Kaip užsakyti siuntinių gabenimą į Angliją pigiai ir neišprotėti bandant

Tu manęs klausi, kaip užsakyti siuntinių gabenimą į Angliją pigiai. Aš dirbu šitame reikale jau gal dvidešimt ketverius metus, jei gerai suskaičiavau – gal kiek mažiau, gal kiek daugiau, laikas bėga keistai. Kiekvieną savaitę gaunu po kelias žinutes: „Ką daryti, kad nekaitų muitinė?“, „Kodėl taip brangu?“, „Ar galiu siųsti dėžę su žirklėm viduje?“. Žodžiu, žmonės painiojasi, ir aš jų nesmerkiu. Internetas pilnas gražių puslapių, kur viskas atrodo paprasta, kol neišmatuoji savo dėžės ir paskambini tam vairuotojui, kuriam giliau pochingai, ką tu siunti. Tai paaiškinsiu taip, kaip paaiškinčiau savaitei – šiurkščiai, bet nuoširdžiai.

Iš pradžių – apie kainą ir kaip pradėti

Kiek maždaug kainuoja siuntinių gabenimas į Angliją iš Lietuvos?

Žiūrėk, kainos šokinėja kaip laukiniai žąsiniai. Jei kalbam apie standartinę dėžę, sakykim, iki trisdešimt kilogramų, Vilnius–Londonas, tai su ekonominiu variantu gali išeiti ir nuo trisdešimt kelių eurų, ir iki šešiasdešimt, priklauso nuo to, ar vežėjas taisyklingai užsikrovė. Kartais randi pasiūlymą už dvidešimt penkis eurus, bet paskambini, o ten paaiškėja, kad tai kaina be PVM, be kuro priemokos ir be to, kad tavo dėžė netelpa į jų „standartą“. Būna ir taip. Tai geriau iškart klausk viso maksimalaus tarifo, nes vėliau gali supykti ant savęs. O pyktis dabar brangiai kainuoja.

Ar galiu kažkaip išsiųsti siuntinį į Angliją tikrai pigiai, be jokių ten papildomų mokęsčių?

Gerai, „pigiai“ ir „be jokių mokesčių“ – tai du skirtingi universitetai. (Pataisymas: mokesčių, aišku, ne mokęsčių, nervas pagavo.) Pats siuntimas turi savo kainą, o jei siuntinys didesnis nei dovana draugei, muitinė gali pareikalauti papildomai. Yra toks dalykas kaip de minimis vertė, bet po brexito ten viskas susimaišė. Pigiausias būdas dažniausiai yra surinktinis – tavo dėžė važiuoja su kitomis. Tu nemoki už visą mašiną, bet lauki ilgiau. Kartais sutaupai dvidešimt eurų, bet prarandi savaitę. Ar verta? Spręsk pats. Aš tik sakau – jei skuba, neprisirišk prie to pigiausio mygtuko, nes po to rašyk skundus.

Kaip užsakyti siuntinių gabenimą į Angliją internetu, jei aš pirmą kartą?

Paprastai – įeini į puslapį, suvedi iš kur, į kur, kokio dydžio dėžė, koks svoris, ir sistema išspjauna kainą. Skamba kaip laikrodukas, bet realybėje pusę žmonių suveda svorį neteisingai – pasveria save su dėže vonioj ir tada stebisi, kodėl vežėjas pyksta. Kai užpildai, gauni etiketę, atsispausdini, priklijuoji, ir kurjeris pasiima. Arba atneši į terminalą. Aš patariu pirmą kartą geriau paskambinti ir paklausti, ar tikrai tavo uogienės stiklainiams nereikės medžio drožlių taros. Geriau išgirsti „ne“ dabar, nei gauti skardų dėžę su sienuke viduje po dviejų savaičių.

Ar tikrai verta rinktis patį pigiausią variantą, kurį randu Google?

