Kaip saugiai pervežti sunkų krovinį į Angliją?

Dvidešimt ketveri metai tarptautiniuose perkraustymuose – visko mačiau. Bet kai klientas sako „tai tik truputį sunku“, mane ima šiurpuliukai. Sunkaus krovinio pervežimas į Angliją nėra tik „užkrauti ir važiuoti“. Reikia galvoti apie tvirtinimą, svorius, apie tai, kad Doverio pasieniečiai turi blogą dieną ir gali patikrinti kiekvieną varžtą. Atsakysiu į klausimus, kuriuos man uždavinėjo realūs žmonės prieš veždami krovinį į Jungtinę Karalystę. Nes pigiausia – ne visada saugiausia, o kartais ta sutaupyta dešimtmetė eurų pavirsta tūkstančiu nervų.

Ką verta žinoti prieš pradedant?

Kiek iš tikrųjų mano krovinys sveria?

Tiesi? Dauguma žmonių sako svorį iš galvos, ir tai erzina. Buvęs klientas kartą pasakė, kad spinta sveria gal kokį šimtą kilogramų. Ne. Realiai – trys šimtai keturiasdešimt. Kai pasiekei tris su puse šimto kilogramų vienetui, jau kalbame apie sunkų krovinį. Fizinis svoris keičia viską: transporto priemonę, keltą, net muitinės deklaraciją. Nebandyk suktis aplinkui. Pasverk. Jei neturi svarstyklių – nuvesk į sandėlį. Kartą pats vairuotojas turėjo pirkti papildomas diržus kelyje, nes apkrova buvo dvigubai didesnė. Nesmagu. Brangu. Nervina visus.

Ar reikia kažkokių specialių leidimų vežti sunkius daiktus į Angliją po Brexit?

Čia dabar visada šiek tiek miglota. Standartiniais atvejais – ne, jei tai nėra pramoninė įranga viršijanti tam tikras dimensijas. Dabar su Brexit viskas pasikeitė truputį... nors iš tikrųjų daug kas liko taip pat, tik popierių daugiau. EORI numeris privalomas. Kartais klientas pats jo neturi, tada stabdom viską. Atsimenu, praėjusiais metais vežėme stakles – muitinėje tikrino ne tik svorį, bet ir kilmės sertifikatą. Tai ne leidimas, bet dokumentas, kurio be jo – strigimas. Geriau pasitikrinti su muitininku nei su manim, nes aš irgi ne visai visažinis.

Kiek laiko iš anksto reikia planuoti tokią kelionę?

Jei nori savaitgalį važiuoti – užsisakyk bent prieš dvi savaites. Ne dėl hype'o, o dėl to, kad vilkikai, kurie tikrai turi tvirtinimo diržus ir patikras, nėra ant kiekvieno kampo. Galima ir skubiai, bet tada moki už skubą. Aš asmeniškai mėgstu turėti savaitę rezervo. Tada spėju apžiūrėti krovinį, pasitikrinti maršrutą. Kartais žmonės skambina trečiadienį, o keltą jau nori penktadienį. Būna. Bet tada kaina šokteli dvigubai, nes reikia atplėšti vairuotoją nuo kito reiso. Planas visada laimi, o skuba atima pinigus.

Ką daryti, jei pats nežinau, koks exactly yra krovinio svoris?

Čia labai dažna situacija, ypač perkraustant senelius ar pardavus neaiškios kilmės įrangą. Pasikliauk matmenimis. Metalinis stalas dviejų metrų ilgio dažniausiai sunkesnis nei 80 kg. Jei abejoji – nufotografuok ir atsiųsk man. Pagal vaizdą devyniasdešimt procentų atvejų pasakau, ar užtenka furgono, ar jau reikia vilkiko. Neidealus atvejis buvo su marmuriniu stalviršiu – atrodė plonas, bet sverė beveik 200 kg. Beje, jei yra liftas, pasakyk ir jo apkrovą (ne, ne tavo, lifto). Būna, kad krovinys neina pro duris, nes jo nesuksi kampu.

Ar galiu tiesiog išsikraustyti pats su savo draugo furgonu, jei ten stovi sunkus metalinis stalas?

Gali. Bet jei stalas sveria 150 kg ir tu jau nebe dvidešimties, gali baigtis taip, kad draugas apsitemps nugarą, o stalas subraižys furgono grindis. Pamenu, klientas iš Kauno taip padarė – nuvažiavo iki Klaipėdos, grindys išsilankstė, stalas atsidūrė ant važiuoklės. Sraigtai braškėjo. O draudimas? Draugiškas draudimas retai dengia komercinius pervežimus. Nežinau, gal esi pasistatęs gerą santykį su remontininku. Tiesiog – profesionalai turi ne tik techniką, bet ir draudimą. Kartais sutaupyti keli šimtai eurų nepamoka kainos taisant santykius ir furgoną.

