Kaip užtikrinti bagažo saugumą gabenant į Angliją? Ko nežino daugelis klientų

Dvidešimt ketveri metai tarptautinių perkraustymų. Atrodo, kad jau mačiau viską – ir idealiai supakuotas skrynias, ir visišką chaosą, kai žmogus į Angliją bando gabentis 47 maišus su niekuo neapsaugotais porceliano lėkštėmis. Kaip užtikrinti bagažo saugumą gabenant į Angliją? Tai klausimas, kurį girdžiu mažiausiai tris kartus per savaitę. O atsakymas paprastas – nėra vienos stebuklingos formulės. Reikia dėmesio, protingo vežėjo pasirinkimo ir šiek tiek sėkmės. Nes net ir geriausia dėžė neišgelbės, jei paletę numes šakliu blogai apmokytas sandėlio darbuotojas. Šiame tekste – ne sausos instrukcijos, o tai, ką iš tikrųjų verta žinoti prieš kelionę.

Prieš kelionę – ką verta žinoti?

Ar tikrai reikia specialių dėžių, ar galiu panaudoti senas iš IKEA?

Žinai, aš pats kartais panaudoju senas dėžes, bet tik sandėliui. Kai pervežimas į Londoną trunka 30 valandų, kartonas turi išlaikyti drėgmę, kratymą ir dar kažkieno dėžių spaudimą iš viršaus. Senos IKEA dėžės jau būna glaustytos – kampai minkšti, o kartonas plonas. Turėjau atvejį, kai klientas supakavo savo knygas į tokias. Atvykus į Mančesterį, dugnas tiesiog iškrito. Gėda buvo nežmoniška. Geriau pirkti dvigubo sluoksnio banguotąjį kartoną. Kainuos daugiau nei pasiimti nemokamai iš parduotuvės, bet tavo daiktai nebus nežinomose grindų dulkėse.

Kaip užtikrinti bagažo saugumą gabenant į Angliją, jei turiu labai trapių daiktų?

Trapūs daiktai yra problema numeris vienas. Žmonės galvoja, kad pakaks suvynioti į laikraštį. Ne. Laikraštis praranda struktūrą, o rašalas gali nubėgti ant porceliano. Aš naudoju burbulinę plėvelę – minimum du sluoksnius, o kampams – kampinius profilius. Turėjau klientę, kuri vežė krištolinę vazą į Birmingemą. Aš pats ją pakuodamas valandą. Ir žinai ką? Ji atvyko sveika. Bet buvo per pliūpą – vairuotojas staigiai stabdė kelyje dėl elnio. Tai va, jei nebūčiau padėjęs extra putų... (trūksta žodžių). Naudok saugiklius. Ant dėžės rašyk: „FRAGILE“ – nors ne visi vilkikų vairuotojai turi noro skaityti.

Kiek iš anksto reikia užsakyti pervežimą į Londoną, Mančesterį ar Liverpulį?

Iš patirties sakau – mažiausiai savaitė prieš. Geriau dvi. Yra sezonai, kai į Angliją veža pusė Lietuvos, ypač rugsėjį, kai studentai skuba. Tada net ir geriausi vežėjai turi pilnus vilkikus. Aš pats kartais nebeturiu laisvų vietų. O klientas skambina: „Rytoj reikia.“ Na, rytoj nebus, nebent už milžinišką kainą. Dar vienas dalykas – jei reikia konkrečios datos, turi užsisakyti dar anksčiau. Ai, ir nepamiršk – savaitgaliais keltai per Lamanšą brangesni, vairuotojai pavargę. Pigiau ir saugiau bus vidury savaitės.

Ar verta siųsti daiktus daliniais kroviniais, jei turiu tik keturias dėžes?

Dalinių krovinių paslauga – tai vadinamasis groupage. Keturios dėžės idealiai tinka. Bet turi žinoti vieną dalyką: tavo daiktai važiuos su svetimais. Kartais su kažkieno buitine technika, kartais su automobilio detalėmis. Sandėlyje viską krauna į vieną vilkiką. Rizika? Minimali, jei gerai supakuota. Būna ir taip, kad kažkas užkrauna sunkų balda ant tavo dėžių. Bet tai jau blogo sandėlio darbo požymis. Aš asmeniškai mėgstu pilnus krovinius, nes turiu kontrolę, bet piniginei draugiškiau daliniai. Tikra tiesa.

