Kaip vežami kroviniai į Angliją mikroautobusais?

Dirbu tarptautinių perkraustymų srityje jau dvidešimt ketvertą metų, ir vis dar matau, kad žmonės nesupranta pagrindinio dalyko: kroviniai į Angliją mikroautobusais nėra tik mašinos pakrautas ir kelias per Europą. Čia yra svoriai, kuriuos pasveria Olandijoje, popieriai, kuriuos tikrina Doveryje, ir vairuotojai, kurie kartais paima per daug darbo ir paskui dūsta Belgijoje. Šiandien aš papasakosiu, kaip tas pervežimas vyksta iš tiesų, be saldžios reklamos. Nes jei kraustotės į Londoną, Birmingamą ar bet kurį Anglijos kampelį, jums reikia žinoti, kur gali įklimpti.

Pradžiai – pinigai, kainos ir kodėl jos taip smarkiai svyruoja

Kiek dabar realiai kainuoja pervežimas mikroautobusu į Angliją?

Na, jei kalbam apie pilną krovinį iš Vilniaus ar Kauno į Londoną, tai šiuo metu reali kaina svyruoja nuo keturių šimtų iki aštuonių šimtų eurų. Viskas priklauso nuo to, ar mašina važiuos pilna, ar dalinis krovinys. Kartais, jei turite tik kelias dėžes, galima ir už du šimtus penkiasdešimt prasisukti, jei laimingai sutaps. Bet jei kas nors žada pervežti jūsų tris kambarius už keturis šimtus, tai arba meluoja, arba planuoja pakrauti dar keturis klientus ant viršaus. Aš pats mačiau praėjusį rudenį, kai klientas sutiko už tris šimtus penkiasdešimt eurų, o galų gale jo sofos savaitę stovėjo Lodzėje.

Ar galiu vežti vos kelias dėžes, ar reikia užpildyti pusę mašinos?

Galite ir vieną lagaminą, ir keturiasdešimt kubinių metrų. Mikroautobusas nėra fura – erdvė ribota, bet minimalaus kiekio dažniausiai nėra. Vežėjai mėgsta pilnas mašinas, nes maršrutas tada apsimoka. Tačiau jei turite penkias–šešias stambias dėžes, daugelis sutiks paimti, ypač jei važiuoja pro jūsų miestą. Tik nepamirškite, kad kainą nulemia ne tik kiekis, bet ir patogumas. Kartais mažas krovinys brangiau kainuoja nei pusė mašinos, jei reikia specialiai sukti nuo magistralės į kaimo gatvę, kur net navigatorius pasimeta.

Kodėl vieni siūlo tris šimtus, kiti – devynis šimtus eurų?

Šitas klausimas mane jau dvidešimt metų veža ant sienos. Pigūs pasiūlymai dažniausiai reiškia vieną iš trijų: arba vežėjas neturi licencijos ir draudimo, arba jis planuoja daiktus perkrauti du kartus kelyje, arba tiesiog paims avansą ir išnyks kaip dūmas. Brangūs paslaugų teikėjai turi normalius furgonus, CMR pažymas ir negraužia nagų dėl muitinės. Kartais jaunas vaikinas su vienu furgonu padarys už keturis šimtus tą patį, už ką įmonė prašys aštuonis. Bet rizika didesnė. Jei manęs klausiate, aš rinkčiausi vidurio variantą ir atidžiai pažiūrėčiau į sutartį.

Ar reikia mokėti viską iš anksto, ar galima dalimis?

Paprastai praktika tokia – trisdešimt procentų avansas užsakymui patvirtinti, likę pinigai prieš iškrovimą arba iškrautant. Jei kas nors prašo visos sumos prieš paėmimą, ypač jei tai ne įmonė, o „draugo draugas iš Facebook“, aš asmeniškai neduočiau. Buvo atvejų, kai žmonės sumoka aštuonis šimtus eurų į priekį, o vežėjas pasidaro nematomas. Kartais imami keturi šimtai avanso, likusi dalis aiškiai surašoma sąskaitoje. Svarbiausia – raštiškas patvirtinimas, net jei tai SMS žinutė. Yra ir įmonių, kurios dirba be avanso, bet jos paprastai turi eilę iki kito mėnesio.

Ar į kainą įskaičiuota kuras, tiltai, muitinės?

