Kaip paruošti siuntinį gabenimui į Angliją mikroautobusu

Pradėsiu nuo to, kad per dvidešimt keturis metus teko matyti visko. Tikrai visko. Nuo baldinės spintos, įvilktos į foliją, iki mažo vokelio su vaikų nuotraukomis. Jeigu ruošiatės siųsti siuntinį į Angliją mikroautobusu – nesvarbu, ar tai Londonas, ar koks nors Bradfordas – pakuotė ir paruošimas yra daug svarbiau, nei žmonės galvoja. Ne dėl to, kad važiavimas būtų labai jau šiurkštus, bet mikroautobusai kartais pakraunami pilni, daiktai slankioja, per Doverį ar Dunkerke perkeliami, dėžės trinasi viena į kitą. Tai štai – viskas, ką turi žinoti, kad tavo siuntiniai į Angliją atkeliautų sveiki.

Pakuotė – maišai, dėžės ir kas iš tiesų laiko

Ar galiu tiesiog pasiimti pirkinių maišą ir taip perduoti siuntinį į Angliją?

Na, gali. Ar verta? Šansai, kad maišas išsivers iki Birmingamo ar Mančesterio, yra menki. Buvęs atvejis – moteris į “Maximos” maišą suvėlė pledus ir batus. Maišas trūko Kalkaro prieigose, batai paskiro po grindimis. Mikroautobuse daiktai linguoja, maišas pakištas po kėde, kitas keleivis užmina. Geriau ne. Kartoninė dėžė kainuoja kelis eurus, bet saugo kur kas geriau. Jei jau skubu – bent du maišai, sustiprinti lipnia juosta.

O jei dėžė jau buvo naudota ir kampai truputį pasmurgyti, ar tiks?

Tiks, bet priklauso. Jeigu ten drabužiai, smulkmenos – dar bus dienos. Bet jei viduje stiklinis indas ar elektronika, aš tokios neatiduočiau. Buvo prieš porą metų: klientas atnešė panaudotą dėžę, kampai minkšti, lijo pakeliui į Klaipėdą. Dėžė suvilko, lipdukas nusitrynė. Turėjom valandą žaisti detektyvus (oi, ne, ne detektyvą, o pala, tiesiog aiškinti) ir atidarinėti bei tikrinti. Kampai turi laikyti, o pakuotė turi apsaugoti netgi nuo lietaus, ne tik nuo dūžių.

Ką daryti, kai siuntinys didesnis, nei man draugas sakė, kad tilps?

Pasitaiko nuolat. Draugai matuoja akimis, o mikroautobusas turi ribas. Yra skirtumas – gabena tik iki Tilburio terminalo ar iki pat durų Londone. Jei dėžė per didelė, vairuotojas gali atsisakyti vežti arba paprašyti primokėti. Kartais sutalpiname į kampą tarp sėdynių, kartais ant galinės dalies viršaus. Geriausia – išmatuoti prieš: ilgis, plotis, aukštis. Ir nebijok pasakyti tiesios. Buvęs atvejis, kai klientas dėžę pavadino “maža”, o ji pasirodė buvusi šaldytuvo dydžio. Nesusipratimas.

Ar reikia specialių “Trapias” lipdukų ant viršaus?

Lipdukai nekorė, bet signalizuoja. Dauguma vairuotojų mato ženklą ir stengiasi padėti atsargiau – ne po dviračiu, ne po buitine technika. Žinok, kad jei pati dėžė silpna, joks lipdukas neišgelbės. Buvo atvejis iš Kauno: gražūs spalvoti lipdukai, bet viduje drabužiai nebuvo kaip amortizatoriai suvynioti. Važiuojant per duobę prie Žebrės… (na, Žebronio, ne, šiaip palei kelio duobę) viskas trakšt. Lipdukai yra perspėjimas, ne šarvas. Kartu su kieta dėže – veikia. Be jos – dekoracija.

Popieriai, adresai ir smulkmenos, kurios išgelbsti

Kur rašyti adresą – ant dėžės, ar ant atskiro popieriaus viduje?