Pakavimas – čia viskas prasideda (ir kartais sugenda)

Ar pakavimo popierius ar plėvelė tikrai tokie svarbūs? Atrodo brangu.

Brangu, bet brangiau bus pirkti naują televizorių. Burbulinė plėvelė, putų lakštai, pakavimo popierius – tai amortizacija. Lyginu tai su dviračio šalmu. Ar nešioja? Ne visada. Bet kai reikia – padeda. Kaina... na, už ruloną gali pakloti 15–20 eurų, bet jo užteks kelioms dėžėms. Yra pigesnių variantų, bet aš nepamenu kaip jie vadinasi. Nenaudokite laikraščio. Išimtis – tik indams kaip papildoma apsauga. Praėjusį mėnesį vežiau daiktus į Angliją, ir klientas negailėjo medžiagų. Daiktai atvyko kaip nauji. Nors gal ir pervėlok. Geriau pervėlok nei per mažok.

Ką daryti su elektronika – į dėžę ar į lagaminą?

Elektronika – kas kita. Kompiuteriai, monitoriai. Aš asmeniškai nerekomenduoju vežti lagaminuose, jei tai tik paprastas tekstilinis lagaminas. Dėžė su putų įdėklais yra geriau. Bet kartais lagaminas turi standų karkasą – tada galima. Svarbiausia – atjungti visus kabelius, apvynioti ekraną mikropluošto skudurėliu. Turėjau situaciją: klientas įdėjo MacBooką tiesiai į lagaminą tarp drabužių. Atvykus į Angliją, ekranas buvo kaip sulūžęs veidrodis. Kaltas buvo ne vairuotojas, o pats pakavimas. Žinai, dar viena mintis – nepalikite baterijų įkrautų iki galo. Ne dėl saugumo (nors gal ir dėl to), bet taip jos mažiau kariauja temperatūros pokyčiams.

Negalvojau apie tai, bet ar drabužius galima vežti maišuose?

Maišai... na, jei tai plastikiniai maišai su užtrauktuku, gal ir galima. Bet tekstiliniai maišai – blogiausia, ką gali padaryti. Kartą vežiau daiktus į Angliją, ir sandėlyje maišas nutrūko. Drabužiai – ant grindų. Švarūs? Nelabai. Dėžės yra geriau. Arba specialios drabužių dėžės su skersiniu. Žodžiu, drabužiai turi kvepėti švara, ne benzinu. Aš suprantu, kad maišai pigūs. Bet paskui valymo kainos Anglijoje... ten juk ne Lietuva. Skalbimo kainos prisigeria. Naudokite dėžes. Ir dar – drabužius siųskite švarius. Ne todėl, kad muitinė tikrins (nors aš čia ne 100% tikras ar tikrina), bet todėl, kad šlapių dėmių kvapas pritraukia problemas.

Ar reikia daryti sąrašą, ką dedu į kiekvieną dėžę?

Taip. Ir ne todėl, kad aš mėgstu biurokratiją. O todėl, kad kai atidarai 25 dėžes Anglijoje, nebeatsimeni, kur yra tavo plaukų džiovintuvas. Rašyk ant viršaus ir šonų. Turėjom atvejį – klientas parašė tik ant viršaus, o vilkike dėžė apvirto. Teksto nebematyti. Ant šonų, žmogau! Aš pats kartais padedu klientams, jei matau, kad jie ptinga. O kai kuriems sakau: fotografuokite dėžių turinį. Ypač vertingus daiktus. Ne dėl muitinės, o dėl savęs. Ir žinai, mano žmona visada sako, kad aš per daug rašau nuotraukas... nu ką čia. Sąrašai gelbsti gyvybes. Dėžių gyvybes.

Transporto metu – kas tikrai vyksta

Ar mano krepšys bus saugus, jei vežu bendru kroviniu?

