Kasdien gabename krovinius į Angliją mikroautobusais – realybė, ne pažadai

Jau beveik dvidešimt ketveri metai kaip sukuosi tarp lietuviškų adresų ir Anglijos miestų. Per tą laiką pravažiavau gal kiek ir nereikia skaičiuoti kilometrų, o mūsų mikroautobusai keliauja kasdien – vieni pilni, kiti pusiau tušti, bet visada su kokiu nors kroviniu. Gabename krovinius į Angliją mikroautobusais ne dėl to, kad taip pigiau, o todėl, kad lanksčiau ir greičiau žmogui, kuris neturi viso konteinerio daiktų. Toliau – ne pardavimas, o atsakymai į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kiekvieną savaitę. Kartais tiesiai, kartais iš širdies, kartais net nežinodamas tiksliai ar taip bus, bet visada taip, kaip yra.

Kainos, laikas ir kaip viskas susidėlioja

Kiek kainuoja krovinio gabenimas į Angliją mikroautobusais?

Kaina... oho, čia toks klausimas, kad net atsistoti reikia. Paprastai už pilną mašiną sumokėsite nuo 800 iki 1500 eurų, o jei siunčiate dalį krovinio – skaičiuojam apie 40–60 eurų už kubinį metrą. Atrodo brangu? Fūra kainuos pigiau už kubą, bet juk jūs neturite keturių tūkstančių daiktų, tiesa? Vieną kartą vežiau vyrukui tik sofą ir šaldytuvą į Birmingemą – paklojo tris šimtus eurų. Kitą savaitę šeima su dviem vaikais – jau virš tūkstančio. Taip ir susidėlioja. Svarbu ne tik kiek, bet ir ar reikia padėti nešti.

Ar tikrai kasdien važiuojate, ar tai tik rinkodaros triukas?

Žinai, aš irgi skeptiškas būnu, kai skaitau „kasdien“. Bet mes tikrai kasdien turim mašiną, kuri pajuda iš Lietuvos link Doverio arba Folkestone'o. Šiaip ar taip, kasdien gabename krovinius į Angliją mikroautobusais, tik ne visada iš tos pačios Lietuvos vietos. Kartais pirmadienis būna tragiškas – vairuotojas serga, arba mašina stringa kažkur prie Kalais. Bet faktas toks: bent viena transporto priemonė per kelias dienas tikrai išvyksta. Jei reikia šiandien, tai greičiausiai nebus šiandien. Rytoj ar poryt – taip.

Kiek laiko trunka kelionė nuo surinkimo iki pristatymo?

Jeigu surinkimas yra Vilniuje arba Kaune, o pristatymas Londone – dažniausiai dvi–trys dienos. Bet. Vėjas. Eilės Doveryje. Muitinė, kuri nusprendžia, kad šiandien tikrins kiekvieną antrą. Kartais pristatau per 36 valandas, o kartais tas pats maršrutas tempiasi keturias dienas. Buvę taip, kad sniegas užblokavo M20 magistralę ir mes su kroviniu sėdėjom kavinėje lyg turistai. Žmogus laukė Braitone, o aš tik galėjau parašyti „atidėta“. Negražu, bet tiesa.

Ar kaina priklauso nuo to, ar kraunama Vilniuje, ar iš Klaipėdos?

Logiškai mąstant – taip. Kuo toliau nuo pagrindinio mūsų maršruto, tuo brangiau, nes reikia nuvažiuoti už kampo. Jeigu krovinys iš Klaipėdos, o mūsų mašina važiuoja pro Kauną, tas aplinkelis gali kainuoti papildomus 50–100 eurų. Bet jei tą pačią savaitę turim dar vieną siuntą Klaipėdoje arba pakeliui – tada galim sudėliot logistiką. Kartais net pigiau gaunasi nei klientui iš Prienų, nes.. na, taip susidėlioja. Šitos paslaugos kaina labiau priklauso nuo užimtumo, o ne kilometro.

Kodėl vienas pervežėjas prašo 200, o kitas 400 eurų už tą patį krovinį?

