Kaip sekti siuntą gabenant daiktus į Angliją mikroautobusais?

Klientai dažnai manęs klausia, kaip sekti siuntą gabenant daiktus į Angliją mikroautobusais. Suprantu – kai įkeli į mašiną visus savo namus, logiškai nori žinoti, kur jie yra. Ne kaip Amazon, aišku. Čia ne paštas, čia privatus pervežimas, ir kiekviena situacija kitokia. Bet būdų yra, tik ne visi tokie, kokius žmonės įsivaizduoja pirmą kartą susidūrę. Aš dirbu šitame reikale jau penkiolika metų, mačiau visko – ir puikių vairuotojų, ir tokių, kuriems pametimas batas būtų mažiausia bėda. Dažniausiai žmonės jaudinasi be reikalo, bet kartais – visai pagrįstai. Šitame tekste bandau atsakyti į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kas antras skambutis.

Išvažiavimas – ką žinoti prieš kelionę

Kaip sekti siuntą gabenant daiktus į Angliją mikroautobusais – iš viso įmanoma?

Įmanoma, tik ne taip, kaip DPD siuntą. Dažniausiai gauni vairuotojo numerį ir tiek – žinai, kad kažkur važiuoja. Kai kurios rimtesnės įmonės turi programėles arba WhatsApp grupes, kur meta nuotraukas iš autostrados. Bet „sekti“ čia dažniau reiškia „turėti ryšį“, o ne matyti tašką ekrane. Daugelis mano klientų galvoja, kad bus kaip Uber, bet mikroautobusas veža daiktus į Braitoną, o ne tave į senamiestį. Šiek tiek kitaip viskas vyksta, ir tai reikia suprasti iš karto.

Ką reiškia, kai vežėjas sako, kad „duosiu vairuotojo numerį“ – ar tai jau pilnas sekimas?

Tai pusė sekimu, jei net mažiau. Numeris yra gerai, bet vairuotojas ne visada gali atsiliepti – važiuoja, pavargęs, darbo laikas pasibaigęs. Buvo situacija, kai klientė skambino vairuotojui kas pusvalandį, o jis tiesiog miegodamas stovėjo aikštelėje Vokietijoje. Suprantu jaudulį, bet proto reikia. Geriau sutart dėl vieno skambučio per dieną arba kad parašytų, kai kerta sieną. Toks „sekimas“ paremtas pasitikėjimu, ne technologija. Ir tai normalu, kai pervežimas į Angliją vyksta mikroautobusu.

Ar galiu matyti, kur yra mikroautobusas, kaip Bolt parodo mašiną žemėlapyje?

Retai. Daugelis pervežėjų naudoja Google Maps bendrinimą, bet ne visi. Yra firmų, kurios deda GPS, bet tai kainuoja. Paprastai ta investicija atsirenkama kainoje. Jei moki šimtą dvidešimt eurų už pervežimą – negausi gyvo žemėlapio. Realybė tokia: pats vairuotojas kartais nežino tiksliai, kur stos per kitas dvi valandas, priklauso nuo spūsčių ir muitinės. Tai negausi tobulo stebėjimo. Bet jei labai reikia – sakau atvirai, rinkitės brangesnę kompaniją, kurioje visa tai yra.

Vežėjas atsiuntė nuotrauką su pakrovtais daiktais – ar tai skaitosi kaip dokumentas?

Skaitosi kaip gera pradžia, bet ne kaip CMR ar oficialus aktas. Nuotrauka patvirtina, kad daiktai buvo pakrauti ir mašina neišvažiavo tuščia. Aš visada patariu klientams padaryti nuotraukas patiems prieš pakrovimą. Nes buvo atvejų, kai vairuotojas nufotografuoja daiktus, o pristatymo metu rodo seną brežę. Arba apskritai nuotrauka pasiimta iš kito reiso. (Būna ir taip, nors nenorėčiau per daug juodinti.) Geriau turėti savas nuotraukas su data ir pasirašytą sąrašą daiktų. Tuomet sekimas prasideda nuo aiškaus taško A.

Kelyje – kaip sekti tarp Kauno ir Londono

Kur rasti informaciją, jei vairuotojas nekelia telefono tris valandas – kaip tada sekti siuntą?

