Krovinių kaina kaina nuo 35€/35£. Kaina priklauso nuo krovinio dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos. Tarptautinio perkraustymo paslaugos.
Siuntos kaina nuo 35€/35£ (tašė, krepšys, lagaminas, dėžė, laiškas). Kaina priklauso nuo siuntos dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos.
Kaip vyksta krovinių pervežimo procesas į Angliją mikroautobusu?
Judėti į Angliją – jau pakankamai įtempta. O kai dar reikia pervežti baldus, dėžes, gal katės tualetą... Tada klausi – kaip vyksta krovinių pervežimo procesas į Angliją mikroautobusu? Aš čia jau... na, gal kokią dvidešimtą-plus kelintą metą dirbu tarptautiniuose perkraustymuose. Mačiau visko – ir puikių kelionių, ir tokių, kur meti batus į sieną. Bet mikroautobusas dažnai yra stebėtai geras sprendimas tiems, kas nesikraustina pilno trijų kambarių buto. Greičiau nei fura, lankstesnė, o ir kaina... na, priklauso. Šiandien ne apie kainas – pakalbėsim apie procesą nuo pirmos žinutės iki paskutinės dėžės.
Pradžia – ką verta žinoti prieš ieškant mikroautobuso
Kiek iš viso trunka krovinių pervežimas į Angliją mikroautobusu?
Na, žiūrėk. Iš Lietuvos iki Londono su pilnu kroviniu ir visa procedūra – maždaug trys keturios dienos, jei viskas sklandžiai. Kitą kartą buvom per du, bet tada šventės buvo, keliai tušti, tiesiog pasisekė. Paprastai pirmą dieną krauname, antrą važiuojam per Lenkiją, vėliau – keltas arba tunelis, ir tada jau UK. Kartais klientas klausia – o kodėl negaliu rytoj gauti? Galiu, bet tada aš turiu vežti oru, o ne mikroautobusu. Atstumas yra atstumas. Geriau neskubinti gamtos.
Ar galiu pats suversti daiktus ar ten reikia krovikų, kurie moka tik iškraudinės?
Ai, gali pats, žinoma. Daug žmonių taip ir daro, ypač jei tai tik dėžės ir lagaminai. Bet jei turi šaldytuvo ar sofą – tada jau reikia rankų. Mūsų komanda paprastai padeda, bet tai nėra automatinė paslauga, reikia pasiaiškinti prieš tai. Kartais būna, kad klientas sako – "aš pats", o paskui paaiškėja, kad jo laiptinė siauresnė nei mano kantrybė. Tada stovim, galvojam, lūžtam nugaras. Dėl to geriau nuo pradžių žinoti, kas bus. Jei butas antrame aukšte be lifto – pasakykit, tiesiog pasakykit.
Kokių daiktų geriau neimti, jei jau vykstu mikroautobusu, o ne fura?
Hmm. Stenkitės neimti chemikalų, naftos produktų, dažų – jie gali tekėti, o muitiniai nemėgsta kvapų automobily. Kartą vežėm, klientas įgrūdo balinimo priemonių, prakiuro butelis – visą kelionę uošuvėjom. Dar geriau neplėšti gyvenamųjų augalų, nes muitinė gali pareikalauti fitosanitarinio. Anglijoj dėl to dabar griežčiau nei prieš dešimt metų. Mikroautobusas yra ribota erdvė, todėl labai sunkius daiktus – akmens plokštes, didelius treniruoklius – verta palikti arba vežti kitaip. Žinokit, kartais atsisakyti vieno daikto – išgelbėti dešimt kitų.
Apie popierių – ką reikia, o ko ne
Ar reikia kokio nors specialaus leidimo vežti krovinius į Angliją mikrobusu?