Čia tas pats, kaip klaust, kodėl vieno mechanikų valanda kainuoja 30, o kito 80. Ne visada brangiau reiškia geriau, bet labai pigiai paprastai kvepia protrūkiu arba verslo „elfų“ darbu. Teko girdėti, kai firma pasiėmė 150 eurų už „priekabos vietą“, o paskui pradingo. Dingo kaip į vandenį – ir telefonai išjungti. Arba vairuotojas pasirodo be draudimo. Taigi, jei kaina žemiau rinkos lygio, aš asmeniškai jau įtariai žiūriu. Skauda galvą nuo tokių dalykų. Ne visada pigiau = laimingiau. Kartais tiesiog apgaudinėja.

Ką galiu vežti, o ko geriau ne – ir kas būna jei suveli

Ar galiu siųsti dviratį, sofą ir dėžę su batais vienu metu?

Taip, taip ir dar kartą taip – juk būtent tam mikroautobusai ir skirti. Vienas klientas iš Panevėžio kartą siuntė būtent tokią kombinaciją: dviratį be ratų (nors galvojau, kad jis be pedalų, o ne ratų), sofą, kuri netilpo pro duris, ir dėžę su.. nu, nežinau kuo, batais gal. Svarbu, kad viskas supakuota. Sofą reikia aptraukti, dviratį – apsaugoti nuo įbrėžimų. Mikroautobusas nėra sandėlis – daiktai juda, kratosi, ypač pasukus į senąją A5 link Birmingemo. Pakuotė turi laikyti.

Ar tikrina, kas yra viduje dėžių? Nes ten maišelis drabužių, o ne kontrabanda.

Oficialiai? Muitinė turi teisę tikrinti bet ką. Realiai? Dažniausiai ne, jei deklaruojama kaip asmeniniai daiktai. Bet jei dėžė kvepia... na, ne drabužiais, o elektronika ar kažkuo įtartinu, tada gali paprašyti atidaryti. Aš pats nestumiu ant tokių dalykų – jei klientas sako „drabužiai", aš pasitikiu. Bet kartais žmonės veža degtukus, žvakutes ar net dujų balionėlius, nors aš jų neimdavo. Būna situacijų, kai pats nežinu, ką krauni, nes žmogus pakuoja pats. Tai va, geriau pats žinok, ką dedi.

Kas bus, jei pakuotė neatlaiko kelionės? Ar jūs atsakote?

Atsakomybė priklauso nuo to, kieno tai pakuotė. Jei mes pakavome – taip, mes atsakome. Jei pakuojate jūs, o dėžė subyrėjo todėl, kad buvo per daug tuščios vietos viduje – tada deja. Mes turim draudimą, bet jis nepadengia jūsų aplaidumo. Buvo atvejis, kai stiklinis indas iškeliavo... tiesiog į orą per paprastą kartoninę dėžę be burbulo plėvelės. Aš pats juk nematau kiekvienos dėžės vidų (na, atleiskit, neišeina). Draudimas dėl to ir egzistuoja, kad padengt mano klaidas, ne jūsų tingėjimą.

Ar galima vežti maisto produktus? Radau internete skirtingą informaciją.

Po Brexit tai visai painu. Daug kas sako, kad mėsa, pienas, kiaušiniai – draudžiama. Konservai, sausi produktai... na, oficialiai turėtų būti deklaruojama. Bet realiai? Žmonės veža džiovintas slyvas, šokoladą, kartais net tą lietuvišką šakotį. Aš asmeniškai stengiuosi nevežti šviežio maisto, nes muitinė gali konfiskuoti. Taisyklės keičiasi taip greit, kad kartais ir pats suskaitau kelis kartus, kol suprantu, kas galioja šią savaitę. O šokoladą ar džiovintas uogas – paprastai praleidžia. Aišku, čia nėra patarimas laužyti įstatymus, tiesiog realybė.

Ar vežate gyvūnus kartu su baldais? Turiu šunį ir spintą.

Šitas klausimas mane visada šiek tiek kamuoja. Šunį vežti galima, bet jis turi turėti pasą, ženklinimą, o prieš kelionę – veterinarinius reikalus. Spinta irgi turi tilpti. Bet ar kartu? Na.. mikroautobuse vietos nėra daug. Jei šuo didelis, jis negali lakstyti tarp sofos ir dėžių. Kartais vežame gyvūnus atskirai arba specialiai suderintose vietose. O dėl spintos – tikrai, bet ją reikia išardyti. Čia kai sakau „išardyti", turiu omeny, kad duris nulenkti, o ne į skiedras sulaužyti. Gyvūnai geriau jaučiasi, kai mažiau triukšmo, o ne kai ant jų boxas su lempomis.