Paruošimas – nes krovinys turi išgyventi

Kaip reikia pakuoti sunkų krovinį, kad jis nenukentėtų iki Londono?

Pakavimas – tai ne plėvelė. Tai fizinis skydas. Kartono dėžės tik netinka – jos sutrina savo svorį per pirmą šimtą kilometrų. Mediniai padėklai, kampų apsaugos, putų sluoksniai, kartais net medžio rėmas. Staklės be pakuotės – katastrofa. Mašinos dalys turi glaustis prie grindų, negali laisvai slidinėti. Kartą mačiau, kaip neiš kur atsiradęs varžtas nutryni visą granitinę plokštę. Kodėl? Nes kasa ant grindų nebuvo pritvirtinta. Dabar visada sakau: jei galima kilstelėti – pritvarkyk taip, kad net žemės drebėjimas neiškeltų.

Ar medinį padėklą visada privaloma naudoti po sunkiu daiktu?

Ne visada, bet devyniasdešimt devyni procentai atvejų – taip. Ypač jei krovinys stovi fūroje, kuri juda. Be padėklo neturėsi kaip pritempti keltuvu. O dar sunkiau – jei iškraunama su palečių vežimėliu. Pamenate, sakiau apie tą stalviršį? Jis be padėklo buvo nėrė vienetas. Vairuotojai gali atsisakyti krauti. Kai kurios įmonės, ypač tos, kurios siūlo stebuklus už šimtą devyniasdešimt devynis eurus, išvis neveža be padėklų – meta ant grindų ir linki sėkmės. Padėklas – tai tavo draugas. Kainuoja penkiolika-dvidešimt eurų, bet sutaupo šimtus.

Ką reiškia „tvirtinimo taškai" ir ar man tai turėtų rūpėti?

Rūpėti? Tai tavo ramybės draudimas. Tvirtinimo taškai – tai specialūs žiedai arba sijos fūros viduje, prie kurių kabinami diržai. Ne visos mašinos juos turi. Ypač seni furgonai. Jei krovinys sveria 500 kg ir stovi ant slidaus grindų – jis juda lyg ledkalnis laive. Diržai be taškų – nieko verti. Pas mane buvo atvejis: vežėme metalines spintas, o vairuotojas panaudojo tik vieną virvę. Doverio kalno nuokalnėje... na, įsivaizduokite. Būtų buvęs teismo precedentas. Pasitikrink, kokį auto gauni, o ne tik kokia kaina švilpi.

Ar gali patekti vanduo į fūros vidų ir sugadinti mano baldus?

Gali. Fūros nehermetiškos. Kartais durų tarpinė prarūdijusi, kartais stogas kiauras. Jei pervežimas vyksta žiemą – druska, purvas. Vasarą – drėgmė nuo temperatūrų skirtumo. Mes visada patariam aptraukti plačiomis tentuotėmis plėvelėmis sunkius baldus, ypač jei mediniai. Prisimenu, vežėme pianiną į Birmingemą – fūros sienoje buvo plaukšelė. Atrodo nekenksmingai, bet per lietų ten bėgo upokšnis. Pianinas buvo medinis. Plėvelė išgelbėjo nes kitaip vanduo būtų įsigėręs per metalines dalis. Blogiausia – kai vežikai sako „bus gerai“ ir turi omeny „man nerūpi“. Klausyk instinkto.

Kokius dokumentus turiu paruošti prieš atvažiuojant vilkikui?

Sandėliavimo kvitą, pirkimo-pardavimo sutartį arba sąskaitą-faktūrą. Kartais reikia pakavimo sąrašo su svoriais. EORI numerį, jei esi įmonė. Jei asmuo – tapatybės dokumentą. Čia truputis nuobodu, bet be dokumentų krovinys nepraeina muitinės. Buvęs klientas bandė vežti seną pramoninę siuvimo mašiną be jokių popierių – dovanoja draugui. Muitininkai nepatikėjo. Provizorinis delsimas – dvi dienos, kol surinko paaiškinimus. Dokumentai turi atitikti realybę, o jei rašai „naudotos dalys“, o viduje nauja mašina – kils įtarimų. Rašyk tiesą, net jei ilgiau užtrunka.

Kaina ir transporto pasirinkimas – čia visada karščiausia tema

Kuo skiriasi furgono pervežimas nuo vilkiko, kai kalba eina apie 2 tonų spintą?