Oho. Šitas klausimas mane išmuša iš vėžių kiekvieną kartą. Yra tokių firmų – nevardinsiu, bet jei pats dirbi šitam darbe, žinai, kurios – kurios pažada žemės sklybą danguje, o paskui dėžę paleidžia į lietuvišką sandėlį trims mėnesiams. Vieną kartą klientė rado pasiūlymą „Anglija per 48 valandas už 15 eurų“. Nuvežėm į terminalą. Po trijų mėnesių ji skambina, kad adresatas gyvena Anglijoje, o siuntinys – neaišku kur. Pigiausia ne visada blogiausia, bet dažnai reiškia, kad kažkas nupjauta – draudimas, sekimas, arba tiesiog sveikas protas. Nepirk katiną maiše. Rimtai.

Kokia yra reali kaina už 20 kg dėžę iš Vilniaus į Londoną?

Dvidešimt kilogramų – tai jau ne siuntinys į paštinę dėžutę, tai jau kažkas rimčiau. Šiuo metu, jei važiuoja su normaliu surinktiniu transportu, mokėsi gal keturiasdešimt–penkiasdešimt eurų. Jei skubesnis – gali ir šešiasdešimt penkis. Per paštą gal kiek kitaip, bet ten ir taisyklės griežtesnės. Kartais žmonės palygina su lėktuvo bilietu ir galvoja – o kodėl siuntinys brangiau? Tai iš kur benzinukas, ir vairuotojas ne Vilniuje gyvena, nu okey. (Čia ta vieta, kur aš nutolstu, bet tiesiog norėjau pasakyti – kuras brangus.) Rinkis auksinę vidurį.

Dėžės, daiktai ir ta močiutės uogienė

Ar turiu pats supakuoti daiktus, ar jie atvažiuos ir supakuos mano bute?

Standartinis siuntinių gabenimas į Angliją – tai ne perkraustymas su baltais kombinezonais. Kurjeris atvažiuoja, pasiima tavo jau paruoštą dėžę ir veža. Jei nori, kad supakuotų – ieškok perkraustymo paslaugos, o ne siuntų terminalo. Buvo atvejis, kai vaikinas į plastikinį maišą supylė kompiuterį, vaduotoją, du batus ir šampūną, ir nustebo, kodėl Anglijoje gavo dėžę su atvirkščiu sudoku. Sudėk daiktus į dėžę, apklijuok juosta, parūpink burbulinę plėvelę brangiems daiktams. Ir ne, laikraščiai nėra profesionali pakavimo medžiaga – tie dažnai perkais ir palieka žymes ant stiklo.

Ką daryti, jei siunčiu dulkėjusį stalinį kompiuterį – ar jie ims papildomai?

Elektronika – savitas žvėris. Daugelis vežėjų veža be problemų, bet aš nežinau iki galo, ar kiekvienas draudžia viduje esančius kietuosius diskus, jei transportas stipriai supratinguoja. (Pataisymas: supratinguoja? Supurtys, žinoma, atsiprašau.) Geriausiai – išimk HDD ir pasiimk su savimi, jei gali. O dėl kainos papildomai – retai ima už patį faktą, kad tai kompiuteris, bet apdujusi dėžė gali būti priskaityta prie „netinkamos“. Realiai jei gerai supakuosi, užteks standartinio tarifo. Tikrai paminėk formoje, kad viduje elektronika, nes jei kiltų bėda... nu, geriau žinoti, kas dega.

Ar galiu į vieną dėžę sukišti drabužių, porą knygų ir močiutės uogienę?

Drabužiai – taip, knygos – taip, uogienė... nu čia jau šlapias rajonas. Anglija po brexito turi savas maisto taisykles, ir nors mažas stiklainis iš močiutės gali prasmukti kaip asmeninis naudojimas, oficialiai tai rizikinga. Be to, jei stiklas dūšta, turi drabužius margintus avietėmis. Aš asmeniškai esu matęs lagaminą, kuris kvepėjo braškėmis tris dienas. Tai jei jau siunti – įsuk gerai į drabužius, tarpą pripildyk popierium. Aš nepatariu siųsti maisto, bet jei be jo gyventi negali... supakuok kaip bombos prisukėjas. Rimtai.

Kokio dydžio dėžė turi būti, kad nepermokėčiau?