Dokumentai, muitinės ir Brexit’as – ar jis dar svarbus?

Reikia kokio nors popieriaus siuntiniams į UK? Aš galvojau, kad po Brexit viskas pasikeitė.

Pasikeitė. Dabar reikia mokėti su muitais, jei vežama daug naujų daiktų. Jei tai jūsų asmeniniai naudoti daiktai (bent jau taip turėtų būti), rašai inventorių ir jei reikia – C3 forma arba toks panašus dokumentas. Na... šiaip mes padedam užpildyt, bet aš ne muitinės tarpininkas (nors po dvidešimties metų jau kone esu). Taisyklės keičiasi taip greit, kad kartais ir pats suskaitau kelis kartus, kol suprantu, kas galioja šią savaitę. Kai kurie klientai galvoja, kad po Brexit nieko nereikia – ne, reikia. Bet ne vizos tipo reikia, o tiesiog aprašymo, kas yra krovinys. Muitininkas nori žinoti, ar neįvežate prekių pardavimui.

Ar man reikia rašyti inventorių kiekvienai dėžei su indais ir antklodėmis?

Ne kiekvienai, bet apytiksliai taip. Negali parašyti tiesiog „dėžės su stuff'u“. Turi būti: „3 kartoninės dėžės su buities daiktais, 2 maišai su drabužiais“. Jei yra elektronika – rašyk „elektronika“. Jei yra kažkas vertingo – aprašyk. Neik į smulkmenas „dvylika šakučių ir trys šaukštai“ – nereikia. Bet jei įdėsi neparašęs nešiojamą kompiuterį ir jis dings, tada draudimas gali pasakyti, kad tu jo nebuvai deklaravęs. Aš paprastai prašau žmonių tiesiog sąžiningai surašyt, kad nebūtų vėliau problemų. Sąžiningumas čia svarbus.

Kas vyksta muitinėje? Matau filmuose, kad ten baisu.

Filmų nežiūriu, ten viskas per daug dramatiškai. Realybė: vairuotojas sustoja prie posto, rodo dokumentus, kartais atidaromas mikroautobuso gale, muitinininkas meta akį ir „go, go“. Kartais prašo iškrauti. Buvę taip, kad lietuviškoj pusėj pakėlė visus daiktus ant stalų, o jie tik pažiūrėjo ir paleido. O kartais Anglijoj prisivertėm atidaryt dėžę su sena lygintuvu. Nėra baisu, jei neveži draudžiamų prekių. Eilės – štai kas baisu. Prarastos valandos gyvenimo. O pats procesas.. nu, biurokratija.

Ar siuntėjas gali būti ne aš, o mano tėtis iš Kauno?

Žinoma. Svarbu, kad būtų kontaktinis asmuo iš abiejų pusių. Tėtis Kaune priduoda daiktus, pasirašo dėl priėmimo. Tu Londone priimi. Visi laimingi. Tik reikia, kad tėtis žinotų, kas yra viduje, nes jei muitinė paklaus, o jis sako „na, čia kolegos daiktai, nežinau“ – turim problemą. Buvę, kad senelis siuntė anūkui, o anūkas nežinojo, kad viduje dar ir šaldytuvo kompresorius. Senelis tiesiog paliko garaže susidėliojęs. Geriausia – savo daiktus siųsti patiems, bet jei reikia – tėtis tinka.

O jei D. Britanijos muitinė atidarys dėžę – ar pirma paskambins man?

Ne, tikrai ne. Jie neturi tavo telefono numerio. Atidarys, pažiūrės, jei viskas gerai – užklijuos lipduką „inspected“ ir važiuos toliau. Jei blogai – tada jau ieškos kontaktų. Bet atsakymas: ne, nepaskambins. Aš irgi nepaskambinsiu, nes dažniausiai net nežinau, kad tikrino, jei vairuotojas nepasakoja. Kartais jis pats nusteba, kad dėžė atidaryta (nors turėjo pranešti... na, čia ne visada taip veikia). Esmė ta, kad krovinys juda be tavo priežiūros realiu laiku. Tai taip jau yra.

Kaip vyksta pats sandoris – nuo žinutės iki durų

Kaip aš turiu supakuoti daiktus, kad jie tilptų jūsų mikroautobuse?

