Kaip užtikrinti daiktų saugumą gabenant į Angliją su draudimu?

Dvidešimt metų vežioju žmonių daiktus iš Lietuvos į Angliją ir atgal. Mačiau visko – gražių namų Holloway rajone ir ašarų, kai atidarinėji puspriekabę Doverio uoste ir matai, kad sekcija įskilusi kaip Ledo amžius. Kartais tai tik subraižytas šaldytuvas, kartais – šeimos archyvas dėžėse. Draudimas... nu, teoriškai viskas apdrausta. Praktiškai? Kartais gauni pinigus per dvi savaites, kartais kovoji pusmetį. Šiandien papasakosiu kaip neprisidaryti bėdų perkraustant būtus į Londoną ar kitur JK. Daiktų saugumas gabenant į Angliją su draudimu – skamba kaip sausa sutartis, o iš tiesų tai emocijų kalnas. Bet galima apsisaugot, jei žinai kelis dalykus.

Pakavimas – čia viskas prasideda

Ar man viską reikia pats supakuoti, jei turiu draudimą?

Ne, nereikia. Ai, wait – jei vežėjas siūlo pakavimą, geriau mokėk. Nes jei tu pats supakavai ir dėžėje trūksta popieriaus, draudikai kabinasi dėl "neatitinkančio standarto". Mačiau atvejį prieš kokius trejus metus: klientė iš Kauno vežėsi porcelianą į Birmingemą. Susivyniojo į laikraščius. Kas antras puodukas kelyje per Eurotunelį – trakšt. Draudimas atsisakė mokėt, nes laikraštis nėra pakavimo medžiaga. Gal ir absurdas, bet taip yra. Jei jau moki už draudimą, tegu supakuoja profesionalai. Brangiau? Taip. Bet ramiau.

Ką daryti, jei dėžė jau užplėšta prieš kelionę, o aš to nepastebėjau?

Būna. Vakar dar viskas gerai, o šiandien ryt randi kampą atšokusį. Parašyk ant dėžės. Nufotografuok telefonu. Geriausia – nufilmuok video kaip atidarinėji butą Vilniuje. Nes jei Anglijoj atidarysi ir pamatysi įdaužą, vežėjas gali sakyti: "o gal tai jau buvo." Kartais jis nemeluoja, kartais tikrai nežino. Bet be įrašo tu – be ginklo. Aš asmeniškai visada sakau: telefonas kišenėj, filmuoji viską. O jei turi 40 dėžių, pametysi protą. Bent brangius daiktus užfiksuok. Būna pigiau nei vėliau aiškintis su draudiku.

Ar galiu tiesiog suvynioti televizorių į antklodę, jei draudimas vis tiek padengs?

Gali. Ar padengs? Šansai maži. Draudimas perkraustymo metu į JK dažnai turi sąlygą: "turi būti originalioje pakuotėje arba specialioje". Antklodė – ne pakavimo medžiaga, draugas. Yra tokia situacija: vaikinas vežėsi 65 colių ekraną į Readingą. Suvyniojo į pledą. Vilkikas palingavo ties Kauno žiedu – ekranas viduje pasidarė kaip dėlionė. Draudimas pažiūrėjo nuotraukas ir pasakė: atsisukęs į mus sėdėk. Nesamonė? Gal. Bet taip dirba. Originali dėžė arba sunkus kartonas su putplomi. Antklodė – tik ant viršaus.

Kiek dienų prieš reikia pradėt kraustytis, kad viskas būtų apdrausta normaliai?

Idealiai – savaitė. Realybė? Kartais skambina vakar iš vakaro: "rytoj reikia į Londoną, ar spėsim?" Spėsim, bet draudimo dokumentai gali užstrigti sistemoje trims dienoms. Būna, kad vežėjas neturi laiko įdėt tavęs į registraciją iš karto. Kelionė rytoj, o draudimas dar neveikia – rizika ant tavo pečių. Geriau tvarkyk viską prieš savaitę. Nesvarbu kad moki prieš pat išvykimą, popieriai turi sueit. Kartais aš pats skambinu draudikams antrą kartą, kai klientas skuba. Nekenčiu tos įtampos.

