Kaip užtikrinti saugumą siuntų gabenant į Angliją?

Vau, 24 metai – skamba keistai, bet būtent tiek laiko jau leidžiu tarp tarptautinių perkraustymų. Daiktai iš Lietuvos į Angliją važiuoja pas mane nuolat: vieni klientai siunčia tris dėžes į Londoną, kiti – pusę būsto į Mančesterį. Saugumas neatsiranda automatiškai. Tai rezultatas – geros pakuotės, normalaus vežėjo ir popierių, kurių niekas nemėgsta pildyti. Kai kurie mano, kad pakaks suvynioti puodą į laikraštį. Ne. Neužtenka. Štai ką reikia žinoti, norint užtikrinti saugumą siuntų gabenant į Angliją.

Pakuotė – ten kur viskas prasideda (ir dažnai baigiasi)

Ar tikrai reikia tokio kruopštumo pakuojant? Juk važiuoja tik į Angliją.

Taip, reikia ir dar kiek pakaks. Žmonės galvoja, kad Anglija – čia pat, vos ne kaip į Panevėžį, bet kelias trunka kelias dienas, furgonai persikrauna, keltas linguoja. Vienas klientas atsiuntė dėžę su lėkštėmis, suvyniotomis į jo žmonos mėgstamą žurnalą. Po kelionės į Birmingemą ten buvo žurnalas ir daug šukių. Naudokite burbulinę plėvelę, dvigubas dėže. Tarp daiktų – putų ar vatos. Lipdukas "Stiklui" padeda, bet neveikia stebuklų jei pakuotė silpna. Nepykite ant vairuotojo – jis nematė kas viduje.

Kokią dėžę rinktis – ar tinka senos iš parduotuvės?

Senos dėžės iš „Lidl“ kartais tinka, bet paziūrėkite ar jos nesupylinėjusios. Aš dažnai sakau: jei apačioj skylė – neimkit. Kartą klientas sutaupė du eurus nepirkęs naujų. Senos per kelionę į Londoną subyrėjo Vilniuje – teko perkrauti į mano rezervines. Naujos kainuoja centus, bet laiko svorį. Jei viršus linksta – stiprinkite juosta. Ir neužpildykite iki pat viršaus, nes dėžė trykšta kaip perpildyta rankinė. Tada juosta neatlaiko kampų ir tiek.

Kaip supakuoti elektroniką – televizorių ar kompiuterį?

Elektronika – pikčiausia. Ne dėl svorio, o dėl to kad viduje kažkas gali atsikabinti. Televizorių pakuojame į originalią dėžę, jei yra. Jei ne – bent 10 cm putų aplink. Vieną kartą vežiau monitorių į Bristolį be tų putų, tiesiog į antklodę suvyniojau... (čia turėjau pasakyti kad tai blogai) ir kaip suprantat, nemalonu buvo žiūrėti kai atidarė. Kompiuterius geriau vežti originaliose dėžėse. Pašalinkite kietuosius diskus jei jautrūs duomenys. Nesu IT specialistas, bet taip patariu savo klientams.

Ar reikia lipnių juostų skersai ir įstrižai, ar tiesiog užtenka viršų užklijuoti?

Juosta – tai ne grožis, tai anatomija. Užtenka viršaus? Ne. Mano taisyklė: juosta per vidurį, juosta per kraštus, ir juosta dar kartą ten kur rankenos. Kartą vežiau siuntas į Angliją su klientu, kuris užklijuot tik viršų. Kai iškraipėm Klaipėdoje, dugnas atsivėrė kaip durys. Tarptautiniai pervežimai toks jau dalykas – nuolat kilnojama. Geriau perdaug juostos nei per mažai. Taip, gaila kameros, bet gailiau daiktų. Hmm... beje, jei filmuojat kaip pakuojat, tai vėliau praverčia draudimui. Bet čia jau kita tema.

Ar verta rašyti turinį ant dėžės, ar taip tik prisiviliame vagių?