Aha, čia vienas iš tų klausimų. Jei vežate savo asmeninius daiktus perkraustymo metu – paprastai nereikia jokių ekstra leidimų. Bet jei tai komercinis krovinys, parduodamos prekės ar keturių kubinių metrų naujos spintelės verslui – tada reikia visko beveik. Aš asmeniškai dirbu su perkraustymais, o ne su kroviniais prekybai, todėl mūsų klientams pakanka asmens tapatybė, rezervacija ar sutartis. Bet jei jūs vežate ne savo daiktus – pasitikrinkit pas vežėją. Nes būna tokių, kurie švilpia per dantį, o po to stovi pasieniečiai ir klausia – o kodėl čia komercinis? Tada problemos.
Kas bus, jei pasienyje paprašys CMR, o mes tokio neturim?
Jei perkraustymas, tai CMR nėra privalomas kaip komerciniams vežimams. Bet aš visada siūlau pasidaryti inventoriaus sąrašą. Bent jau telefono užrašuose. Nes pasienietis bad mood – ir gali klausti, ką vežat. Jeigu atsakymas "na, daiktai" – ne visada įtikinama. Kartą vežiau studento daiktus iš Kauno į Birmingemą, pasieniečiai atidarė, pažiūrėjo, pavarčė. Nes netikėjo, kad kas veža tiek knygų. Turėjom sąrašą – paleido. Be jo būtų sėdėję valandą. Dėl to aš ir dabar visiems sakau – rašykit, ką turit. Ne dėl mūsų, dėl savęs.
Ar Brexit ką nors pakeitė perkraustymams į UK mikroautobusu?
Oi. Keitė, keitė. Dabar reikia deklaruoti, jei vežate kažką vertingo ar naujo. Ne tik naudotus marškinius. Anksčiau važiuodavom beveik kaip į bet kurią ES šalį. Dabar – muitinė tikrina dažniau, ypač Doverio linkum. Klientams sakau – jei perkate naują sofą iš Lenkijos ir vežate į Londoną, gali tekti mokėti. Savo 5 metų skalbimo mašina – nelabai. Tiksliai, koks proginis limitas, aš dabar jau nepamenu (man atrodo apie kelis tūkstančius, bet nepasiklauskit manęs čia teisininku). Pasitikrinkit GOV.uk, jei neaišku. Bet procesas tikrai ilgesnis nei anksčiau.
Kaip viskas vyksta, kai jau sutarta
Kokia tiksliai eilė? Pirmiausia skambutis, paskui ką?
Pirmiausia – jūs rašot ar skambinat. Aš paklausiu – iš kur, į kur, kada, kiek maždaug. Neatkalbinėju, kad ateitumėt biuro – mūsų nėra biuro, aš tiesiog esu kelyje. Tada pasiūlau datą, jei tinka – susitariame. Apie trisdešimt procentų žmonių kaina domina tik kaip antrasis klausimas, pirmas yra – ar turite laisvą mikroautobusą kitą savaitę. Jei taip – suderinam. Priimu užstatą – nebūtinai, bet geriau, nes būna, kad atšaukia tą pačią dieną. Tada atvažiuojam, kraunam, važiuojam. Po kelių dienų skambutis – "sveiki, aš prie jūsų durų".
Ar mikroautobusas tikrai sutalpina viską iš vieno buto?
Žinot... sakyčiau, kad dviejų kambarių buto standartiniai baldai – taip, suplanavus. Bet jei turite dvi didelias spintas ir pianiną – ne. Mikroautobusas yra 8-12 kubinių metrų priklausomai nuo modelio. Aš važiuoju su ilgu Transporteriu, ten erdvės pakankamai, bet ne begalinės. Kartais klientai pasižiūri į mikroautobusą ir sako "oi, čia daug vietos", o po to išeina, kad sofos kampas netelpa, nes durų angos apribojimas. Tada tenka daryti du reisus arba atsisakyti kažko. Aš visada siūlau nufotografuot didžiausius daiktus – taip nesuklystu vertindamas.
Kokia čia kaina – fiksuota ar iš srities "nuo... iki"?