Apie draudimą – kažkas tarp popierių ir tikrovės

Ar visos siuntos į Angliją automatiškai apdraustos, ar reikia papildomai brukštelėt varnelę?

Čia slypi didžiausia klaida. Daug kas galvoja, kad jei samdai perkraustymo įmonę, tai jau "viskas įskaičiuota". Ne. Vežėjo civilinė atsakomybė – dažnai tik keli eurai už kilogramą. Kilo senovinis stalas? Atsiprašau, 8 eurai už kilą. 40 kg stalas – 320 eurų, o jis vertas 2000. Čia ne draudimas, čia tušinukas. Pilnas draudimas – kita paslauga. Reikia klausti. Jei agentas sako "jūsų daiktai saugūs" – klausk: kokia suma, ką padengia, kur parašyta. Kitaip bala nematė tų pažadų ant popieriaus lapo.

Koks skirtumas tarp vežėjo civilinės atsakomybės ir viso turto draudimo?

Civilinė atsakomybė – jei vilkikas apsivertė, jei jų kaltė. O jei nelaimė dėl gamtos stichijos, vagystės be jų žinios, arba... hm, dėl to kad kažko nežinojau aš? (arba geriau sakant – nebūtinai jų kaltės atvejais). Viso turto draudimas – šioks toks išsigelbėjimas nuo visko. Net jei dėžė slysta ir nukrenta per krovimą. Net jei vairuotojas stabdė kažkokį kanalą. Punktas tas: jei gali rinktis, rinkis pilną krovinio draudimą, ne tik vežėjo atsakomybę. Skirtumas gali būt keli tūkstančiai eurų. Rimtai.

Jeigu mano sofa verta 3000 eurų, o draudimas apmoka tik iki 800, tai kaip čia dabar gaunasi?

Gaunasi taip, kad tu prarasi du su kaupu ir dar nervus pardavinėdamas. Būna ir taip. Draudimo limitai tikri. Yra planai, kur nurodyta "maksimali suma vienetui". Sofa – vienetas. Vertė 3000. Limitas 800. Matem atvejų, kai klientai to neskaitydavo. Sunkiausia pasakyti žmogui, kad jo Chesterfieldas, kurį paveldėjo iš senelės, bus įvertintas kaip... nu, kaip kažkas šiaip. Todėl prieš perkraustymą į Angliją tikrink limitus. Jei reikia – apdrausk atskirai. Arba pasakyk vežėjui: "turiu brangių daiktų, reikia specialaus aptarimo." Dauguma sutiks.

Ar draudimas galioja ir tada, jei daiktai gabenami jūra, o ne sunkvežimiu?

Taip, bet sąlygos kitos. Konteineriuose būna drėgmės problemų. Konteinerių perkraustymas į Londoną per jūrą pigiau, bet ilgiau. Jei draudimas padengia "transportavimo metu", dažnai apima ir jūrą. Bet jei randi pelėsį – turi įrodyti, jog tai buvo kelionėje, o ne tavo rūsyje. Painu. Aš vengiu jūros, jei kalba apie baldus ir knygas. Knygos kaip kempinė – prisigeria drėgmės ir viskas. Gerai, tegu. Sunkvežimis greičiau ir sausiau. Yra vežėjų kurie maišo – jūra iki uosto, sunkvežimis toliau. Tada draudimas jau dvigubai svarbus. Ir dar – jūrininkai neretai krauna konteinerius taip, kad tavo sofa atsiduria po akmenimis. Nemėgstu to vaizdo.

Kur kas tiksliai yra ta riba, kai draudimas sako "atsiprašom, čia jūsų kaltė"?