Normalioje įmonėje taip, viskas įskaičiuota. Jūs nematote atskirų eilučių už keltą, kuro mokestį Prancūzijoje ar eurus Doverio uoste. Bet jei važiuojate su tokiu, kuris pirmą kartą keliauja į Vakarus, jis gali staiga pasiskųsti, kad reikia primokėti. Aš šitą dalyką aptariu iki smulkmenų. Prieš ketverius metus vienas vairuotojas prie Bellinzonos neturėjo grynųjų tilto mokesčiui ir valandą aiškinosi su kitais vairuotojais. Dabar viskas paprastesniau su automatiniais mokesčiais, bet paklauskite aiškiai, ar tai fiksuota kaina iki durų Anglijoje, ar dar prikibs ko pakeliui.

Kas telpa ir ko geriau nekimšti – taisyklės ir realybė

Ar galiu vežti šaldytuvą, skalbimo mašiną ir sofą vienu metu?

Jei tai standartinis mikroautobusas, tarkime Mercedes Sprinter ar Ford Transit, tai vienas šaldytuvas, skalbimo mašina ir nedidelė sofa paprastai telpa be problemų. Bet viskas priklauso nuo to, kaip supakuota. Jei sofa neišardyta, ji gali užimti pusę turimų kubinių metrų. Aš visada sakau: dėžės yra jūsų draugai, nes jas sudėlioti galima kaip Tetris, o neįpakoti daiktai voliojasi kaip bulvės maiše. Buvo atvejis, kai klientas teigė, kad turi „tris nedidelius baldelius“, o pasirodė trys dvimetrės spintos. Vairuotojas vos spėjo uždaryti duris.

Ar leidžiama vežti dažus, lakus ar kitokį cheminį šlamštą?

Stop. Čia ne pokštas. Dažai, lakai, balinimo priemonės, dujų balionėliai – visa tai yra pavojingi kroviniai, ADR. Mikroautobusu jų vežti negalima be specialaus ženklinimo, o dažniausiai tam neturime leidimų. Jei vairuotojui Olandijoje ar Vokietijoje patikrins ir suras atidarytų dažų kibirą, bauda sieks kelis šimtus eurų. Aš pats tokių krovinių nepriimu. Kartais klientai sako: „ten tik pusė litro“ – nesvarbu. Geriau nusipirkite dažus jau Anglijoje. Tai vieta, kur negalima bandyti laimės, nes policija ten tokiems dalykams jautri.

Ką daryti, jei turiu keptuvių rinkinį ir porą dviračių?

Dviračiai ir keptuvės – visai kas kita. Tai leidžiamas krovinys, nieko pavojingo. Tik dviračius pravartu apvynioti minkšta medžiaga, nes grandinės braižo kitus baldus. Keptuvės – jei naudotos, nuvalykite riebalus, nes muitinėje kartais kyla klausimų dėl veterinarijos, nors šiaip tai absurdas. Bet juk muitininkai elgiasi kaip nori. Aš dviračius vežioju dažnai, ypač į Birmingamą, kur daug lietuvių gyvena. Prieš porą metų vienas klientas pridėjo žoliapjovę šalia dviračio – vairuotojas juokėsi, kad mašinoje pilna ūkio technikos lyg kokioje mugėje.

Ar galiu pats sėsti į mikroautobusą ir važiuoti su kroviniu?

Teisiškai – taip, jei yra laisvų sėdimų vietų. Tačiau praktiškai daugelis vežėjų to nesiūlo, nes keleivio draudimas gali būti kitoks nei kroviniui. Be to, maršrutas ilgas – apie dvidešimt valandų – ir sėdėti šalia dėžių nėra jokia prabanga. Aš asmeniškai neimu keleivių į krovinines mašinas, nors žinau kolegų, kurie tai daro. Yra spraga, kai žmonės nemoka skrydžio bilietams, tai bandosi įsitaisyti mikroautobuse. Bet patikėkit, po keturių valandų kamščio kelyje prie Kalė jūs panorėsite būti bet kur, tik ne ten. O jei dar prisidės lietus – malonumas kvepia kančia.

Ar daiktai važiuoja tik su mano, ar dar su kitų klientų daiktais?

Jei mokate už dalinį krovinį – tai yra, neužimate viso mikroautobuso – dažniausiai taip, važiuoja su kitais kroviniiais. Vienas į priekį, kitas į galą. Tai normalu ir leidžiama, jei daiktai gerai atskirti. Tačiau jei kas nors pažadėjo, kad mašinoje bus tik jūsų dėžės, o ima dar du klientus, tai jau nešvarus žaidimas. Atminkite pernykštį atvejį: moteris vežė porcelianinį servizą, o ant viršaus vairuotojas užkrovė metalinius vamzdžius. Servizas atkeliavo į Plimutą labiau kaip galvosūkis. Todėl verta pasirašyti, kad bus ne daugiau nei du kroviniai.