Abiejose vietose. Ant dėžės – didelis, aiškus, su telefonu. Anglijos pašto indeksas privalomas, be POST CODE surasti namą Londone ar Liverpulyje labai sunku. Dar įsimesk vidų lapelį su siuntėjo ir gavėjo duomenimis. Kodėl? Nes lipnus popierius, atšokęs nuo drėgmės, tampa neįskaitomas. Buvo ruduo: etiketė atšoko, bet viduje radome užrašytą mobilų. Pasirodo, ne Briuseliui, o Bristolio priemiestiui. Skirtumas didelis, o kilogramai suvažinėjo be reikalo.

Ar reikia kažkokio sąrašo, kas viduje, ar užtenka pasakyti vairuotojui “drabužiai”?

Sąrašas nėra privalomas, jei ne komercinis siuntinys, bet aš rekomenduoju. Ne tik dėl muitinės (nors post-Brexit kartais keistai tikrina), o dėl savęs. Pameni, ką įdėjai? Po mėnesio, kai gavėjas skambina “o kur mano juodi batai”, tu jau nebepameni. Buvo: mama siuntė dukrai į Readingą, sakė “ten smulkmenos”. Atsidarė – keli kilogramai šokolado, kvepalai ir kombainas. Vairuotojas piktinosi dėl svorio. Sąrašas apsaugo nuo ginčų ir nereikalingo raudonumo.

Ar turiu rašyti savo asmens kodą ant siuntinio?

Ne, nerašyk. Absoliučiai ne. Asmens kodas lieka tarp tavęs ir pervežėjo, jei reikalingas sąskaitai. Ant dėžės – tik gavėjo adresas, telefonas, tavo kontaktinis numeris. Kartais vyresni žmonės, pripratę prie senų pašto taisyklių, rašo viską. Pernai vienas (na, ne pone, tiesiog senyvas žmogus) užrašė asmens kodą ant šono. Vairuotojas pamatė – neaišku kam fotografavo. Nereikia. Tavo privatumas. Adresas, post code, tel. numeris. Ir viskas.

Ką daryti, jei neturiu angliško telefono numerio gavėjui?

Nieko baisaus. Rašyk lietuvišką. Šiuolaikinis telefonas Anglijoj veikia su lietuvišku SIM, o jei gavėjas turi britišką – dar geriau. Vairuotojai prieš atvažiuodami į Milton Keynes ar į Kento rajoną paskambina. Svarbu, kad numeris būtų teisingas. Buvęs atvejis: moteris suklydo vienu skaitmeniu. Paskambino kažkokiam Anglijos ūkininkui. Siuntinys porai dienų paklaidžiojo. Siuntėjas galvojo, kad pavogė. Realybė – blogas numeris. Pasitikrink du kartus. Aš ir pats kartais perskaitau blogai, kai skubu.

Kas keliauja vidun ir kaip daiktai slankioja mikroautobuse

Ar galiu siųstis maisto – dešrų, sūrių – į Angliją mikroautobusu?

Šitas klausimas mane vejasi du dešimtmečius. Trumpai – atsargiai. Jei džiovinti produktai, šokoladas, šaldyti koldūnai – galvojama. Bet šviežios dešros, pieno produktai – ne. Ne dėl mūsų, o dėl britų muitinės. Pasienyje tikrina. Buvo atvejis: klientas siuntė “tėčio naminę dešrą” į Lidsą. Doverio kelyje muitinė paėmė viską. Nuostoliai – ir produktai, ir pinigai. Pas mane namie… (na, čia ne apie mane, pamirškite) draugai praėjusį mėnesį neteko žemaitiško sviesto. Nešdink maisto siuntinius tik jei žinai taisykles.

Koks skirtumas, ar daiktas eina į bagažinę, ar salono vidun?

Didelis. Salonas – ten, kur žmonės sėdi, šilčiau, sausa, bet vietos mažai. Bagažinė – dažniausiai šalia ratų, gali būti drėgna, juda kitokia amplitude. Elektroniką, dokumentus, vaikų žaislus dedame salone. Baldus, dviračius, buitinę techniką – ten, kur telpa. Kartais vairuotojai patys nusprendžia pagal situaciją. Būna, kad žiemą bagažinėje minusinė temperatūra per keltą. Gerai paklausk iš anksto. Jei nežinai – užrašyk ant dėžės “SALONUI”. Šito dažnai nepasako, o reikia.

Ar televizoriaus ar kompiuterio ekraną galima saugiai vežti mikroautobusu?

