Kaip užtikrinti, kad jūsų siunta pasieks Angliją saugiai ir laiku?

Per tuos beveik dvidešimt metų, kai vežiojau daiktus iš Lietuvos į Angliją ir atgal, mačiau visko. Pradedant nuo to, kad žmonės susipakuoja porcelianą į lengvus maišelius, baigiant tuo, kad furgonas stringa prie Doverio dėl eilių ir prastų orų. Daug kas klausia, kaip užtikrinti, kad jų siunta pasieks Angliją saugiai ir laiku – atsakymas paprastas: tai ne tik pasikrauti ir nuvažiuoti. Reikia žinoti daugybę niuansų, kuriuos patyręs tarptautinių perkraustymų specialistas atneša tarsi rankinėje. Žemiau atsakysiu į klausimus, kuriuos dažniausiai girdžiu prieš pirmąjį kartą.

Pirmiausia – daiktų sutvarkymas prieš važiuojant

Ar tikrai turiu viską supakuoti pats, ar galima palikti taip, kaip yra?

Ne, neprivalai visko daryti pats. Mes dažnai patys supakuojame, bet tai kainuoja papildomai ir reikia suderinti iš anksto. Jei renkiesi pakuoti savo rankomis, bent jau indus suvyniok į burbulinę plėvelę, o ne į laikraščius – aš tai mačiau ir ne kartą, žmonės paskui skundžiasi, kad ant porceliano liko rašalo dėmės. Kartais klientai palieka daiktus taip, lyg mes būtume stebukladariai: atidarai furgoną ir viskas persikrausto savaime. Deja, taip nebūna. Geriau jei daiktai yra tvarkingose dėžėse. Jei neturi – pasakyk iš anksto, atvešiu. (Nors prisipažinsiu, kartais pamirštu atsivežti jų pakankamai, tada tenka improvizuoti iš kartono gabaliukų.)

Kokią dėžę geriau naudoti – kartoninę ar plastikinę?

Kartoninės yra pigesnės ir jų lengviau atsikratyti Anglijoje. Plastikinės – tvirtesnės, bet po to ką su jomis darysi? Anglijoj ne kiekvienam butui yra rūsys, kad laikytum. Aš asmeniškai renkuosi dvigubas kartonines – tas, kur trys sluoksniai. Jos pakankamai tvirtos, kad išgyventų kelionę per Europą. Vieną kartą klientas panaudojo plonyčius viensluoksnius gabalus iš parduotuvių po vaisiais – atvažiavus į Londoną jos buvo daugiau kaip skiautės. Tad netaupyk ant pakuočių. Jeigu pervežimas kainuoja kelis šimtus, tai kokios ten dar dvidešimt eurų dėžėms.

Ar leidžiama siųsti maistą, pavyzdžiui, sūrius ar dešras?

Techniškai – taip, bet aš nerekomenduočiau. Jau ne dėl mūsų, o dėl muitinės. Anglijoje po Brexit labai griežtai tikrinami maisto produktai. Vieną kartą klientas bandė gabenti šaldytą šernieną – sustojo prie Doverio, muitininkai atidarė, temperatūra buvo nežinau kokia, bet dešros atšilo. Sakė – neįleidžiam. O blogiausia, kad tas šaldymo agregatas užėmė vietą furgone, o pinigai nuėjo veltui. Tad jei jau veži maistą – tik fabriškai supakuotą ir su etiketėmis. Bet net ir tada gali kilti klausimų pasienyje. Nežinau, gal tos dešros buvo vertos to vargo?

Kada geriausia planuoti siuntą į Angliją, kad viskas vyktų sklandžiai?

Rudenį ir pavasarį – auksas. Vasarą ir prieš Kalėdas – pragaras. Ne, rimtai, gruodį furgonai kniubsciami, o dar orai chemiški. Smėlio audros, lietūs, eilės prie Calais. Jei gali rinktis, venk gruodžio vidurio ir rugpjūčio paskutinės savaitės – tada visi studentai grįžta ar išvyksta. Kartą spalio gale važiavome – lyg tuščia automagistrale, jokių eilių. O štai pernai prieš Velykas stovėjom Kento eilėje tris valandas, nes sistema strigo. Planuok bent porą savaičių į priekį, ypač jei reikia sutikti butą Londone.

