, o čia, parke priešais namus, pasirodo, kad penki. Tada jau reikia derėtis arba laukti kitos mašinos. Nemalonu.

Kas į tą kainą įeina ir ko gali neužtekti

Ar į kainą įskaičiuotas daiktų supakavimas, ar tai atskira eilutė sąskaitoje?

Atsakymas: retai kada įskaičiuotas. Daugelis įmonių žaidžia taip – duoda bazinę kainą, o paskui dėl pakavimo užsideda papildomai. Pakavimo popierius, kampų apsaugos, lipni juosta, kartonas – viskas kainuoja. Vieno kambario baldų supakavimas gali kainuoti 150–300 eurų. Kartais klientai pyksta, kad tai „nepasakyta“, bet sutartyje viskas parašyta tiesiai šviesiai. Skaityk smulkųjį šriftą, drauge. Mano patarimas: pakavimo medžiagų nusipirk pats, jei turi laiko. O jei ne – klausk iš anksto, ar galima įtraukti į sumą.

Ką daryti, jei gyvenu penktame aukšte be lifto – ar tai brangiau?

Oho. Penktas aukštas be lifto. Tai klasika. Taip, brangiau. Ir ženkliai. Vienas vyras iš Vilniaus Senamiesčio – gražus butas, langai į kiemą, bet laiptinė siaura kaip šulinys. Trys vyrai, keturios valandos, septyni aukštai (nuo rūsio dar). Prisidegė 350 eurų prie sąskaitos. Nes galvojat, kad vairuotojas vienas nešios? Ne, samdoma pagalba. Kartais vietiniai kaulytojai padeda už grynus, bet rizikinga – jei sudaužys, nerasi atsakingo. Geriau mokėti legaliai nei gailėtis dėl įskaitos be draudimo.

Ar draudimas įskaičiuotas, jei fūra pakybo pasienyje ir mano stalas sudužo?

Draudimas... čia toks slidus ledkalnis. Teoriškai kiekviena rimta įmonė turi CMR draudimą. Praktiškai – limitai tokie, kad jei tavo stalas yra antikvarinis XIX a. rašomasis stalas, kompensuos pagal kilogramą. O kilogramas – keli eurai. Gali gauti keturiasdešimt eurų už vertingą daiktą. Siūlau pasidomėti papildomu krovinių draudimu. Neseniai fūrai sutrūkus ašiai kur nors netoli Liuksemburgo... (ar ten Liuksemburgas buvo? Ne, Vokietija, atrodo) – keli baldai apgadinti. Klientas neturėjo papildomo draudimo. Verkė. Aš irgi verkiau su juo.

Kaip viskas vyksta realiai

Geriau užsisakyti tiesioginį reisą ar dalinį krovinį?

Tiesioginis – greičiau, brangiau. Dalinis – lėčiau, bet ekonomiškiau. Dauguma žmonių renkasi dalinį, nes veža ne parduotuvę, o buto baldus. Tiesioginis reisas prasmingas, jei turi visą konteinerį arba fūrą. Realiai iš Kauno į Londoną su pilnu kroviniu važiuoja per dvi–tris dienas. Dalinis? Gali savaitę pakibinti kol surenka kitus daiktus. Buvęs klientas iš Panevėžio skambino man po trijų dienų: „Kur mano skalbimo mašina?“ Atsakiau: „Dar nepakrauta, palauk.“ Jis piktas. Aš irgi supykęs. Toks gyvenimas.

Kiek realiai trunka kelias nuo Kauno iki Birmingemo su mano spinta?

Iš Kauno iki pasienio – pusdienis. Toliau – per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, keltu arba tuneliu į Britaniją, tada dar iki Birmingemo. Optimistiškai – trys dienos. Realistiškai – keturios ar penkios. Muitinės, vairuotojo poilsio laikas, kamščiai prie Doverio... Nenoriu gąsdinti, bet buvo atvejis, kai krovinys iš Vilniaus į Liverpulį keliavo septynias dienas. Ne dėl mūsų kaltės – eilė prie keltų buvo baisi. Tai jei tau sako „poryt bus“, turėk omeny – greičiausiai per drąsiai žadėjo.

Ar galiu pats įsikrauti daiktus į jų fūrą, jei noriu sutaupyti?

