Kainos mikroautobusų pervežimams į Angliją – ar tikrai tokios konkurencingos, kaip atrodo?

Jau keturiolika metų leidžiu mikroautobusus ir didesnes mašinas į užsienį, daugiausia į Angliją. Pastaruoju metu skambučių daugėja, nes žmonės mato skelbimus – pilnas krovinys į Londoną nuo septynių šimtų. Skamba gerai, bet aš visada sakau: kainos mikroautobusų pervežimams į Angliją atrodo žemos tik tol, kol nepradedi skaičiuoti viską, kas slypi už to skaičiaus. Šiame tekste bandysiu atsakyti į klausimus taip, lyg sėdėtume prie stalo, nes būtent taip visa tai ir išaiškėja.

Pirma – apie pinigus ir ką jie reiškia

Kiek dabar kainuoja pilnas mikroautobusas iš Vilniaus į Londoną?

Žiūrėk, priklauso nuo sezono. Šiuo metu pilnai apkrautas mikroautobusas dažnai kainuoja nuo devynių šimtų iki tūkstančio dviejų šimtų eurų. Žiemą galima rasti pigiau, o vasarą pamiršk. Studentui vežiau daiktus į Bristolį lapkritį – sumokėjo aštuonis šimtus penkiasdešimt. Tas pats maršrutas liepą būtų buvęs tūkstantis. Kuras, keltas, popieriai, nakvynės – viskas kainuoja. Jeigu kas nors siūlo šešis šimtus, rimtai pagalvok, ar ten vairuotojas apskritai valgo.

Ar visada pigiau nei didelė fura, jei turi tik pusę būto?

Toks mitas gyvuoja. Mikroautobusas nėra maža fura – kelionės laikas panašus, keltas toks pats, vairuotojui reikia nakvynių. Kartais žmonės skambina: man tik sofa, spinta ir keturios dėžės. Aš pasižiūriu – tai jau beveik pusė mašinos. Tuomet nebeturi prasmės sukti mikroautobuso vien dėl kelių daiktų. Geriau rinktis dalinį krovinį didesnėje mašinoje. Kainos mikroautobusų pervežimams į Angliją konkurencingos tik tada, kai mašina važiuoja pilna.

Kodėl vieni prašo 800, o kiti 1400? Kur čia logika?

Logikos yra. Pigūs – arba pradedantieji, arba tie, kurie turi tuščią grįžtamąjį reisą ir kimba bet ką. Brangūs – dirba legaliai, turi draudimus ir tvarkingą mašiną. Pažįstamas važinėjo su devynmete „Vito“, kurios grindys braškeno. Jis pūtė kainas žemyn, bet daiktai judėdavo atitinkamai. Jeigu tarp pasiūlymų trys šimtai eurų skirtumas, klausk, koks mikroautobusas ir ar jame yra tvirtinimo keliai. Jei ne – rinkis kitą variantą.

Ar keltai į tą pusę dabar labai pakėlė galutinę kainą?

O taip. Po pandemijos keltų įkainiai šovė į viršų – nebe du šimtai penkiasdešimt, o dažnai keturi šimtai ir daugiau į vieną pusę. Kartais klientai piktinasi, bet aš parodau čekį. Eurotunelis brangesnis, bet greičiau. Keltas pigesnis, bet tenka laukti. Vienas vairuotojas pasakojo, kad Calais... ar ten Doveris... ta prasme, tiltas toks – buvo užtrukęs trylika valandų eilėje. Visa tai kainuoja ir vėluoja.

Ar reikia atskirai mokėti už muitinės dokumentus?

Dažniausiai ne, jei dirbi su normalia įmone. Mes tuos mokesčius įskaičiuojame į bendrą sumą. Bet yra tokių, kurie meta žemą kainą, o paskui priduria – dar reikia sumokėti už eksporto deklaraciją. Tai papildomi šimtas ar du. Aš to nedaryčiau, nes tai kaip sąskaita be meniu kainų. Tikrasis vykdytojas viską sudėlioo... sudėlioja atskirai iš pradžių. Jei ne – rinkis kitą, kur viskas aišku iš karto.

Ar kuro kainos dabar leidžia išvis planuoti fiksuotą kainą?

Leidžia, bet mes darom atsargiai. Dyzelis šokinėja kaip pasiutęs. Pasirašai šiandien – rytoj jis brangsta. Dėl to kainos mikroautobusų pervežimams į Angliją galioti dviem – keturioms savaitėms. Ilgesniam laikui įtraukiame sąlygą dėl kuro korekcijos. Vienas klientas pyko, bet po mėnesio padėkojo, nes pats matė, kad degalinėse litras šoktelėjo dvidešimt centų. Fiksuotos kainos – svajonė, kuri realybėje kažką nuskriaudžia.

