Kaip saugiai pervežti vertingus daiktus į Angliją dabar?

Štai sėdi prieš mane – gal būtent tu, Rasa arba Tomas, nežinau, bet vienas žmogus – ir klausia, kaip pervežti vertingus daiktus į Angliją dabar, kad jie ne tik nenuvažiuotų, bet ir atvažiuotų sveiki. Per dvidešimt kelerius metus vežiojant daiktus po Europą mačiau visko: ir senovinių veidrodžių supakuotų į paprastus maišus, ir vyno kolekcijų, kurios pavirto vyno actu dėl drėgmės. Taip, dabar po Brexit viskas truputį sudėtingiau, bet ne raketų mokslas. Tiesiog reikia žinoti keletą dalykų. Daugiau klausimų nei atsakymų temoje bandysiu paaiškinti kaip draugui per kelis bokalus – tiesiai, be gražbyliavimo.

Prieš kraunant daiktus į mašiną

Kada jau žinoti, kad daiktas yra „vertingas“ ir reikia specialaus tvarkymo?

Na, jei pažiūri į daiktą ir širdis suspurda – jau verta pagalvoti. Brangus nebūtinai reiškia dešimt tūkstančių. Kartais tai senelės porcelianas, kurio nebepirksi arba seno tėvo įrankis. Jeigu daiktas jautrus oro sąlygoms – drėgmei, temperatūros pokyčiams – vadinasi, reikia atidumo. Arba jis didelis, apsunkintas formos. Tada reikia ne tik dėžės, bet ir plano, kaip jį perkelti pro duris. Aš asmeniškai sakau klientams: jei dingus daiktui pirktum kitą tik apsiverkęs, skambink man bent savaitę anksčiau, o ne kai jau pakavimo popierius baigiasi ir furgonas stovi kieme.

Ar galiu pats supakuoti vertingus daiktus, ar privalau samdyti specialistus?

Gali pats supakuoti, bet turi žinoti, kad draudimas pirštu badys į tavo rankų darbą, jei kas nutiks. Buvo toks atvejis – klientė supakavo Ming dinastijos vazelę į senus laikraščius. Nuvykus į Mančesterį kraštelis buvo apsinešęs. Draudimas atsisakė mokėti, nes pakavimas pripažintas "neprofesionalus". Specialistai naudoja baltą nespausdintą popierių, antistatinę plėvelę, o ne dienraščius. Jei nori sutaupyti ir rizikuoti – tavo laisvė. Aš tik perspėju: taupymas popieriuje gali vėliau kainuoti tūkstantį kartų brangiau nei specialisto samdymas.

Kokia dokumentacija reikalinga vertingiems daiktams keliaujant į Angliją po Brexit?

Turi turėti sąskaitas faktūras, kurios įrodo kilmę. Jeigu daiktas tikrai senas – gali prireikti eksperto įvertinimo. Anglijos muitiniai dabar kaip reta smalsūs. Aš vis dar naudoju TOHR formą – Transfer of Residence. Šiuo metu taisyklės šokinėja kaip ant eilinės furgo duobių. Kartais atrodo, kad ir jie patys nežino ko nori. Turi būti pasiruošęs pagrįsti kiekvieną daiktą. Jei neturi popieriaus – turi turėti labai įtikinamą istoriją, o istorijos muitininkų jau nebežavi.

Ar verta skenuoti sąskaitas faktūras prieš kelionę?

Būtinai skenuok. Ne todėl, kad muitininkas dievina PDF, o todėl, kad popieriai dingsta kaip kojinės skalbyklėje. Buvo atvejis – vežėme fortepijoną, ne steinway, bet brangų, ir originali sąskaita padėta ant veidrodžio dingo. Skenuotos kopijos telefone išgelbėjo situaciją. Aš pats viską dedu į debesį, nes A4 popieriai gyvena savo gyvenimą. Skenuok, siųskis į el. paštą, tada gali atsipalaiduoti. Bent jau tol, kol kitas popierius neatsiradės.

Pakavimas – čia viskas prasideda (ir baigiasi jei susimauni)

Kokias medžiagas naudoti pakavant vertingą keramiką ar meno kūrinius?