Pakavimas... hm. Geriausia – dėžėmis, ne maišais. Maišai plyšta, o daiktai išbyra kaip kruasanai iš suplyšusio popieriaus. Naudok dvigubą kartoną ant dugno. Jei baldai – aptrauk ju plėvele. Mikroautobuse vietos apie 10–12 kubinių metrų (na, tiksliau 8–12, priklauso, ar sprinteris, ar transit), bet daiktai turi būti stačiakampiai, ne ovalūs kaip maiše. Svoris ne visada problema – erdvė svarbiau. Buvęs atvejis, kai moteris supakavo daiktus į 30 minkštų krepšių. Atvažiavus – krepšiai sprogo, batai išbyrėjo visur. Tvarkingai supakuok.

Ar jūs įnešate baldus į butą Londone, ar numetate prie durų?

Standartas – pirmas aukštas be lifto yra įskaičiuotas. Antras? Trečias? Šitoj vietoj jau derinam. Nes knebždėti spintą į viršų be lifto Anglijos name su siaurais laiptais – tai kančia. Kartais vairuotojas vienas lieka, o kartais du – priklauso nuo sutarties. Aš paprastai sakau: jei planuoji ketvirtą aukštą be lifto, pasirūpink draugais, nes ne visada mes galim nešti 80 kilogramų spintą dviem vyrais. Yra sveikatos dalykai. O jei prie durų – ne, tikrai nenumesiu kaip pašto siuntos. Bent jau ne ant grindinio. Susitariam iš anksto, kad nesusidarytų keista įtampa pasiekus vietą.

Ką daryti, jei aš negaliu būti pristatymo metu Londone – ar gali paimti draugas?

Gali, bet turi informuoti iš anksto. Draugas turi žinoti, ką paims, ir turėti tavo sutikimą raštu – geriausiai žinute arba laišku, kad neturėtume problemų. Kartais draugas atvažiuoja ir sako „o, čia tik dvi dėžės? Aš galvojau, kad bus mažiau“. Ne, nebus tokių staigmenų – mes derinam kiekį. Jeigu draugas neturi dokumento su savimi.. na, Anglijoj ne visi turi lietuvišką pasą po ranka, bet vairuotojas turi būti tikras, kad atiduoda tinkamam asmeniui. Buvę, kad vyras pasiuntė žmoną, o ji nežinojo, kad reikės pasirašyti. Mažas chaosas, bet išsisprendžia.

Ar prieš kelionę skambinate ir perspėjate, kad jau važiuojate?

O taip. Nebent vairuotojas užsimiršta (būna, žmogiškas dalykas). Paprastai skambiname likus 30–60 minučių iki surinkimo, jei kažkas pasikeičia – pagrindinį maršrutą informuojam. Jei tu Londone lauki pristatymo, gauni žinutę „už valandos busim“. Kartais signalas nėra geras, ypač požeminiuose garažuose Westminsterio rajone. Buvę, kad klientas miegojo, o aš dūsavau prie durų. Geriau nurodyk du numerius – tavo ir dar kokį artimo, jei staiga baterija išsikraus.

Kiek žmonių dirba prie pakrovimo? Juk mikroautobusas – ne fūra.

Dažniausiai vienas–du. Vairuotojas ir, jei reikia, pagalbininkas. Fūros turi hidrauliką, liftus, visokius šachmatus. Mikroautobusas – rankų darbas. Jei krovinys iš namų, o ne iš sandėlio, tai klientas dažnai padeda arba pasamdo vietinius. Aš rekomenduoju du vyrukus – vienam nešti dėžes porą valandų nėra juokas. Ypač jei lyja. Buvę, kad pirkau kavos klientui ir sau tiesiog tam, kad nebūtų taip niūru pakrovimo metu ryte Kaune. O po to dvidešimt valandų vairuoji. Fizinis darbas yra fizinis darbas.

Kas nutinka, kai kas nors nepasiseka + keletas nepatogių faktų

Ar buvote užstrigę pasienyje? Ir ką tada darote su mano kroviniu?