Ar verta fotografuoti daiktus prieš pakraunant?

Absoliučiai taip. Net jei pasitiki pervežėju kaip savo tėvu – daryk nuotraukas. Aš pats savo klientams siūlau tai padaryti, nes paskui mažiau ginčų. Kartais daiktas būdavo jau ir taip įskilęs, bet klientas pamato tik pasikraustęs į naują būstą Birmingeme ir galvoja – sudaužė. Nuotraukos gelbsti. Nenuostabu, kad draudimo bendrovės irgi prašo. Fotografuot reikia ne tik išorę, bet ir, pavyzdžiui, elektronikos prijungimo vietas – kol kas gyvai matai, kad veikė. Aš žinau, kad tai užima laiko, bet… patikėk, verta.

Pakrovimas ir popieriai

Kas rašo daiktų sąrašą – aš ar pervežėjas?

Idealiu atveju – abu kartu. Tu parašai preliminarų sąrašą, aš atvykęs patikslinu. Nes klientai dažnai sako: „nu, ten kažkokia dėžė su knygom“ – o ten enciklopedija, sverianti keturiasdešimt kilogramų. Tokių staigmenų nenoriu. Sąrašas reikalingas ne tik mums, bet ir draudimui, ir muitinei. Rašyk sąžiningai, net jei atrodo kvaila surašyti kiekvieną šaukštą. Tu negali įsivaizduoti, kaip Anglijos muitininkai gali užduoti klausimus apie siuntos turinį. Geriau turiu popieriuje, kad tai tavo asmeniniai daiktai, o ne prekybai skirta partija.

Ar reikia drausti daiktus atskirai, jei jau moku už pervežimą?

Mokestis už pervežimą nėra draudimas – tai du skirtingi dalykai. Kai kurios įmonės siūlo bazinį draudimą, bet dažnai jo neužtenka brangiems daiktams. Aš visada sakau: jei veži pianiną ar senovinę komodą – papildomai apdrausk. Kartą vežėme veidrodį, kurio draudimas buvo sumažintas, nes klientas pasirinko „standartinį paketą“. Deja, veidrodžio nebeišgelbėjo nei mano dvidešimt metų patirtis. Kaina skaudžiai kando. Pasidomėk, kas konkrečiai padengiama – ar tik transportavimo metu, ar ir kraunant? Nes kai kurios smulkios firmos apskritai slepiasi už mažų raidžių.

Ką daryti, jei baldai netelpa į standartinį furgoną?

Hm, ai, būna. Tada reikia arba dviejų reisų, arba didesnio furgono. Jei tik vienas baldas per didelis, kartais galima išardyti – aš turiu įrankių, bet ne viskas ardoma. Vieną kartą klientas sakė, kad sofa tilps. Atvykęs pamatau – trys metrai pločio, modulinė, bet su kietais porankiais. Nepraliūdžiam pro duris. Teko skambinti papildomai mašinai, o tai kainavo dvigubai. Todėl prieš pirkdamas baldus išmatavok ne tik kambarį, bet ir furgono įvažiavimą. Arba atsiųsk foto – aš pasakysiu ar tilps. Geriau taip, nei raudonuoti kieme.

Ar galiu pats padėti krautis, ar turiu stovėti iš šono?

Gali padėti, dauguma žmonių ir daro. Tik žinok – jei sužeisi nugarą, aš už tai neatsakau. Mes turime savo draudimą, bet jis nepadengia tavęs kaip pagalbininko. Kita vertus, jei žinai, kad daiktas yra trapias ir nori pats paglostyti, kur dedi – prašom. Aš netgi noriu, kad parodytum, kas kur yra, nes tu geriau žinai. Tik nepradėk komanduoti kaip statybų aikštelėje – kartą toks pone direktoriumi vadovavo, kad pats užsigavau pirštą. Tvarkingai padėk rankas prie daikto ir dirbam draugiškai. Po to gali duoti arbatpinigių – ne, juokauju, nebūtina, bet malonu.