Popieriai, muitinė ir dalykai, kurių visi bijo

Ar po Brexit viskas pasikeitė ir dabar baisu vežti į Angliją?

Pasikeitė tikrai, bet „baisu“ – per stiprus žodis. Iki Brexit buvo laisvas judėjimas, o dabar reikia pasienio patikrų ir papildomų deklaracijų. Tačiau jei vežate asmeninius daiktus arba normalų komercinį krovinį su tinkamais popieriais, vartai atsidaro. Sunkiausia tapo maisto produktams ir augalinės kilmės daiktams. O štai baldai, drabužiai, buitinė technika – standartas, tik reikia deklaracijų. Aš kiekvieną savaitę siunčiu mašinas per Doverį, ir nors eilės kartais ilgesnės nei anksčiau, mašinos pravažiuoja. Tik reikia daugiau kantrybės nei prieš dvidešimt metų.

Koks popierius svarbiausias – CMR, sąskaita-faktūra ar dar kas nors?

CMR – tai vežėjo ir siuntėjo sutartis ant ratų. Jei kas nors nutinka kelyje, be CMR jūs neturėsite įrodymų. Sąskaita-faktūra reikalinga, jei daiktai parduoti, bet asmeniniams kroviniams dažnai pakanka sąrašo. Kartais klientai atneša surašytą lapelį iš bloknoto, ir aš sakau – geriau nei nieko, bet prašau brūkštelėkit bent datą. Šiais laikais viskas skaitmeniu, tačiau pasienyje internetas ne visada veikia ir popierius tampa karaliumi. Turiu įprotį daryti po du egzempliorius, nes girdėjau istorijų, kaip dėl drėgmės Doverio migloje dokumentas tapo nebeskaitomu. Chaosas garantuotas.

Ar man reikia mokėti muitą Anglijoje, jei vežu savo asmeninius daiktus?

Šitoje vietoje aš jau nebedrįstu būti šimtu procentu tikras, nes taisyklės po 2024 metų pakito ne kartą ir tikriausiai vėl pasikeis. Kiek žinau, jei perkraustote gyvenamąją vietą ir galite įrodyti, kad daiktai naudoti daugiau nei šešis mėnesius, muitas paprastai netaikomas. Bet reikia ToR formos. Kartais žmonės sako, kad viskas dovana, bet muitininkai nėra kvaili. Žinau, kad prieš metus vienas klientas mokėjo kokius du šimtus svarų sterlingų, nes neturėjo įrodymų, kad sofa buvo jo. Geriau pasitikrinkite UK pusės reikalavimus prieš išvažiuodami, nes aš pateikiu tik tai, ką žinau iš praktikos, o ne advokato konsultaciją.

Kas bus, jei muitininkai nuspręs atidaryti mano dėžes?

Tada prasideda vadinamasis „laikas eina, o aš stoviu“. Muitininkai turi teisę tikrinti bet kurį krovinį. Jei randam draudžiamų daiktų – maisto, gėlių, nelegalių prekių – baudos ar konfiskavimas. Bet jei ten seni rūbai ir kavos aparatas, po apžiūros dėžės uždaromos ir mašina važiuoja toliau. Tik viena bėda – vizualiai apžiūrėję jie gali nurodyti privalomą papildomą dokumentaciją, kas kainuoja laiko. Praėjusiais metais kolega Dovyde stovėjo keturias valandas, nes muitininkas nepatikėjo, kad odinėje rankinėje nėra kontrabandos. Toks jau darbas.

Ar reikia kokių nors leidimų, jei vežu antikvarinius baldus?

Antikvariniai baldai – vertingi daiktai, kurie gali kristi po kultūros paveldo taisyklėmis. Jei baldai senesni nei šimtas metų ir turi didelę vertę, reikia įrodymų, CITES ar pan. Bet dauguma senų baldų tiesiog seni, o ne antikvariniai. Aš pats vežiau į Londoną apie 1930-ųjų komodą, ir pakako sąrašo su aprašymu. Jei kaina viršija tam tikrą sumą – čia reikia pasitikrinti su muitinės agentu, nes gali būti vertinama kaip prekyba. Aš tiesiog vežu, o didžiuosius verslus samdo specialistai. Paprastiems žmonėms pakanka sąskaitos ar pirkimo čeko kopijos.

Kelias ir vairuotojai – kas dedasi tarp Lietuvos ir Anglijos

Ar vairuotojai važiuoja tiesiai, ar dar pakrauna kitus krovinius kelyje?

