Kaip užtikrinti atvežimo daiktų į Angliją saugiai?

Dvidešimt treji metai... o gal keturi? Čia jau nesvarbu. Svarbu, kad per visą tą laiką, kol vieni vežėme baldus iš Kauno į Londoną, kiti – į Birmingamą ar net į Braitoną, supratau vieną dalyką: žmonės labiausiai bijo, kad daiktai atvažiuos sulaužyti, sušlapę arba visai neatvažiuos. Ir jie klausia manęs būtent to – kaip užtikrinti atvežimo daiktų į Angliją saugiai. Atsakymas nėraketų mokslas, bet ir ne toks paprastas, kaip „paėmė ir užvežė“. Reikia ir jūsų pastangų, ir mūsų patirties, o kartais – šiek tiek sėkmės. Tai va, bandau viską paaiškinti paprastai, tarsi sėdėtumėte čia pat, virtuvėje.

Pakavimas ir pasiruošimas – čia viskas prasideda

Ar galiu tiesiog sumesti daiktus į maišus ir dėžes – juk veža tik iki Anglijos?

Nenorėčiau būti įkyrus, bet... ne. Mačiau žmonių, kurie porcelianą sumetė į juodas šiukšlių maišus ir stebėjosi, kodėl atsiuntus į Birmingamą viskas buvo trupiniai. Iki Anglijos – tai kelios dienos, bent du perkrovimai ir neišvengiami posūkiai. Drabužiams maišai dar tinka, bet indams, elektronikai, veidrodžiams reikia tikrų dėžių ir burbulinės plėvelės. Burbulas kainuoja centus, o vertybių praradimas – daug nervų. Tik viena prašymas: nepirkite pačių pigiausių dėžių pakraštėje – jų kampai plyšta dar prieš pakeliui į krovininę mašiną. Kartais pats pakavimas svarbiau už patį važiavimą.

Kiek kainuoja normalus perkraustymas į Angliją, pavyzdžiui, iš Vilniaus į Londoną?

Oi, čia kaip su automobilio remontu – priklauso nuo daug visko. Standartinis dviejų kambarių butas gali kainuoti nuo tūkstančio iki dviejų su puse tūkstančio eurų. Buvo atvejų, kai vežėme keturių kambarių namą į Mančesterį už tris tūkstančius, buvo ir mažesnių siuntų į Londoną už šešis septynis šimtus. Bet jei kas nors siūlo pervežti visą jūsų butą už tris šimtus – nelįskite. Arba bus paslėptų mokesčių už kiekvieną koridorių, arba draudimo apskritai nėra, arba vairuotojas dirba po šešiolikos valandų ir užsnūsta prie vairo. Kainą lemia kubatūra, atstumas, liftų nebuvimas ir sezonas. Žiemą brangiau, nes keliai.

Ar tikrai reikia pirkti naujas dėžes, negalima pasiimti iš parduotuvės?

Na, iš parduotuvės dėžės – tai toks 50/50. Mes dažnai matome Tesco ar Lidl dėžes, kurios atlaiko tik lengvus daiktus. Pagalvėms? Puiku. Knygoms? Bėda. Geriausios yra dvigubos sienelės dėžės – jos kainuoja kokius tris keturis eurus, bet išsilaiko net kai ant jų užkraunama kita eilė. Realiai: paskutinį kartą klientas suskrautė enciklopedijas į vyšnių pomidorų dėžes nuo prekybos centro. Kai iškrovėme prie Doverio gal jau Londone, o gal kelyje – jos plyšėjo per pusę. Naujos dėžės tiesiog ramina nervus, o jums to reikia labiau nei taupymo.

Ką daryti su dideliais baldais – išardyti čia ar atsivežti sveikus?

Mes visada rekomenduojame išardyti. Stalų kojos, lovų rėmai, spintų panelės – viskas saugiau, kai atskirai supakuota. Bet tikroji tiesa tokia: IKEA baldai kartais neatlaiko net antro ardymo. Kartą vežėme „Billy“ lentyną – išardėme Vilniuje, surinkome Londone, liko keturios varžtos pertekliui. (Arba trys, tiksliai nebepamenu, bet kažkas tikrai liko). Jei neišardysite, galime sutvirtinti judančias dalis kartonu ir juosta, bet vieta mašinoje tada tirpsta kaip sniegas ant keptuvės. Ir dar – Anglijos butuose laiptai siauresni, nei galvojate, todėl išardyti kartais privaloma fiziškai.

Kelyje – kas realiai vyksta su jūsų daiktais

Kas tiksliai veža mano daiktus – vienas vairuotojas ar jie kažkur per kraunasi?