Čia slypi didžioji paslaptis. Dauguma mano, kad moka už kilogramus, o realiai daug kur skaičiuoja kubiniais metrais. Paimk dėžę, išmatuok jos ilgį, plotį ir aukštį centimetrais, sudaugink, gausi tūrį. Jei tavo dėžė yra šimtas penkiasdešimt literų, bet sveria tik penkis kilogramus, gali mokėti kaip už dvidešimt ar trisdešimt. Nenaudok didelių dėžių be reikalo. Buvo senolis, kėlėsi į Angliją ir sutalpinavo tris poras kelnių į šaldytuvo dėžę. Sumokėjo dvigubai, nes dėžė orą vežė. Ir ne – šaldytuvo dėžė nėra geras pasirinkimas, ji silpnai pritvirtinta.

Ar reikia kažkokių specialių etikečių ar užrašų ant dėžės?

Taip, reikia. Bent jau adresato lipduko, kurį gauni nuo vežėjo. Jei to nėra – kurjeris tave pažiūrės kaip į kelią nuklydusį paukštį. Kartais žmonės rašo ranka markeriu ant kartono: „To: London“. Nu taip, Londonas didelis, gali neatklysti. Taip pat naudinga parašyti „Kuriam pusė viršus“, nes jei turi skystų dalykų... bet aišku, vežėjas vis tiek gali apversti, tokia jau profesija. Svarbiausia – spausdinta siuntėjo ir gavėjo informacija, aiškiai, be poezijos. Ir telefono numeris. Būtinai. Be jo – velnias.

Kai viskas, švelniai tariant, nepasiseka

Mano draugė siuntė lagaminą į Birminghamą ir jis dingo. Kodėl taip būna?

Būna. Ir ne tik draugei. Kartais etiketė atsiklijuoja, nes lietus, nes klijai buvo pigūs, nes kažkas pirštų tepalu patepė. Tada tavo lagaminas atsiduria sandėlyje be adreso, ir ten jis gyvena ilgiau nei kai kurie vėžliai. Būna ir taip, kad bloga įmonė prameta sistemą – įmeta į kitą fūrą, ir dėžė iškeliauja į Berlyną savaitgaliui. Nejuokauju, mačiau. Todėl ant dėžės viduje visada dėk popieriaus lapą su adresu. Jeigu išorinis miršta – vidinis pasakoja savo istoriją. Ir fotografuok siuntinį prieš paleisdamas, tai duoda šansų atgauti bent pinigus.

Ką daryti, jei kurjeris pasiėmė daiktus, bet jie savaitę niekur nepajudėjo iš Lietuvos?

Aha, ta ekonominė klasė. Surinktinis siuntinių gabenimas į Angliją reiškia, kad tavo dėžė laukia, kol susirinks pakankamai krovinio, kad vertėtų varyti. Tai gali užtrukti. Viena savaitė – dar ne tragedija, bet jei dvi – jau skambink. Kartais tiesiog sėdi Kauno terminale tarp kitų dėžių ir laukia savo eilės kaip aš eilėje pas traumotologą. Nekenčiu to jausmo, bet taip veikia logistika. Jei tau skubu – rinkis express, bet tada jau neieškok pigiausio varianto. Patikėk, niekas nevežia tusčių fūrų dėl tavo vienos dėžės, nebent tu labai dosnus.

Ar pasitaiko, kad siuntinys atkeliauja į Angliją sulaužytas? Kas tada?

Pasitaiko. Dažniausiai ne dėl to, kad vairuotojai tyčia treška – o dėl to, kad dėžė silpna. Anglijos keliai nėra visur šilkas, ir jei viduje nėra užpildo, daiktai šoksi kaip skalbimo mašinoj. Tada ateina gavėjas, atidaro, o ten spintelės kampas atkeliavęs atskirai. Tuomet kreipiesi į vežėją dėl žalos atlyginimo, bet... jei nepirkai draudimo ar nepakavai tinkamai, gali ilgai aiškintis. Buvo atvejis, kai vaikinas siuntė akvariumą. Į Brexito šalį. Nu jis atvažiavo, bet tapo šiuolaikiniu meno kūriniu. Draudimas nepadengė, nes pakuotė buvo netinkama.