Ant dėžės rašykite vardą, telefoną ir kryptį – Londonas ar Birmingemas. O „MacBook“ ir „Auksiniai auskarai“ – nerašykite. Reali situacija: klientas pažymėjo „Elektronika 2000€“. Dėžė buvo atidaryta pakeliui, laimei ne pas mus, bet... tiesiog numeruokite dėžes ir rašykite turinį į atskirą sąrašą saugioje vietoje. Aš klientams sakau: ant dėžės – numeris ir miestas. Būna nemalonu kai vežėjas turi gintis kad ne jis ką nors išėmė, kai mato užrašą „brangūs daiktai“. Vagys skaito. Rimtai.

Renkamės vežėją – ir ne pagal gražią šypseną

Kaip atskirti normalų pervežėją nuo aferisto, kai skelbimuose pilna „super pigu"?

Pigus skrydis į Londoną – skamba gerai. Pigus vežėjas – įtariai. Jei paslauga kainuoja mažiau nei jūsų lėktuvo bilietas – kažkas ne taip. Normalus tarptautinis perkraustymas turi savo kainą: kuras, muitinė, draudimas, laikas. Matau skelbimus „vežu į Angliją už 50 eurų“ – dažnai žmogus be licencijos, be draudimo. Paima pinigus ir „pameta“ daiktus. Tikrinkite rekvizitus. Nemalonu tai sakyti, bet yra tokių kurie tiesiog aferuoja. Pasitikrinkite adresą ar jis realus. Kartais gražus puslapis slepia tuščią garažą.

Ar patikimas tas kaimynas, kuris sako „aš važiuoju rytoj, galiu paimti"?

Kaimynas gali būti geras žmogus. Bet ar jis turi CMR draudimą? Ar žino kas yra EORI? Pažįstu vaikiną, puikus meistras, veža į Angliją du kartus per mėnesį. Sutiko paimti šaldytuvą. Nežinojo, kad UK sienoje reikia deklaracijų. Šaldytuvas savaitę pragulėjo muitinėje, klientas mokėjo baudą. Kaimynas gavo pykčių. Jei važiuoja paimti – klauskit ar darė tai anksčiau. Arba rinkitės specializuotą siuntų gabenimo į Londoną paslaugą. (Nors kartais kaimynas ir pigiau, ir sąžiningiau – čia jau loterija.)

Kodėl vieni prašo 80 už kubą, kiti 250 – kur gauras?

Gauras... o gal skirtumas? (Turėjau pasakyti „skirtumas“, rašau per greitai). Kaina priklauso ar vežėjas važiuoja pilnas, ar paima porą dėžių tarp kitų. Jei 80 eurų – dalinis krovinys, kai furgonas jau važiuoja. Jei 250 – pilnas perkraustymas su pakrovimu. Arba brangesnis furgonas su liftu. Jei 80 be draudimo, be muito – rizika. Būna pustuštis furgonas važiuoja į Angliją ir vežėjas paima ką gali – tada pasiseka. Bet suaukit ar yra raštiškas įsipareigojimas. Žodžiai lieka kabinoj.

Ar turiu pasirašyti kokią sutartį, ar tiesiog duodu pinigus ir laukiu?

Sutartis. Taškas. Nežinau kaip dar paaiškinti – jei nėra popieriaus, nėra įrodymo. Vienas klientas, Jonas vardu, sumokėjo grynais vežėjui iš skelbimų portalo. Nieko nepasirašė. Siunta dingo. Policija sako – civilinis ginčas. Be CMR arba vežimo sutarties rankos nuleistos. Aš darau paprastai – rašau sąlygas ant atviruko jei reikia, bet parašai turi būti abipusiai. Sutartyje turi matytis kaina, marsrutas, draudimo suma. Jei vežėjas to vengia – raudona vėliava. Jei furgone smirda benzino – irgi.

Ką reiškia „full load" ir ar mano siunta saugesnė nei dalinis užsakymas?