Kokie dokumentai tiksliai reikalingi siuntimui iš Lietuvos į Angliją dabar?

Po Brexit viskas pasikeitė. Reikia daiktų sąrašo, asmens dokumento kopijos, kartais muitinės deklaracijos. Jei gabeni naujus baldus – gali prireikti sąskaitų faktūrų, kad įrodytum, jog neprekiauji. Aš padedu pildyti, bet galutinė atsakomybė – tavo. Kartais klientai sako: „o kam čia tie popieriai, juk ES buvom“ – na, nebe. Dabar Anglija yra trečioji šalis muitinės prasme. Dokumentus siunčiu elektroniniu būdu dar prieš išvažiuojant, nes jei kas nors neteisingai – Doverio pasieniečiai gali neleisti net įvažiuoti. Gyvai mačiau, kaip dėl vieno pasirašyto lapelio zmogus praleido dieną kelyje.

Kas dedasi kelyje į Angliją

Kaip žinoti, kur mano daiktai yra pakeliui?

Dabar dauguma turi GPS, bet aš vis dar skambinu klientams tiesiai. Kartais pasakau: „Einam per Vokietiją, oras blogas, vėlavimas dvi valandos.“ Technologija ne visada veikia ten, kur reikia – ypač kanalo tunelyje ar rytų Prancūzijoje. Jei pervežėjas neatsakinėja į skambučius tris dienas – tai jau raudona vėliava. Normalu, kad atsakoma per kelias valandas. Nesitikėk, kad žinosi kiekvieną sekundę – vairuotojas turi vairuoti, o ne rašyti žinutes. Bet vakare, sustojęs nakvynei, turėtų atsiųsti trumpą žinutę kur yra. Jei nepasiunčia – pats paskambink. Nenormalu kai tylima.

Ar vairuotojas gali paimti kitų žmonių daiktų pakeliui?

Taip, ir dažnai taip būna. Tai vadinama daliniu kroviniu – LTL. Tavo siunta keliauja su kitais, jei neturi viso furgono. Tai normali praktika tarptautiniuose perkraustymuose. Bet turiu paminėti – kai krauna iš kelių klientų, visada yra rizika, kad kas nors supainios. Aš asmeniškai žymiu kiekvieną dėžę lipnia juosta su pavardėmis. Kartą kitam vairuotojui (ne mano kompanijai, ačiū Dievui) atsitiko taip, kad Londono siunta atsidūrė Braitone. Savaitės galvosūkis. Tai jei tau labai svarbu izoliacija – mokėk už pilną furgoną. Kitaip teks sutikti bendrakeleivių daiktus.

Ką daryti, jei furgonas stringa pasienyje ar kelyje?

Pirma – nepanikuok, antra – skambink. Stringa dėl daugybės priežasčių: eilės, patikrinimai, gedimai. Vieną kartą mano kolegai nutrūko diržas kažkur ties Liuksemburgu – stovėjo pusdienį. Klientas iš proto beėjo, bet daiktai buvo saugūs. Jei dėl gedimo – turime partnerius Europoje, kurie atsiunčia pagalbą. Jei dėl eilių – nieko nepadarysi, tai ne nuo mūsų valios priklauso. Svarbu, kad pervežėjas informuotų greitai. Vieną kartą buvau užsiblokavęs pasienyje keturioms valandoms dėl to, kad sistema nulūžo – neturėjau net interneto skambinti. Tai… atsiprašau, jei tau taip nutiks, bet kartais taip būna. (Blogiausia kai neinformuoja – tada jaučiesi visiškai bejėgis.)

Kiek laiko paprastai trunka važiuoti iš Lietuvos iki Londono?