Idealiai – važiuoja tiesiai. Realiai – sustoja perka kavos, degalų, kartais pasiima greitąjį užsakymą kelyje, jei sutapo maršrutas. Aš tai vadinu „spragtelėjimu“ – kai Olandijoje ar Belgijoje paimamas vienas kitas papildomas krovinukas. Tai nėra blogai, jei nepailgina jūsų termino. Tik buvo atvejis prieš trejus metus, kai vairuotojas Berlyne pasiėmė šaldytuvą, o varžtas neatlaikė ir subraižė šalia buvusį jūsų televizorių. Dėl to aš sakau – rinkitės tuos, kurie planuoja maršrutą iš anksto, o ne spontaniškai kaip turistai. Nors kava kelyje vis tiek reikalinga.

Kodėl kartais atvežimas vėluoja ne dieną, o visas tris?

Nes Europoje yra kamščiai, oras, sugedęs keltas ir Dievas žino kas. Kartais vairuotojas privalo stovėti pagal tachografo taisykles, nes kūnas nėra robotas. Kartais Doverio ar Kalė uoste eilė driekiasi kilometrus. O kartais vežėjas per daug prisiėmė užsakymų ir fiziškai nespėjo. Aš mačiau, kaip puiki maršruto lentelė subyrėjo dėl avarijos Belgijoje prie Liuksemburgo. Tada visi vėlavome po dvi dienas. Jei terminas kritinis – pavyzdžiui, išsikraustymas iš buto – visada planuokite rezervą. Geriau atveš anksti nei vėlai, bet deja, dažniausiai būna atvirkščiai.

Ar mano daiktai saugūs, ar jie tikrai neapsiveiks?

Jei krautuvai žino darbą, daiktai fiksuojamos juostos, sunkios dėžės dedamos apačion, lengvesnės – viršun. Bet aš nemeluosiu – mikroautobusuose nėra oro pagalvių kroviniui kaip furuose. Jei vairuotojas staigiai stabdo prieš rotundą Prancūzijoje, jūsų indauja gali pajudėti. Todėl tarp baldų turi būti antklodžių, kartono ar putų. Geras dalykas – mikroautobusas važiuoja greičiau nei fura. Blogas – erdvės mažai, todėl negalima visko perdėtai aprišti. Aš dažnai sakau: jei bijote, kad kažkas dūžta, vežkite tai mašina patys. (nors ir nuosavame automobilyje dūžta, tiesiog kitaip, ten mažiau kaltės ant svetimo).

Ką daryti, jei mikroautobusas dūsta kelyje ir stringa?

Jei tai nutinka pakeliui, pirmas žingsnis – vairuotojas informuoja ofisą ir jus. Geros įmonės turi techninę pagalbą, kuri atvažiuoja per kelias valandas Europos sąjungoje. Tačiau jei dūsta jau Anglijoje – ten pagalba brangesnė ir kartais lėkiau. Mūsų mikroautobusas sugedo prie Brisčio, ir vairuotojas praleido ten naktį. Svarbus yra vairuotojo kantrybė, ir jūsų supratingumas. Daug kas priklauso nuo draudimo. Kartais gedimas mažas – nutrūko diržas. Kartais – rimtas. Bet jei vairuotojas blaškosi be plano, skambinkite kitur, nes ten gali įsišėlti ilgas vakaras. Pasiruoškite iš anksto.

Ar vairuotojai padeda iškrauti daiktus, ar tik atveža ir tiek?

Tai priklauso nuo sutarties. Daugelis įsipareigoja atvežti iki durų, bet „iki durų“ nereiškia, kad jie nešios daiktus į ketvirtą aukštą be lifto. Aš vedu iki buto, padedu tempti sunkius daiktus, bet jei ten pianinas – turi būti papildomai sutarta. Facebook pajaciai kartais meta daiktus ant šaligatvio ir sako – jūsų problema. Skirkite normalius vežėjus nuo kitų pagal tai, ar jie aprašo iškrovimą sutartyje. Kartais manęs klausia, ar aš iškrausiu vienas visą butą – nu ne, aš ne Halkas, aš vairuotojas. Ir ne šeimos narys. Atsivežu, atnešu iki durų, o toliau – jūsų reikalas.

Kaip neišsirinkti balvonų ir nelikti apgautam

Kaip atpažinti tuos, kurie paims pinigus ir dings?

Per dvidešimt ketverius metus mačiau visokių šnabždų. Jeigu skelbimas skamba per gerai, kad būtų tiesa – tai nėra tiesa. Jeigu nėra įmonės kodo, nėra svetainės, nėra raštiškos sutarties – nerizikuokite. Dar vienas požymis: jie spaudžia greitai sumokėti avansą į privatų sąskaitą. Atsakingos įmonės turi sąskaitą įmonės vardu ir niekada neskuba taip agresyviai. Yra grupių Facebook'e, kur apgavikų pilna kaip kokių žąsiukų ant ežero. Klientai rodę žinutes iš tipų, kurie paėmę šimtą eurų išjungė telefonus. Tai nėra reta, deja.