Nei viena, nei kita. Kaina priklauso nuo kelių dalykų: atstumas, kiekis, ar reikia krovėjų, ar spaudžia laikas. Vilnius–Londonas su mūsų pagalba kraunant ir su pilnu kroviniu gali kainuoti kitaip nei Kaunas–Mančesteris su trijų dėžių pervežimu. Tikslaus skaičia čia nedėsiu, nes tai – ne kainoraštis, o realybė, kuri kinta. Yra firminių kompanijų, kurios pasiperka kainas internete, sako – štai, 800 eurų. O paskui prideda už kiekvieną laiptelį po eurą. Aš sakau kainą, kurią žinau praversiant. Kartais prašau šiek tiek daugiau, jei tenka laukti kliento dvi valandas. Nes laikas yra pinigai.
Pakavimas – čia dažniausiai bėdos prasideda
Kaip supakuoti, kad atkeliautų sveiki? Yra kokia nors paslaptis?
Paslaptis paprasta – daugiau burbulių plėvelės ir mažiau pasitikėjimo likimu. Stiklinės spintelės kampai – kartonas, visa spintelė – apsivyniota, dėžėse – ne daugiau nei 20 kilogramų. Nes vėliau jūs bandysit nešti, o aš bandysiu vaidinti, kad man lengva. Kartą vežiau veidrodį, klientas apvyniojo laikraščiu. Tikiuosi, suprantat – laikraščiu. Pasiekėm tik dėl to, kad aš radau dėžę ant kelių degalinėje. Pakavimas yra pusė darbo. Negerai supakuotas daiktas – tai ne mūsų kaltė, jei įbrėžė, bet vis tiek gaila matyti. Tai verčiau per daug, nei per mažai.
Ar turiu pirkti dėžes iš jūsų, ar galiu naudoti senas iš turgavietės?
Gali naudoti kur tik norit. Tik kad jos būtų sveikos. Dažnai žmonės atneša dėžes iš parduotuvių, bet jos padarytos palaikyti pieno produktus, o ne jūsų porceliano servizą. Kartą klientas turėjo dėžes iš nemokamų skelbimų, apačios buvo atsiklijavusios vos užkrovus. Turėjom pirkti jau kelyje po Lenkiją. Kainavo brangiau nei jei būtų pasiruošęs namie. Tad jei dėžės nemokamos, bet jau truputį sušlapusios – nepigiau išeis. Bet čia jūsų sprendimas, aš tik patariu.
O jei turiu labai trapią daiktą – pavyzdžiui, stiklinę vitriną senelės?
Tada reikia... na, specialaus medinio rėmo (oi, karkaso, kaip čia profesionaliai vadinasi). Mes galim tokį pastatyti, bet tai užsakoma atskirai. Paprastai burbulinė plėvelė ir padėtis tarp minkštų daiktų – čiužinių, antklodžių – veikia stebėtinai. Bet stiklinė vitrina... nežinau, aš pats tokios nebūčiau raginęs gabenti mikroautobusu per visą Europą. Nors ir esu vežęs. Pervežimas tokių daiktų – visada rizika. Jei pasakysite, kad labai brangu, mes dvigubai atsargiau įpakuosim. Arba pasakysim – vežkit kitaip. Nes vėliau bus "o kodėl sugadinta", o aš žinosiu kodėl – nes stiklas ir duobės nelabai draugauja.
Kas nutinka kelyje – atvirai
Ar vairuotojas vienas važiuoja iki pat Londono?
Dažniausiai taip, bet keičiamės jei reikia. Aš asmeniškai numegznu iki Hamburgo be problemų, bet toliau jau prasideda auto pilotas. Mūsų firmoje jei reisas ilgesnis nei dvi paros – du žmonės. Ne visada, priklauso nuo grafiko. Yra tokių bendrovių, kur vairuotojai kitą pamainą turi miegoti važiuojant ant sofos tarp dėžių. Aš tokio nesu leidęs ir neleisiu – tai nesaugu jums ir mums. Du vairuotojai brangiau, bet gaunat daiktus greičiau ir nepaskendusius nuovargio akyse. Vienas vairuotojas, beje, turi privalomąsias pertraukas – dėl to kartais sustojam ne ten, kur restoranas, o ten, kur pakankamai vietos sustoti.