Full load – kai visas furgonas yra tik jūsų. Dalinis – kai jūsų dėžės guli šalia kito kliento sofos. Saugiau? Techniškai full load, nes mažiau kilnojimo. Bet aš vežioju dalinius krovinius 20 metų ir jie nukeliauja saugiai. Svarbu kaip surišta, o ne kieno furgonas. Aišku, jei šalia kanistras su benzinu – tada nebeaišku. (Benzino taip vežti negalima, būna visko). Full load patogiau, bet kainuoja brangiau. Rinkitės pagal kišenę ir pagal tai ar bijote svetimų sofų.

Popieriai, muitinė ir kiti džiaugsmai

Brexit jau pasibaigęs, bet ar vis dar reikia kažkokių popierių siunčiant į Angliją?

Taip. Ir painiau nei norėtum. Anglija paliko ES, daug kas pasikeitė. Reikia turinio aprašymo, vertės, paskirties. Jei asmeniniai daiktai – turi būti nurodyta. Aš pats kartais susipainioju su naujais kodais – juk JK muitinė nuolat keičia taisykles. (Ten naudojama CHIEF sistema ar kas nors panašaus... ne, greičiau CDS, bet aš tiksliai jos neišmanau – samdininkas tvarko). Svarbu kad vežėjas turėtų EORI numerį ir deklaracijas. Dokumentai turi keliauti su siunta, ne namie pas jus ant stalo.

Ar tikrai tikrina kiekvieną dėžę pasienyje, jei aš pats siunčiu sau daiktus?

Ne kiekvieną, bet tikrina. Jei kvapas įtartinas ar dėžė limpa – atidarys. Random checks – atsitiktinė patikra. Kartais vieną iš dešimties, kartais visas. Mačiau situaciją: klientas siuntė drabužius, bet įsandarino su maisto produktais. Anglijos muitinė atidarė viską. Pasirodo dešros ir marškiniai nelabai dera muitinei. Daiktai buvo konfiskuoti. Rašykite sąžiningai ką vežate. Jei yra alkoholio – deklaruokite. Kitaip patikra paverčia košmaru.

Kas bus jei per klaidą nurodysiu mažesnę vertę siuntai?

Nurodžius mažesnę vertę sutaupysite kelis svarus. Bet jei dings ar dū... (turėjau pasakyti jei dings ar sugadins) – draudimas atlygins tik tą sumą. Vienas vyras iš Kauno vežė antikvarinį staliuką, įvertino 50 eur. Sulūžo. Draudimas davė 50 eur – nors vertė 500. Neteko keturis šimtus. Be to, JK muitinė gali bausti jei pagalios kad tyčia žeminate vertę. Nuoširdžiai – neverta. Gerai kad manęs neklausia kaip apgauti – aš to nedaryčiau net jei prašytų.

Ar EORI numeris vis dar aktualus ir kas jį turi turėti?

EORI – kodas be kurio verslas negali vežti į Didžiąją Britaniją. Jei patys sau per draugą – ne tiek aktualu. Bet profesionalus furgonininkas privalo jį turėti. Aš savo numerį žinau mintinai, nors realiai jis kabo kabinete. Kartais klientas klausia ar jam reikia EORI jei siunčia dvi dėžes į Bristolių (ups, Bristolis). Atsakymas – ne, vežėjas turi turėti. Jei vežate patys mikroautobusu – jūsų deklaracijos forma kitokia. Tiksliai nepasakysiu, nes per 24 metus nesu to daręs pats.

Kiek laiko siunta gali užstrigti muitinėje ir ar ji ten saugi?

Gali užstrigti dieną, gali savaitę. Kartais eilė Calais. Ar saugu? Muitinės zonos saugomos, bet ne jūsų namai. Mačiau dėžes pragulusias savaitę terminale – neatidarė, bet lietus... Jei pakuotė silpna, drėgmė prasiskverbia. Siuntos į Angliją per keltus kartais laukia ilgiau. Neseniai sienos patikra įstrigo dėl sistemos atnaujinimo. Klauskite vežėjo kiek realiai trunka. Būkite pasiekiami telefonu jei reikia patikslinti. Ir nepamirškite kad savaitgaliais muitinės miega.