Bendras krovinys, dalinis krovinys, LTL – vadinkite kaip norite. Taip, dažniausiai saugu. Vilkikas turi tvirtinimo diržus, paletės, kartais net grandines. Bet realybė yra tokia, kad tavo daiktai gali judėti, jei blogai sustatomi. Aš esu matęs, kaip vairuotojas (ne mūsų, o kitos įmonės) pamiršta pritvirtinti dėžes. Rezultatas – lekiančios dėžės krovinio skyriuje. Atstumas nuo Lietuvos iki Anglijos nemažas. Kelias valandas kratosi. Jei dėžė silpna – plyšta. Užtikrinti bagažo saugumą galima tik tada, kai vežėjas tiesiog padaro savo darbą tinkamai. Pasirinkimas – tavo rankose. Nelauk stebuklo.

Kokia reali rizika, kad kažkas dings važiuojant į Birmingemą ar Nottinhampą?

Oi, čia reikia kalbėti atvirai. Anglijoje vogti iš vilkikų? Žinoma, reta, bet pasitaiko. Ypač jei vilkikas stovi pasienyje arba blogame rajone per naktį. Aš savo vilkikus statydu saugomose aikštelėse. Kainuoja brangiau, bet miegu ramiai. O kiti vežėjai taupo. Tada rizika auga. Kartą girdėjau, kad kažkam dingo dviratis. Ar tai buvo dėl vilkiko? Nežinau. Gal pametė? Bet faktas – jei daiktai neapdrausti ir neišskirtinai vertingi, bėda bus nebeaiška. Nes jei vežėjai yra normalūs, jie neleidžia svetimiems prie krovinio. Tie, kurie leidžia... na, pati supranti.

Ar vairuotojas padės išnešti daiktus, ar turiu pats viską tempti?

Čia klasikinis klausimas. Vairuotojas – nebūtinai krovikas. Aš pats, kai atvažiuoju, padedu, jei klientas vienas. Bet tai ne mano pareiga. Kai kurios įmonės siūlo išnešimą kaip papildomą paslaugą. Kainuos – gal 50–80 svarų, priklausomai nuo aukštų. Londone be liftų – tai kančia. Aš prisimenu vieną butą ketvirtame aukšte, be lifto. Nešėme sofą. Aš galvojau, kad numirsiu. Klientas juokėsi. Bet dabar rimtai – jei turi daugiau nei penkias dėžes, pasisamdyk pagalbą. Arba rinkis durų iki durų paslaugą. Kitaip rizikuoji ne tik nusitempti sau nugarą, bet ir numesti dėžę su indais ant laiptų.

Kaip daiktai vežami per Lamanšą? Ar ten jie perkeliami į kitą mašiną?

Oho, gerai klausia. Paprastai – taip, perkeliami. Nes Lamanšo keltas. Vilkikas važiuoja į keltą, bet kartais kroviniai perkeliami į konteinerį, o paskui vėl atgal. Arba vilkikas tiesiog važiuoja ant keltų denio. Aš čia gal kiek painiai pasakoju... (ai, tiesa – jei keltais DFDS, vilkikas važiuoja ant denio, o jei traukinys Eurotuneliu, irgi ant platformos). Taip kad tikroji perkelimo rizika yra minimali. Bet vėjas, drėgmė jūroje... dėl to hermetiška pakuotė svarbi. Buvo situacija, kai keltas maršrutu į Džersį sustojo dėl audros. Dėžės liko sausos, nes buvo gerai supakuotos. O kito kliento, kuris taupė ant plėvelės – šlapios siūlės.

Ar saugiau vežti oru, jūra ar sausuma? Ką rekomenduoji į Angliją?

Oro – nebent esi milijonierius ar siunti papūgą. Jūra – konteineriais, bet tai ilga ir daiktai gali kratytis mėnesį. Sausuma – greičiausiai ir pigiausiai. Mano manymu, į Angiją optimaliausia yra tiesioginis vilkikas. Kelios dienos. Mažiau perkrovimų. Mažiau rankų liečia tavo daiktus. Oro uostuose muitinė griežtesnė, daiktai permatomi per skaitytuvus... nors, tiesą sakant, aš neatsimenu ar tikrai visus skenuoja. Bet jie tikrai mėto. Būtent mėto. Vilkike jie stovi vietoje. Taigi sausuma laimi. Ai, bet jei pervežimas iš kažkur toli, pvz., Australijos – tada jūra.