Kodėl kai kurios įmonės pažada „per 3 dienas“, o veža mėnesį?

Tai senas triukas rinkodaros skyriuje. Pažadėk žvaigždes, pasiimk pinigus, o ten jau tegu klientas rašinėja laiškus. Yra tokių „internacionalinių“ kompanijų, kurios neturi nei savo fūros, nei savo sandėlio – tik gražų puslapį. Užsakymą perduoda tretiems asmenims, kurie kaupia krovinius. Jei nepasiseka surinkti laiku – tavo siuntinys marinuojasi. Aš ne kartą matęs, kaip žmonės sumoka už express, o gauna economy gyvenimą. Todėl geriau rinkis tuos, kurie turi realius kontaktus. Jei jie pasako vairuotojo vardą – tai jau geras ženklas. Jei tik pokalbis su botu – pabėk.

Ar tiesa, kad jei neužsirašai kas viduje, tai muitinė gali atidaryti?

Tiesa. Nors ne visada atidaro, nes tiesiog fiziškai negali kiekvieno skrosti, bet deklaruoti privalai. Jei rašai „asmeniniai daiktai“ ir ten iš tiesų yra asmeniniai daiktai – tyliau prašliauži. Jei rašai „dovana“ ir vertė didelė, gali kilti klausimų. Kartais žmonės mano, kad muitininkai kvaili – nu nėra kvaili, jie matę viską. Buvo toks atvejis, kai deklaravo „naudoti rūbai“, o viduje – vietoj kojinių dvidešimt vienodi telefonų. Tada jau nebe asmeniniai daiktai, o verslas. Rašyk tiesą, žmogau. Tiesa neišsenka, o melas brangiai kainuoja.

Brexitas, dokumentai ir Anglijos keistenybės

Ar dabar, po to brexito, viskas pasikeitė siunčiant į Angliją?

Po brexito Anglija tapo trečiąja šalimi, ir tai reiškia, kad muitinė žiūri atidžiau nei anksčiau. Jei anksčiau siuntinys galėdavo prasmukti be didesnių pažiūrų, dabar dokumentai svarbesni. Tačiau supakuoti drabužiai ir seni naudoti daiktai dažniausiai praeina. Ką tiksliai pasikeitė tarifo atžvilgiu nuo praėjusios vasaros – hmm, čia jau apsidraudžiu, nes taisyklės keičiasi dažnai. Geriausia pasitikrinti GOV.UK puslapyje arba paklausti vežėjo tiesiai. Svarbiausia – netikėk pasakomis, kad „niekas nieko nebetikrina“. Tikrina. Ir kartais labai kruopščiai, ypač jei dėžė atrodo įtartinai lengva, o deklaruota kaip akmenų kolekcija.

Reikia man angliško adreso rašyti kitaip nei lietuviško?

Anglai turi savą logiką. Jų pašto indeksas – šventa karvė. LTU-12345 čia nepraeis. Turi būti tiksliai SW1A 1AA ar panašiai. Gatvės numeris prieš pavadinimą, ne po. Miestas paskutinis, prieš tai grafystė. Jei adresas mažytėmis raidėmis arba su lietuviškomis nosinėmis – gali strigti sistemoje. Ne visi lietuviški simboliai suprantami jų skenuokliuose. Būna, kad žmonės rašo „Londōnas“ su brūkšneliu, ir kompiuteris pasiunta. Rašyk paprastai kai gali, be meslungių. Ir dar: jei gavėjas gyvena name be numerio, nurodyk „Near the Red Lion pub“ – anglai supras, jų tai normalu.

Ar galiu siųsti daiktus į Angliją savo sūnui, kuris ten studentas, be jokių muito baisybių?