Kas dedasi kelyje – apie tai niekas per gražiai nešneka

Ar mano daiktai keliauja tos pačios mašinos bagažinėje, ar jie bus perkeliami?

Čia esminis dalykas. Jei furgonas važiuoja tiesiai iš Kauno į Londoną – daiktai nesikrausto. Bet jei surenka dalinius krovinius, gali perskirstyti Vilniuje. Aš stengiuosi to vengti. Būna klientas sumoka už tiesioginį pervežimą, o sofą perkelia iii... turiu galvoje, perkrauna sandėlyje. Klauskite: ar bus perkrovimų? Jei taip – kiek? Kiekvienas kilnojimas – rizika sulaužyti kruopščiai supakuotą daiktą. O juk pakuoti daug kas nemoka.

Kaip žinoti kur mano siunta yra, jei vežėjas turi tik seną Nokia be interneto?

Išsilavinat. Ne jūs – situacija. Senas Nokia reiškia kad trackinimo nebus. Bet normalus perkraustytojas atsiunčia nuotrauką iš kelio, pasako kur yra. Aš pats skambinu kai įlipu į keltą ir kai išlipu. Būna savaitgalis – nedirbu, bet parašau žinutę. Jei neatsiliepia dvi dienas – paskambinkite jo žmonai. Nejuokauju, tai darięs. Kartais vaikinas be žinios, o žmona žino kad jis Roterdame. Tyla reiškia problemas. Būkite kantrūs bet ne naivūs. Pasitikėjimas turi ribas.

Ar keltas į Doverį pavojingas siuntoms dėl viso to vandens ir sūraus oro?

Keltas pats savaime – ramiausias etapas. Pavojingiausia yra prieplauka. Ten krauna konteinerius, furgonai stabdo, daiktai susimėto. Vanduo? Jei pakuotė sandari – nesvarbu. Druska oro? Tik metalui ilgam. Sofai ar drabužiams – neproblematiška. Nors vieną kartą keltui linguojant stovas dėžių nuriedėjo į koridorių – blogai buvome sutvirtinę. Keltai iš Calais ar Dunkerque tikrai saugūs, bet kaip sutvirtinta furgone – priklauso nuo vairuotojo sąmoningumo.

Ar tiesa, kad dalis siuntų pasilieka pasienyje Lenkijoje ar Vokietijoje ir kaip to išvengti?

Jei sąžiningas – niekas nepasilieka. Bet būna „juodosios zonos“. Kai klientas veža 30 dėžių, viena gali dingti. Gandų apie Lenkiją daug. Išvengti galima pildant CMR sąrašą. Kiekviena dėžė sunumeruota. Prieš krovą suskaičiuojat, po kra... (po krovos) perskaičiuojat. Jei skaičius nesueina – problema furgone, ne Anglijoje. Pagrindinė taisyklė tarptautiniuose pervežimuose. Aš pats esu sunerimęs tik tada kai pamatau kad dėžių sąraše trūksta vieno numerio. Tada prasideda detektyvas.

Ar vairuotojai miega furgone ir ar mano daiktai saugūs per naktį?

Vairuotojai miega arba kabinoje, jei furgonas turi miegamą, arba motelyje. Daiktai lieka furgone. Ar saugūs? Viena mintis – jei palieka furgoną motelyje be priežiūros, gali būti rizika. Prancūzijoje ir Belgijoje pasitaiko vagysčių iš furgonų pakeliui į JK. Aš asmenškai miegu su furgonu matomoje vietoje ir visada turiu antrą užraktą. Bet jei vežėjas vienas, pavargęs – logiška kad ieško lovos. Geriausia, kad furgonas stovėtų stebima aikštelėje. Deja, to negalite kontroliuoti. Paklauskite apie nakvynę – atviras atsakymas bus geras ženklas.

Kai atidarai dėžę Anglijoje ir širdis suspaudžia

Ar mano siunta automatiškai apdrausta, ar turiu prašyti papildomai?