Ar aš pats galiu sėsti į mikroautobusą ir važiuoti kartu su savo daiktais?
Teoriškai taip, praktiškai – gerai pagalvokit. Vietos nėra daug. Sėdimoji vieta yra viena, šalia vairuotojo, o visa kita – krovinys. Jei telpat – sėskit. Bet aš turiu būti sąžiningas – 12 valandų sėdėjimas šalia manęs, kol aš kalbu telefonu ir murmu prie vairuotojo, nėra atostogos. Be to, kertant sienas jūs tampat formaliai keleiviu, bet jei krovinys jūsų asmeninis – dažnai praleidžia. Tik nevežkit savęs kaip slaptą krovinį. Kartą klientas slėpėsi po čiužiniu... juokinga, bet ne. Ne, tai buvo ne Anglijos kelias, tiesa pasakius, tas legenda (bet tokia istorija sklando). Nepatariu.
Kur miega vairuotojai kelyje? Ar tai įeina į kainą?
Miegame ten, kur leidžia logistika. Kartais – Ramygaloj, kartais – Vokietijos kelyje, kartais – Olandijos parkinge. Mikroautobuse nėra miegančios vietos, tai viešbutis arba, jei taupom – kabinoje komfortas. Jūs už tai nemokat atskirai, tai mūsų sąnaudos. Nors kartais paskaičiuoju, kad jei per daug viešbučių – kita siunta brangs. Bet čia mano galvos skausmas. Kai kurios firmos miegodi savo vairuotojus stovėjimo aikštelėse, kad sutaupyti. Aš tą dariau jaunystėj. Daugiau nebe, nugarą supykdo. Tai taip – kaina apima ir šitą, tik jūs to nematot.
Anglijos realybė – pristatymas ir muitai
Ar pristatote iki buto durų ar tik iki laiptinės?
Iki ten, kur galiu privažiuoti. Londono centre privažiuosim, kiek leis gatvės ir kelio ženklai. Kartais stovim 200 metrų ir nešam rankom. Jei namas su sodu ir privažiavimu – iki durų, žinoma, net ne klausimas. Mūsų mikroautobusas nėra fura, todėl daug kur pralenda ten, kur didesnė technika ne. Bet buvo atvejis – Birmingamo priemiesty, gyvenvietėje su žiedais, žolėmis, kampai šarvuočio lygio. Ne, nešam. Paskui sakau klientams – jei turite labai siaurą privažiavimą, įspėkit. Nes jei įsišakalinam, vėluojam kitam. Iki durų – taip, jei tik įmanoma. Bet ne visada įmanoma.
Ar man reikia kažkokio popieriaus pasirašyti kai Anglijoj gaunu daiktus?
Taip, priėmimo aktą. Ir ne taip kaip gautumėte picą – ten reikia apžiūrėti. Aš duodu popierių, jūs pasirašot, kad gavot krovinį. Jei matot iš karto įbrėžimą, kurio nebuvo – rašom pastabą. Jei nepastebėjot ir pasirašėt – vėliau bus sunkiau aiškintis. Ai, dar vienas dalykas – fotografuokit prieš ir po. Savo telefonu. Ne dėl to, kad aš noriu įrodyt, jog ne kaltas, o kad jei iš tikrųjų kažkas atsitiko – turim pagrindą kalbėtis. Tik nepamirškit laiko ir datos nustatymų foto. Būna, kad albume "prieš" yra balandis, o "po" – liepa. Tada nesąmonė gaunasi.
Kas jei aš negaliu būti vietoje pristatymo metu – ar paliekate prie durų?
Palikit? Dėl piniginės dežės gal ir palikčiau, dėl sofos – ne. Reikia, kad kas nors būtų. Jei ne jūs – draugas, kaimynas, mama. Sutartoj nurodom, kas priima. Nes palikus kieme – kas atsakys, jei dingsta? JK dažnai lyja, o mikroautobuso viduje jūsų daiktai – sausi. Nors kartą aš tikrai palikau... hmm, ne, geriau nepasakosiu, nes ten buvo ypatingas atvejis su pasitikėjimu. Šiaip – niekad nepaliekat be parašo. Jei pavėluojat pusvalandį – aš palaukiu. Valandą – galbūt. Ilgiau – skambinam, derinam. Nes kitas žmogus laukia Anglijos gale.