Galima, bet turi būti tvirtai suvyniotas. Idealu – originali dėžė su putplasčiu. Jeigu neturi – bent įvilkti į antklodę, tada į dėžę, tada dar kartoną. LCD ekranai nemėgsta vibracijos. Mikroautobusas Prancūzijos greitkelyje svyruoja į šonus. Vieną kartą nešiojamas kompiuteris įdėtas tiesiai į kuprinę, kuprinė į bagažinę. Kelionė iki Notingamo. Atidarėme – ekranas įtrūkęs nuo linguojimo. Draudimas nebuvo. Klientas labai piktas. Putplastis, kartonas – privaloma. Skubėk lėtai, kai pakuoji.

Koks daiktų “miksuoti” negalima vienoje dėžėje?

Stengiuosi atskirti valymo chemiją nuo drabužių, stiklą nuo metalo, vaistus nuo maisto. Nors mikroautobuse ne taip kaitaliojasi kaip konteineryje, bet trinasi. Buvęs atvejis: šampūnas, kurio dangtelis neatlaikė, suteplėjo dokumentus. Vilnius–Londonas maršrutas, o ten – svarbios sutartys. Niekas dėl to nesidžiaugė. Jei siunti ir skalbimo miltelius, ir megztinį – miltelius į sandariai uždarytą maišą, tada dar į sluoksnį. Kitaip gausi kvepiantį, bet švarų drabužį. Ne visiems tai patiks.

Ar galiu į vieną siuntinį sumesti sesers, draugo ir savo daiktus?

Gali, bet rizikinga. Kai dėžė atsidaro Anglijoje, jei gavėjas neturi sąrašo, kyla chaosas. Geriau atskirai – net jei viename vežime. Na, arba aiškiai atskiruose maišuose viduje su užrašais. Buvęs atvejis iš Panevėžio: trys šeimos daiktai į Hertfordšyrą. Viena dėžė. Atidarė – viskas išversta. Dvi savaitės ginčų, kas kam skolingas marškinius. Jei jau taupai ant pakučių – bent parašyk ant maišelių vardus. Vairuotojui nerūpi, jis nemaišo tavo viduje, jis važiuoja.

Kainos, terminai ir realybė, apie kurią nutyli

Kodėl vieni prašo 40 eurų už dėžę, o kiti – 90?

Čia juodoji dėžė. Ne, rimtai. 40 eurų – gali būti vaikinas be draudimo, be licencijos, surenka pinigus ir paskui dingo iš radarų. 90 eurų – rimta įmonė, draudimas, sekimas, terminalai Vilniuje ir Londone. Aš mačiau, kaip “pigus” vaikinas išsikrovė siuntinius tiesiog gatvėje prie Lutono. Be pasirašymų. O tas, kuris ėmė brangiau – pristatė iki buto, surinko parašą. Tavo rizika. Bet jei renkiesi tarp 40 ir 90 – paklausk, kas įeina. Kartais 90 yra per daug. O 40 – per mažai. Rinkis vidurį.

Kiek laiko iš tikrųjų važiuoja siuntinys į Angliją mikroautobusu?

Paprastai 3–5 dienos, jei Londonas ar jo apylinkės. Į Mančesterį, Liverpulį – gali diena ilgiau. Bet aš nemeluosiu: būna savaitė. Kodėl? Mikroautobusas surenka siuntinius, laukia keltą, eilė Dovere, Anglijos kamščiai. Kartą snigo prieš Kalėdas – devynios dienos. Klientas skambino kasdien. Mes irgi ne dievai, negalim valytis kelio. Jei skubi – yra kurjeriai, bet kita kaina. Mikroautobusas – tai patogus ir ekonomiškas būdas, ne raketa. Su terminu orientuokis atsargiai.

Ar vairuotojas pristatys tiesiai į namus, ar tik į terminalą?

Priklauo nuo sutarties. Didžioji dalis vežėjų turi terminalus Londone, gal Barkingas, gal Harrow. Iš ten pasiimi pats arba mokėkite papildomai už “door-to-door”. Į patį Birmingamą vairuotojas dažniausiai nevažiuoja, nebent turi kitų krovinių. Buvęs atvejis: klientė galvojo, kad atves prie durų Nottinghamshire. Realybė – reikėjo atvažiuoti į Northants terminalą. Buvo pyktis. Klausk iš karto: “Ar pristatote iki namo, ar iki sandėlio?” Labai svarbu, nes mikroautobusas turi savo logistiką.