Pirma – niekada nenaudok senų laikraščių su spauda. Dažnai perpyla. Antra, burbulo plėvelė šventa, bet vieno sluoksnio neužtenka. Keramikai reikia putų, kartono rėmų, o meno kūriniams – fanerinių sklepinų. Kartonas turi būti dvigubo sluoksnio. Mačiau, kaip dėžėje paliktos tuščiavietės nužudė porcelianinę skulptūrą. Užpildyk oro pagalvėmis, popieriumi – kuo tvirčiau. Svarbiausia taisyklė: kai baigi pakuotį, supurtyk. Jei krovinys dėžėje nejuda – pakavai teisingai. Jei juda – pradėk iš naujo.

Ar tikrai pakanka burbulo plėvelės ir kartono dėžių brangioms statulėlėms?

Ikea statulėlei – galbūt. Antikvariatui – tikrai ne. Kartonas drėksta, ypač jei kelyje lyti arba kondensatas renkasi. Burbulas amortizuoja, bet nesulaiko viršutinių dėžių svorio. Reikia fanerinės dėžės. Taip, brangiau. Bet mano kolega iš Klaipėdos, toks su ūsu, visada sakydavo: pigi pakuotė, brangūs gedimai. Ir jis teisus buvo. Nors ūsus nusiskuto egzamino metu... bet čia visai kita istorija. Šiaip dabar jis jau pensijoje, o patarimas galioja.

Kaip pažymėti dėžes, kad pervežėjai žinotų – čia ne šiaip katinų ėdalas?

Didelės raidės FRAGILE ne visada padeda, kai kurie vairuotojai neskaito angliškai. Geriausia – lietuviškai ir angliškai, aiškiai. Be to, būna tokių įmonių, kurios atrodo solidžiai, bet kai sutinki jo vadovą (jos, atsiprašau, įmonė gi moteriška – kai kalbu greitai, painioju), supranti, kad triukšmas didesnis už turinį. Etiketės turi būti spalvotos. Raudona – stabdyk, žiūrėk, švelniai. Ir fotografuok, kaip daiktai dedami. Tada negalima sakyti "o aš nežinojau, kad ten viduje stiklas".

Ar reikia specialios temperatūros kontrolės transportuojant vyno kolekciją?

Penki buteliai – nebūtina. Šimtas – taip. Vynas nemėgsta temperatūros svyravimų. Žiemą per Prancūziją gali užšalti, vasarą – pasiusti. Mačiau klientą, kuris vežė kolekciją į Londoną įprastu furgonu. Atvažiavo vyno actas. Specialūs furgonai kainuoja dvigubai, bet ką darysi. Pats nežinau tiksliai kokie celsius ten viduje, bet jei tu furgone negalėtum miegoti patogiai – ir vynas ten gyventi nenori. Jis irgi turi standartus, nors nekalba.

Kas veža ir kaip renkasi įmonę (be galo svarbu)

Kaip atskirti normalius pervežėjus nuo tų, kurie tik apsiėmę FB paskelbti?

Pažiūri į skelbimą – nuotrauka su nukalta mašina ir tekstas "vežam i UK pigiai". Rimtos įmonės turi svetainę, draudimą, licencijas. Atsakai, o ten "taip, pasiimsiu pirmadienį". Koks pirmadienis? Kur sutartis? Mano kolegos draugas sumokėjo užstatą, vairuotojas neatvažiavo. Dingo kaip į vandenį. Geriau ieškok, kurie dirba ne vienus metus. Paskambink kelis kartus – jei vis kitas žmogus atsako ir nieko nežino – ženklas blogas. Neskubėk su užstatais.

Ar pigiausias pasiūlymas visada blogas, ar kartais pasiseka?

Kartais pasiseka kaip loterijoje. Statistiškai – ne. Pigiausias pasiūlymas reiškia, kad kažkas nuimta. Draudimas? Nuimtas. Vairuotojas miega kabinoje vietoj viešbučio? Taip. Pavargęs. Mačiau, kai vežė monetų kolekciją, nes klientas rinko pigiausią. Atvažiavo furgonas, dėžė su "tairioji pusė" buvo apačioj. Moneta subraižyta. Sutaupė šimtą eurų, prarado penkis šimtus vertės. Ar verta? Nepasakyčiau. Sakyčiau skaudu. Yra kainų ribos, žemiau kurių neverta leistis.