Furgonai dažniausiai laikinai tvirtinami, jų grindys ne tokios tvirtos. Vilkikas – su geležinėm sijom, pritaikytas svoriui. Dvi tonos furgone – kraštutinė riba, be to, galiniai ratai gali nusileisti. Furgonui reikia specialaus pažymėjimo, nors čia tiksliai reikia klausti logistiko, nes aš vis pamenu senas taisykles ir painioju kategorijas. Esmė: vilkikas brangesnis, bet saugesnis. Aš asmeniškai niekada nevežčiau dviejų tonų furgonu per visą Europą. Matęs per daug sulūžusių pakabų. Kaina skiriasi trisdešimt-keturiasdešimt procentų, bet miegoti ramiau – neįkainojama. Ypač kai kelyje Vokietijoje padangą pakeisti sunku.

Kokia reali kaina vežti sunkų krovinį į Angliją – ar galiu tikėtis 300 eurų?

Už tris šimtus? Nebent paštą. Realiai – nuo šešių šimtų iki pusantro tūkstančio eurų, priklausomai nuo svorio, tūrio, keltų ir ar reikia krano. Dvi tonų krovinys iš Vilniaus į Londoną – maždaug devyni šimtai iki tūkstančio šimto eurų. Mažesni daiktai gali kainuoti šešių aštuonių šimtų. Bet jei kas nors siūlo keturis šimtus už toną – klausk, kur supjaustys kampu. Arba draudimo nėra, arba vairuotojas nemiega, arba mašina be stabilios važiuoklės. Pameni tą pinigų sumą už santechniką? Taip pigiai neišeina. Kaina turi pakankamai mokėti degalams, mokesčiams ir žmogaus algai. Jei to nėra – kažkas blogai ir tu supyksi vėliau.

Kodėl viena įmonė prašo 800, kita – 1400 už tą patį krovinį?

Nes „tą patį“ skirtingai supranta. Aštuoni šimtai gali reikšti: tik grindų erdvė fūroje, be tvirtinimo, be draudimo, be pristatymo iki durų. Tūkstantis keturi šimtai – pilnas servisas, draudimas, padėklai, du vairuotojai, krano paslauga. Lygink ne kainą, o ką gauni. Pamenu, klientas rinko pigiausią variantą gabent stakles – atsisakė iškrovimo pagalbos. Atvykus į Mančesterį, jis pats turėjo samdytis vėžimėlį už tris šimtus svarų. Išeitis panaši, bet nervai brangesni. Dar būna, kad pigiau siūlo tarpininkas, kuris parduoda užsakymą kažkam trečiam. Tu nepamatai, kas realiai veža. Aš tokio vengčiau.

Ar saugiau pervežti sunkų krovinį į Angliją su lietuvišku vežėju ar anglišku?

Atsakyčiau – su lietuvišku, nes pažįstu keliasdešimt, kurie dirba sąžiningai. Bet objektyviai – priklauso nuo žmogaus, ne nuo vėliavos. Angliški vežėjai gerai žino JK kelius, bet kaina dažnai didesnė, o komunikacija stringa. Lietuviai konkurencingesni, dažnai kalba kliento kalba, bet kai kurie, ne visi, bet būna, bando apeiti svorio apribojimus. Aš renkuosi pagal atsiliepimus. Pažiūriu į sąskaitą, į draudimą, į tai, ar nebando slėpti rūdžių už fotošopo. Šitoj srityje šališkumas pavojingas. Svarbiausia – kas prisiima atsakomybę jei sulūš ir nesimauna.

Kas bus, jei krovinys svoris pasirodys didesnis, nei sakiau?

Prasidės aritmetika. Fūra turi limitą – dažniausiai dvidešimt dvi ar dvidešimt keturios tonos bendros. Jei tavo krovinys sveria tris tonas vietoj dviejų, o likusi vieta užimta – turi problemą. Kartais galima perplanuoti, bet jei krovinys jau pakrautas – reikia arba antro reiso, arba mokesties už perkrovą. Buvęs klientas „pamiršo“ pridėti keturis šimtus kilogramų metalinių detalių. Vairuotojas pakeliui sustojo Vokietijoje – nepraleido svėrimo. Buvo priverstas palikti dalį krovinio. Nejudėjo pusė paros. Kiekvienas papildomas šimtukas keičia degalų sąnaudas ir stabdymo kelią. Tiesiog pasakyk tiesą iš pradžių – taupai visų laiką ir pinigus.

Kas darosi kelyje – ten visko pasitaiko

Ar vairuotojai tikrina, ar krovinys nesušlaikomas judant?