Tris valandas dar nieko baisaus, tikrai. Gali važiuoti per Lenkiją, kur ryšys prastas, arba eiti per muitinę Dovere, kur negalima telefonuotis. Kartais jie sustoja degalinėje ir pameta telefoną po sėdyne. Vieną kartą vairuotojas neatsiliepė šešias valandas, nes buvo nulūžęs telefonas. Klientas jau galvojo, kad viskas prapuolė. Paskambino man. Aš paskambinau kolegai, kuris žinojo, kad tas vairuotojas vėlai įvažiavo į Prancūziją. Tai tiesiog reikia kantrybės. Jei viršijama para – tada jau neramu.

Ar mikroautobusai kertanys sieną yra stebimi muitinėje ir ar aš tai matau?

Muitinė stebi mašiną, bet tu – ne. Nebent esi vairuotojas arba turi specialų prisijungimą, kurio paprastas žmogus neturi. Vairuotojas pateikia CMR, sąrašą, kartais deklaracijas. Jei tvarkinga, praleidžia per kelias minutes. Jei ne – atidaro, tikrina, valandos prasisuka. Tu to nematai realiu laiku. Gali tikėtis žinutės: „Perėjau“ arba „stringu pas prancūzus.“ Šitoje vietoje daug priklauso nuo dokumentų kokybės. Blogai sukrautus daiktus arba neaiškias deklaracijas pamatys pareigūnai, o tavęs tai nestebi, kol jie nepaskambins.

Ką daryti, jei GPS rodo, kad mašina stovi kur nors Lenkijoje jau antrą dieną?

Pirmiausia – nepanikuoti. Na, gerai, šiek tiek panikuoti galima. Kodėl stovi? Gali būti gedimas, o gali būti, kad vairuotojas paima antrąją siuntą – kai kurie taip optimizuoja, nors tau to nesako. Buvo atvejis, kai kliento sofa tris dienas pragulėjo Lodzėje, nes laukė, kol surinks pilną krovinį. Tai ne pateisinimas, bet realybė. Siūlau skambinti tiesiai ir klausti be užuolankų. Jei atsako nenoriai arba painiai – pirmas varpas. Sekimas tokiu atveju padeda atskleisti, kad kažkas ne taip, ir galima laiku ieškoti sprendimo.

Ar galiu žinoti tikslų atvykimo laiką į Londoną, jei vežimas vyksta iš Vilniaus?

Teoriškai taip, praktiškai – su nemaža paklaida. Mikroautobusas nėra autobusas su grafiku. Gali tekti važiuoti apylanka, stoti nakvynei, nes vairuotojas privalo ilsėtis. Aš paprastai sakau: jei išvažiavo trečiadienio ryte, greičiausiai bus penktadienio vakarą arba savaitgalio pradžioje. Tiksliau – tik paskutinėmis valandomis. Viena įmonė iš Utenos (jei neklystu, o kartais painioju su Visaginu – atleiskit) sakydavo klientams, kad bus tiksliai 14:00. Realybė – 19:30 arba kitą rytą. Todėl aš nežavuoju drąsiai – verčiau intervalą pasakau.

Kodėl kartais siunta „dingsta“ dviem parom, nors vežėjas kalbėjo apie greitą pristatymą?

Ne „dingsta“ fiziškai – stringa. „Greitas“ skirtingai suprantamas. Kai kurie pažada per dvi dienas, o paskui supranta, kad neužpildė vietos, ir važiuoja per Kauną pasiimti dar sofos. Tavo daiktai nedingsta – jie stovi garaže. Stebėjimo problema čia ta, kad niekas nepasakoja. Tu skambini, rašai, o atsakymo nėra. Tai blogiausias scenarijus. Geriausia apsauga – rinktis žinomą vežėją, net jei brangiau. Pigiai sutaupyti gali kainuoti dvi savaites be jūsų kompiuterio. Ir tai kartais nutinka būtent gabenant daiktus į Angliją.

Kas vyksta su daiktais viduje

Ar mano daiktai keliauja vienu mikroautobusu, ar gali būti perkraustyti į kitą pakeliui?

Klasikinis klausimas. Jei vežėjas sakė, kad veža tiesiogiai – turėtų važiuoti ta mašina, kurią matei. Bet realybėje būna perkrovimų, ypač jei naudojami tarpiniai sandėliai. Yra mažų firmų, kurios Kaune krauna viską į vieną mikroautobusą, o prie Roterdamo perskirsto į du. Tu to nematai, jei nesekli aktyviai. Aš buvau liudininkas situacijoje, kai poros daiktai pasiklydo Birmingamo sandėlyje, nes buvo perkrauti. Dėlto visada klausk: ar bus tiesioginis gabenimas? Arba reikalauk raštiško patvirtinimo. Tai svarbu.