Gali, bet aš tavęs klausiu – ar tikrai moki? Fūros grindys yra aukštai. Rampa ne visada tobula. Kartą klientas, sportininkas, manė, kad pakels šaldytuvą. Pradžioje ėjosi, paskui – traumos klinika. Mes neprieštaraujame, kai klientas padeda, bet mes atsakomybės neprisiimame už tavo nugarą. Be to, laikas – pinigai. Jei tu krausi dvi valandas vietoj mūsų pusės valandos – vairuotojas laukia, o laukimo valandos kartais mokamos. Sutaupyti gali, bet galbūt ne ten, kur galvojai.

Ar man reikia kažkokių popierių muitinei, kai iš Lietuvos vežu baldus į Angliją?

Po Brexit viskas pasikeitė. Jeigu veža naudotus asmeninius daiktus, paprastai reikia pildyti T1 arba kitus dokumentus... ar čia nebe T1? (Klausiu kolegos, jis sako, kad perkraustymams kitas sąrašas). Reikia banko išrašų, kad įrodytum – tai tavo daiktai, nauji ne iš parduotuvės. Sąrašas su vertėmis irgi pravers. Muitininkai dabar žiūri griežčiau nei anksčiau. Neseniai sulaikė kažkokį konteinerį, nes nesutapo aprašymai. Savaitę stovėjo. Klientas įtikinėjo, kad tai jo močiutės komoda. Muitinėje turbūt juokėsi. Nu, kai kurių dalykų negali žinoti šimtu procentu – taip jau yra.

Kas gali vėluoti, kainuoti daugiau arba tiesiog erzinti

Kodėl kai kurios įmonės žada pervežti už 300 eurų, o po to reikalauja 800?

Ah, šitas klausimas mane visada užveda. Yra įmonių, kurios dirba pagal šabloną: žemas įkainis telefone, o paskui „papildomos paslaugos“. Pakrovimas – 100. Iškrovimas – 100. Lifto nėra – 150. Savaitgalis – 50. Staiga tavo 300 tampa 800. Aš tai vadinu žvejybos metodu. Normali įmonė duoda sąmatą su visais priedais iš karto. Jeigu kaina skamba per gerai, kad būtų tiesa – tikrai tokia ir nėra. Buvau liudininkas, kai klientas, išgirdęs galutinę kainą, pasiuto ir liepė fūrai išvažiuoti iš kiemo. Baldai liko gatvėje. Graudu.

Ar normalu, jei vairuotojas pavėluoja dviem dienomis ir niekam nebaisūs?

Normalu? Ne. Pasitaiko? Taip. Tarptautiniai pervežimai – tai ne traukinio grafikas. Vairuotojas gali susirgti, sugesti mašina, užstrigti kitas klientas muitinėje. Dvi dienos – dar ne katastrofa. Vieną kartą vairuotojas pavėlavo keturiom dienom dėl oro sąlygų Doverio uoste. Rūkas. Visiškai nematyti nieko. Mes skambinome klientui kasdien. Jis pyko, bet ką padarysi – gamta. Tiesą sakant, jei įmonė sakė „tiksliai antradienį 14 valanda“ – tai jų klaida. Reikia duoti intervalą. Savaitė – realiau negu diena.

Kas jei mano baldai neatitinka kažkokių standartų ir juos sulaiko pasienyje?

Baldai iš Lietuvos į Angliją paprastai praeina, jei tai tiesiog namų apyvokos daiktai. Bet jei veža medieną be apdirbimo ženklų... na, komodos iš Grūšlaukės... turbūt viskas gerai. Kitaip nei maisto produktai, baldai nėra pavojingi. Problemos prasideda, jei kartu bandai įkišti kažką, kas rimtai kontroliuojama. Gryni baldai – saugu. Nors prieš metus kažkas vežė su cheminiais valikliais kartu ir viską patikrino. Atidarė, išnaršė, prarado pusdienį. Tai nebardžiokite šaldytuvo su rūgščiu vandeniu šalia sofos.

Ar tiesa, kad žiemą pervežimas kainuoja pigiau negu vasarą?

Galėtų būti, bet ne visada. Žiemą mažiau žmonių kraustosi, taip. Fūros tuštesnės. Bet žiemą prastesni keliai, rizikingesnės sąlygos, kai kurie maršrutai sunkiau pravažiuojami. Kainų skirtumas – nežymus, gal dešimt penkiolika procentų. O kalbant apie žiemos šventes... tada kaina auga, nes vairuotojai nenori dirbti per Kalėdas. Kartą gruodį turėjom vežti iš Vilniaus į Leedsą – paprašė dvigubo tarifo. Klientas sutiko. Tai jei ieškai pigiausio varianto – gal rugsėjis arba spalis. Arba ankstyvas pavasaris. Ne vasara, ne žiema.