Jei tai pilnas krovinys, dažniausiai vienas vairuotojas vairuoja visą kelią, kartais du keičiasi, bet mašina ta pati. Jei tai nedidelė siunta, dažniausiai grupinis krovinys – perkeliama per terminalus, sandėliuose sudėliojama su kitais. Realybė: mačiau, kaip kai kurios įmonės, norėdamos sutaupyti, perduoda jūsų baldus subrangovui su senuteliu Sprinteriu. Tada daiktai kraunami du kartus, tris... arba net keturis. Mes stengiamės to nedaryti, bet piko metu, kai visi kraustosi rugsėjį, kartais tenka. Tai ne mūsų didžiausias pasididžiavimas, taip jau yra rinkoje.

Kaip man žinoti, kad daiktai neslidinės mašinoje per kelis šimtus kilometrų?

Diržai, antčiužiniai, lipnios minkštos juostos ir kartonas užpildo tarpus. Normalioje mašinoje viskas turi stovėti kaip Tetrisas – be spragų. Bet važiavimas per Prancūziją turi vieną bjaurų įprotį: žiedinės sankryžos su staigiais posūkiais. Kartą spinta, kuri buvo „tvirtai“ pririšta... na, taip, vienu diržu. Prancūzijos žiede dvigubas posūkis ir bum – spinta nuvirto ant dėžių. Nuo tos dienos naudojam minimum du diržus kiekvienam... oi, daiktui. Jei matote, kad vairuotojas skuba ir krauna vienam rankom, o daiktai mosuoja – geriau stabdykite procesą ir paklauskite.

Kiek laiko daiktai važiuoja iš Lietuvos iki Anglijos?

Paprastai trys–keturios dienos, jei viskas sklandžiai ir tuo metu nefrench strike’ina. Jei grupinis krovinys, gali užtrukti savaitę, nes reikia paimti iš kitų klientų. Skirtumas tarp atvežimo daiktų į Angliją tiesiogiai ir dalinio krovinio – kaip taksi prieš autobusą. Dar yra Brexit pasienio patikros, kurios pridėjo pusdienį ar net visą dieną. O Prancūzijos uostai... šiaip jie ten mėgsta streikuoti pirmadieniais, neįsivaizduoju kodėl, bet taip jau yra. Kartais dviejų dienų pervežimas virsta šešių dienų nuotykiu, kuriame svarbiausia – kad daiktai nemestų iššūkio likimui.

Dokumentai, muitinė ir tie dalykai po Brexit

Ar dabar, po Brexit, kažkas pasikeitė siunčiant daiktus į Angliją?

Tapo. Anksčiau tai buvo beveik kaip vežti į kitą Lietuvos galą – lipdavai popierėlį ir važiuoji. Dabar reikia muitinės deklaracijų, inventoriaus sąrašų, EORI numerių. Jei kraustotės gyventi, daiktai paprastai atleidžiami nuo muitų kaip asmeninis turtas. Bet reikia pasąmonės – turiu omenyje parengimo – ir įrodyti, kad daiktus naudojote daugiau nei metus. Hmm... ar tai vis dar galioja po šitų sausio pakeitimų? Atrodo, kad taip, bet mūsų buhalterė sakė, kad gali būti išimčių, tai geriau pasitikrinkite. Blogiausia, kai dokumentai netvarkingi – daiktai gali strigti Roterdame savaitėmis be jokio paaiškinimo.

Ar man pačiam reikia kažko pildyti, ar įmonė viską sutvarko?

Mes dažniausiai pildome muitinės deklaracijas, bet jūs turite mums pateikti sąrašą. Ir ne tokį kaip „dėžė su daiktais“. Reikia rašyti: indai, drabužiai, knygos, elektronika. Paradoksas: žmonės moka tūkstančius už pervežimą, bet rašo sąrašą ant popierinio rankšluosčio. Dar vienas dalykas – draudimas. Turime paklausti: kokia draudimo suma? Ar tik CMR, kuris moka pagal kilogramą? Ar tikras daiktų draudimas? Nes CMR dažnai nepadeda, kai sugenda 2000 eurų vertės stalas – pagal konvenciją jis kainuoja tik, na, nežinau, 20 eurų už kilogramą. Skamba juokingai, bet taip yra, ir daugelis apie tai sužino tik tada, kai jau vėlai.

Ar galiu pasiimti maisto – pavyzdžiui, savo uogienės, dešrų, sūrio?