Kas jei vairuotojas susirgo – kaip tada sekti siuntą ir kur ji atsidurs?

Būna. Ne dažnai, bet būna. Tada siunta lieka kur nors – sandėlyje, aikštelėje, pas kitą vairuotoją. Rimtesnės įmonės turi atsarginius žmones. Vienišas vilkas su vienu mikroautobusu – neturi. Kartais tenka laukti, kol pasveiks, arba surasti kitą pervežėją. Stebėjimas tokiu atveju priklauso nuo to, ar kas nors parašys. Jei neparašo – skambink pats. Blogiausia, kai vairuotojas nenori pripažinti, kad serga, todėl rašo: „Vėluoju dėl spūsčių.“ Tai gali reikšti viską, ir tu nieko nežinai.

Kodėl vieni vežėjai siunčia lokaciją kas kelias valandas, o kiti – visišką tylą?

Tai priklauso ne nuo technologijų, o nuo kultūros. Vieni supranta, kad klientas jaudinasi, ir meta nuotrauką iš autostrados. Kiti galvoja: „Kam varginti, vis tiek atvešiu.“ Abu kraštutinumai blogi. Kas per dažnai rašo – kartais slepia, kad stringa. Kas tyli – gali būti profesionalas, kuris vairuoja. Aš renkuosi vidurį: sutartas skambutis ryte ir vakare. Tai pakankamas sekimas. Per daug informacijos taip pat vargina. Būna, perki daiktą internetu ir gauni šimtą pranešimų – tada suprantu tuos, kurie rėkia ant per dažnai rašančių vežėjų.

Ar galiu pasitikrinti, ar mano dėžė tikrai yra būtent TOJE mašinoje, o ne kitoje?

Čia jau sudėtingiau. Jei esi pakrovęs pats – matei. Jei atidavei raktus vairuotojui – turi tikėti arba prašyti vaizdo skambučio. Aš esmu matęs situaciją, kai keturios dėžės buvo paliktos Vilniuje, nes netilpo, o likusi dalis išvažiavo. Klientas manė, kad viskas vienoje mašinoje. Būna ir taip. Vienintelis būdas tiksliai sekti – turėti sąrašą numerių ir kad vairuotojas jas perskaitytų. Bet čia jau logistikos firmai lygis, ne paprastas mikroautobusas. Tai pilno stebėjimo nebus, nebent moki atitinkamai už tokį servisą.

Ar galiu pats važiuoti kartu su daiktais – tada stebėjimo problema išnyksta?

Iš dalies taip, bet ne visada. Mikroautobusai dažnai pilni ir sėdimų vietų nėra – skirta kroviniams. Vairuotojai ne visada nori keleivio, nes keičia muitinės statusą ir draudimą. Jei yra vieta – kodėl gi ne, tuomet seki savo akimis. Tik nepamiršk, kad kelionė trunka ilgai, nakvynės ne Hilton, o pertraukos – greito maisto aikštelėje. Kartais klientas nuvažiuoja, paskui skambina: „Daugiau niekada.“ Bet taip, tai garantuotas stebėjimas. Ar verta – tavo pasirinkimas. Aš rinkčiausi stebėti iš Lietuvos su skambučiais.

Problemų zona – kai viskas stringa

Ar brangiau mokant garantuojamas geresnis sekimas?

Ne automatiškai, bet tikimybė didesnė. Brangesnės įmonės turi sistemas, administratorių, kuris atsakinėja vakarais. Pigiausias variantas – vairuotojas pats sau bosas, ir jei nenori rašyti – neseksi. Bet buvau matęs ir brangių firmų, kurios tiesiog sukioja reikalus ant pabėgių – o sekimo lygis toks pats kaip pas kaimietį su seno modelio Transit. Sorry, bet taip yra. Svarbu ne kaina, o komunikacijos kultūra. Jei pirmas kontaktas jau vangus – vėliau nebus geriau. Patarimas: skambink prieš užsakydamas, pokalbis daug pasako.

Kiek kainuoja pervežimas į Angliją mikroautobusu – ar kaina susijusi su stebėjimo galimybėmis?