Teoriškai – trys su puse dienos. Praktiškai – keturios, penkios. Aš skaičiuoju: pirmą dieną iki Vokietijos, antrą per Prancūziją, trečią keltą ir jau Anglijoje. Bet Londone dar reikia prasibrauti pro kamščius – M25 greitkelis kartais būra parkignas, ne greitkelis. Kartą ketvirtadienį išvažiavęs iš Kauno, pirmadienį popiet buvau Vestminsterio ribose. O kitą kartą antradienį išvykęs, dėl audros prie Calais atsibudau ten pat ketvirtadienį. Tai realybė. Jei tau žada per dvi dienas – klausk kaip? Raketa? Nes normalu yra trys–penkios darbo dienos. Neskaičiuok savaitgalio į šitą rodiklį.

Ar daiktai gali sušlapti, jei lyja, ar furgonai yra hermetiški?

Furgonai yra dengti, bet ne hermetiški kaip povandeniniai laivai. Jei stovi krovininis keltas audroje – drėgmė pasitaiko. Tačiau didžioji problema ne lietus, o kondensatas. Žiemą vežant iš šalto Lietuvos į drėgną Angliją, metaliniai baldai gali „išpraikti“ – tuos lašelius ant metalo kampų. Todėl mes klojame apsaugines plėves. Kartą klientas atsisakė plėvelės, sakė: „kam mokėti trisdešimt eurų“. Po to spintelės kampai buvo rūdžių spalvos. Aš perspėjau. Tai kad ir kaip sandarus furgonas, oro sąlygos keičiasi. Drabužius dėk į maišus, dokumentus – į plastikinius vokelius. Paprasta.

Muitinė ir pristatymas Anglijoje

Ar dabar reikia mokėti muitą siunčiant baldus į Angliją?

Jeigu tai tavo asmeniniai naudoti daiktai ir tu juos esi turėjęs bent pusę metų – muito neturėtų būti. Bet jei gabeni kažką visiškai naujo be sąskaitos, gali pakliūti į muitininkų akiratį. Aš nesu muitinės agentas, todėl tikslaus atsakymo negaliu duoti kiekvienam individualiam atvejui – kartais reikia konsultacijos su HMRC tiesiogiai. Po Brexit muitai tapo chaotiški, ypač pirmuosius mėnesius. Dabar jau kiek aiškiau, bet vis dar pasitaiko siuntų arešto atvejų, kai neteisingai deklaruojama vertė. Pasirūpink deklaracija iš anksto, o ne tada, kai furgonas jau stovi Doverio prieigose.

Kas atsitinka, jei muitininkai nusprendžia tikrinti būtent mano siuntą?

Atidaro furgoną, prašo iškrauti. Procesas gali užtrukti nuo pusvalandžio iki kelių valandų. Jei turi popierius tvarkingai – greičiau. Jei kažko trūksta – stringi. Aš buvau liudininkas, kai muitininkai ištraukė kiekvieną puodą dėžėje ieškodami kažko neleidžioto. Radę tik seną elektrinį viršų (išjungtą, aišku), paleido. Bet tas klientas vėlavo dviem valandom pasitikti būstą Mančesteryje. Niekas nekompensuos tavęs už laiką – nei muitinė, nei aš. Tai tiesiog rizika, su kuria reikia susitaikyti važiuojant į salą.

Ar privalau būti pačiam Anglijoje, kai atveža daiktus, ar galiu atsiųsti draugą?

Draugas gali, bet jis turi turėti tavo pasirašytą įgaliojimą ir žinoti, kur kas dedasi. Nes aš, pavyzdžiui, nepaleisiu siuntos žmogui, kuris pirmą kartą pamato butą ir nežino, kur statyti spintą. Be to, jei draugas pasirašo, kad viskas tvarkinga, o paskui tu randi įskilimą – kaltas liksi tik pats. Aš patarčiau būti ten pat. Jei turi darbą ir negali – surask patikimą žmogų, kuris nufilmuos iškrovimą. Bet žodžiu, aš pats buvęs situacijoj, kai draugas „pamiršo“ atvykti, o mes stovėjome kieme su furgonu ir skubančiu parkingo metraščiu. Nemaloni situacija visiems.