Sutaupymas ir sveiko proto patarimai

Ar galiu ką nors nuvežti pats ir taip sumažinti kainą?

Jei turi savo fūrą – taip. Jei turi mikroautobusą ir daug laiko – gal irgi. Bet mini autobusas į Londoną... skaičiuok: kuras, amortizacija, kelių mokesčiai, keltas, vairavimo laikas. Mano draugas bandė. Sutaupė trisdešimt eurų. Prarado tris dienas. Ir pateko į avariją prie Anglijos keltų, nes pavargo. Geriau jau dirbk tai, ką išmanai, ir sumokėk specialistams. Ai, nors jei turi du didelius draugus ir BMW X5... ne, vis tiek ne. Per daug vargo. Rimtai.

Kaip apskaičiuoti, ar apskritai verta vežtis seną sofą, o ne nusipirkti naują ten?

Matematika paprasta. Sofos pervežimas – 300 eurų. Nauja sofa IKEA Londone – 400 svarų sterlingų, t.y., maždaug 470 eurų. Bet senoji – geros kokybės, itališka, iš tarybinių laikų arba gero meistro. Nauja – iš drožlių plokštės, surinks patys, neaišku kas. Aš sakyčiau: vežkis tai, kas brangu arba brangu dvasiškai. Mano nuomenė... (oi, nuomonė, atsiprašiu, rašau per greitai) – vežkis tik tai, kas netelpa į lagaminą ir ką skauda palikti. Lempas ir staliukus gali nusipirkti vietoje pigiau.

Kiek laiko prieš išvažiuojant reikia pradėti ieškoti pervežėjo?

Minimum dvi savaitės. Mėnuo – idealu. Ypač jei renkiesi patikrintą įmonę, kuri turi tvarkaraštį. Paskutinės minutės pervežimai įmanomi, bet kaina... nu, nebe ta. Kartą paskambino penktadienį vakare: „Pirmadienį turiu išskristi, baldai turi būti išvežti sekmadienį.“ Suradom vairuotoją per pažįstamus, bet kaina buvo dviguba. Ir vairuotojas buvo toks, kad... geriau jau ne apie jį. Skubūs dalykai visada brangesni. Planuok iš anksto, kaip ir visur gyvenime. Tai tiesiog logika.

Ar galiu dalintis fūra su kaimynu ir taip sumokėti per pusę?

Gali, bet aš turiu omenyje – ne su bet kokiu kaimynu. Turi žinoti, kad dalijantis fūra, daiktai maišomi. Jei jo sofa nutepia tavo kilimą – kas kaltas? Be to, atsiskaitymas. Aš mačiau, kaip du draugai susitarė per pusę, o paskui vienas atrado, kad turi daugiau kubų nei kitas. Pyktas liko penkeriems metams. Jei jau dalijiesi – rašykite sutartį netgi tarpusavyje. Ir dar svarbiau – abu turite būti tuo pačiu metu pasiruošę krautis. Nes jei jis vėluoja dviem dienom – tavo dalis irgi stovi. Arba važiuoja tuščia vieta, kuriai moki.

Techniniai niuansai, kuriuos žino tik tie, kas dirba 20 metų

Kaip jie apskaičiuoja kubatūrą, jei mano spinta yra apskritų formų?

Kaip ir minėjau – ilgis, plotis, aukštis. O jei apvali? Tada matuojame pagal išmatavimus stačiakampio, kurį ji užima. Kubas logistikoje – tai ne fizinis dydis, o erdvė. Apvali valgomojo stalo plokštė užima, tarkim, 1,2 x 1,2 x 0,1 metro plotą. Nors pati plona. Jeigu mano kolega Matu matuotų – jis dar pridėtų trisdešimt procentų „už orą“. Nes fūroje erdvė tarp daiktų irgi kainuoja. Taisyklė: kas netelpa glaustai, mokėk už tai, kad užima. Ar teisinga? Nežinau. Bet taip veikia.

Ar tikrai svarbu, kad baldai būtų demontuoti prieš kelionę?