Kainos labai įvairios. Vieno kubo siunta iš Kauno į Londoną – nuo 120 iki 250 eurų. Jei kaina žemiau šimto – klausk, iš ko mokamas sekimas? Iš oro? Stebėjimas reikalauja laiko, technologijos, administratoriaus. Nebent vairuotojas vienas viską daro. Bet net ir tada GPS imtuvas ir duomenys kainuoja. Todėl jei nori matyti kur yra mašina – biudžetas turi būti didesnis. Pigiausias būdas gabenti daiktus – mikroautobusu be priedų. Sekimas yra priedas. Šiaip ar taip, kaina nustatoma pagal apimtį, atstumą ir ar reikia pagalbos kraunant.

Ar verta mokėti už papildomą draudimą, jei sekti siuntą galiu tik telefonu?

Draudimas ir stebėjimas – du skirtingi dalykai. Jei matai, kas vyksta, gali užfiksuoti pažeidimą laiku. Jei nematai – belieka tikėtis draudimo. Aš rekomenduočiau draustis visada. Buvo nemalonus atvejis, kai mikroautobusą apgadino kelyje, dalis daiktų sudužo. Klientas neturėjo draudimo – gaudė vėją. Vairuotojas dingo nuo radarų porai savaičių. Tai... draudimas pirmiausia, sekimas antra. Tiesiog nepasitikėk vien telefonu (ai pardon – numeriu, supranti, ką turiu galvoje). Geras kontaktas neatstos draudimo.

Ką reiškia „durų iki durų“ servisas – ar tada sekimo principas kitoks?

Reiškia, kad vairuotojas pats atvažiuoja į tavo kiemą. Sekimo prasme tai dažnai lengviau, nes žinai tašką A ir tašką B be sandėlių. Bet „durų iki durų“ ne visada reiškia tiesioginį maršrutą. Gali būti, kad baldai surenkami iš kelių butų ir tik tada keliauja. Pavyzdžiui, vežėjas surenka daiktus iš dviejų adresų Kaune ir trečio Vilniuje, tada važiuoja į Londoną. Seki vieną mašiną, bet joje kelių žmonių turtas. Sekimo prasme – sekamas maršrutas, ne tik tavo siunta. Bet bent jau žinai, kad nepaliekama tarpinėj stotelėj be priežiūros.

Ar vežėjas gali pakeisti maršrutą dėl kitos siuntos – kaip tai sužinoti anksčiau?

Gali ir dažnai keičia. Pamenu, kai kuro kainos šoktelėjo, daugelis ėmėsi optimizuoti. Vienas klientas laukė savo siuntos Braitone, o mikroautobusas užuko į Birmingamą paimti dar spintos. Klientas sužinojo tik paskambinęs pats. Būna. Kad sužinotum anksčiau – reikia geros sistemos arba draugiškų santykių. Kai kurie vairuotojai nedrįsta pasakyti, kad pakeitė planą, nes bijo pykčio. Tai ir vėl grįžtame prie bendravimo. Aš labiau pasitikiu tais, kurie iškart sako: „Važiuosiu pro Piterborough, nes ten dar daiktai.“ Tai pagarba klientui.

Pabaiga – kai jau arti Mančesterio ar Londono

Kas turėtų parašyti, kai mikroautobusas jau arti – aš ar vairuotojas?

Logika sako, kad vairuotojas, nes jis žino, kur yra. Realybėje daugelis tikisi, kad tu pats seki ir parašysi „O prie namų?“. Aš siūlau sutarti iš anksto. Pavyzdžiui: kai kerti M25 žiedą, parašyk. Arba kai liko pusvalandis, paskambink. Ne visi to laikosi, bet sutartis padeda. Buvo situacija – vairuotojas atvažiavo 23:00, klientas miegojo, pastarasis stovi kieme ir niurzga, kad niekas neatidaro. O paskambinti buvo sutarta 8:00 ryto. Sekimas nesvarbu, jei komunikacija neveikia. Sutarkite procedūrą prieš kelionę.

Ar galiu atsisakyti priimti daiktus, jei vairuotojas atvažiavo vidurnaktį be įspėjimo?