Dažniausiai – netinkamas pakavimas. Arba jei pats išsiuntei draudžiamų daiktų, nenurodęs. Alkoholis, augalai, dažai. Ne kartą matęs, kai žmonės įsimeta keturis butelius. Sudužta. Draudimas – ne mums. Kita riba – netinkamas aprašymas. Dėžėje parašei "knygos", o ten – varinis indas. Įdaužta. Draudikas atidaro, žiūri – tai ne knygos. Atsisako. Labai svarbu rašyti tiesą ant dėžių. Net jei gėda, kad turi penkis maišus batų. (čia atsikliuoju – apie batus). Tiesiog rašyk kaip yra, nes kitaip žaidi su taisyklėm ir pralaimi.

Ar galiu apdrausti tik vieną daiktą, pavyzdžiui, seną pianiną?

Gali. Yra atskirų vertingų daiktų draudimas perkraustymo metu. Pianinas, paveikslas, antikvarinis veidrodis. Reikia sąžiningos vertės nurodymo. Būna juokinga: pianinas 5000 eurų, bet jį reikia išnešti iš ketvirto aukšto be lifto. Tada jau nebe draudimo klausimas, o mūrininkų kainos. Bet jei apdrausti – dažniausiai reikia nufotografuot prieš pakrovimą. Yra įmonių, kurios specializuojasi į vertingus daiktus. Patarimas: jei pianinas vertas dėmesio, rinkis ne pigią įmonę, o tą, kuri turi patirties su instrumentais. Vežimas į Angliją su instrumentais – atskira sritis. Ir ten nerekomenduoju taupyti. Tikrai ne.

Kas realiai stringa arba dūžta kelyje

Ką vežėjai daro, jei vilkikas sustoja kelyje dėl gedimo – ar mano daiktai saugūs?

Priklauso kur. Jei kelyje tarp Kauno ir Varšuvos – man negera nuo tos minties. Yra tokių nedidelių kompanijų, kurios paliks puspriekabę su viskuo viduje ir išvažiuos ieškot meistro. Jei draudimas nuo vagystės – gerai. Jei ne... O jei gedimas ties Calais? Problemų zonų pakanka. Normalūs vežėjai turi techninį pagalbą, perkauna į kitą transportą, saugo. Bet biudžetiniai variantai kartais elgiasi kaip paskutiniai... na, neprofesionalai. Klausk iš karto: kas bus jei suges? Jei atsakymas "oi, taip nebūna" – bėk. Būna. Mano praktikoje – du kartus per metus minimum.

Ar teko matyti, kad vagia iš kabinos ar puspriekabės važiuojant per Prancūziją?

Teko girdėt. Ar matyti kad vagia tiesiogiai iš mūsų mašinų – ne, ačiū Dievui. Bet tas siaubas prie Calais žino visas Europą. Būna, kad atidaro duris ir išsineša krepšius. Dėl to svarbu, kad tavo dėžės būtų ne prie pat durų, o giliau. Ir dar – jei vežėjas nakvoja saugioj zonoj. Draudimas nuo vagystės – padengia, bet tik jei yra įsilaužimo požymiai. Jei palikai duris atidarytas... na čia jau kaip sakant... nežinau ar čia buvo vagystė. Neatidarytos durys – tavo atsakomybė. Užsidaryk, užrakink. Vežėjas turėtų tai daryt. Bet patikrink pats.

Jeigu mano daiktai pristatomi, o aš darbe, ir kaimynas pasirašo už mane – kas tada, jei kažko trūksta?

Baisi situacija. Rimtai. Kaimynas pasirašė – reiškia priėmė. O jei vakare atidarai dėžes ir trūksta kompiuterio? Draudimas gali pasakyti: "o jūsų kaimynas pasirašė be pastabų." Ir tu bejėgis. Todėl niekada neleisk kaimynui pasirašyti, jei neįsitikinai. Derėk pristatymo laiką. Arba paprašyk kurjerio palaukti penkias minutes. Arba nufotografuok dėžių skaičių. Yra atvejų kai blogos įmonės pasikliauna tuo, kad niekas netikrins. Pasirašai – jie švarūs. Tu liūdnas. Daugiausia tokių istorijų girdžiu iš tų, kurie rinkosi uber-pigius variantus. Štai kodėl reikia atsargiai.