Ar tikrai visi, kas skelbiasi Facebook grupėje, yra vežėjai?

Tikrai ne. Ten yra daug nuoširdžių vairuotojų, bet yra ir tokių, kurie praėjusią savaitę vežiojo picas, o šią savaitę tapo tarptautiniais logistais. Aš tai vadinu „vakarop-meistrų“ sindromu. Jie turi furgoniuką, didelius norus ir nulinę patirtį su muitine. Kartais jie net nežino, kur yra Doveris. Jei skelbime trys nuotraukos ir tekstas „vežu kas antradienis“, tai dar nereiškia profesionalumo. Patikrinkite profilio senumą, ar yra realių komentarų. Vienas toks „vežėjas“ praėjusiais metais pasiūlė pervežti baldus už penkis šimtus, o pats galų gale nutūpė Paryžiuje tris dienas, nes pasiklydo. O klientas laukė Londone.

Ką daryti, jei daiktai atvežti sulaužyti, o vežėjas nekelia ragelio?

Čia prasideda teisybės paieškos. Jei yra CMR draudimas, rašykite aktą iš karto, kol vairuotojas dar neišvažiavo. Jei jau išvažiavo – fotografuokite viską. Jei vežėjas privatus be draudimo, teisiškai jūsų pozicija silpnesnė, bet galima kreiptis į Lietuvos vežėjų sąjungą. Aš buvau įsipykęs gauti skundą, bet kai dokumentacija aiški, problema sprendžiasi. Blogiausia, kai klientas pasirašo, kad viskas gerai, o po trijų dienų rašo apie sulūžusį stiklą. Tada net ir teismas nepadės. Todėl aš visada sakau: tikrinkite prieš pasirašydami, net jei tai atrodo nedraugiška. Geriau pajusti keistą nepatogumą dabar nei verkti vėliau.

Ar verta rinktis pigiausią pasiūlymą iš visų?

Žiūrėkit, jei perkate ausines – galit rinktis pigiausia. Bet kai reikia perkraustyti visus savo gyvenimo daiktus per pusę Europos, pigumas kainuoja dvigubai. Aš mačiau, kaip žmonės sutaupė šimtą eurų, bet prarado dvidešimt penkis šimtus vertės balduose. Tiesiog todėl, kad vežėjas neturi supratimo, kaip tvirtinti krovinį. Pigūs taupo ant draudimo, ant juostų, ant miego. Jei jums tereikia pervežti seną ratlankį į Londoną – imkit pigiausią. Bet jei ten jūsų naujas butas su baldais – nelaikykite to pigiai. Tai kaip su dantistais: pigiausias nebūtinai pats šauniausias, o kartais pats skaudžiausias jūsų kišenei.

Koks yra pats geriausias patarimas renkantis vežėją mikroautobusu?

Pažiūrėkite į akis – ar tiksliau, į pokalbio stilių. Jei žmogus skuba, neatsakinėja į klausimus, ignoruoja detales – bus taip ir vėliau. Geras vežėjas klausia: kas per daiktai, kokiai gatvei, ar yra liftas. Tai rodo patirtį. Aš per savo dvidešimt ketverius metus supratau, kad pigiausias dažniausiai atsiranda brangiausias, o tas, kuris skiria laiko pokalbiui, retai apgauna. Dar vienas dalykas – ar vežėjas turi realų adresą, telefoną ir neslepiasi po slapyvardžiu „Supervežikas777“. Rimtas darbas neveda anonimiškai. Nepamirškite – kad ir ką pasirinktumėte, svarbiausia pasitikėjimas, nes kitaip kelias bus kaip nagų kramtymas.

Atsakyčiau trumpai – kroviniai į Angliją mikroautobusais yra puikus sprendimas, jei renkatės sąžiningai. Nesilaikykite vien kainos – žiūrėkite į bendravimą, dokumentus ir tikrus atsiliepimus. Jei kažkas skamba per gražiai – paprastai taip ir yra. Aš per savo karjerą mačiau pakankamai blogų istorijų, kad galėčiau patarti: sutaupyti nervai brangiau nei sutaupyti eurai. Sekmės kraustantis, ir tegu jūsų daiktai pasiekia Angliją sveiki ir laiku – bent jau be didesnių nuotykių. O jei jų bus – tai jau kita istorija, kurią papasakosite prie alaus.