Kainos už mikroautobusų paslaugas: pervežimas į Angliją

Už savo dvidešimt ketverių metų tarptautiniuose perkraustymuose, na, gal dvidešimt trejų... dabar jau tikrai sunku suskaičiuoti, teko matyti visko. Žmonės skambina ir pirmas klausimas visada tas pats – o kiek kainuoja mikroautobusu į Angliją? Ir aš tada įsijungiu tą režimą, nes atsakymas „nuo aštuonių šimtų“ arba „iki trijų tūkstančių“ skamba kaip pašaipa. Nes kaina priklauso nuo to, ar vežate tik lagaminą ar visą dviejų kambarių butą. Kartais pigiau tiesiog nusipirkt lėktuvo bilietą, bet kas tada darysis su ta dviejų šaldytuvų? Kalbėsim tiesiai. Pasakysiu, kaip šitose kainose iš tikrųjų išsivartyti.

Kainos ir pagrindiniai skaičiavimai

Kiek kainuoja mikroautobusu į Angliją?

Žiūrėk, jei reikia skaičiaus ant lėkštutės – nuo aštuonių šimtų iki dviejų su puse tūkstančio eurų. Bet tai toks pat tikslus dalykas kaip klausti, kiek kainuoja mašina. Yra senas Golfas už tūkstantį, yra Audi Q7 už šešiasdešimt. Tas pats čia. Jeigu važiuojate vieni su penkiais lagaminais, iš Kauno į Londoną, tai bus viena kaina. Jei vežate sofą, dviračius, keturis lagaminus ir dar norite, kad lauktume savaitę kol išsiregistruojate iš buto – kaina bus visai kitokia. Taip kad paskambinkit, papasakokit situaciją, tada ir bus skaičius.

Ar pigiau važiuoti gruodį nei liepą?

Teoriškai – taip. Praktiškai – ne visada. Gruodį, sausį tų užsakymu mažiau, vairuotojai mieliau paima bet ką, kad užpildytų mašiną. Bet tada ateina feisbuko skelbimai „Londonas–Vilnius, gruodžio 23, vietų dar yra“, ir žmonės nesuvokia, kad tas vairuotojas, matyt, veža keturis paštomatus kažkur į Notingemą, o jūs įsilingavotės į vidų su lagaminais lyg į traukinį. Kaina gali būti mažesnė, bet rizika didesnė. Mano patarimas: jei žiema ir pigiau, tikrinkit, ar tikrai dviejų tonų mikroautobusas, o ne peugeot su priekabu. Tikrinau tokį case praėjusį sausį. Klientas galvojo, kad sutaupė. Daiktų teko ieškot tris savaites.

Kodėl vieni prašo 800, o kiti 2500 eurų?

O čia jau atsiveria pragaras. Yra kompanijų, kurios turi savo parką, draudimą CMR, mokesčius sumokėtus, vairuotojus samdo oficialiai. Ir yra toks ponaitis ant sofos su senesniu Mercedes Vito, kuris nusprendė, kad „Anglija gi ne taip toli, važiuosiu“. 800 eurų – tai antras variantas beveik visada. Bet ne visada blogas, noriu pastebėt. Kartais tas ponaitis važiuoja ir pristato. Bet jei už stringą kelyje policija sustabdo ir pasirodo, kad verslo liudijimas neatitinka, o daiktai apdrausti kaip... lygtai niekuo – sveikinu, jūsų sofa dabar keliauja atgal į Lenkijos muitinę. O brangesnės kainos dažnai reiškia, kad kažkas turi ką prarasti, jei sujauks.

Ar kaina skiriasi, jei važiuoju vienas be krovinių?

Skiriasi, bet mažiau nei tikiesi. Tuščias mikroautobusas važiuoja į tą pačią Angliją, degalų sudegyja tiek pat, vairuotojas pavalgęs būna lygiai tokio pat tingumo lygio. Taigi jei tikiesi, kad už vietą kaip autobuse mokėsi trisdešimt eurų – čia ne Lux Express. Kartais galima įsėsti į jau suformuotą reisą, kai kam nors reikia parvežti tuščią mašiną atgal. Tada ir kaina protinga. Bet jei samdate privatų reisą – neiusite pigiau nei aštuoni šimtai, na gal septyni su puse. Realybė tokia.

Niuansai, kurie pakoregoja galutinę sumą

Ar degalai įskaičiuoti?