Mikroautobuso logika – ar jis tikrai tinka jums?

Kiek kubų daiktų tilpa į tokį perkraustymo mikroautobusą?

Standartinėje mašinoje – apie dvylika – keturiolika kubinių metrų, priklauso nuo modelio. Tilps standartinis vieno kambario butas, gal kiek daugiau. Buvo atvejis, kai vilniečiai bandė sutalpinti dviejų kambarių butą. Prikaustėm, bet atsisakė dviračio rėmo ir seno foteliuko. Verta apskaičiuoti prieš skambinant. Aš dažnai klausiu – o turite sofą-lova? Jei taip, tai jau minus keturi kubai. Jie praryja erdvę kaip juodoji skylė.

Ar gali du žmonės važiuoti kartu su baldais?

Gali, jei lieka vietos priekyje. Mūsų mikriukuose paprastai trys sėdimos vietos. Bet jei krovinys iki lubų – kas belieka? Žmonės kartais įsivaizduoja, kad sėdės ant sofos kaip karietoje. Realybė kita – vietą užima dėžės. Pernai du jaunuoliai važiavo į Mančesterį. Vienas sėdėjo šalia dėžių, antras – beveik ant skalbimo mašinos. Ne itin patogu, bet sutaupė skrydžio pinigų. Svarbu pranešti iš anksto, nes keleiviai – ne daiktai, o dokumentuose turi būti.

Ar oro uoste gali pasiimti tave, jei skrydis vėluoja ir turi daiktų su savimi?

Tai jau painu. Mikroautobusas nėra taksi. Stanstede ar Hitrou stovėjimas kainuoja, o saugumas neleidžia tiesiog pasikrauti prie terminalo. Buvęs klientas atskrido vėlai, o aš jau buvau Doverio link. Teko sutarti kitą dieną – daiktus padėjau sandėlyje. Patarimas: neplanuok atvykimo tą pačią dieną, kai važiuoja daiktai. Arba pasirūpink, kad kas nors priimtų bute Londone. Kitaip gausi stresą dovanų, nors kainos mikroautobusų pervežimams į Angliją buvo mažos.

Ar mikroautobusas greičiau praeina muitinę nei fura?

Nebūtinai. Šiaip mašina mažesnė – gal ir juda greičiau uoste. Bet muitinė tikrina pagal rizikos kriterijus, ne pagal dydį. Kartais mažą busiuką stabdo dažniau, nes atrodo įtartinai pigus variantas. Didelė fura su tvarkingais popieriais praleidžiama be žvilgsnio. Prieš porą savaičių kolega su „Crafter“ laukė Calais pusdienį, nes deklaracijoje buvo klaida vienu skaitmeniu. Fura tuo metu praėjo. Mažesnė technika nereiškia mažiau biurokratijos pasienyje.

Koks didžiausias svoris, kurį mikriukas dar gali tempti be problemų?

Šitoj vietoj aš nesu šimtu procentų tikras, nes skirtingos taisyklės priklauso nuo techninės vizos. Apytiksliai – jei kalbam apie tris su puse tonų mašiną, kuri važiuoja su B katę... kategorija, tuomet dažniausiai iki tūkstančio dviejų šimtų kilogramų. Nors žinau, kad kai kurie tempia daugiau, bet čia jau rizika muitinei. Verčiau du kartus parvažiuoti nei susimokėti baudą Prancūzijoje. Ten baudos – ne pokštas. O Anglijoje jei patikrins... geriau nepasitikrinti.

Ar tinka vežti pianiną mikroautobusu? Vienas klientas kažkada klausė...

Pianinas. Žiūrėk, jei vertikalus ir ne koncertinis – galima, bet jis suryja du – tris kubus ir sveria toną. Tą klientą atsimenu – jaunas vaikinas iš Kauno, paveldėjo močiutės pianiną. Vežėm. Bet praradome vietą maždaug penkiolikai dėžių. Ir dar reikėjo specialių diržų. Pavyko, tačiau aš nuo to laiko visada klausiu: o ar tikrai verta? Kartais parduoti čia ir nusipirkti ten pigiau nei tempti. Skamba šiurkščiai, bet faktas, kurį verta pagalvoti perkraustantis.

Blogi pavyzdžiai ir kas baisaus yra rinkoje

Ar teko matyti, kad dėl blogo pakavimo viskas atvažiavo sudaužyta?