Ką reiškia „durų iki durų“ paslauga ir ar tai tikrai veikia Anglijoje?

Teoriškai – iš tavo buto Vilniuje į būstą Londone. Praktiškai Anglijoje centras – košmaras. M25, parkavimo draudimai, kameros. Kartais furgonas negali prie durų privažiuoti Brixton dėl vienpusio eismo. Tada "durų iki durų" reiškia "arčiausias legalus parkavimas". Tai normalu, bet turi žinoti iš anksto. Paklausk konkrečiai: ar iškrausite į butą, ar paliksite ant šaligatvio? Nes skirtumas – tavo nugarai prie 4 aukšto be lifto. Skauda pagalvojus.

Ar verta rinkti kelias įmones – vieną baldams, kitą vertingesniems daiktams?

Jei vertingi daiktai – taip. Specializuotos meno gabenimo įmonės vengia krauti tavo paveikslą šalia kažkieno katinų narvo ir dviračio. Aš taip darau su brangiais kroviniais. Generaliniai pervežėjai veža viską – nuo skalbinių iki šaldytuvo. Kartais tavo meno kūrinys atsiduria tarp sofos pagalvių. Ar tau patinka? Man ne. Bet du furgonai brangiau. Turi nuspręsti ar ramus miegas vertas pinigų. Kartais verta sumokėti dvigubai ir žinoti, kad daiktai nebuvo minami kojų.

Ką daryti jei pervežėjas klausia – „o kiek maždaug vertas tas daiktas?“ (ir kodėl tai keista)

Keista todėl, kad rimti vežėjai klausia turinio, svorio, matmenų – ne vertės. Vertė rūpi draudimui. Jei vairuotojas smalsus, informacija gali nueiti ne ten. Nereikia girtis prie kiekvieno konteinerio. Sakyk: "sąskaitas turiu, viskas biure." Tai veikia. Buvo atvejis, kai pervežėjas (ne mūsų komandoje, aišku) pamatę kainą paskambino "pažįstamiems". Nelabai gražu, bet rinkoje pasitaiko. Geriau saugoti informaciją nei gailėtis. Rimtas vežėjas supras tavo atsargumą.

Muitai, taisyklės ir taip vadinama „smulkmena“

Ar reikia mokėti mokesčius iš Lietuvos (ar Lenkijos) į Angliją vežant asmeninius vertingus daiktus?

Jeigu tikrai persikraustai gyventi – paprastai ne. Bet daiktai turi būti naudoti mažiausiai šešis mėnesius. Jei veši naują, išpakuotą televizorių – gali pagalvoti, kad prekiauji. Ir jie turi teisę taip pagalvoti. Pernai matęs, kaip žmogus vežė nepanaudotą dulkių siurblį. Anglijos muitininkas nusprendė: prekyba. Sumokėjo VAT. Būna. Taisyklė paprasta: jei atrodo kaip parduotuvės vitrina – kelia įtarimą. Geriau vežti truputį neblizgančius, ne iš dėžės daiktus. Tuomet ramiau.

Koks dokumentas vadinamas TOH (ne, TOHR) ir ar jis vis dar galioja dabar?

Transfer of Residence. Šitas dokumentas leidžia įvežti asmeninius daiktus be muito. Dabar po Brexit jo reikia dažniau. Ar galioja? Manau taip, nors kolega praėjusį mėnesį sakė, kai kurie postai prašo papildomų formų. Aš pats nebesu šimtu procentų tikras, nes jie keičiasi kas ketvirtį. Geriausia prieš kelionę pažiūrėti GOV.UK arba paklausti muitinės brokerio. Neignoruok dokumento. Be jo gali tekti mokėti nepagrįstai. Taisyklės gyvos, ne kaip akmuo, o kaip gyvatė – vyniojasi.

Ar galiu prisidėti prie vertingų daiktų siuntos dar ir komercinių prekių?