Taip. Normaliai – taip. Bet jei matote kainą be PVM, be kuro priemokų, be „Londono centro mokesčio“ ir dar kažkokio X mokesčio – bėkit. Rimtos įmonės įtraukia kurą į bendrą sumą. Nes mes žinom, kad dabar kuras kainuoja brangiau nei mano pirmas automobilis. Kelionė į Londoną ir atgal – daugiau nei tūkstantis kilometrų. Jei kažkas sako „kuras atskirai“, vadinasi bando jus pagauti ant kabliuko su gražia pradine kaina. Būna ir taip.

Kaip kaina keičiasi, jei reikia rinkti daiktus iš dviejų adresų?

Čia paprasta matematika, bet klientai vis tiek pyksta. Pirmas adresas Kaune, antras – Panevėžyje. Tai nebe tiesioginis maršrutas, o zigzagai. Laikas = pinigai, o dar papildomi kilometrai. Už kiekvieną papildomą sustojimą, jei jis ne pagal kelią, paprastai prisidega nuo penkiasdešimt iki šimto eurų. Turėjau atvejį, kai reikėjo paimti daiktus iš Druskininkų, po to iš Vilniaus, o pristatyti į Braitoną, ne į Londoną. Maršrutas išsivertė kaip cirko numeris. Kaina padidėjo du šimtai eurų. Klientas supyko. Aš irgi supykau, nes buvau netyčia pasakęs, kad „turėtų būt paprasta“. (Ne, nebuvo paprasta.)

Ar reikia mokėti už kelių mokesčius ir keltą?

Hmm. Kelių mokesčiai... Na, Prancūzijoje ir Belgijoje tikrai reikia. Vokietijoje jei važiuoji per žemes... oi, čia turbūt ne. Per Beniliuksą... ten kažkokie klasifikatoriai. Na žodžiu, Europos kelių mokesčiai įeina į mūsų sąnaudas. Bet pats kirtimas – Eurotunelis ar keltas Doveris–Kalais – tai jūsų sąskaita arba mūsų, priklauso nuo sutarties. Dažnai aš pats nežinau iki galo, kaip ten su tais mažais skirtumais, nes kiekvienas vežėjas skaičiuoja kitaip. Geriausiai apsišnekėt prieš kelionę, kad nereikėtų Doverio pusėje rinkt centų iš kišenių.

Ar galima vežtis katę? Kiek tai kainuoja?

Katę galima. Šunį galima. Stiklinę akvariumą su žuvim – jau sunkiau. Gyvūnai nekeičia kainos drastiškai, bet reikia „Pet Passport“, mikroschemos, paskiepyt. Po Brexito švelniai tariant pasikeitė taisyklės, bet nežinau ar jau viskas stabilu. Tai reikia pasitikslint pas veterinarą. Kaina paprastai nekyla, jei gyvūnas keliauja su jumis salone. Bet jeigu turite penkias kates? Tada jau mikroautobusas pavirsta zoologijos sodo furgonu, ir gali reikėti papildomo leidimo. Buvau vežęs žiurkėną. Klientas labai jaudinosi. O mes važiavom per Lenkiją ir tas žiurkėnas spėjo pabėgt po sėdynę. Radom Krokuvoj.

Ar leidžiama vežtis alkoholį ir maisto produktus?

Į Angliją? Palaukit... na, Anglija čia Jungtinė Karalystė, o ten jau po Brexito muitai alkoholiui – tai nebe ES laisvas pervežimas. Butelis vyno kelionei turbūt praslys. Bet jei jūs vežate pilną mikroautobusą alaus ir šaldytuvų mėsos, muitinė užduos klausimų. Aš asmeniškai vengiu vežt maisto produktus, nes temperatūros kelyje svyruoja, o jei dar sustabdys muitininkai... ne, ne tas žodis. Ne pūs, o stabdys. Žiūrėkit, taisyklės griežtos. Alkoholis – limituotas. Neviršykit. Paprasčiausiai nerekomenduoju rizikuoti dėl keleto butelių degtinės.

Ar Brexit ką nors pakeitė kainose?

O, taip. Ne iš karto, bet pamažu. Muitinės procedūros grįžo, nors ne visos. Dabar popieriai – daugiau. Jei anksčiau varydavom per Prancūziją beveik nesustodami, dabar sustojimai Doverio pusėje ilgesni, nes tikrinama. Tai laikas, o laikas yra pinigai. Ar tai padidino kainas dvigubai? Ne. Bet šimtu ar dviem šimtais brangiau dabar nei prieš dešimt metų – tikrai. Dar tas svaras sterlingų šokinėjimas... Kai kurie vežėjai tiesiog paskaičiuoja kursą savo naudai. Tai šlifuoja kainų kraštus.