Techniškai – gyvūniniai produktai draudžiami. Augaliniai... gal ir galima, bet ribotai. Aš asmeniškai nerekomenduočiau. Kartą klientė vežė močiutės medų ir raugintus kopūstus. Muitinė atsidarė dėžę, pažiūrėjo, pasiėmė dešras. (Jei aš tiksliai pamenu, gal ten buvo dešrelės, o ne kopūstai, bet kas nors iš to maisto tikrai buvo paimta). Anglijos muitinė ypač griežta dėl maisto. Žinokite: jei dėl jūsų dešrų sustos visas krovinys, kiti klientai labai neįvertins. Tai neverta rizikos, ypač kai Londone lietuviško maisto ir taip galima nusipirkti.

Ar reikia specialiai ženklinti dėžes su stiklu ar elektronika?

Taip, ir ne tik žodžiu „atsargiai“. Mačiau, kaip nedėžė, pažymėta kaip „lygūs daiktai“, atsidūrė pačioje apačioje po sunkių knygų. Viduje buvo monitorius. Kas atsitiko? Vaizdas nelabai džiugino. Geriausia rašyti „stiklas“, „į viršų“, „neiškrauti po sunkiasluoksniais daiktais“. Jei pranešite vairuotojui, jis dažniausiai atsargiau padeda. Bet būna, kad terminaluose tokių etikečių niekas neskaipo – ten skubą, viskas mechanizuota. Tada vienintelė apsauga – gera išorinė pakuotė ir apgalvotas turinio išdėstymas dėžėje. Arba tiesiog nevežkite stiklo be medinių kasečių.

Ar galiu siųsti augalus į Angliją?

Augalai... čia toks pilkas zonas. Teoriškai reikia fitosanitarinio pažymėjimo, bet kambariniai augalai dažnai praleidžiami pro akis. Kartą vyžlininkas atvežė didelį fikusą – atvažiavo sveikas, bet muitininkas galėjo jį sulaikyti. Nežinau, ar pasikeitė taisyklės dėl kambarinių gėlių po paskutinių metų pakeitimų, bet rizika yra. Jei augalas brangus ir jums sentimentas – verčiau atiduokite kaimynui. Aišku, matėme, kaip kaktusas perėjo sieną be jokių dokumentų, bet tai buvo kaktusas, o ne rožė. Trumpai tariant: netikrinkite likimo.

Kai ne viskas pagal planą – o taip nutinka

Ką daryti, jei daiktai atvyko sulaužyti ar įbrėžti?

Fotografuokite iškart, prieš pasirašant ant vežimo dokumento. CMR arba POD lape įrašykite aiškią pastabą ir nepasirašykite „gauta tvarkingai“, jei matote problemą. Mes matėme atvejų, kai žmonės parašo, o paskui skambina po trijų dienų. Draudimui tai jau labai blogai. Ir štai nemaloni dalis: kai kurios įmonės specialiai apsunkina žalos atlyginimą – siunčia po tris savaites, praso pakartotinai rašyti, pradingsta. Mes stengiamės atsiskaityti per kelias savaites ir net tvarkome remontą patys, bet rinkoje yra tokių, kur pradingsta kaip vanduo smėly. Draudimas padeda, bet tik jei yra normali sutartis ir jūs nepasirašėte akla.

Ar daiktai gali tiesiog dingti kelyje?

Retai, bet taip, gali. Ypač grupiniuose kroviniuose dideliuose sandėliuose Londone, Roterdame ar Vilniuje kartais dėžė pasimeta. Paskutinį kartą dėžė su žymėjimu „garažas“ atsidūrė ispanų terminale. Kaip? Neįsivaizduoju. Turbūt etiketė nusiskenavo blogai, o gal bar kas nors perspausdino. (O gal ne Ispaniją, o Portugaliją – kažkur pietuose tikrai). Po dviejų savaičių radome, bet klientas jau buvo išsiugęs nervus. Tiesa, noriu perspėti: jei renkatės neaiškiai firma, kuri veža tik su vairuotojo telefonu, be realaus adreso – dingimo tikimybė auga kartu su nuolaida.

Kas jei vairuotojas vėluoja savaitę?

Atvirai? Pasitaiko. Mašina sugenda, keltas atšaukiamas dėl audros, arba prieš jus buvęs klientas gyveno be lifto septintame aukšte ir krovimas užtruko šešias valandas. Vieną kartą vairuotojas užstrigo Doverio eilėje dėl muitinės patikros ir tris dienas mašinoje gyveno labiau nei važiavo. Mes apie tai pranešame iškart, kai tik sužinome. Bet kai kurie dispatcheriai mėgsta meluoti: „jau važiuoja, iki ryto bus Londone“. O jis dar tik Varšuvoje ar net Kaune. Aš stengiuosi nedaryti to, nors kartais ir man nesmagu skambinti sakant, kad vėluosime. Sąžiningumas išgelbsta kur kas daugiau nervinių ląstelių nei gražūs pažadai.