Gali, bet tada viskas apsunkėja. Asmeniniai daiktai ir komercinė siunta – du skirtingi pasauliai. Jei muitininkas pamato dešimt nepanaudotų dviračių pedalių tarp senienų – kils klausimų. Anglijos muitinė viską skanuoja. Patarčiau vežti atskirai arba pasiruošk mokėti muitus už komercinę dalį. Nebandyk sujungti į vieną "asmeninę siuntą". Jie nekvaili. Kartais atrodo, kad ieško preteksto, bet taip jau yra. Būk atviras iškarto – tai sutaupo laiko ir nervų.

Kas nutinka jei muitininkas nusprendžia, kad tu prekiauji antikvariatu?

Tada tau šampano atidarymas nepavyks greitai. Daiktai gali būti sulaikyti. Reiks pateikti įrodymus – iš kur, kodėl, kam. Jei neturi – mokėk arba net atiduok. Buvo atvejis, kai kolekciją laikė prekyba be licencijos. Mergina vežė tėvo antikvariatą. Užlaikė dviem savaitėm. Rašė laiškus, skambinėjo. Nepatogu. Todėl dokumentai turi būti aiškūs. Kuo senesnis daiktas – tuo daugiau popierių reikia. Negalvok, kad tavo gražus žodis įtikins. Muitininkai matę gražių žodžių daugiau nei mes.

Draudimas, baimės ir kas realiai vyksta kelyje

Ar standartinis krovinių draudimas padengia senovinį veidrodį, jei jis sudūžta?

Standartinis draudimas dažnai yra kilogramo kaina. Pvz., 10 eurų už kg. Tavo veidrodis sveria 15 kg – gauni 150 eurų. O jis vertas 3000. Logiška? Nelabai. Reikia visaverčio draudimo, padengiančio rinkos vertę. Ir jis kainuoja. Bet jei vežate vertingus daiktus į Angliją dabar, kai kelyje duobės – tai būtina. Mačiau, kaip draudimas atsisakė mokėti, nes veidrodys "neatitiko pakavimo standartų". Smulkusis šriftas ten tikras parazitas. Ar skaitei? Ne? Tai skaityk.

Kodel kai kurios įmonės ima atskirą draudimo mokestį tik už vertingus dalykus?

Rizika kitokia. Sofą išbrėžti – viena. Auksinę monetą – dingti gali. Draudikai skaičiuoja tikimybę. Kai kurios įmonės tiesiog atsisako vežti juvelyrą ar grynuolius. Kitos ima dvigubą mokestį. Tai neatrodo fiziškai, bet taip yra. Aš deru draudimą atskirai, kad klientas matytų tikrąją kainą. Nepatinka slėpti po kilimu. Ne visi taip dirba – blogos įmonės slepia iki paskutinės minutės, o paskui šoka iš kailio kai reikia atsiskaityti. Būk atsargus su tokiomis.

Ar teisybė, kad jei nepafotografuoju daiktų prieš kelionę, nieko negausiu?

Ne visada, bet be nuotraukų – kančia. Nuotraukos – įrodymas apie buvusią būklę. Agentas klaus: "ar nebuvo subraižyta?" Tu sakai: "ne, buv puiku." Jis: "įrodyk." Parodei nuotrauką – baigta. Be jos – žodis prieš žodį. Siūlau netgi vaizdo įrašą. Atrodo paranojiškai? Gal. Bet kai matai draudiko atsisakymus – nustoji galvoti, kad tai paranoja. Tai tiesiog protas. Nufotografuok netgi dėžių turinį prieš užklijuojant. Brangiai kainuos pamiršti.

Kokios realios rizikos kelyje – vagystės, neatsargus vairavimas ar tiesiog drėgmė?

Drėgmė yra nepakankamai vertinama. Vagystės pasitaiko, ypač parkinguose prie Kalais. Vairuotojų nuovargis irgi realus. Bet drėgmė sugadina daugiausiai. Kartais prakaituoja metalinės sienos, vanduo bėga grindimis. Jei daiktas ant padėklo – pusė bėdos. Jei ant grindų ir lyja? Kondensatas renkasi naktį. Mačiau pelėsį ant odinių baldų. Taip, Anglijoje drėgnoka, bet kelias iki jos irgi skaičiuojasi. Furgonas turi būti sausas kaip kaulas. Jei vežėjas sako "ventiliuojasi" – patikrink pats, kur ta ventiliacija.