Teko, ir ne kartą. Baisiausia buvo kai klientas pats supakavo viską į maišelius iš parduotuvių. Stikliniai indai, rankdarbiai, keramika. Anglijoje atidarome duris – atrodo kaip po sprogimo. Mikroautobuse daiktai laksto kitaip nei furoje, nes vairuoja aktyviau, stabdo dažniau. Jei dėžė netinkamai sutvirtinta, ji prasisuks ir nuneš viską. Mūsų komanda visada atsineša savo medžiagą. Arba bent pamokom kaip pakuoti. Nes jei ne – ašarų bus daugiau nei daiktų vertės.

Kodėl kai kurie pervėžėjai paprasčiausiai neatvažiuoja sutartą dieną?

Rinka pilna pašaukų. Atsiprašau už žodį, bet kitaip nepavadinsi. Duoda skelbimą, pasiima avansą, o tada paaiškėja, kad neturi laisvos mašinos. Arba rado kitą klientą, mokantį daugiau. Buvo atvejis, kai moteris iš Klaipėdos lauke dvi dienas – pervėžėjas neatsiliepė. Teko skubiai gelbėti. Normali įmonė duoda sutartį, sąskaitą, turi biurą. Tie, kas siūlo stebuklingai mažas kainas mikroautobusų pervežimams į Angliją, dažnai yra arba perdegę, arba sukčiai. Patikrink rekvizitus.

Ar daiktų draudimas mikroautobuse – ne tik papildomas biznis?

Daug kas galvoja, kad draudimas – mulkinimas. Aš irgi taip galvojau pirmus trejus metus. Bet tada pamatiau, kaip kolegos mašinoje suplyšo vandens žarna ir apliejusi dujinę panelę sugedo. Draudas padengė tris tūkstančius eurų. Kurios pusės tu – aš suprantu. Bet jei veži šeimos turtą, draudimas yra ne prabanga. Jei kas atsitiks vairuotojui, jei bus avarija – dėl dviejų šimtų eurų nepasigailėsi, kad apsidraudei. Tikrai taip.

Kaip atskirti tikrą vykdytoją nuo to, kuris tik perparduoda?

Paprasta. Paklausk, kokiu numeriu važiuos mašina ir ar gali su vairuotoju susitarti tiesiogiai. Jei pradeda šnekėti apie centrą, biurą, koordinatorių – gali būti perpardavinėtojas. Nieko blogo su agentūra, bet kai kaina eina per tris rankas, ji auga, o atsakomybė nyksta. Aš mieliau dirbu tiesiogiai. Klientas žino mano vardą, aš žinau jo adresą. Jei kas – skambinam vieni kitiems, ne per sekretorę. Tai sumažina kainą ir didina pasitikėjimą. Nors agentūros irgi būna sąžiningos.

Ar pasitaiko, kad kaina pakyla kai daiktai jau sukrauti? Mačiau taip.

Taip, ir tai – pats baisiausias scenarijus. Sėdi klientas, viskas supakuota, mikroautobusas prie durų, o tada vairuotojas sako – o pamiršau, kad antrasis aukštas be lifto, mokėsit papildomai. Arba svoris viršytas, nors niekas netikrino. Šitie dalykai vyksta su neaiškiais vežėjais. Mes visada važiuojame apžiūrai arba prašome nuotraukų. Kaina kinta tik tuo atveju, jei klientas pridėjo daiktų. Bet ne tada, kai viskas jau pakelta ant kelio. Tai ne konkurencija, o šantažas grynas.

Ar Brexit labai apsunkino asmeninių daiktų vežimą mikroautobusu?

Apsunkino, bet ne katastrofiškai. Reikia prekybinių dokumentų arba EORI numerio dažniausiai. Bet jei pirmas jūsų važiavimas – nėra taip baisu, kaip atrodo. Mūsų biuras paruošia popierius. Problema su maistu, augalais ir alkoholiu – tai gali užstrigti. Vienas klientas vežė dvidešimt butelių naminių slyvų – teko palikt Dunkerke. Gaila, bet taisyklės. Kainos mikroautobusų pervežimams į Angliją nepakilo stipriai dėl Brexit, bet popierizmo padaugėjo. Vairuotojas dabar ne tik vairuoja, bet ir pusę dienos praleidžia muitinėje.

Dokumentai, laikas ir Londono realybė

Kiek realiai važiuoja mikroautobusas iki Birmingemo su visa eile?