Ar buvo atvejų, kai siunta tiesiog dingsta kur nors pasienyje?

Retai, bet taip. Konteineris "paklydo" Roterdame. Arba vilkikas sustojo stotelėj, o ryte nebebuvo priekabės. Rimtesnis nusikaltimas. Su pilnu krovinių draudimu į Angliją dažniausiai apmokama rinkos vertė. Bet žinai kas liūdniausia? Daiktai neretai sentimentalūs. Senelės komodą nepakeisi pinigais. Todėl draudimas – jis geras finansiškai, bet emocinės žalos nepadengs. Kartais pagalvoju, kad svarbiausia yra ne draudimas, o patikimas vežėjas. Nes draudimas – popierius, o žmogus su vairu – tas, kuris tavo daiktus saugo naktį prie Doverio. Ir tai svarbiau.

O jei vairuotojas pavargęs ir tiesiog kažkur stotelėje nesugaudo, kad atidarė galą?

Būna. Vairuotojai žmonės, ne robotai. Kartais 14 valandų vairavimo. Aišku, jei praradimas dėl neprižiūrėtų durų – vežėjo kaltė. Bet vėlgi, draudimas gali vertinti ar tai buvo "tyčinis aplaidumas" ar "force majeure". Oi. Aš ne teisininkas. Daugiau paklausyk savo nuojautos. Jei vairuotojas neatrodo atsakingas jau pakrovimo metu – pats viską užfiksuok. Nebūk iš tų klientų, kurie sako "nu ką jau čia daryti". Darytis reikia. Nes kai jau adresas Anglijoj pasiekiamas ir kažko nėra – atgal jau nebegrįši. Ir tada belieka tik bartis pats su savimi.

Kainos, žalos ir kodėl pigu reiškia pabrangų

Kiek kainuoja normalus draudimas perkraustant į Londoną?

Sakykim, standartinis krovinys dviejų kambarių buto. Vertė gal penkiolika tūkstančių. Draudimas kainuoja nuo šimto penkiasdešimt iki keturių šimtų eurų. Prioklauso nuo daiktų kiekio ir kelio. Jei tik sunkvežimis – pigiau. Jei konteineris, krovimas, iškrovimas – brangiau. Yra pasiūlymų po aštuoniasdešimt eurų. Aš tokiais netikiu. Rimtai. Arba limitai žemi, arba paslėptų sąlygų krūva. Geriau paklausk: "kodėl taip pigu?" Normalus atsakymas – nes turime sutartis. Keistas atsakymas – mes patys draudikai. Tada bėk. Draudimas perkraustymo metu turi kainuot adekvačiai. Nes jei per pigiai – kažką pamiršo pasakyti.

Ar tikrai verta mokėti daugiau už pilną draudimą, ar tai tik marketingo gudrybė?

Ne, ne gudrybė. Bet čia aš galiu klysti, tik mano dvidešimt metų rodo: pilnas draudimas atsiperka vieninteliu atveju – jei bėda. O bėda ne visada nutinka. Tai verta, jei turi brangių daiktų. Jei tavo turtas – trys kėdės ir skalbimo mašina, gal ir standartinė pakaks. Nors... velniai. Skalbimo mašina irgi brangi. Aš pats visada renkuosi pilną. Geriau permokėti šimtą nei prašytis vėliau. Ką jau bebūtų. Čia kaip su katėm – nelaimės atveju norisi kad viskas būtų padengta. O taip, lyginu draudimą su katėm. Matot, tas pats stresas ryte kai kažkas negerai.