Gali, bet sąlyginai. Jei tai jo seni džinsai, antklodė iš namų ir puodukas nuo močiutės – prašmuksi. Bet jei tai naujas nešiojamas kompiuteris su pakuote, muitinė gali pasakyti, kad tai importas. Studentai nėra stebuklinga kategorija. Buvo istorija, kai tėvas atsiuntė sūnui visą minią virtuvės reikmenų iš parduotuvės, nes Anglijoje brangu. Nu muitininkai nekvaili, pamatė naujas etiketes ir nutraktavo kaip prekes pardavimui. Tad naudoti daiktai – taip, nudaužti batai – taip, nauji telefonai parduotuvės pakuotėse – nebe. Ir čia ne aš tokią taisyklę sugalvojau.

Kiek vertės gali būti siuntinyje, kad nekiltų problemų pasienyje?

Atvirai pasakius, čia tos ribos slenka kaip smėlis prie jūros. Anksčiau buvo aiškiau, dabar po brexito Anglija turi savus skaičiukus. Regis, dovana iki 135 svarų sterlingų dar gali prasmukti be papildomų muito baisumų, bet VAT gali tekti mokėti virš tam tikros sumos. Nesu visiškai tikras dėl kiekvieno atvejo, todėl geriausia pasitark su muitinės tarpininku jei siunti vertingai. Realiai – jei siunti asmeninius daiktus, vertė neturėtų būti kaip naujo automobilio vertė. Vienkartinė dėžė su senais rūbais neturėtų būti įvertinta tūkstančiu eurų. Būna juokingų atvejų, kai žmonės įvertina savo kojines po 50 eurų porą... nu tada ir problemų prisikvieči pati sau.

Ar reikia kažkokių popierių prie siuntinio?

Reikia. Ir ne tik lipduko. Tarptautiniams siuntiniams į Britaniją reikia prekybinės sąskaitos faktūros – commercial invoice – kurioje parašyta kas yra viduje, kokia vertė, kam skirta. Jei siunti sau asmeninius daiktus, tada kaip ir asmeninė deklaracija. Nors žinok, kartais vežėjai patys padaro tuos popierius, jei per juos veži. Patarimas: nepasimesk. Kai kurios įmonės viską sutvarko, kitos liepia tau rašyti. Aš pats prieš siųsdamas daiktus į Londoną dukteriai rašydavau ranka popierėlių, nes taip ramiau jausdavau, nors elektroninis variantas irgi buvo. Popierius dar nieko neužmušė.

Kada atkeliaus ir kaip sekti

Kiek laiko trunka siuntinių gabenimas į Angliją paprastuoju būdu?

Paprastai – nuo trijų iki septynių darbo dienų. Skamba gerai? Realybėje, jei vežėjas važiuoja per Prancūziją ir ten streikuoja keltininkai, gali ir dešimt. Aš skaičiuoju ne pagal reklaminius šūkius, o pagal realų vairuotojo maršrutą. Būna, kad surinktinis krovinys renkasi tris dienas, paskui dvi dienas važiuoja per Lenkiją, tada laukia keltos eilėj. Tai tos trys dienos yra utopija. Pas mus klientai dažnai skambina ketvirtą dieną: „kur mano siuntinys?“. Ramiai, sako, dar neiškeliavo iš Lietuvos. Jei reikia per dvi dienas – yra oro uostai, bet ten jau nuliai rimtesni prie kainos.

Ar galiu sekti, kur yra mano dėžė, ar tiesiog turiu melstis?

Galima sekti, bet tai ne GPS gyvūnėlis. Gausi numerį, suvesi į puslapį, ir matysi: „gauta“, „ruošiami dokumentai“, „išvyko iš terminalo“. Tada trys dienas nieko. Tada „atvyko į rūšiavimo centrą“. Kur? Kokį? Koks miestas? Ne, tiesiog „rūšiavimo centras“. Jaučiesi kaip detektyvas be žemėlapio. Kartais stebuklingai atsiranda įrašas „pristatyta“, nors dar nepaskambino. Kartais parašo „neatsimename tokio numerio“. Būna. Tai sekti gali, bet nepulk į paniką, jei dvi dienas sistema tyli. Dažniausiai tyli todėl, kad vairuotojas važiuoja, o ne todėl, kad dingo.

Kas būna, jei Anglijoje nėra kam atsiimti ir kurieris atvažiuoja?