Sąžiningi – taip. Duodu kontrolinį sąrašą: prieš keltą, po kelto, kas kelis šimtus kilometrų. Bet žmogus pavargsta, kartais galvoja, kad vakar tikrino, gal dar laikys. Fizika negailestinga. Stabdant staigiai penki šimtai kilogramų laisvas krovinys turi jėgą kaip mažas automobilis. Pamenu, Doverio tunelyje staigiai stabdžius – nepritvirtinta spinta nutraukė vidinę siūlę. Defektas – aštuoni šimtai eurų. Vairuotojas turi jausti, kad diržai įsitempę. Kartais diržai atsileidžia nuo vibracijos. Tikrinti privalu. Bet aš ne visada pats važiuoju kartu, tad reikia pasitikėti arba ne, čia jau tavo rizika.

Kiek laiko užtrunka muitinėje – ir ar sunkus krovinys labiau užkliūna?

Paprastai – nuo trisdešimt minučių iki kelių valandų. Sunkus krovinys pats savaime neksenčia, bet jei dokumentai rodo buitinė technika, o randa pramonines stakles – stabdo. Muitininkai pasikeitę po Brexit tapo kruopštesni. Kartą krovinys stovėjo šešias valandas, nes sąskaitoje buvo kitoks kodas nei deklaracijoje. Fizinis svoris tikrinamas retai, bet jei vežikas atrodo per daug pakrautas – gali pasverti. Kietis trunka iki dvidešimt minučių. Prastas scenarijus – paros, jei randa neatitikimą. Dėl to visada sakau – nepagardink sąskaitos, rašyk tiesiogiai kas yra. Tuomet praeisi greičiau.

Ar esat turėję klientų, kurių krovinys buvo sugadintas kelyje?

Taip. Nėra tokios kompanijos, kuri to išvengtų per dvidešimt metų. Būna visko: nuo įbrėžimo iki visiško sulaužymo. Blogiausias atvejis – interjero stiklo vitrina į Vindzorą. Granito plokštė nuslydo, nes tarp jos ir siūlės nebuvo gumos. Nutryni keliasdešimt tūkstančių vertės prekių. Draudimas padengė, bet klientas neteko laiko. Mes keičiame tvirtinimo protokolus nuo tos dienos. Kartais gedimas – ne žmogaus kaltė, bet yra. Svarbu, kaip vežėjas sprendžia. Ar siūlo kompensaciją, ar dingsta. Pigūs variantai dažnai dingsta kaip žiema birželį. Nepatikli rinkis.

Kas nutinka, jei fūra suges kur nors netoli Doverio?

Turi gelbėjimo planą. Profai turi sutartis su techninės pagalbos tinklais. Fūra suges – iškviečia meistrą, arba antrą vilkiką perkelia krovinį. Perkėlimas sunkiam kroviniui – operacija. Reikia kranas arba trys žmonės ir hidraulinis keltuvas. Kartais lauki keturias valandas, kartais visą naktį. Ypač jei suges savaitgalį. Aš turėjau atvejį: generatorius sugedo penkiasdešimt kilometrų iki keltų. Laukėm remonto iš Londono. Krovinys – medicininė įranga. Laikas lekė. Bet dėl to, kad buvom pasirašę gerą sutartį, atsakingas asmuo buvo pasiekiamas ir spėjo perspėti klientą. Be ryšio – būtų buvęs chaosas ir pinigų plaukdanimas.

Ar Anglijoje kitokie svorio limitai nei Europoje?

Bendros taisyklės panašios, bet Didžiojoje Britanijoje yra specifinių apribojimų kai kuriose senesnėse provincijose. Maksimalus bendras svoris vis dar keturiasdešimt keturios tonos sunkvežimiui, bet paskirstymas ant ašių kartais skiriasi. Nors, tiesa, šitoj vietoj aš ne šimtu procentų tikras dėl naujausių lokalių taisyklių Londone – ten turi specifinių apribojimų sunkiasvoriams naktį. Geriau pasitikrinti su vietiniu vežėju nei rašyti straipsnį... atsiprašau. Aišku viena: jei vairuotojas viršija, bauda kerta giliai. Ir ne tik pinigine prasme – gali atimti techninės apžiūros dokumentus. Tad geriau nepersistengti ir nepasikliauti atmintimi.

Anglija – iškrovimas ir smulkmenos

Ar Anglijoje reikia specialios technikos iškrauti, pavyzdžiui, mano pramoninę spausdinimo mašiną?