Ką daryti, jei pristatymas vėluoja dviem dienom – ar galiu reikalauti nuolaidos?

Sutartyje dažnai būna punktas apie force majeure – tai yra nenugalima jėga ar nenumatytos kliūtys. Vėlavimas dėl oro ar eilių pasienyje paprastai patenka po tuo skėčiu. Bet jei vėluojama dėl to, kad pervežėjas tiesiog suvėlijo ir nepakraupo laiku – tada turi teisę kalbėti. Aš asmeniškai jei kaltas pats – siūlau kompensaciją. Kartais tai būna dešimt procentų, kartais nemokama saugykla. Bet jei skaitai sutartį ir ten parašyta „apytikslės datos“ – tada teisiškai esi silpnoj pozicijoj. Pasirašydamas būtinai skaityk smulkųjį šriftą. Yra kompanijų, kurios žada auksą, o paskiau slepiasi už frazių tipo „terminai preliminarūs“.

Kaip patikrinti, ar nieko nesudaužyta, kai jau atvežė?

Neskubėk pasirašinėti. Apžiūrėk daiktus dar kol furgonas neišvažiavęs. Jei randi ką nors – fiksuok foto, rašyk aktą. Pasirašius „gauta tvarkingai“ be priekaištų, po to beveik neįmanoma ko nors reikalauti. Aš visada laukiu, kol klientas apžiūri. Kartą ponia radusi braižą ant stalo – iškart buvau šalia, įfiksavom. Po savaitės draudimas padengė remontą. O jei būtų pasakiusi „aš paskui pažiūrėsiu“ – nieko nebūtume galėję padaryti. Net jei pavargęs po kelionės ir nori tik į kavos puodelį – atidėk jį dešimčiai minučių. Rimtai.

Pinigai, sutartys ir kai viskas nepavyksta

Kiek maždaug kainuoja pervežimas iš Vilniaus į Londoną standartiniam kiekiui?

Standartinis kiekis – tai maždaug vieno kambario butas. Šiai dienai kaina svyruoja nuo devynių šimtų iki tūkstančio keturių šimtų eurų. Žemesnė riba – jei dalinis krovinys, lankstūs datos. Aukštesnė – jei pilnas furgonas ir skubu. Kasmet kaina kyla maždaug po penkis–septynis procentus, ypač dėl kuro ir draudimo įkainių. Žiemą kartais pigiau, nes mažiau užsakymų. Vasarą – brangiau. Aš patarčiau rinktis ne pagal kainą, o pagal atsiliepimus. Nes matau, kaip žmonės susigundo šešių šimtų pasiūlymais, o paskui vienintelis kontaktinis numeris nebereaguoja. Tavo daiktai verti daugiau nei du šimtai eurų sutaupymo.

Kodėl viena įmonė siūlo 800, kita 2500 eurų – kas čia per skirtumas?

Skirtumas – kaip tarp Varšuvos ir Londono. 800 – dažnai tarpininkas be furgono, kuris sukasi bandydamas perparduoti tavo krovinį kažkam kitam. 2500 – tai gali būti elitinė paslauga su pilnu aptarnavimu, bet kartais ir paprasčiausias bandymas nulupti. Tiesa yra kažkur per vidurį. Mes, dirbantys dvidešimt metų, žinom savo sąnaudas. Jei mažiau nei septyni šimtai už pilną furgoną – klausk, kur taupo. Ar ant kuro? Ant darbo užmokesčio? Nes vairuotojas Anglijoje turi gauti orų algą, furgonas – deginti dyzeliną, draudimas kainuoja tūkstančius. Tad kai kas nors siūlo per mažai – kažkas čia dvokta. Arba daiktai bus perkrauti kaip šienas furgono gale be jokios tvarkos.

Ar verta mokėti visą sumą iš anksto, ar geriau palikti dalį pristatymui?