Kaip atrodo tas popierius, kai reikia daryti žalą – kiek tai trunka ir kiek nervų?

Oho. Jei tvarkinga – nuo savaitės iki mėnesio. Jei draudikas ieško skylės – pusmetis. Reikia važtaraščio, sąskaitos už perkraustymą į Angliją, nuotraukų, įrodymų, kartais nepriklausomo eksperto. Aš padedu pildyti, bet pats pavargstu. Yra buvę, kad prisikabino prie to, jog dėžė buvo paženklinta nekvalifikuotu rašalu. Nesamonė? Absoliuti. Bet delsa. Geriausia kai turi visas nuotraukas, vaizdo įrašus. Tada jie spaudžiami. Nerves visas atima. Ir dar – jei taisai daiktą savo lėšomis prieš žalos atlyginimą, gali prarast teisę į pilną kompensaciją. Neverk to daryti. Palauk, kol patvirtins.

Kodėl kai kurios įmonės tiesiog dingsta, kai reikia mokėti žalą?

Aha. Čia tas momentas kur darosi nejauku. Yra perkraustymo firmelių, kurios dirba sezoniškai, be licencijų, su nuomotais vilkikais. Parsiveža daiktus į Angliją, paima pinigus, o po mėnesio kai rašai dėl įbrėžimo – numeris nebeveikia. WhatsApp paskutinis prisijungimas – prieš savaitę. Dingęs. Teko matyti kai klientai skambina man po pusės metų: "ar žinote kur jie?" Nežinau. Aš ne policija. Todėl rinkis įmones, kurios egzistuoja ne pirmus metus, turi biurą, adresą, atsiliepimus. Taupyti ant draudimo ir vežėjo – kaip taupyt ant stabdžių. Pasiliks pinigų, bet gali nepasieikt kelio pabaigos.

Ar galiu sutaupyti, jei pats užsisakysiu draudimą atskirai, o ne per vežėją?

Teoriškai taip. Būna universalių draudimų "daiktų transportavimas į JK". Praktiškai – problemų daugiau nei naudos. Vežėjas nenorės pripažinti tavo draudimo, jei kils konfliktas. Sako: mūsų krovinių vežimo sąlygos nežinojome jūsų draudimo. O draudikai mėgsta kai viskas supakuota per vežėją su antspaudais. Vieną kartą klientas taip padarė. Sutaupė šešiasdešimt eurų. Kai gavosi bėda – draudimas atsisakė mokėt, nes "pakavimas neatitiko instrukcijų". Instrukcijos buvo vežėjo. O vežėjas sakė – aš jas pateikiau jūsų saugumui. Chaosas. Aš nepatariu. Jei jau vežėjas, tai ir draudimas per jį. Paprasčiau.

Paskutiniai dalykai prieš pasirašant

Ką pirmiausia žiūri patyręs žmogus į sutartį kai mato perkraustymą į Angliją?

Eini iš eilės. Pirmiausia – draudimo sąlygos. Antra – kas atsakingas už pakrovimą ir iškrovimą. Trečia – ar yra punktas apie vėlavimus. Nes jei vėluoja savaite – ar gali turėti butą dar savaitei? Sutartyse būna slaptų punktų. Mačiau tokią įmonę, kuri įrašydavo: "neatsakome už daiktus paliktus be priežiūros ilgiau nei 6 valandas." Reiškia jei vilkikas lauks tavęs Londone pusdienį – tu pats kaltas. Čia bjaurus triukas. Skaitai tris kartus. Jei nepasirašai kol nesupratai – niekas nespės tavęs priversti. Saugokis. Rimtai.

Ar verta filmuoti daiktus prieš pakraunant?