Be eilių – apie dvidešimt dvi – dvidešimt keturias valandas. Su keltu ir formaliu, realiai dvidešimt šešias – trisdešimt dvi. Vairuotojai privalo laikytis tachografo, kas dešimt valandų pertraukos. Ne taip kaip seniai, kai varydavo tol, kol akyse temsta. Kartais klientai piktinasi – kodėl ne per naktį. O todėl, kad baudos Britanijoje už tachografą – begalinės. Be to, ten kamščiai nejuokai. Karta buvom užstrigę keturias valandas M1 dėl avarijos. Atrodo, smulkmena, bet visą dieną suvalgo.

Ar reikia CMR važtaraščio, ar pakanka sąskaitos?

CMR – ne šiaip popierius, o tarptautinė konvencija. Net mikroautobusui, vežančiam asmeninius daiktus, verta turėti. Aišku, jei tai draugo pagalba – kas kita. Bet jei moki už paslaugą – prašyk CMR. Jame įrašyta atsakomybė, aprašyti daiktai, svoris. Jei be jo – gali teisintis vėliausiai. Aš kai pradėjau dirbti, irgi kartais pamiršdavau. Dabar tai automatiškai. Klientas gauna egzempliorių, mes pasiliekame kopiją. Tai kainuoja nieko, bet suteikia ramybę kelyje.

Kada geriausia užsisakyti, kad kainos būtų mažiausios?

Lapkritis, vasario pradžia, kovo vidurys. Tarp švenčių ir vasaros sezono. Tuomet visi nori užsidirbti, o klientų mažiau. Birželis ir rugpjūtis – išpirkti du mėnesiai į priekį. Kartais net nebepriimu skambučių, nes per daug norinčių. Jei gali planuoti – daryk tai mėnesiu prieš. Taip gauni geresnę kainą ir laiko pasiruošti. Skubūs pervežimai visada brangesni, nes reikia persukti grafiką. Tai kaip lėktuvo bilietai – ankstyvas pirkimas moka dividendus.

Ar Anglijos muitinė tikrina asmeninius daiktus ar tik formalumą?

Tikrina, ir gana rimtai. Ypač Doveris. Buvo atvejis, kai klientas vežė orapūtę masažui – deklaracijoje rašė „buitinė technika“. Muitininkai pamatė naują aparatą supakuotą dėžėje su etikete. Prisiskyrė prekybai. Teko aiškinti, kad asmeniniam tikslui. Užtrukome tris valandas. Jei daiktai seni, naudoti, apipūsti – problema mažesnė. Bet naujas daiktas dėžėje su instrukcija – jau įtartina. Kartais jie tik imituoja kontrolę, o kartais iškrauna pilnai. Laiko turi turėi atsargos.

Ar galiu patikėti raktus vežėjui, jei pats dar neužsienyje?

Tai subtilu. Aš asmeniškai to nesiūlyčiau pirmą kartą sutiktam žmogui. Yra buvę klientų, kurie atsiuntė raktus per kurjerį į mūsų biurą. Mes atrakiname, įnešame, užrakiname. Bet tai jau po kelių metų bendravimo. Pirmą kartą verčiau pakviesk kaimyną. O jei tikrai reikia – užfiksuok viską vaizdo įraše. Nes jei dings dirbinys – bus labai nejauku abiem pusėm. Pasitikėjimas reikalingas, bet turi eiti iš abiejų pusių. Aš pats atidaryčiau duris tik jei žmogus jau pažįstamas.

Kaip būna, kai nėra kur sustoti Londone krautis? Tai beprotybė ten.

Čia mano mėgstamiausia tema. Londonas – puikus gyventi, baisus krautis. Raudonos linijos, zonų apribojimai, po penkių minučių kviečia apsaugą. Kartais tenka krauti iš toli, vežimėliais tempti. Vieną kartą Noting Hil vežiau sofą. Radau vietą tik už trijų kvartalų. Tris valandas tempėm. Klientas norėjo padėt, bet draudimai griežti. Kainos mikroautobusų pervežimams į Angliją nepastebi tokių niuansų, bet vairuotojas privalo žinoti, kur galima bent trumpai sustoti. Kitaip pervėžimas virsta treniruote su vežimėliu.

Žiūrėk, kainos mikroautobusų pervežimams į Angliją šiuo metu tikrai nėra kosmosas, jei žinai, ko ieškai. Bet konkurencinga kaina dar nereiškia gero rezultato. Renkiesi ne skaičių, o žmogų, kuris tuos daiktus nuveš sveikus. Aš mieliau dirbu su tais, kurie supranta, kad pervežimas – tai ne eilinis krovinys, o jų gyvenimo dėlionės dalis. Skambink, jei ką – pasikalbėsim konkrečiai. Atrodo visaip būna, bet kartu ir gerai, kai žinai.