Praktiniai dalykai, kuriuos žmonės dažnai pamiršta

Ar verta drausti baldus, jei jie ir taip seni, iš IKEA?

Visada verta, bet žinokite, ko tikėtis. Draudimas atlygina rinkos vertę, o ne emocinę. Jūsų močiutės komoda iš septintojo dešimtmečio draudikui gali kainuoti septyniasdešimt eurų. O jums – visą vaikystę. Kartą įbrėžėme durų staktą ir komodos kampą. Klientė pravirko. Mes ją supratome, bet draudimas mokėjo pagal nusidėvėjimo lentelę, kurią jie patys susikūrę. Tai draustis reikia, bet subtiliai: jie neatkurs prisiminimų, tik pataisys arba duos pinigų už sugadintą fizinį daiktą. Geriau jau taupykite nervams, o ne bandykite laimingai išsisukti.

Ar palikti drabužius spintose, ar viską išimti į dėžes?

Aš asmeniškai sakau – išimti. Drabužiai ant pakabų spintoje, kai spinta stovi tiesiai, dar nieko. Bet kai keliauja mašinoje, pakabos susipainioja, maišosi, o jei spinta krustelėja... Kartą vežėm spintą, kurioje liko kostiumai ir šilkinės palaidinės. Atidarę Londone radome vieną didelį glaustinukų kamuolį. Šilkas dar ir taip apsivelkė. O ir svoris didesnis – mokate už kilogramus arba už kubus. Tuščios spintos lengvesnės. Nors šiaip, kai kuriems klientams laiko neužtenka, tada dengiam plėveles ir vežam pilnas – tik rizika didesnė, ką aš jums pasakysiu.

Ar galiu vežtis brangius daiktus pats rankinėje, ar su kroviniu?

Jei telpa rankinėje ir nėra didelių skysčių – imkite su savimi. Papuosalai, dokumentai, nešiojami kompiuteriai, senos monetos. Kartą klientas įkišo MacBook į dėžę su batais, nes „taip saugiau“. Suradome, bet... oi, geriau jau ne. Krovinio draudimas dengia daiktus, bet jei tai unikali, neįkainojama smulkmena – neskaičiuokite, kad draudimas atvers piniginę be galo. Be to, mašinoje temperatūra kinta, o jūsų lagaminas yra jūsų kontrolėje. Žodžiu: didelė spinta – į mašiną, maža vertybė – į lėktuvą ar mašiną su jumis.

Ar reikia galvoti apie Anglijos kiemo taisykles – kur mašina sustos?

Labai reikia. Londonas, o ypač centriniai rajonai, turi raudonąsias zonas, kur stovėti negalima. Buvo atvejis, kai krovininė mašina sustojo prie pat durų Brixtone, gavo baudą šešiasdešimt penkis svarus, ir tai galiausiai apmokėjo klientas, nors mes apie tai nebuvome įspėję. Jūsų atsakomybė pasitikrinti, kur galima parkuotis. Jei reikia leidimo iš savivaldybės – pasirūpinkite prieš dieną. Krovikai nesirengs laikytis eilėje aplink kvartalą, nes jūs nežinojote taisyklių. Anglijos parkingas yra mokslas, rimtai.

Ar mano daiktai bus vieninteliai mašinoje, jei ne pilnas krovinys?

Ne. Jeigu tai dalinis krovinys, daiktai keliauja su kitais klientų daiktais. Vieni važiuoja į Kenterberį, kiti – į Liverpulį, treti – į patį Londoną. Kiekvienas krovinys atskirai žymimas, bet sandėlyje jie stovi greta. Realistinis scenarijus: jūsų dėžė atsiduria po svetima sofa dėl netikusio išmatavimo. Būna ir taip, bet paprastai viskas valdoma. Svarbu, kad įmonė naudotų elektroninį sekimą ir mokėtų atskirti jūsų kodą nuo kito. O jei matote, kad vairuotojas rašo ant dėžių kreida – tai gali būti rizikingiau.

Kaip su alkoholiu – ar galiu pasiimti savo vyno kolekciją?

