Kaip gabename vertingus siuntinius į Angliją mikroautobusais ir kodėl tai veikia

Žinai, per dvidešimt ketverius metus šiame versle aš mačiau visko. Tikrai vertingų daiktų pamestų, ir klientų, kurie verkdavo iš laimės, kai pamatydavo sveikus daiktus. Kai žmonės klausia apie vertingų siuntinių gabenimą į Angliją mikroautobusais, dažniausiai jie nori vieno – kad daiktas būtų gyvas. Nesvarbu ar tai senelio laikrodis, ar dokumentai, ar paveikslai. Šiandien kalbamės lyg tu būtum prieš mane su kava. Papasakosiu kaip mes darome, kur stringa kiti, ir kodėl mikroautobusas kartais geresnis už didelę mašiną. Nėra magiškų formulių – tiesiog darbas ir patirtis.

Pradžiamokslis tiems, kas pirmą kartą

Kiek maždaug kainuoja gabenti vertingą siuntinį į Angliją mikroautobusu?

Jei vežam iš Vilniaus į Londoną, standartinė siunta iki 20 kg kainuos nuo 80 iki 140 eurų, priklausomai nuo skubos. Bet jei tikrai vertinga – paveikslas, juvelyrika, antikvaras – tada kaina šokteli iki 300–500 eurų, nes reikia draudimo ir dažnai dviejų vairuotojų. Kai kurie nori mokėti kaip už paprastą siuntinį, bet taip neina. Vertingas daiktas reikalauja atsakingesnio požiūrio. Kartais žmonės stebisi, bet kai paaiškinu kad rizikuojam licencija – supranta. Nevisada pigiausia yra geriausia.

Ar tikrai mikroautobusas saugesnis negu didelis krovininis automobilis?

Čia toks mitas sklando. Ne visada mikroautobusas saugesnis, bet jis mažiau pastebimas. Didelė fūra su lietuviškais numeriais Anglijoje traukia dėmesį kaip magnetas. O pilkas VW Transporteris – kas į jį kreips dėmesį? (nors mūsiškis juodas, ne pilkas – bet principas tas pats). Plus, mūsų mikriukuose yra slaptos lentynos po dvigubomis sienom, kur didžioj mašinoj to nepadarysi. Taip, mikroautobusas turi pranašumų, bet jei gabeni konteinerį – jokie mikriukai nepadės.

Koks didžiausias svoris ir kiekis telpa pas jus?

Vienas mikroautobusas pasiima apie 1,2 tonos, bet kur yra smulkmena – gabename vertingus siuntinius į Angliją mikroautobusais ir rašome kad ne viskas telpa. Kartais žmogus atsiunčia spintelę didesnę už durų angą. Tada tenka kviesti autovežį arba ardyti. Normaliai telpa apie 8–10 dėžių, du lagaminai, ir koks paveikslas išrinktas. Pianinui – netinkam. Būna gaila atsisakyt, bet geriau sąžiningai pasakyt kad nepavešim negu prisipūst.

Ar imate vežti tik vertingus daiktus, ar ir paprastus baldus?

Imam ir baldus, ir šaldytuvus. Bet jei kartu vežam vertingą siuntinį – stengiamės nekišti šalia aštraus ar tepalo. Vežėm antikvarinį veidrodį, o klientas prim insistavo dėti dviratį su tepalu ant grandinės. Aišku ne. Tokiais atvejais atskiriam krovinius. Nors... (nors ką, tiesiog nenorėjau kad subraižytų rėmą). Mikroautobusas leidžia kontroliuoti kas guli šalia ko, o didžioj mašinoj taip nevisada įmanoma.

Kaip greitai galima gauti siuntinį į Londoną?

Standartiškai per 3–4 dienas. Jei skubu – per 48 valandas, bet tada kaina kaip lėktuvo bilietas verslo klase. Iš Vilniaus į Londoną apie 2100 kilometrų, o mes ne fūra kas važiuoja 90 per autostradą. Kartais patikslinu: "ne, rytoj dar nebus, atsiprašau". Nes jie Google žemėlapyje mato 21 valandą ir galvoja kad realu. Reikia pertraukos vairuotojui, miego. Ypač kai veža vertingą krovinį – negalima pavargusio žmogaus rizikuoti.

Kas vyksta kelyje ir kaip saugoma

Ar vairuotojai žino, kad veža vertybes?

Aišku kad žino. Bet ant dėžės nerašom "BRANGU" didelėmis raidėmis – kas tada kreiptų dėmesį pavogti? Vairuotojui duodam užrašytą sąrašą, žino kad dėžė su "X" brangi. Kartais pats vairuotojas nežino tikslios vertės – mano nurodymas. Mažiau žinai – mažiau nerviniiesi. Ypač jei tai senų sidabrinių šakelių rinkinys vertas kelių tūkstančių. Svarbu kad jis žino elgtis atsargiai, o ne žinoti kiekvieno šaukšto kainą.