Pagaliau – Anglija, iškrovimas ir kad nepasiklystum

Ar reikia tikrinti daiktus iš karto, ar galiu palaukti savaitę?

Tikrink iš karto. Iš karto reiškia tuoj pat, kol vairuotojas dar nepajudėjo. Nes jei pasirašei, kad gavai sveiką siuntą, o po savaitės radai skilimą – kaltė tavo. Dauguma sutarčių numato 24-48 valandas. Po to – ramybė. Buvo klientas Londone, viskas atrodė gerai, po dešimties dienų atidarė dėžę su porcelianu – trūko ausis. Ne katinui, o puodeliui. Nesikreipė draudimo, nes laikas baigėsi. Neturėjo įrodymų. Gaila, bet taip parašyta. Skaitė sutartį? Ne.

Ką daryti jei dėžė atrodo neremontuota, bet viduje kažkas subražę?

Rašyk aktą. Nepasiimk, nepasirašyk, kol nepatikrinsi. Jei vairuotojas skuba – tegu palauka. Pasakyk: "atidarysiu čia." Jei atsisako laukti – įtartina. Nufotografuok dėžę prieš atidarant. Kartais pakuotė sujuda dėl kelio, kartais numesta. Jei pakuotė nepažeista, o daiktas sulaužytas – draudimas vėl gali sakyti "neprofesionaliai supakuota." Čia žaidimas. Geriau filmuok. Jei gali, atsivesk liudininką. Kaimynas, kuris nieko nesupranta, bet mato. Tai svorio turi daugiau nei tavo žodis vienas.

Ar Londono centre sunkiau iškrauti negu kur nors Kente ar Jorkšyre?

Viskas. Londonas absoliutus košmaras furgonams. Nors Kente irgi būna siaura, bet Londone – zonos, kameros, leidimai. Brixton, Islington, Hackney – ten vietos nėra. Kartais tempi daiktus šimtą metrų. Kai kurios įmonės ima Londono mokestį ne dėl godumo, o dėl laiko. Kelyje prarandama valanda = kitas užsakymas. Aš pats vengiu centro jei galiu, bet jei ten reikia – planuok. Ir perspėk kaimynus, nes signalai pypsės. Londone visi pyksta ant signalų. Tai normalu. Niekam nepatinka.

Apie tai, ko niekas nepaklausia (bet turėtų)

Ar mano vertingi daiktai bus vieninteliai furgone, jei mokau už pilną krovinį?

Jei mokai už pilną krovinį – turėtų būti tik tavo. Bet paklausk: "direct" arba "shared"? Nes jei dalinis, šalia guli kažkieno kedės ir dviratis. Tavo kolekcija gali būti šalia rūdijančios keptuvės. Rimtos įmonės nededa meno šalia buitinių atliekų. Bet jei pigiausias variantas – gali rasti bet ką. Aš kai kam negaliu pasakyti kaip kitose įmonėse, pas mus taip nedarom. Bet rinka plati. Būna ir taip, kad furgone trijų klientų daiktai, o vairuotojas pats nebežino kas kur.

Koks tavo patarimas žmogui, kuris skaito tai 3 valandą nakties prieš išsikraustymą?

Užmikit kitą dieną. Rimtai. Miego trūkumas generuoja blogus sprendimus. Jei jau skaitai naktį – pasidaryk sąrašą: dokumentai, nuotraukos, draudimas, kontaktai. Rytoj skambink trims įmonėms. Nepasirašinėk su pirmu, kuris rašo "TAIP, GALIM" didžiosiomis. Vertybių pervežimas į Angliją dabar nėra skubus dalykas. Verčiau atidėti savaitę ir padaryti tvarkingai, negu rytoj verkti dėl sudaužytos vazelės. Ir paskambink mamai, pasakyk, kad viskas ok. Ji jaudinasi. Žinau, nes mano mama irgi jaudindavosi kai važiavau į Londoną.

Išvada

Tiek, manau, užteks. Rinkis įmonę protingai, pakavimui nesigailėk, o dokumentus tikrink dukart. Jei vis dar galvoji kaip saugiai pervežti vertingus daiktus į Angliją dabar – tiesiog pradėk nuo sąrašo. Ir jei ką – rašyk, atsakysiu kai nebemiegosiu prie vairo tarp Kalais ir Doverio.