Absoliučiai verta. Net jei atrodo paranoija. Aš pats savo daiktų nefilmuočiau – meluočiau, filmuočiau. Rimtai. Telefonas nufilmuoja viską per dešimt minučių. Svarbu kad matytųsi serijos numeriai ant elektronikos. Kodėl? Nes draudime dažnai klausia: "o tai ar jis tikrai veikė prieš tai?" Jei kompiuteris buvo sugedęs – jie nemokės pilnos vertės. O kaip įrodysi? Be video – niekaip. Beje, filmuok ir pakuotojų veidus jei jie maišo tavo daiktus. Kartais vaizdai padeda prisimint kur įsidėt daiktą. Ne, ne kur įsidėt – tiesiog kur kas yra. Matai, mano galva jau vakare. Eini miegot reikia.

Kaip būna su dokumentais ar vaistais – ar juos reikia aprašyt atskirai?

Neverta vežti su baldais. Pasidaryk rankinį lagaminą. Dokumentai – asmens tapatybės, diplominiai popieriai – turi būt su tavimi. Nes jei vilkikas užsidega (neskanu sakyt, bet yra buvę), draudimas padengs baldus, o dokumentus pakeis sunkiai. Vaistai – kai kurie draudimai visai nedraudžia vaistų. Jei turi brangių vaistų šaldytuve – atskirk, pasiklausk ar bus prijungtas. Dažniausiai ne. Yra temperatūros reikalavimai. O dėl dokumentų – apskritai atskira kalba. Per 20 metų mačiau du gaisrus. Du. Abiem atvejais kas buvo lagamine – išsigelbėjo. Visa kita liko be popierių. Tai daugiau nei patarimas – tai prašymas.

O jei aš po mėnesio randu įtrūkimą ant porceliano lėkštės – ar dar galiu pretenduot į žalą?

Čia jau labai greičiausiai ne. Terminai dažniausiai 7–14 dienų nuo gavimo. Jei praėjo mėnuo, draudikas pasakys: "o kas per tas mėnuo nutiko namuose? Gal jūs patys numetėt?" Logiška. Todėl atidarinėk dėžes iš karto. Bent tas, kuriose trapi daiktai. Aš žinau, kad po persikraustymo į Angliją norisi tik miego. Bet jei turi dėžę "virtuvė – trapi" – atidaryk tą pačią dieną. Patikrink. Nes po savaitės nebeįrodysi. Buvęs atvejis – moteris atidarė po trijų savaičių. Lėkštės visos skilę. Draudimas: atsiprašome, per vėlu. Ji pati kaltina save. Nenorėk taip.

Ką tu pats darytum paskutinį vakarą prieš daiktų išvežimą į Angliją?

Aš? Padėčiau viską į kambarį kur nėra pašalinių. Patikrinčiau ar brangiausi daiktai turi atskirą sąrašiuką. Ir nufotografuočiau. Ir dar – paskambinčiau draudikui: "ar tikrai viskas prasidės nuo rytojaus?" Nes sistema neužfiksuoja poliso per naktį. O galų gale, pasiuočiau kavos. Nes rytoj prasideda stresas. Judėjimas į svetimą šalį visada toks. Daiktų saugumas gabenant į Angliją su draudimu – tai ne tik popieriai, bet ir tavo budrumas. Nuovoka. Ir dėl to ramybė. Nors... tikiuosi kad mano patarimai padės mažiau išgyvent tą dieną. Iš patirties žinau: jei pavyks nors vienam žmogui išvengt streso – verta buvo rašyti. Aš eisiu dabar, pas mane vilkikas rytoj šeštą.

Taškas. Daiktų saugumas gabenant į Angliją su draudimu – ne apie paranoją, o apie sumarumą. Patikrink popierius, nufotografuok, klausk keistų klausimų. Kai matai kad vežėjas vengia atsakyti į tai kas bus jei sudužs – žinok, gali prireikt to draudimo. Aš per dvidešimt metų išmokau: pigiausias variantas beveik niekada nepats pigiausias. Pasitikėk savo nuojauta. Sėkmės persikraustant. Ir nepamiršk – dėžes su trapiu turiniu visada žymėk raudonu rašalu. Tai senas triukas, bet veikia.