Labai svarbu. Stalai be kojų, lovos išardytos, spintos be durų. Pirma, taip sutaupoma vietos. Antra, durys nenukrenta važiuojant ir nesubraižo tavo paties sofos. Kartą vežėm nardytą spintą – atrodė tvirta. Pakeliui pro Lenkijos kalnus (ar ten kalnai? Ne, aukštumos) spinta... atsivėrė. Durų vyriai neatlaikė. Viduje buvęs porcelianas – istorija. Dabar visada klausiame: „Ar išardyta?“ Jei ne – ardymo mokestis paprastai 50–100 eurų. Paprasta taisyklė: kuo mažesni gabaliukai, tuo mažiau sumokėsi. Ir saugiau.

Ką daryti, jei mano kėdės apmušalai yra balti ir aš bijau, kad aptaškos važiuojant?

Na, balti apmušalai fūroje – tragedija. Dulkės, kitų klientų daiktai, ranktos ant fūros sienų. Mes visada rekomenduojame apvilkti plėvele arba bent uždengti antklodėmis. Bet žinai, kas tikrai nutinka? Vairuotojas rūko prie fūros, vėjas į vidų, pelenai... Ne, juokauju, rimtos įmonės to neleidžia. Bet faktas – saugiklis kainuos dešimt eurų, o valymas Londone – šimtą. Pats galvok. Aš savo namie turiu šviesią sofa – į fūrą neleisčiau be lipnios plėvelės. Ir vis tiek drebėčiau visas tris dienas.

Ar leidžiama vežti augalinio odos sofą – ar ją laikys muitinė kuo nors įtartina?

Augalinė oda – tai plastikas, sintetika. Muitinei nerūpi. Jei tikra oda iš gyvūno – tada CITES ir kiti baisūs dokumentai. Bet kas dabar veža tikros odos sofą? Nebent antikvarą. Augalinė, eko-oda, dirbtinė – viskas ramu. Nors prieš porą metų kažkas bandė vežti sofą iš kokosų lukštų – kilo klausimų, nes atrodė kažkas organiško. Galiausiai praleido. Tai jei tavo sofa iš IKEA – viskas gerai. Nesijaudink dėl odos. Jaudinkis dėl to, ar tilps pro duris naujame bute Anglijoje. Durys ten siauros.

Koks yra pats blogiausias dalykas, kurį gali padaryti klientas prieš pervežimą?

Nepasakyti, kad laiptinėje nėra vietos pasukti. Arba kad sofos plotis didesnis nei durų angos. Blogiausias dalykas – melas apie tūrį ir svorį. Mes atvažiuojam su maža fūrele, o ten pianinas. Aš nejuokauju – buvo pianinas. „O, aš pamiršau paminėti...“ Pamiršai. O mes turim kitus klientus, grafiką, vairuotojų darbo laiką. Tada stovi visa eilė, pyksta visi. Būk atviras. Geriau pasakyk iš anksto: „Turiu baisų daiktą, penkiolika aukštų, be lifto.“ Mes prisitaikysim. Bet slėpti – nu ne.

O jei aš vis tiek nežinau, nuo ko pradėti – ar galiu tiesiog paskambinti ir paklausti?

Žinoma, tam mes ir egzistuojame. Skambink, rašyk, gal net žinute į Facebook, jei ten gyveni. Nebijok, kad tavo klausimas „kvailas“ – aš per dvidešimt metų girdėjau visus įmanomus. Papasakok ką turi, iš kur, kur, kada. Mes pažiūrėsim ir apskaičiuosim. Jokių įsipareigojimų – rimtos įmonės nereikalauja avanso tik už konsultaciją. Jei reikalauja – nebe ta įmonė. Tai pirmas žingsnis: atveri telefoną ir skambi. Viskas iš to prasideda.

Išvada

Galų gale, kiek kainuoja baldų pervežimas į Angliją iš Kauno ar Vilniaus? Sakyčiau – kiek esi pasiruošęs investuoti į ramybę. Pigiausia ne visada geriausia, o brangiausia kartais per daug. Skambink keliems, klausk, lygink sąmatas. Nepatikėk, kad viskas bus per vieną dieną. Ir nepamiršk – baldai tik daiktai, nors kai kurie iš jų – paskutinė močiutės komoda. Tuomet kaina nebesvarbi. Sėkmės kraustantis. Jei ką, žinai, kur mane rasti.