Draudimas, popieriai ir tos smulkios raidės

Ar verta drausti bagažą, kai vežu daiktus į Angliją? Kiek tai kainuoja?

Verta. Absoliučiai verta. Aš mačiau, kaip drąsūs vyrai verkia, kai sužino, kad draudimo neturėjo ir viltis tik į vežėjo sąžinę. Kaina... priklauso nuo vertės. Bendrai, viso krovinio draudimas gali kainuoti nuo 0,5% iki 1,5% vertės. Tai jei turi 10 000 eurų daiktų – nuo 50 iki 150 eurų. Ar tai daug? Palyginti su nuostoliu – ne. Yra tokių, kurie draudžia tik vertingus daiktus. Aš sakau – drausk viską. Nes nelaimė nepasirenka. Kartą vilkikas pateko į avariją Belgijoje. Nieko baisaus, bet stiklo vitrina supleišėjo. Draudimas padengė. Be jo – būtume turėję problemą. Problema numeris du: ne visi vežėjai turi CMR draudimą. Tikrink sutartis.

Kas jei mano dėžė bus apdaužyta, bet aš nepasi­fotografavau prieš išvykstant?

Tada turi sunkiau. Bet ne beviltiškai. Fotografijos – tai įrodymas. Jei neturi, lieka tavo žodis prieš vežėjo žodį. Aš visada siūlau klientams padaryti bent jau bendras nuotraukas. Nereikia kiekvieno šaukšto. Bet jei dėžė apgadinta, o tu neturi foto – gali tekti apsiriboti simboline kompensacija. CMR konvencija suteikia tam tikras teises, bet... na, aš čia ne teisininkas. Žinau tik tai, kad be nuotraukų derybos ilgesnės. Yra buvę atvejis, kai klientas turėjo vaizdo įrašą iš gero drono. Parodė visą pakrovimo procesą. Tada vežėjas net nesipriešino. Moralė: telefonas kišenėje – naudok jį prieš kelionę į Londoną.

Ar reikia kažkokių papildomų popierių muitinei, kai gabenu asmeninius daiktus į JK?

JK jau nebe ES. Tai reikia. Pavyzdžiui, jei veži baldus ar elektroniką, muitinė gali paklausti: ar tai nauja? Ar mokesčiai sumokėti? Aš paprastai patariu turėti sąskaitas faktūras brangesniems daiktams – įrodymui, kad jie naudoti. Dar reikia packing list'o, sąrašo. Kartais klientai galvoja: „aš gi emigrantas, man viskas galima.“ Ne. Po Brexit taisyklės pasikeitė. Yra lengvata asmeniniams daiktams, bet reikia dokumentų. Aš pats kartais painioju atskiras taisykles kiekvienam atvejui (o gal čia švedų įstatymai?). Tada kreipiuosi į muitinės brokerį. Jis kainuoja, bet nusiperki ramybę. Nepatingėk pasiruošti. Popieriai svarbiau nei atrodo.

Kas yra CMR ir ar man tai svarbu?

CMR – tai tarptautinė krovinių važtaraščio konvencija. Svarbu? Tik tiek, kad tai vienintelis tavo saugiklis, jei kas nutinka kelyje. CMR rašo vežėjas. Jame nurodyta, kas vežama, iš kur, į kur. Jei vežėjas atsisako duoti CMR – bėk. Tai pirma žvakė ant kapo. Aš duodu visada. Net ir senam pažįstamam. Nes draugai draugais, o CMR yra CMR. Kartam perduodu klientui dokumentą, o jis klausia: „o kas čia per šlamštas?“ Ne šlamštas, bičiuli. Tai tavo apsauga. Yra tokia įmonė... ne, nevėlgiu. Bet kartą mačiau, kaip vežėjas paišė CMR ant popierinė servetėlės. Ne servetėlės, bet labai neprižiūrėto popieriaus. Tu to nenori.