Kai viskas ne taip kaip filme – bėdos ir draudimai
Ar turite draudimą, jei sudegs mašina kelyje? Nes girdėjau baisių istorijų.
Krovinių draudimas yra privalomas. Bent jau pas mus taip. Kiekvienas daiktas draustas iki tam tikros sumos – paprastai iki kelių tūkstančių eurų bendros masės vertei. Jei sudegs mašina... na, nebuvo dar su manimi tokio, bet teoriškai – draudimas mokės. Jei tai naujas televizorius, kurį pirkti teko už 2000 eurų – prieš vežimą pasakykit, nes standartinė suma gali būti per maža. Yra tokių pigių pervežėjų, kur draudimo neturi arba jis tik formalus. Tada jei avarija – atsisveikini su savo daiktus. Aš čia gal šiek tiek griežtas, bet tai tiesa: jei kaina juokingai maža, kažkur nupjausta. Paprastai ant draudimo.
Ką daryti, jei atvežėte spintą, o ji skilusi?
Pirmiausia – nepykit ant žmonos, kad pirko IKEA. Antra – fiksuojam. Jei įbrėžimas mažas – dažnai sutariam vietoje, nuolaida arba vietinis sutvarkymas. Jei visiškai sugadinta per vežimą – rašom aktą, siunčiam draudimui. Aš per dvidešimt metų turėjau gal tris tokius atvejus rimtesnius. Du – dėl blogo pakavimo, vieną – nes ratai mikroautobuso praleido per duobę, kuri buvo kaip krateris. Kartais problema ne mūsų, o kely. Bet vis tiek atsakom. Jei kas blogai – kreipkitės per 24 valandas. Ne po trijų savaičių, kai jau nenulupot net etikečių nuo spintelės. Tokių "oi, o žiūrėkit" – sunku patikėti.
Ar buvote turėję situacijų, kai visiškai supyškino planai?
Oi. Buvau. Kartą Doverio uoste vėjas buvo toks, kad keltai atšaukė – stovėjom dvi paras. Klientas laukė Mančesteryje, paskambino, rėkė. Aš suprantu, jis be daiktų, ten tuščias butas. Bet aš – už jūros. Dar atsimenu, kai Lenkijoje magistralė uždaryta – aplinkui per kaimus dvigubai ilgiau. Arba kai mikroautobuso padanga pradurta ne ten, kur servisas. Tada skambam draugams, pažįstamiems, derinam. Planai pyškina dažnai. Dėl to aš niekada nepasakau "rytoj tiksliai 15 val.", sakau – "antradienio ryte, maždaug". Maždaug – tai labai svarbus žodis šitam darbe.
Ar galima kartu gabenti augintinį su kroviniu į Angliją?
Teoriškai mikroautobuse vietos gali užtekti. Bet praktiškai – nepatariu. Jūsų šuo ar katė bus tarp baldo, dėžių, plėvelės. Kamščiuose karšta. Be to, į UK su gyvūnais taisyklės griežtos – mikročipai, vakcinos, dokumentai. Aš – ne veterinaras ir ne skyrius pasieny. Nepervežu gyvūnų oficialiai, nes tai atsakomybė, kurios nenoriu. Jei jūs pasiimate savo augintinį kaip keleivį – tai jūsų reikalas, bet aš asmeniškai dėl to nedarau specialių reisų. Būna, kad žmonės bando sumest į dėžę... ne, geriau ne. Gyvūnas turi jaustis saugiai, o čiužinių kalne saugu nebus.
Sutartys, pinigai ir kaip neišsirinkti šarlatanų
Kaip su mokėjimu – prieš, ar po, ar pusiau?