Ar reikia mokėti avanso ir kiek?

Trisdešimt procentų – standartas. Penkiasdešimt – jei brangesnis reisas arba artėja šventės. Aš nereikalauju pilnos sumos prieš važiavimą, bet žinau kolegų, kurie ima šimtą procentų. Ne visi jie sukčiai, kartais tiesiog buvo anksčiau apgauti. Bet avansas sako, kad klientas rimtas. Jei jūs užsakote, o po to atšaukiate paskutinę dieną, mes jau atmetėm kitus užsakymus. Taigi avansas daro skausmą abiems pusėms panašų. Nepasitikintys gali mokėt pavedimu, ne grynaisiais kažkam į rankas. Saugiau.

Kas telpa ir kaip supakuoti – praktiški dalykai

Kiek daiktų telpa į VW Transporterį?

Transporteris, priklauso, kokios kartos. T5, T6, T6.1... na, didžiausias variantas, ilgas ašis, aukštas stogas – ten tilps apie keturiolika kubinių metrų. Tai yra sunkiai įsivaizduojama, bet realiai du vidutiniai kartoniniai lagaminai užima maždaug kubą. Taigi aš skaičiuoju: sofa, kelios spintos, virtuvės komplektas, gal dar dviratis. Bet žmonės visada galvoja, kad daiktų mažiau, nei yra. Paskambina, sako, „mažai, tik dviejų kambarių butas“. Atvažiuojam, o ten fortepijonas. Vokas būna didesnis nei tikėtasi. Tokioms staigmenoms reikia būt pasiruošus.

Ar galima vežtis dviračius ir sportinę įrangą?

Dviračiai – taip, bet ratai nulipdyti arba nuleisti turi būt, kad nesipūtų. Ir geriausia su savo apsauga. Sportinė įranga, slidės, irklentės – viskas telpa, jei yra vietos. Kartais žmonės veža ir baidares, ir tada jau reikia galvot apie viršutinį bagažinę, o tai keičia aukštį, o kelių mokesčiuose... ach, čia vėl tos smulkmenos. Paprastai čia ne papildomas mokestis, jei telpa viduj. Bet jei reikia priekabos, kaina šokteli gerokai. Aš asmeniškai nerekomenduoju priekabų į Angliją, nes tuneliai ir keltai su jomis brangesni, ilgesni.

Ką reiškia „duris iki durų“ paslauga?

Skamba gražiai, tiesa? Mes atvažiuojame pas jus į kiemą arba prie laiptinių durų ir pristatome tiesiai į naująjį butą Londone. Teoriškai taip ir yra. Bet jei gyvenate aštuntame aukšte be lifto Londone, tada „iki durų“ tampa „iki laiptinės“. Nes nėra taip, kad du vyrukai neš dviejų šaldytuvą iki aštunto aukšto už dyką. Tai būna šioks toks susitarimo klausimas – ar klientas padeda, ar moka papildomai laiptiniam. Pas mus dažniausiai įskaičiuota, bet jei objektyviai – penki aukštai be lifto yra sporto salė, ne pervežimas.

Koks skirtumas tarp kombinuoto ir tiesioginio pervežimo?

Tiesioginis – mašina važiuoja iš taško A į tašką B. Jūsų daiktai yra vieninteliai arba su dar vienu keleiviu. Kombinuotas – tas pats mikroautobusas važiuoja per kelis miestus, surenka tris šeimas, po to važiuoja į Angliją. Jūsų spinta stovi tarp kažkieno sofos ir dėžių su batais. Pigiau, žinoma. Bet ilgiau, nes reikia važinėti. Ir rizika, kad kažkas svetimo krovinio padėtas ant jūsų stiklo staliuko. Aš pats tiesioginius mieliau renkuosi, bet jei biudžetas riboja – kombinuotas irgi gali būt tvarkingas, jei packing protingas.

Realybė kelyje – ko tikėtis važiuojant

Kokia reali kelionės trukmė Vilnius–Londonas mikroautobusu?

Teoriškai – trisdešimt valandų. Praktiškai – nuo trisdešimt iki keturiasdešimt penkių. Štai kodėl. Muitinė pasienyje. Keleiviai, kurie pamiršo pasą. Keltas vėluoja dėl oro sąlygų. Vairuotojas pavargsta, nes naktį vairavimas monotoniškas. Kartais sustojama miegoti. Aš asmeniškai nerekomenduoju verst žmogaus varyt be miego, nors kai kurios įmonės taip daro. Buvę atvejų, kad tas pats vairuotojas daro dvidešimt keturias valandas ir tada matote vietoje Londono jo mikroautobusą griovyje netoli Birmingham. Nebent labai skubu – leiskit žmogui pamiegoti pakeliui.