Ką slepia blogi vežėjai (ir geri, kuriems nerūpi)

Kodėl vieni vežėjai žada saugų pervežimą į JK, o paskui dingsta su daiktais?

Oi, čia prasidės nemaloni tema. Apgavysčių šioje srityje yra. Žmonės užsisako pigų pervežimą internete, perka iš neaiškių skelbimų, ir – dingsta. Arba daiktai dingsta, arba vežėjas pareikalauja dvigubos kainos prie muitinės. Kaip to išvengti? Tikrink įmonę. Ar yra adresas? Ar atsako telefonu, ne tik Messengeriu? Ar suteikia sutartį? Aš žinau kelis atvejus, kai vežėjas paprasčiausiai paėmė užstatą ir išnyko. Policija ieško, bet sunkiai. Pigiausia kaina dažnai reiškia arba sukčius, arba žmogų, kuris pirmą kartą važiuoja į Angliją. Nepirk katės maiše. Tavo daiktai – tai tavo gyvenimas. Ar bent jau jo dalis.

Ar tikrai visos transporto įmonės turi licencijas tarptautiniams pervežimams į Didžiąją Britaniją?

Ne. Ne visos. Yra tokių, kurios turi vieną vilkiką ir svajonę. Tarptautinė licencija kainuoja, reikalauja draudimų, keleivio (leidimų). Daugelis bando važinėti be to – ypač po Brexit, kai kai kurie galvoja, kad „niekas netikrina.“ Tikrina. Ir jei sustabdo su tavo daiktų, gali tekti laukti savaites. O gal blogiau. Aš kartais sutinku kolegų, kurie klausia: „o ką, tu viską dokumentuoji?“ Taip, bičiuli. Nes kai sueis galas, aš noriu miegoti. Tu irgi turėtum norėti. Tikrink EC licenciją. Jeigu jos nėra – tai jau signalas. Blogas signalas. Kaip variklio tikrinimas prieš ilgą kelionę.

Ką daryti, jei vairuotojas atvažiuoja visiškai pavargęs arba, neduok Dieve, girtas?

Stop. Neduok daiktų. Skambink vadybininkui. Girtas vairuotojas – retas atvejis, bet aš mačiau. Pavargęs – dažnesnis. Vilkikai važiuoja ilgai, vairuotojai viršiją laiką. Jei matai, kad žmogus vos stovi – neleisk krauti. Tai yra tavo teisė. Aš pats kartais persidirbu, bet niekada neužsėdu prie vairo, jei nepailsėjęs. Kartą klientas pastebėjo, kad mano vairuotojas čiaudėjo beveik be sustojimo. Pasirodo – alergija, o ne nuovargis. Bet klientas suabejojo. Ir teisingai suabejojo. Tu turi teisę saugoti ne tik savo bagažą, bet ir savo ramybę. Geras vežėjas supras. Blogas – velnias jį žino.

Kodėl man siūlo tokią žemą kainą, kad net nebeaišku, ar verta?

Kaina kaip kvepalai – jei per saldi, yra problema. Žemą kainą siūlo dėl kelių priežasčių. Pirma, jie norės primokėti vėliau – paspaus tave. Antra, jie nežino savo darbo kaštų. Trečia – jie prideda tave prie krovinio, kuriam jau ir taip per mažai vietos. Tavo daiktai bus kaip tetris. Tikrai taip. Mačiau vilkikus, kur viskas sukrauta ant viršaus. Ar saugu? Anaiptol. Kaip užtikrinti bagažo saugumą gabenant į Angliją? Pradėk nuo to, kad nepasitikėk stebuklingai pigiais pasiūlymais. Reali kaina už keleto dėžių pervežimą į Londoną su pilnu servisu – nuo kelių šimtų eurų. Žemiau – įtartina.

Po pristatymo – nepasimesk

Kaip patikrinti, ar niekas nepasimetė, kai daiktai jau Anglijoje?