Ką reiškia, kad siuntinys gali “užsistrigti” kelyje?

Tai ne mitas. Jei techninė gedimas – laukiate. Jei vairuotojui problemos pasienyje – laukiate. Kartais siuntinys užsimiršta bagažinėje tarp kitų daiktų ir atgabenamas atgal į Lietuvą, nes nebuvo iškrautas. Buvo prieš trejus metus: dėžė iškrauta neteisingu adresu Londone, kitas klientas nepasakė, kad ne jo. Radome tik po savaitės. Didžiosios įmonės tai stebi, mažesnės – nelabai. Jei siuntinys svarbus – rinkis tuos, kurie duoda sekimo numerį. Be jo jautiesi kaip aklas.

Ar verta mokėti papildomai už draudimą siuntiniui?

Priklauso nuo turinio. Jei seni žurnalai – neverta. Jei šaldytuvas, brangi elektronika – taip. Bet skaityk smulkiasias sąlygas. Kai kurie “draudimai” padengia tik visišką praradimą, ne dalinį pažeidimą. Buvo: klientas draudė siuntinį, sulūžo stiklinis staliukas. Draudimas atsisakė mokėti, nes “pakavimas neatitiko standartų”. Tai ką aš noriu pasakyti – draudimas gali būti fikcija. Kartais geriau investuoti į tvirtą dėžę nei į popieriaus lapą su viltimi. Nors aišku, jei daiktas brangus – imk draudimą ir fotografuok pakeliui.

Kas gali nepasisekti, jei blogai paruoši

Ar buvęs atvejų, kad bloga pakuotė pražudė daiktą?

Deja, dažnai. Mikroautobusai stabdo staigiai, ypač Anglijos greitkelyje M1. Kartą vežėm keramikinį vazoną. Klientas suvyniojo į laikraštį. Dėžė silpna. Stabdis – vazonas į sienelę. Arba monitorius be originalios dėžės, tik į antklodę. Antklodė slysta, atsiremia į bagažinės metalą. Ekranas juodas. Laikraštis nėra putplastis. Antklodė nėra tvirtas kartonas. Pinigų taupymas ant pakuotės dažnai baigiasi dviguba išlaida. Geriau dėžės tvirtos, juosta tvirta, o išmintis – nemokama.

Ką daryti, jei aš pats negaliu paruošti, o gali tik mano senyvas tėtis?

Tėtis paruošia, bet reikia pasakyti taisyklės (hm, turbūt taisykles reikėjo, bet suprasi). Jei jis iš senų laikų – gali apvynioti virvute ir siųsti taip, kaip anksčiau. Parodyk: tvirta dėžė, lipni juosta, adresas. Buvęs atvejis: tėtis iš Mažeikių siuntė į Oksfordą knygas. Apvyniojo maistine plėvele. Knygos atkeliavo šlapios. Prakiurusi plėvelė, lijo. Kartais reikia būti konkrečiam: ne maišas, o dėžė. Jei tėtis tingi – perduok per draugą, kuris supakuos. Bloga pakuotė Anglijoje atsivers kaip nemalonus siurprizas.

Kaip atpažinti, kad pervežėjas – ne profesionalas, o tiesiog vaikinas su furgonu?

Požymių yra. Jei skelbia tik feisbuke, be svetainės, be sąskaitos, jei prašo tik grynaisiais – atsargiai. Profesionalas atsakys apie draudimą, paklaus apie turinį, duos kvitą. Vaikinas su furgonu gali surinkti tavo siuntinį ir dar penkis kitus, o tada viskas dingsta arba sumaišoma. Buvo prieš dvejus metus: “paslauga” skelbėsi pigiai gabenanti siuntinius į Angliją mikroautobusu, bet realiai buvo sukčiai, surinko užstatą ir dingo. Pigiau – ne visada apgaulė, bet tikimybė didesnė. Pasitikėk tuo, kas turi adresą, buvimo vietą, reputaciją.

Ar baldinės plokštės išvis gali važiuoti mikroautobusu?