Standartiškai – palieka pas kaimyną. Jei kaimynas – draugiškas pensininkas, kuris viską priima – puiku. Jei kaimynas – priešiškas katinas... nu, palieka pranešimą. Tada gavėjas turi pats skambinti į vietinį departamentą ir tartis dėl pakartotinio pristatymo. Kartais pristato į vietinę parduotuvę, kur gavėjas atsiima su kodu. Geriausia prieš siunčiant susitarti su vaiku, žmona, draugu – kad bus siuntinys. Nes jei kurjeris tris kartus važiuoja tuščias, dažnai gražina siuntinį atgal. O atgal kainuoja beveik taip pat, kaip ir pirmyn. Ir niekas už tai neatsiprašys.

Ar galiu nurodyti konkrečią pristatymo valandą, nes dirbu pamaininį darbą?

Och, brolau, aš tave suprantu. Dirbau pamaininį prieš dvidešimt metų – žinau, kad esi namie tik ketvirtadienio popietę tarp trijų ir penkių. Deja, standartinis siuntinių gabenimas į Angliją pigiai nėra taksi paslauga. Jie duoda dieną, o valandą spėlioji kaip orą. Yra premium paslaugos su laiko langais, bet ten jau „pigiai“ asmuo atsideda. Kartais galima palikti instrukciją „padėti prie durų“, bet rizikinga Londone, nes ten dviratininkai vagia net duris. Rimtai. Tai geriau sutark su kaimynu, kuris visada namie. Arba paprašyk pristatymo į darbovietę, jei darbdavys leidžia.

Šiaip keisti klausimai ir pabaigai

Siunčiu dviratį. Ar tai yra siuntinys ar jau krovinys?

Dviratis – transporto priemonės paribys. Jei jį išardysi, nims ratus, vairą ir supakuosi į dvi dėžes – gali būti siuntinys. Jei veši visą sulankstytą – bus problematiška. Standartinis siuntinių gabenimas turi matmenų ribas, ir dviratis jas dažnai viršija kaip krepšininkas duris. Tada jau skaičiuojama ne pagal svorį, o pagal tūrinį svorį, o jis ten įspūdingas. Buvo toks atvejis – klientas siuntė elektrinį paspirtuką. Į Angliją. Muitinė praktiškai parašė romaną apie baterijas. Taigi gali, bet pasiruošk, kad dviratis kainuos kaip mažas automobilio ratlankis.

Tai koks galų gale yra tavo patarimas, kaip viską padaryti pigiai ir ramiai?

Nešokinėk ant pirmo „super deal“. Palygink tris skirtingas įmones, paskambink, paklausk ar jie tikrai veža patys, ar tik perka paslaugą iš kito. Supakuok taip, kad dėžė atlaikytų kritimą iš stalo – nes taip jau būna. Užsirašyk, kas viduje, nufotografuok, pasilik numerį. Ir dar – jei turi draugų Anglijoje, pasiklausk, ar jie jau kažką siuntėsi ir kam pasitikėjo. Buvo atvejų, kai pigiausias variantas pasirodė puikus, bet dažniausiai auksinė vidurio kaina su normalia komunikacija yra laimingiausias kelias. Aš ne apie save reklamuoju – tiesiog po dvidešimt ketverių metų matau, kad žmonės, kurie neskuba ir nepatingi paklausti, sutaupo ir nervų, ir pinigų.

Išvada

Taigi, kaip užsakyti siuntinių gabenimą į Angliją pigiai? Atsakymas paprastas – neskubėk, nepagailėk laiko paklausinėti ir nepirk katės maiše. Pakuok atsakingai, deklaruok tiesą ir nesitikėk, kad fūra dėl tavęs vieno nurungs iš Kauno specialiai. Pigiau gauni, kai žinai, ko nori, o ne kai tave apgauna. Jei kažkas skamba per gerai, kad būtų tiesa – dažniausiai taip ir yra. Sekmės renkantis, ir kad dėžės visada atkeliautų sausos bei sveikos. O jei ne – skambink tam vairuotojui, o ne man.