Buvome. Ne kartą. Blogas oras, streikai, popieriaus trūkumai.. kartais sėdi prie Kalais ir laukiai keltų nuo šeštos ryto iki vidurnakčio. Ką darau? Laukiu. Kitos išeities nėra. Jei krovinys šviežias su laiku – bėda, bet mūsų atveju daiktai nemirs. Vieną kartą sėdėjom aštuoniolika valandų. Klientas iš proto ėjo, bet aš irgi. Tada vairuotojas kėlėsi į viešbutį, krovinys liko mašinoje – saugiai užrakinta. Kita diena – toliau. Mikroautobusai turi pranašumą prieš fūras – kartais greičiau praleidžia, bet ne visada. Realybė tokia: pasienis valdo mus, o ne mes jį.

Kodėl kai kurios įmonės paprašo viso apmokėjimo iš anksto, o jūs – ne?

Aš paprastai imu dalį – kokius 30–50 proc., o likusį gavus. Nes taip ramiau visiems. Bet žinok – jei kas nors prašo 100 proc. bankiniu pavedimu, o neturi normalios buveinės, nei telefono, nei atsiliepimų.. na, atsargiai. Ypač jei tai facebooko skelbimai iš profilio be draugų. Teko matyti, kaip žmonės sumoka 800 eurų, o numeris tampa nebepasiekiamas. Kur daiktai? Nežinia. Kur žmogus? Ištrynė profilį. Aš nelabai suprantu tokių verslininkų – jie gadina visam kraustymosi verslui vardą. Aš to nedaryčiau. Bet rinka tokia. Būkite atsargūs.

Ar turite draudimą? Nes vienas vyrukas internete rašė, kad jo daiktai dingo.

Taip, turime KASKO ir krovinio draudimą. Bet. Skaityk sąlygas. Jei pats supakavai rankšluosčius į šiukšlių maišą ir jie pajudėjo – to nesaugome. Draudimas dengia transportavimo riziką: avariją, gaisrą, vagystę iš užrakintos mašinos. Dingo visai? Būna, bet retai. Vyrukas internete galėjo naudotis neaiškia įmone, kuri vežė „iš akies į akį" be jokių sutarčių. Aš visada pasirašau priėmo–perdavimo aktą. Du egzemplioriai. Vienas tau, kitas man. Jei nerašo popierių – bėk. Tik nesu kamuolys, kad ridentis, bėk atbulas. Rimtai – dokumentai yra svarbūs.

Ar kartais atsitinka taip, kad krovinys nukeliauja ne pas mane, o kažkur pas klaidą?

Deja, taip. Buvę. Per dvidešimt metų buvo porą kartų. Kartą labai panašios pavardės, tas pats miestas – vairuotojas suklydo. Kita kartą žmogus pats susimaišė adresą – 15A vietoj 15B, o B nepastebėjo. Abiem atvejais išsisprendėme, bet stresas liko. Dėlto kartais aš pats skambinu gavėjui ir klausiu: „ar tikrai jūsų gatvė prie parko?" Toks pasitikrinimas užima dvi minutes. Klaidų pasitaiko visur, ypač kai skubi ir kasdien gabeni kelis krovinius. Atsiprašau, jei taip atsitiks – bet žmogiška.

Ką patartumėt žmogui, kuris renkasi tarp kasdienio gabenimo į Angliją mikroautobusu ir didelės fūros?

Jei turi namus pilnus daiktų – fūra. Jei turi vieno kambario buto ar dviejų kambarių buto daiktus – mikroautobusas geriau, greičiau, lankščiau. Fūra kelyje keturias–penkias dienas, muitinė ilgiau, o mikroautobusas juda vikriau. Dar vienas dalykas – Anglijos gatvės siauros. Fūra nepasuks į tavo kiemą, o mikroautobusas – dažniausiai pralįs. Jeigu esi vienas studentas keletą dėžių – mikroautobusas netgi per didelis, gal tiesiog siųsk per kurjerį. Bet kai krovinys vidutinis, kasdien gabename krovinius į Angliją mikroautobusais būtent tokiems kaip tu. Nes fūra – tai fabrikams, o tu gyveni bute.

Rašyti taip keista – nepratęs atvirai. Bet per dvidešimt metų supratau, kad pasitikėjimas svarbiau nei idealus pasiūlymas. Kasdien gabename krovinius į Angliją mikroautobusais ne dėl mados, o todėl, kad taip paprasčiau žmonėms. Ne visada tobula – būna strigimų, nesusipratimų, remontų pakeliui. Bet jei ieškai, kas pasakys tiesiai – mes tokie ir esam. Skambink, klausk. Geriau dvidešimt klausimų prieš, nei vienas skambutis po: „kur mano sofa?"