Teisiškai sudėtinga. Jei buvo sutartas langas ir jis pažeistas, turi teisių. Bet praktiškai – tavo daiktai jo mašinoje. Jei atsisakai, gali tekti mokėti už saugojimą arba atvežimą kitą kartą. Buvau matęs, kai klientas atsisakė priimti 2 naktį, vairuotojas nuvežė į sandėlį, o paskui sąskaita dar šimtas svarų. Negražu, bet būna. Todėl geriau žinoti, kur yra mašina, kad tokios situacijos nekiltų. Sekimas čia tiesiogiai gelbsti nuo beprasmių mokesčių. Ir nuo naktinio streso, kai kažkas stato po langu ir pyptelija.

Kaip elgtis, jei daiktai sugadinti – ar tai susiję su tuo, kad blogai sekiau siuntą?

Ne visada. Sugadinimas gali įvykti net su idealiu stebėjimu – autoįvykis, netinkamas pakrovimas, blogas pakavimas. Bet jei sekei ir matei, kad mašina pateko į avariją, iš karto gali fiksuoti faktus. Jei nesekai – sužinai tik atidengęs dėžę Londone ir randi skylančią indaują. Svarbu: fiksuok viską vaizdo įrašu, kol neišvežei daiktų iš mašinos. Kartais vairuotojas pasirašo aktą, kartais – sprunka kaip triušis. Geriausias sekimas yra tavo akys pristatymo metu. Ir telefono kamera. Nufilmuok, atidarinėk lėtai, tikrink.

Kur kreiptis, jei vežėjas dingo su mano baldais – yra kokia nors viltis juos rasti?

Yra, bet dažnai menka. Jei turi sutartį, vežėjo duomenis, CMR arba nuotraukas – kreipkis į policiją. Google gali padėti surasti įmonę, jei žinai pavadinimą. Buvo atvejų, kai žmonės surado savo daiktus parduodamus skelbimų portale. Taip, taip, būna. Bet jei dingo nelegalus vairuotojas be dokumentų – labai sunku. Aš ne teisininkas (nors po tiek metų kartais galvoju, kad galėčiau būti), bet patarimas vienas: rinkis vežėją, kuris turi adresą, ne tik mobiliaką. Tikras sekimo sluoksnis prasideda nuo to, kad žinai, su kuo dirbi. Numeris vienas – per mažai.

Koks skirtumas tarp furgono su tentu ir mikroautobuso sekimo prasme?

Furgonas su tentu dažnai didesnis ir veža daugiau klientų vienu metu. Sekimo prasme tai reiškia, kad maršrutas lankstesnis ir dažnai keičiamas. Mikroautobusas skirtas mažesniam kiekiui, kartais tiesiog kelių kambarių butui. Dėlto jo maršrutas gali būti stabilesnis. Sekimo technologija – ta pati: telefonas, žinutės, kartais GPS. Pas vieną klientą matėme tentinį furgoną, kuriame tilpo vos du baldeliai – nuomonė apie krovinį negerėja, ką padarysi. Svarbiausia ne mašinos tipas, o ar vairuotojas komunikuoja ir ar žinai, kur yra tavo spinta pirmadienio vakarą.

Ar reikia ekipuoti siuntą specialiai – ar pakanka sužymėti dėžes ranka?

Pakanka ranka, jei darai tvarkingai. Numeruok dėžes, rašyk turinį, savo vardą. Jei pervežimas į Angliją vyksta mikroautobusu su kitų žmonių siunta – tai gyvybiškai svarbu. Vienas klientas viską sužymėjo popieriaus lapeliais su segtukais. Pravažiavus lietų Lenkijoje – užrašai ištirpo. Geriau markeris tiesiai ant kartono. Ir nuotraukų daryk. Specialūs lipdukai nebūtini, bet jei turi – super. Neturint – ranka ir sąmoningumas. Tai prisideda prie to, kad sekant siuntą nekiltų klausimų, kur yra senelės komoda arba dvivietė sofa.

Ką verta įsiminti

Šiaip viskas suveda į bendravimą. Kaip sekti siuntą gabenant daiktus į Angliją mikroautobusais? Geriausiai – turėti tiesioginį kontaktą, nuotraukas prieš pakrovimą ir kiek įmanoma daugiau informacijos apie vežėją. Nesitikėk absoliutaus GPS, nes tai ne taksi ir nekurjeris. Bet ir nereiškia, kad daiktai dings be žinios. Tyrinėk vežėją prieš sutartį, sutark taisykles, budėk pristatymo metu. Tada sekimas bus ne technologija, o tavo ramybė. Ir nepamiršk – pigiausias pasiūlymas retai turi geriausias sąlygas sekti kasdien.