Ką daryti, jei vairuotojas nepasirodo sutartu laiku?

Skambint. Ir dar kartą skambint. Deja, taip nutinka, ypač kai renkatės ne įmonę, o „gražaus vaikino iš kaimyno grupės“ paslaugą. Yra buvę, kad vairuotojas paprasčiausiai pagiriose nepabunda. Arba mašina sugedo, o jis nenori to pripažint. Tada klientas skambina manęs klausdamas, ką daryt, nors samdė ne mus. Aš tada tiesiog atsidūstu. Rimtos įmonės siunčia alternatyvų vairuotoją arba mašiną. Bet jei skelbimas feisbuke be jokių kontaktų ir įmonės kodo... Sodra jų nežino, policija irgi. Pasirinkote riziką. Nebūna taip, kad pigu ir šimtu procentų saugu. Atsiminkit tai.

Ar daiktai tikrai saugūs kelyje?

Na, taip. Jei jie sukrauti taip, kaip mokama. Jei vairuotojas neskuba per vėjas kaip lenktynininkas. Jei... žiūrėkit, per dvidešimt metų buvo visko. Buvo atvejis, kai durų slenkstis nuo sofos sudraskė šaldytuvo kampą, nes daiktai sumesti be tvarkingos priežiūros. Visiškai sugadinta. Draudimas tai padengė, bet stresas klientui – neatsiperka. Yra tokių vairuotojų, kur krovinys laikomas kaip šiukšlynas gale. Geriausia, jei galit, nufotografuot daiktus prieš pakrovimą. Ir pasirašinėkite aktus. Tie aktai atrodo burokraatiškai, bet man jie išgelbėjo daug nervų.

Ar kaina skiriasi, jei pristatymas ne Londone, o Mančesteryje?

Taip. Londonas – centras, į jį važiuojam kaip į darbą. O Mančesteris, Braitonas, Birmingamas – jau atšakos. Kartais po trijų šimtų kilometrų Anglijoje, praleistų ne greitkelyje, o kamščiuose, prisideda laikas ir kuras. Šiaip kainų skirtumas gali būt šimtas, du šimtai eurų. Šiaurės Anglija nuo Doverio toliau nei man atrodo. Kartais aš pats nustebstu, kiek laiko reikia iki Liverpulio. Planuojat maršrutą – klausit konkrečiai, į kurį pašto kodą, ne tik į miestą. Anglijoje pašto kodas pakeičia viską.

Kaip nepasimesti rinkoje ir neprarasti daiktų

Kaip atskirti, kad įmonė sąžininga, o ne fejerverkai skelbime?

Įmonės kodas. Sodros skolos nedidelės galima pažiūrėti. Pasiūlymas rašytas el. paštu, o ne tik žinute. Draudimo polisas, jei prašot, parodo. O jei skelbime tik aštuonios nuotraukos iš Google ir kaina „200 eur į Angliją, viskas įskaičiuota“ – na, čia arba melodija be fonogramos, arba apgavystė. Buvau matęs tokių, kurie pasiima užsakymą, o paskui rinkoje parduoda keturis kartus brangiau tikram vežėjui. Klientas galvoja, kad pigiai gavo. Realiai jis dar nieko negavo. Patikrinkit, ar yra internetinė svetainė, ar adresas yra realus, o ne parkas. Nepykit, kad klausiu tiek, bet paskui sutaupysit nervų.

Ką daryti, jei daiktas sudužo per važiavimą?

Pirmiausia – faktūra, aktas, nuotraukos. Jei neturite parašyto važtaraščio su daiktų aprašymu, turite problemą. Rimtos įmonės turi draudimą, bet draudimas dažnai dengia ne viską, o tik tai, kas buvo deklaruota. Buvo atvejis, kai klientas pats supakavo stiklinę vitriną į laikraščius. Aš tuos laikraščius ir sakiau – čia ne protective medžiaga. Vitrai supleškėjo ties Lille. Draudimas atsisakė mokėt, nes pakavimas brokas. Teisybė. Jei pakuojat patys – mokate savo riziką. Jei pakuojam mes – kita kalba. Bet brangesnė, žinoma.

Ar verta palyginus samdyti furgoną ar siųsti kurjerį?