Užstatas arba visa suma prieš kelionę. Ne dėl to, kad aš nepasitikiu jumis, o dėl to, kad mašina nesuoda benzinu už pažadus. Paprastai 30 procentų išanksto, likutis pristatymo metu. Kartais dirbame ir be užstato su senais klientais. Bet naujiems – prašau avanso. Nes buvo. Buvo vienas atvejis Londono pabaigoj – pristatėm daiktus, vyras sako "ai, bus perduota per banką", ir dingo. Ne visam, bet iki šiol skambučių nepriima. Pamokos kaina yra kaina. Dėl to dabar pinigai pirmiau arba pristatymo akimirksniu. Visi esam suaugę žmonės (ir moterys, žinoma, tik nenorėjau ilgai vartyti).
Kaip atskirti normalų vežėją nuo sukčiaus?
Jei kaina per maža – nedidelė tikimybė, kad draugiškas nykštukas su mikroautobusu padarys per pusę kainos. Yra tokių, kurie surenka užstatą, o po to dingsta. Arba paima daiktą, o po to reikalauja trigubos kainos už "netikėtas išlaidas". Normalus vežėjas duos sutartį (ar bent jau laišką su sąlygomis), turės sąskaitą, atsakys į telefoną ne tik tada, kai skolinasi pinigų. Pažiūrėkit, ar turi Facebook grupę, ar kiti žmonės rašo atsiliepimus. Jei tik vienas gražus puslapis internete ir nieko daugiau – budėkit. Šitam darbe 20 metų – mačiau, kaip žmonės pasikliovę gražiu balsu prarado ir daiktus, ir pinigus.
Ar pasirašote sutartį prieš vežimą, ar viskas tvarkomas ant žodinio?
Žodinio? Ne. Bent jau ne su manimi. Aš siunčiu sutarties projektą – ten sąlygos, kaina, adresai, datos. Jūs pasirašot, fotografuojat, siunčiat atgal. Tai apsaugo abu. Kartais žmonės stebisi – o koks čia formalumas, mikroautobusas tik. Bet kai vežate savo gyvenimą dėžėse, tas popierėlis suteikia ramybę. Beje, jei kas nors atsisako duoti sutartį – raudona vėliava. Didžiulė. Aš turėjau klientą, kuris pats pareikalavo – "o kur sutartis?" – patikrinau, kad jis teisus. Nes be jos – lyg be dviračio į Kalnus.
Koks skirtumas tarp jūsų ir didelės firmos, kurioje mane pažįsta tik pagal numerį?
Skirtumas toks: aš žinau, kur jūsų daiktai be kodo. Didelėje firmoje jūs – eilutė Excel lentelėj. Aš galiu paskambinti 22 valandą ir pasakyti, kur esu. Ten – administracija darbo valandomis. Kita vertus, didelė kompanija turi 20 mašinų ir gali paimti rytoj. Aš – jei pilnas grafikas, turiu derint kitai savaitei. Mikroautobusas mano yra rankinis darbas – ne grandinė. Jei jums reikia absoliučios garantijos ir korporacinių stabdžių – rinkitės juos. Jei jums reikia žmogaus, kuris supras, kodėl jūsų katinų namai yra svarbūs – rinkitės mus. Abi pusės turi minusų. Aš per dvidešimt metų su didžiosiomis nesu niurzgėjęs, tiesiog dirbu kitaip.
Išvada
Tai va, toks tas procesas. Ne visada idealus, kartais net toks, kad belieka juoktis. Krovinių pervežimas į Angliją mikroautobusu dažniausiai sueina gerai, jei abidvi pusės kalbasi. Aš kartais pavargstu po kelių reisų, bet nepamirštu – kitoj pusėj kažkas laukia tos kavos aparato. Jei renkatės firmą, rinkitės ne pagal gražiausią svetainę. Geriau pagal tai, kaip jie atsako į klausimą apie tai, kas bus jei kas nors nutiks. Nes nutinka. Ir tada svarbu ne paragrafas, o žmogus. Kelis kartus per mėnesį gaunu dėkingų žinučių. Ne dėl greičio, o dėl to, kad atsakiau į skambutį, kai niekas daugiau neatsiliepė.