Kartais taip, kartais ne. Jei mašina sveria aštuonis šimtus kilogramų ir stovi sandėlyje su dokiniu keltuvu – problemos nėra. Jei reikia dėt į antrą aukštą Londone, kur durys siauros, tada reikia kranuoto furgono arba hidraulinio lifto. Būna, kad klientas sako iškrauksim patys, o pamačius krovinį įsilieja į šoką. Anglijoje samdyti kraną kainuoja du-tris šimtus svarų per valandą. Geriau žinoti iš anksto. Kartais mūsų vairuotojai turi palečių vežimėlius, bet ne visada. Sunku kelti be ratukų. Planuok kaip karinė operacija, ne kaip gimtadienio šventę.

Ką daryti, jei gavėjas nieko apie tai nežino ir durų aukštis tik 1,9 m?

Būna dažnai. Gavėjas Anglijoje gal net nežino, kad kažkas siunčia. Arba galvoja, kad pervežimas reiškia, jog vairuotojas ir įneš į kambarį. Ne. Jis atveža iki durų. Jei durys žemos – problema. Pamenu, vežėme didelį šaldymo agregatą – gavėjas pasitiko, o durys į rūsį 1,85 metro. Teko ieškoti kranuoto furgono kitą dieną. Daugiau kainos ir streso. Visada siunčiu klientui prašymą: išmatuok ne tik krovinį, bet ir angą, laiptus, liftą. Anglijos seni pastatai – siauri koridoriai. Nesicilinti tik dėl to, kad kas nors pamiršo išmatuoti.

Ar grąžinti tuščias padėklus atgal į Lietuvą – papildoma paslauga?

Paprastai taip. Atgalinis krovimas tuščio padėklo užima vietą ir svorį. Jei fūra važiuoja tuščia atgal – kartais sutinkam paimti nemokamai arba už simbolinį mokestį. Bet jei pilnas ir kitas krovinys laukia – kainuoja. Pamenu, klientas labai pyko, kad neišvežėm padėklo. Jis manė, kad tai įskaičiuota. Deja, logistika ne taip veikia. Tuščias padėklas yra nereikalinga našta, kol neturi kaip sutalpinti. Jei krovinys supakuotas mūsų, dažniausiai paliekam padėklą ten – perduodam gavėjui. O atgal varyti... tik jei sutarta iš anksto.

Ar po iškrovimo reikia kažką pasirašyti?

Taip, CMR arba kitą priėmimo-pristatymo aktą. Vairuotojas turi patvirtinimą, kad krovinys perduotas. Tu arba tavo gavėjas pasirašai, kad gavai. Jei yra pažeidimai – būtina užfiksuoti. Kartais žmonės skuba, pasirašo, o paskui skambina, kad kažkas įskilę. Deja, be fiksuotos žalos dokumente – pretenzija merdija. Aš visada raginu apžiūrėti prie vairuotojo akivaizdoje. Anglijoje dažnai viskas tvarkinga, būna, kad net nenori pasirašyti – bet privalo. Tai tavo draudimo poliso dalis. Be parašo – neturi įrodymo, kad kažkas nutiko kelyje, o ne paskui tavo rūsyje.

Kokia pati didžiausia klaida, kurią žmonės daro, kai nori saugiai pervežti sunkų krovinį į Angliją?

Tiki, kad sutaupius šimtą eurų laimės ramybę. Ne. Didžiausia klaida – rinktis vežėją tik pagal kainą neklausiant, kaip jie tvirtina krovinį ir ar turi draudimą. Antroji – nematuoti. Trečioji – manyti, kad Anglija kaip Klaipėda, tik toliau. Ne. Tai sala. Keltai, muitininkai, kitos eismo taisyklės, siauros gatvės. Aš matęs per daug suglumusių veidų Doverio uoste. Saugus pervežimas prasideda ne nuo vilkiko, o nuo tavo galvos. Pagalvok. Pasiklausk. Netaupyk ten, kur nereikia. Ir dar – nepamiršk, kad vairuotojas irgi žmogus, o ne robotas be nuovargio.

Išvada

Po dvidešimt ketverių metų galiu pasakyti tik tiek: saugus sunkus pervežimas į Angliją – tai ne atsitiktinumas, o planavimo rezultatas. Pasitikrink svorį, peržiūrėk dokumentus, rinkis tuos, kurie atsako į klausimus, o ne slepiasi už gražių svetainių. Kartais tiesiog reikia pa(si)kalbėti telefonu ir suprasti, ar kitoje pusėje yra žmogus, o ne skriptas. Sekmės kelionėje tavo kroviniui – tegu jis pasiekia Angliją taip pat, kaip išvyko: sveikas.