Gali, bet ribinis atvejis. Mikroautobusas turi ribotą ilgį. Jei plokštė ilgesnė nei du metrai – nelabai. Kartais dedame ant stogo, bet tada reikia tvirtinimo, dangos nuo lietaus, ir vairuotojas turi žinoti. Aš ne visada tikras, ar visi vairuotojai tai žino, kartais pamiršta pasakyti kolegoms. Geriau jau skydais krovininis automobilis arba specialios perkraustymų mašinos. Mikroautobusas – daiktams, kuriuos gali apkabinti. Plokštės… na, galima bandyti, bet aš asmeniškai tokio rizikingo variantų nelabai mėgstu. Būna nepatogiai.

Ar dokumentai – pasas, diplomas – gali keliauti toje pačioje dėžėje su batais?

Gali, bet kvaila. Dokumentai turėtų važiuoti salone, geriausia – voke, kurį atiduodi vairuotojui. Jei dėžėje su batais – rizikuoji. Buvo: diplomas, įdėtas į aplanką, aplankas be apsaugos, batai ant viršaus. Kelionė į Braitoną. Batų padas paliko antspaudą ant popieriaus. Ne gražu. Svarbūs popieriai – atskirai. Ir dar: jei gali, nusifotografuok telefonu prieš siųsdamas. Jei kas – turi kopiją. Originalus diplomas yra brangus ne pinigais, o prasme.

Ką reiškia “langas” – kad siuntinys išvyksta tik tam tikromis dienomis?

Taip. Ne kasdien mikroautobusas važiuoja. Dažnai – du kartus per savaitę. Jei priduodi pirmadienį vakare, o langas – trečiadienis, daiktai stovi terminale. Normalu. Bet paklausk, ar terminalas sausas, ar saugus. Buvo: klientas galvojo, kad važiuoja kasdien. Realybė – keturios dienos laukimo. Pyko ant mūsų, nors sutartyje aiškiai. Perskaityk sutartį. Lango sistema leidžia vairuotojams suplanuoti maršrutą, mažiau teršia aplinką, pigiau gaunasi. Bet reikia kantrybės.

Ar galiu į tą pačią dėžę įdėti ir skystų kvepalų, ir vaikų žaislą?

Gali, jei kvepalai sandariai uždaryti ir dar maiše. Kvepalai turi bjaurų įprotį – išgaruoti ir viską pakvėpinti. Jei žaislas minkštas, sugers kvapą. Jei plastikinis – mažiau bėdos. Yra pavojingesnis variantas: buteliukas įdužta, išteka. Buvo atvejis: kvepalai, kūdikio kremas ir žaislas. Atidaryta – žaislas kvepėjo prabangiai tris savaites. Vaikas džiaugėsi, mama nelabai. Sandarus maišas, burbulinė plėvelė – problemos sprendimas. O gal geriau atskirai? Geriau atskirai.

O jei aš vis dar nežinau, ar gerai supakavau – ką daryti?

Atnešk parodyti. Rimtai. Normalūs pervežėjai pažiūri ir pasako: laikys arba perdaryk. Kartais už kelis eurus parduoda dėžę ir juostą vietoje. Nebijok pasiklausti. Geriau sutaisyti pakeliui nei gauti skambutį iš giminaičio, kad dėžė atvažiavo su skylėm. Aš darbe pamatau ir sakau: čia nepraeis. Klientas kartais pyksta, bet paskui padėkoja. Žinojimas, kad tavo siuntinys į Angliją mikroautobusu važiuoja tinkamai paruoštas, vertas to keleto papildomų minučių. Ir kelių eurų, jei reikia naujos dėžės.

Išvada

Štai ir viskas. Ruošiant siuntinį gabenimui į Angliją mikroautobusu, svarbiausia – tvirta pakuotė, aiškus adresas ir sveiko proto naudojimas. Nepasitikėk pirmu pasitaikiusiu, kuris siūlo kainą dvigubai mažesnę nei rinkoje. Aš per metus matau per daug nusivylusių. Jei abejoji – parašyk, paklausk, geriau jau pasitikslinti prieš nei atsiimti sulūžusį daiktą iš Kento kur nors. Siuntiniai į Angliją atkeliauja saugiai, jei paruoši juos pagarbiai. Good luck.