Geriau dalimis. Standartas – trisdešimt–penkiasdešimt procentų iš anksto, likutis pristatymo metu ar prieš jį. Jei reikalauja šimtą procentų prieš du mėnesius – spragtelėk ausis. Yra buvę, kad įmonė sukaupė depozitus ir dingo. Aš pats dirbu su avansu, bet ne didesniu nei keturiasdešimt procentų. Likusią dalį klientas perveda likus savaitei iki iškrovimo arba grynais vietoje. Tai apsaugo abi puses – mane nuo atšaukimo paskutinę minutę, tave – nuo visiško praradimo jei kas nors nutiktų. Atsargumas niekada nepamaišė, ypač kai kalbame apie tarptautinius pervežimus per kelias šalis.

Kaip atpažinti patikimą pervežėją ir neiškristi ant apgavikų?

Pirmiausia – ar duoda sutartį su pilnu įmonės rekvizitu, ar tik žodį? Antra – ar turi normalią svetainę su atsiliepimais, o ne kažkokį Facebook puslapį su dviem nuotraukom iš 2014-ųjų? Trečia – ar sutinka atvykti įvertinti daiktų gyvai prieš pasiūlydami kainą? Aš visada važiuoju pažiūrėti, jei tik įmanoma. Kartą atsisakiau krovinio, nes supratau – klientas nori pervežti kažką keisto, neaiškios kilmės. O jis paskui pagyrė, kad sąžiningas. Patikimi pervežėjai turi ir draudimo numerius, ir juridinius adresus. Jei bendrauji tik per WhatsApp ir siunčia sąskaitą į privačią paskyrą – pabėk. Rimtai.

Ką daryti, jei daiktai atvyko sulaužyti, o įmonė neatsakinėja į skambučius?

Tai vienas blogiausių scenarijų. Pradėk nuo raštiško įspėjimo – elektroninis laiškas su prisegtomis nuotraukomis. Jei nepaskiambina per savaitę – rašyk vartotojų teisių apsaugai. Arba, jei suma didelė – pasikalbėk su advokatu. Aš žinau, kad daugelis žmonių bijo konfliktų, bet turi būti atkaklus. Yra tokių „popieriukų“ kompanijų, kurios registruojamos ant kelių be turto, todėl net teismas nepadeda – nėra iš ko priteisti. Todėl prevencija yra vienintelė tikrai galinga priemonė. Naudok patikimą įmonė nuo pradžių. Nes bandydamas gazdinti vaiduoklį – tik prarasi laiką ir nervus. Ai, ir neužmiršk – fiksuok viską iškarto, ne po savaitės.

Ar darosi brangiau siųsti daiktus į Angliją dabar negu prieš penkerius metus?

Taip, neabejotinai. Kuras, draudimas, kelių mokesčiai, darbo užmokestis – viskas pašokę. Prieš penkerius metus tas pats furgonas galėjo kainuoti trečdaliu mažiau. Ypač pabrango maršrutai po Brexit, nes atsirado papildomų procedūrų. Tačiau atsirado ir daugiau kontrolės, darbo valandų apribojimų vairuotojams Vokietijoje ir Prancūzijoje – tai taip pat veikia kainą. Jei kas nors siūlo seną kainą – klausk iš kur. Kartais tenka derėtis, bet jei mažini per daug – kokybė kentės. Tai ne turgus, kur paskutinė minutė duoda nuolaidą. Tai tavo daiktų saugumas.

Taigi, norint, kad jūsų siunta pasieks Angliją saugiai ir laiku, nereikia stebuklų – reikia tvarkingai pasiruošti ir išsirinkti tuos, kurie nebe pirmą kartą važiuoja šiuo maršrutu. Tarptautiniai perkraustymai pilni smulkmenų, nuo kurių priklauso, ar daiktai atkeliaus sveiki. Skaityk sutartis, fotografuok daiktus ir nebijok klausti prieš pakraudamas. Geriau atrodyti kaip pedantas dabar, nei vargti paskui bandant susigrąžinti kompensaciją. Saugios kelionės tavo daiktams.