Jei daiktų iki dviejų kubų ir sveria iki keturiasdešimt kilogramų – kurjeris gali būt net pigiau. Bet jei tai baldai, technika, šeimos stuff – mikroautobusas laimi. Kurjeris krauna kartu su šimtu kitų siuntų. Jūsų dėžė gali atsidurti po šaldytuvu. O mikroautobusas yra tik jūsų (arba pusiau jūsų, jei kombinuotas). Aš sakau – jei vertinate ramybę ir kad daiktai atvyktų ne sutraiškyti, furgonas geriau. Bet biudžetui draugiškiausia kartais išvis parduot baldus čia ir nusipirkt ten. Rimtai.

Ar galima derėtis dėl kainos?

Galima. Bet ne kaip turguje. Jei kaina iškart krenta ketvirtadaliu – tai buvo didelė marža, ir jūs buvote apgaudinėjami nuo pradžių. Aš galiu šiek tiek reguliuoti, jei laikas lankstus, jei patogu paimti, jei ne sezonas. Bet jei norite sumos kaip už autobuso bilietą – nebus. Kartais klientai sako „bet internete radau pigiau“. Gerai, rinkitės tą. Po to grįžta, kai tas pigesnis dingo. Aš tada nededu jokio antiekstra mokesčio, bet ir nuolaidų nebededu. Teisybė turi kainą.

Kaip pasiruošti, kad kaina nesužoktų paskutinę minutę?

Visą tiesą pasakykit iš karto. Jei turite pitbullį, pasakykit. Jei ketvirtas aukštas be lifto, pasakykit. Jei reikia atvežti į namą, kurio gatvė – kaip velniškai siaura, o mašina netelpa – pasakykit. Nes tada prisideda laikas, rankų darbas, ir žmogiškai supyksta vairuotojas. Kartais mes paskui skaičiuojam ne daugiau, bet klientas jaučiasi apgautas, nes nesitikėjo. Atsakykit į visus klausimus sąžiningai, nufotografuokit daiktus, pasakykit svorį apytiksliai. Tada kaina – akmenyje. Na, beveik akmenyje. Nuovargio koeficientas neįskaičiuotas.

Ar reikia specialaus leidimo vežti asmeninius daiktus į Angliją po Brexit?

Sakyčiau – ne visai leidimas, bet deklaracija. Muitinėje reikia nurodyti inventorių. Jei daiktai naudoti, jūsų asmeniniai – paprastai neapmokestinami. Bet jei vežate naujus baldus, dar niek neatpakuotus, muitininkai gali pagalvoti, kad parduodat. Ir tada prasideda įkainiai. Aš nesu muitinės agentas, tiksliai nepasakysiu kiekvieno atvejo. Kartais pakanka sąrašo lietuvių-anglų kalba. Kartais reikia C88 formos ar kažko panašaus, nors po naujųjų susitarimų tai... na, tikrinkit prieš kelionę. Geriau permokėt konsultacijai nei palikt daiktus pasienyje.

Kokia pagrindinė klaida, kurią žmonės daro rinkdamiesi pervežimą į Angliją?

Jie lygina tik kainą. Tašk. Dvidešimt ketveri metai, rodantys, kad pigiausias variantas dažniausiai baigiasi ašaromis arba teismu. Antra klaida – tikėtis, kad viskas įsitemps į vieną vakarą. Neįsiteps. Geriau paklauskite, KAS veža, o ne tik KIEK. Ar turi įmonė kodą? Ar vairuotojas žino, kur yra Eurotunelis? (net juokinga, bet buvo pusantrų metų atgal vaikinas, kuris manė, kad į Angliją galima tiltu per baltiją… na, iš bėdos, bet ne, tai ne). Rinkitės patirtį, o ne tik reklamą. Sutaupysite nervų ir apsaugosite savo daiktus. Kartais ta ramybė kainuoja dvidešimt procentų brangiau, bet verta.

Išvada

Štai taip ir susidėlioja kainos už mikroautobusų paslaugas: pervežimas į Angliją nėra kelionė į pajūrį. Čia daugybė kintamųjų – nuo kuro kainų iki to, ar jūsų laiptinėje yra liftas. Nepirkite katės maiše, nors lyg ir girdėjau, kad kates vežt galima, bet čia ne apie tai. Rinkitės ne pagal skelbimą, o pagal tai, kas jums yra svarbiausia – pinigai, laikas ar ramybė. Dvidešimt ketveri metai verslo moko vieno: pigiausias variantas beveik niekada nėra pigiausias. Sėkmės renkantis.