Patikrink iškart. Atidaryk dėžes. Nes jei pasirašysi važtaraštį „be pastabų“, paskui bus sunkiau įrodyti. Aš visada laukiu, kol klientas patikrina. Kartais skubu, nes kitas krovinys laukia. Bet penkios minutės – sutinku. Žiūrėk į dėžių kampus. Ar jie šlapii? Ar dėžė sugniaužta? Patikrink skaičių. Turėjau klientą, kuris skubėjo į darbą, pasirašė, o paskui vakare skambina: trūksta vienos dėžės. Kur ji? Paaiškėjo – palikau sandėlyje. Netyčia. Kartais taip būna. Nes mes irgi žmonės. Bet jei būtų tikrinęs iškart – būtume radę tą pačią dieną. Dabar reikėjo siųsti atskirai.

Kiek laiko turiu pranešti vežėjui apie sugadintą turtą Anglijoje?

CMR sako – turi vos kelias dienas pastebėti matomus pažeidimus. Iš tikrųjų, jei pristatymo metu nepastebėjai – turi 7 dienas, jei gerai pamenu. Arba yra kita taisyklė... na, aš čia gal kiek painioju datas. Būtent dėl to sakau – rašyk pastabas važtaraštyje iškart. „Dėžė apgadinta“ – net jei dar neatidarei. Tada turi laiko. Aš mačiau, kaip klientai atidarė dėžes po savaitės. Viduje lempa sudaužyta. Ar galėjo būti dėl pervežimo? Gal. Ar galėjo dėl netinkamo išpakavimo? Irgi gal. Tada kaltės nenustatysi. Todėl – pristatymo metu. Pažiūrėk. Sugadinta? Rašyk. Geriau parašyk ir atšauk, jei viskas gerai, nei tylėk.

Ar vežėjas turi padėti išpakuoti ir pastatyti baldus angliškame bute?

Ne, nebent tai sutartas dalykas. Standartiškai – durų iki durų. Tai reiškia, kad palieku tavo daiktus prie buto durų. Arba bute, jei liftas leidžia. Bet montavimas, išpakavimas – tai jau arba antras servisas, arba tavo laikas. Aš asmeniškai padedu senjorams. Negaliu žiūrėti, kaip močiutė viena bando tempti spintą. Bet jaunam vyrukui? Pats kaltas, jei nepasikvietė draugo. Kai kurios įmonės siūlo „white glove“ paslaugą – baltos pirštinės, viskas sudėta, išpakuota. Kainuoja brangiai. Bet Londone, kai laikas – pinigai, kartais verta. O kas yra Londone? Srautas. Ir dūmai. Ne, ne dūmai, bet triukšmas. Sunku susikaupti.

Ką daryti, jei atvykus į Bristolį ar Oksfordą randu, kad dėžėje trūksta daiktų?

Tikėtina, kad dėžė buvo atidaryta. Arba prarasta sandėlyje. Pirmas žingsnis – skambink vežėjui iškart. Antras – patikrink likusias dėžes. Kartais daiktai „persikrausto“ į kitą dėžę per pakeliui. Buvo taip: klientas nerado klaviatūros. Paaiškėjo – kitoje dėžėje. Bet jei tikrai dingo – tikimybė, kad tai vagystė, maža, bet egzistuoja. Draudimas padengs, jei draustas. Policijai greičiausiai neapsimoka kreiptis dėl asmeninių daiktų, nebent tai labai brangu. Verčiau derėtis su vežėju. Geri vežėjai kompensuoja arba ieško. Blogi – blokiruoja tavo numerį. Deja, taip būna. Aš nešneku apie visus, bet apie tuos, kurių vengiu pats.

Išvada

Kaip užtikrinti bagažo saugumą gabenant į Angliją? Pasitikrink vežėją, nepakliauk stebuklingai mažoms kainoms, supakuok taip, kad ir audra Lamanše nebūtų baisi. Daryk nuotraukas, rašyk sąrašus ir drausk. Aš per dvidešimt ketverius metus supratau vieną – saugumas priklauso nuo smulkmenų. O smulkmenas renkasi žmogus. Tikiuosi, kad tu – sąmoningas. Jei kas, rašyk. Atsakau, kai tik atsiranda laisva akimirka tarp maršrutų.