Ką daryti, jei pakeliui reikia pernakvoti – ar nesugrąbs kas nors?

Štai kodėl mikroautobusas. Mes nepernakvojam kur papuola. Turime sutartas saugias aikšteles su stebėjimu, kartais garažus Vokietijoje ar Prancūzijoje. Buvo atvejis prieš metus, kai vienas vairuotojas nutarė sutaupyti ir pernakvot nemokamoje aikštelėje. Rytą – du ratai nurėžti. Niekas neįlindo, bet pamoka aiški. Dabar miegame tik ten kur saugu, net jei tenka susimokėti 30–40 eurų. Kai gabename vertingus daiktus, taupyti ant saugumo – tai prašyt bėdos.

Kaip slepiate brangius daiktus mikroautobuse?

Yra dvigubos grindys, sienos po kuriomis – geležis. Daiktai pritvirtinami specialiais diržais, kad net per duobes nejuda. Kartais brangiausias daiktas padedamas po... na, po tualeto reikmenimis. Atrodo bjauru? Puikiai. Vagys ieško gražių dėžių, ne kibiro su šluoste ant viršaus. Šitas triukas senas kaip pasaulis. Žinoma, keičiam metodus, kad nepasikartotų. Jei vis kartotum tą patį – būtum nuspėjamas.

Ar galima sekti, kur yra mano siuntinys realiu laiku?

Taip, siunčiam GPS nuorodą. Bet kartais signalas dingsta ten kur miškai ar tuneliai. Per Alpes gali būt kelių valandų "tamsa". Būna klientai paskambina: "kur mano siuntinys?!" O jis tiesiog tunelyje. Sekimas rodo mašiną, ne dėžės vietą. Bet jei mašina stovi Olandijoje tris valandas – gali kilti klausimų. Tada skambinam vairuotojui. Paprastai – pietų pertrauka arba remontas. Visa kita – normalu.

Ar pasitaiko, kad mikroautobusą apvagia kelyje?

Per dvidešimt keturis metus? Taip, buvo. Kartą Italijoje apniukę. Nuo to laiko apsaugą sustiprinom: signalizacijos, draugystė su greitkelių policija. Realiai mikroautobusą apvagti sunkiau negu fūrą, nes fūroj aišku kad krovinys viduj, o mikriuke gali būti keturi studentai su kuprinėmis. Rizika mažesnė, bet nenulinė. Todėl draudimas privalomas, nors kai kurios įmonės taupo ant jo. Kvailystė. Jei kas nesiūlo draustis pilnai – bėk.

Draudimas ir popieriai – ko niekas nepasako

Ar reikia kažkokių specialių popierių vertingam kroviniui?

CMR konsignacija yra bazinis dalykas. Bet jei vertė viršija 10 000 eurų – reikia detalaus sąrašo su foto prieš pakrovimą. Klientai pyksta: "kam fotografuoti mano seifą?" Ogi tam, kad nebūtų ginčo dėl įbrėžimų. Yra buvęs atvejis (ne pas mus) kad klaimino jog sugadino pianiną, o later paaiškėjo kad jis toks ir buvo. Nuotraukos gelbsti. Ir jei meno kūrinys – gali reikėti kilmės įrodymo. Ten jau ne visada išmanau šimtu procentų.

Kas nutinka, jei sugenda mašina pakeliui?

Turime techninę pagalbą visoje Europoje. Jei sugenda rimčiau – perkeliam į rezervinį mikroautobusą. Buvo taip, Berlyno apylinkėse (ne Bad Hersfeld, o tiesiog kur nors prie Frankfurto) sugedo sankaba. Per tris valandas atvažiavo antras žmogus, persikrovėm ir važiavom. Klientas nepajuto vėlavimo, nes planuojam atsargą. Bet jei gedimas katastrofiškas – skambinam iškarto, nes krovinys brangus.

Ar CMR lapas galioja ir kai veža mikroautobusas, ar tik didžiosios mašinos?

CMR galioja visoms tarptautinėms krovinių pervežimo sutartims, nesvarbu fūra ar mikroautobusas. Mes visada išrašom, nors klientai sako "kam popierėliai?". Tam, kad būtų aišku kas kaltas jei kas. Lietuvos vežėjų asociacija moko kad mikroautobusai irgi jos neatleisti. Kaina nepasikeičia, dokumentas penkias minutes. Geriau turėt ir nereikėt, negu prireikt ir neturėt. Tai va, nesudėtinga.

Ar draudimas padengia visą vertę, ar tik dalį?