Automatiškai? Ne. CMR konvencija numato atsakomybę su ribomis. Dažnai keli eurai už kilogramą. Jei sofos vertė tūkstantis, o draudimas moka 8 eurus/kg – jūsų sofa verta 80. Čiulbt. (Taip, praradote). Siūlau pirkti papildomą draudimą. Kainuos 1-2 procentus vertės, bet miegoti ramiau. Kartais vežėjas nepasiūlo – galvoja kad sutaupysite. Paklauskite tiesiai: kokia draudimo suma. Jei sako „o, tas savaime“ – klauskite dokumento. Nesigėdijkit.

Radau sulaužytą daiktą Anglijoje – ką pirmiausia darau, skambinu vežėjui ar ginčui komisijai?

Pirmiausia – nuotraukos. VISKAS. Atidarot dėžę, vos pamatot – fiksuojat telefonu. Data, laikas, kampai. Tada skambinat vežėjui. Jei jis sako „prie manęs buvo gerai“ – standartinė frazė. Parodykit nuotraukas. Tada rašote prašymą – pagal CMR ar sutartį. Terminai riboti, gerai kad angliškai pasakysiu – time is ticking (atleiskit, dirbau ten). Lietuvoje – 7 dienos pastebėjimui, metai ieškiniui. Bet kuo greičiau, tuo geriau. Jei vežėjas blaškosi – kreipkitės į jo draudikus. Be nuotraukų – beveik be šansų.

Ar vežėjas grąžins pinigus iškart, ar teks rašyti laiškus tris mėnesius?

Iškart? Retai. Vienas konkurentas pradingo su užstatu. Klientas rašė tris mėnesius, pinigų neatgavo. Kita įmonė pervedė per savaitę. Visa esmė – CMR atsakomybė ar papildomas draudimas. Jei CMR – vežėjas gali kaltinti muitinę. Jei atskiras draudimas – paprasčiau, bet ne „čia ir dabar“. Svarbu turėti popierių. Aš moku jei mano kaltė, bet jei klientas supakavo blogai – pasakau kad kompensacijos nebus. Nemalonu, bet sąžininga.

Ar draudimas padengia elektroniką, kuri nebeveikia nors išoriškai sveika?

Čia draudikų žaidimo aikštelė. Jie vadina „paslėptu defektu“. Kas nutiko – vibracija, šokas, senatvė? Nežinau. Vienas klientas vežė kompiuterį į Angliją, maitinimo blokas nebeveikė. Draudikai siuntė pas meistrą – mokėjo. Kita vežė seną spausdintuvą – atmetė kaip „seną įrangą“. Elektronika rizikingiausia. Fiksuokite veikimą prieš išsiuntant – fotografuokite ekraną su laiku. Kitaip draudikas pasakys kad jūsų senas nešiojamas ir taip jau buvo lūžęs.

Nufotografuoti siuntą prieš išsiunčiant – ar tai paranoja ar protinga atsarga?

Protinga. Ne paranoja, o šarvai. Siūlau tris dalykus: nufotografuoti turinį, pakuotę, lipdukus. Jei paklauskite ar tai būtina siunčiant į Bristolių (vėl šiandien man su tais miestais) ar Londoną – sakyčiau kad taip, visur. Kartais dėžė sveika, o viduje daušta. Nuotraukos įrodys kad daiktai buvo sveiki. Aš pats kartais pamirštu nufotografuot paskutinę kai lekia paskutinė minutė. Bet stengiuosi. Tai 5 minutės kurios gali sutaupyti savaites kivirčų. Rimtai taip.

Išvada

Garantijų šiame darbe nėra šimtaprocentinių. Aš 24 metus vežioju siuntas ir vis dar pasitaiko siurprizų. Bet jei pakuosite tvirtai, pasirinksite vežėją su vardu (ne tik numeriu), sutvarkysite popierius ir nufotografuosite – rizika tampa minimali. Saugumas siuntų gabenant į Angliją – tai ne atsitiktinumas, o sumanių sprendimų rezultatas. Būkite protingi, klausinėkite, ir daiktai pasieks jus taip pat sveiki kaip ir jūsų tikėjimas žmonėmis.