Jei kraustotės gyventi, nedidelis kiekis alkoholio įmanomas, bet reikia deklaruoti ir mokėti akcizą. Kitaip – mašinoje vežamas alkoholis be dokumentų yra kontrabanda. Kartą klientas turėjo penkiasdešimt butelių vyno, neatidavė muitinei. Buteliai atvažiavo sveiki, bet jis sumokėjo muitą, kuris viršijo vyno vertę. Nors kai kurie vairuotojai patys nebūtų prieš palikti butelį kaip padėką... ne, šitą ištrinkit, aš ne apie mus kalbu. Trumpai tariant – alkoholis brangiai kainuoja ne tik parduotuvėje, bet ir muitinėje.

Kokios tos paslėptos klaidos, kurias daro beveik visi?

Pirma – nepažymi dėžių „pirmiausia iškrauti“ arba „švelniai“. Antra – paslepia vertingus daiktus tarp senų, bet pamiršta pasakyti mums. Trečia – nenuima lemputių iš lempų. Kartą šviestuvas atvažiavo sulaužytas ne dėl posūkių, o dėl to, kad lemputė viduje vibravo ir daužė stiklą. Ir dar: žmonės dažnai nepagalvoja apie žiemą. Jei balandį kraustotės, o kelyje minusas, kai kurie daiktai keistai reaguoja. Plastikai gali įskilti, vaškas gali išsitepti... hmm, čia jau tikriausiai nukrypau, bet tiesiog apie temperatūras pagalvokite. Ir apie lemputes.

Kaip atskirti normalią įmonę nuo tų, kurios tik gražiai kalba?

Paklauskite realaus adreso, kur galite atvažiuoti pažiūrėti mašiną. Paklauskite draudimo poliso numerio – galite paskambinti į draudimo įmonę ir pasitikrinti. Ar jie duoda pasirašyti sutartį su aiškia kaina ir atsakomybėmis? Ar bendrauja elektroniniu paštu, ar tik Facebook žinutėmis? Mačiau tokių „perkraustymo įmonių“, kurios egzistuoja vien instagrame. Kaina žema, nuotraukos gražios, o kai pradingsta – pradingsta visam laikui. Tai va, atvežimo daiktų į Angliją saugumas prasideda nuo to, ar pasirinkote ne pigiausią, o protingiausią variantą. Mes jau dvidešimt ketverius metus bandome būti pastaruoju.

O jei aš turiu tik kelias dėžes – ar saugiau per siuntų tarnybas, ar vežiko?

Jei dėžės iki trisdešimt kilogramų ir nedaug – kurjerinės tarnybos logiška. Bet jei tai penkios aštuonios didelės dėžės, sveriančios po keturiasdešimt kilogramų, jau verta pažiūrėti į perkraustymo paslaugas. Siuntinės keliauja per automatizuotus centrus, kur robotai meta dėžes iš keturių metrų aukščio. Realiai mačiau, kaip DPD terminalo juosta nubloškė dėžę į šoną. Ji atlaiikė, bet veidrodis viduje – ne. Perkraustymo firma krauna rankiniu būdu, atsargiau, žmogiškiau. Kaina kartais net panaši, ypač jei randame tarpinį variantą. O jei tik viena mažytė dėžutė – siųskite paštu, neapsimoka kviesti vežėjo.

Galiausiai – ar galima apskritai viską padaryti 100% saugiai?

Noriu pasakyti taip, bet... meluočiau. Net mes, dirbantys tiek metų, kartais padarome įbrėžimą arba pametame varžtą. Transportas yra rizika. Ką galime padaryti – sumažinti riziką iki minimumo: gera pakavimo medžiaga, patikima įmonė, normalus draudimas, tikslūs adresai ir... kantrybė. Anglija nėra ant Mėnulio, bet iki jos yra kelias, sienos ir daugybė nežinomųjų. Pasiruoškite, paklauskite, nepasitikėkite gražiausiais pažadais. Ir atsiminkite: net tobula įmonė kartais turi blogą dieną. Svarbu, kaip tą dieną išsprendžia.

Išvada

Tai va. Jei klausiate, kaip užtikrinti atvežimo daiktų į Angliją saugiai, nėra stebuklingos tabletės. Reikia geros įmonės, kruopštaus pakavimo, draudimo ir šiek tiek blaivaus proto. Nepasitikėkite vien žemiausia kaina, nepasirašykite akla ir visada – visada – pasakykite vežėjui, jei kažkas ypač vertinga. Mes stengiamės būti geriausias pasirinkimas, bet net jei rinksitės kitus, tikrinkite, klausite ir reikalaukite raštiškų įsipareigojimų. Sėkmės kraustantis, ir tegu viskas atvažiuoja sveiki.