Standartinis draudimas dengia iki 8 eurų už kilogramą – absurdas brangiam daiktui. Auksinė moneta 50 gramų = 4 eurai atlygio? Nerealu. Todėl vertingiems siuntiniams darom visaverčio draudimo sutartį. Brangina 15–30 proc., bet jei vertė 15 tūkstančių – verta. Yra buvęs atvejis su perlu. Klientas pasigailėjo tų 200 eurų. Laimei, nieko nenutiko, bet miegočiau blogai. Kai kurios įmonės nesiūlo visos vertės – pabėkite. Rimtai.

Realūs atvejai – ko niekas kitas nepasakys

Pasakokit, ar buvo taip, kad pamestumėte ką nors brangaus?

Ne pamestumėm, bet... metų pradžioje. Vežėm Ryškės (Rytų) tapytojo paveikslą į Braitoną (Brightoną). Pakeliui vairuotojas patikrino – viskas vietoj. Atvežė – o kur rėmas? Pasirodo, dėžėje jis atsikabino nuo temdės (ar kaip ten tempė, nežinau tiksliai) ir užsidūrė po apatine plokšte. Atrodė kaip praradimas. Klientas iš pradžių pyko, paskui juokėmės. Adrenalino buvo.

Kodėl kai kurios firmos atsisako vežti vertingus siuntinius į Angliją?

Nes bijo. Brangu draustis, jei kas – bankrutuoja. Mažos įmonės, kurios vairuotojus samdo popieriais, o realiai moka juodai, negali normalaus draudimo nusipirkti. Šokiruota sužinojau kad vieni veža 50 tūkstančių eurų elektroniką be draudimo. Kaip? Jei sudegs – paims iš kišenės? Neims. Klientas liks be nieko. Tokios firmos atsisako ne dėl blogumo – dėl nepasirengimo. Dar – ne visi vairuotojai patikimi. Būna ir vidinių vagių.

Ar buvote vežę kažką tikrai keisto ir vertingo?

Buvo. Vežėm senovinių rankraščių rinkinį iš vienuolyno. Vertė nepiniginė – archyvinė. Mikroautobusas turėjo klimato kontrolę, nes negalima drėgmės. Vairuotojas palaikė temperatūrą. Dar vežėm meteoritų – tikrų, iš kosmoso. Labai sunkūs, nors maži. Draudinkas galvojo kad aš per drąsus, bet sutartį pasirašėm. Tokie kroviniai reikalauja galvoti ne kaip vairuotojui, o kaip saugotojui. Ir dar – smirda koks sieros dūmų pėdsaku, bet čia jau kita tema.

Ką daryti, jei siuntinys atvažiavo, bet aš pats negaliu jo pasiimti?

Tada reikia įgalioto asmens. Ne, negali pasiimti bet kas – turi būti raštiškas įgaliojimas ir dokumentas. Buvo kad klientas draugui telefonu liepė paimti, o mes negalėjom atiduoti. Kvailai atrodo? Gal. Bet aš atsakau už siuntinį. Jei atiduosiu ne tam – kaltas liksiu aš. Geriausias variantas – suderint laiką. Neiškraustom ant šaligatvio, kaip kai kurie pervežėjai daro.

Ruošimasis ir paskutiniai patarimai

Kaip reikia supakuoti vertingus daiktus, kad jie ištvertų kelionę?

Supakuok taip, lyg mašina pateks į avariją. Putų plastikas, dvigubi kartonai, kampų apsaugos. Jei veži porcelianą – kiekvienas daiktas atskirai, neprispaustas. Mes galime supakuoti už mokestį, bet daugelis nori patys. Būna graudu žiūrėt kai brangų paveikslą suvynioja į laikraščius. Ne. Tinka tik specialus baltas popierius. Dėžė neturi būt per didelė, daiktas neturi tryptis. Turi visur prisiglausyt.

Ar imate siuntinius iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, ar tik iš sostinės?

Iš visų didžiųjų miestų, ir mažesnių jei vertė pateisina kelionę. Iš Vilniaus važiuojam reguliariai, Kaunas ir Klaipėda – pagal užsakymus, dažniausiai surenkam po kelis krovinius ir leidžiamės. Jei iš Klaipėdos viena maža dėžutė – teks atsiųsti į Vilnių mūsų kurjeriu, nes vienos dėžutės vežimas neapsimoka. Nebent tai auksinė dėžutė. Tada važiuojam patys. Į Angliją iš Lietuvos viskas sukasi apie logistinį tašką.

Gal galima mokėti pristatymo metu, nes man neramu pervesti avansą?

Deja, ne. Vertybių siuntimas reikalauja avanso bent 50 proc. Jei pristatysim o jūs negalesit mokėt – ką daryt? Varyt atgal? Degalai, laikas. Buvo atvejis prieš daug metų: klientas Anglijoje liko be pinigų – bankas užšaldė sąskaitą. Turėjom parsivežti krovinį atgal. Labai nuostolinga.