Kada bus pristatyti baldai į Angliją? Realūs terminai ir kas nutinka pakeliui

„Kada bus pristatyti baldai į Angliją? Per kelias dienas.“ Šitą sakiniu mane pasitinka beveik kiekvienas klientas. Dirbu tarptautinių perkraustymų srityje jau dvidešimt trečius metus, tad galiu pasakyti – atsakymas visada toks pats: tai priklauso. Nuo daugybės dalykų. Nuo kiekio, nuo maršruto, nuo metų laiko ir net nuo to, ar Doverio sąsiauryje šiandyk nebus rūko. Vieni vežėjai sako „trejeta dienų“, kiti – „savaitė“. Tiesa paprastai slypi kažkur per vidurį. Žmonės nori aiškių datų, bet aš galiu pasiūlyti tik tikėtinus intervalus. Jei kas nors žada per 48 valandas garantuotai – ausis pastatykite. Žemiau – atsakymai į klausimus, kuriuos tikrai norėsite užduoti prieš pakraudami sofą.

Apie pristatymo laiką – skaičiuojam realiai

Kada bus pristatyti baldai į Angliją? Per kelias dienas galima tikėtis?

Jei gerai susiklosto viskas – mašina pilna, vairuotojas pailsėjęs, muitinė funkcionuoja kaip laikrodis – iš Lietuvos iki Londono galima ir per tris keturias dienas. Bet aš sakau klientams: planuokite penkias, o jei atvažiuos anksčiau – džiaugsitės. Grupinis krovinys dažnai renka iš kelių miestų, tai prideda dieną. Į Edinburgą ar Absą aišku, kad ilgiau nei į Londoną. „Kelios dienos“ yra graži frazė, bet reikia suprasti, kad tai langas, o ne pažadas. Būna atvejų, kai penktadienį krauname, o kitą trečiadienį klientas skambina piktas. Klausia, kur baldai. Atsakau – pasienyje. Toks jau tas darbas.

O jei mano baldai keliaus furgonu, o ne sunkvežimiu – ar greičiau?

Furgonas greitesnis tik tuo, kad gali nepastovėti didelėje eilėje Doverio uoste. Kita vertus, furgonai skirti mažesniems kroviniams – jei vežate tris spintas ir kampą, tikriausiai tilpsit, bet jei dar plius komoda, jau gali pritrūkti vietos. Aš asmeniškai mieliau renkuosi mažą vilkiką su fere – tada ir krovinys saugus, ir greitis panašus. Furgonų vairuotojai kartais bando per greitai – nuvažiuoja į antrą apsaugos poilsį ir tada dienos pabaigoje jau šlubuoja. Nežinau kaip jums, bet man tokie dalybai kelia įtarimą.

Kiek realiai trunka kelias iš Lietuvos krovininiu iki Anglijos?

Kalbant apie gryną vairavimą, apie du tūkstančius du šimtus kilometrų iki Londono. Vairuotojas per dieną gali numinti aštuonis šimtus, bet tik legaliai. Tachografas, poilsio laikas, visa tai. Praktikoje išvažiuojama antradienio vakarą iš Vilniaus, trečiadienį pravažiuoji Lenkiją, ketvirtadienį ryte esi Prancūzijoje, po pietų – Doveris, vakare jau Anglijoje. Bet tai idealus scenarijus. Prisimenu vieną reisą – važiavom iš Kauno, surinkom dar krovinius Šiauliuose (ar gal ten buvo Panevėžys? Nenoriu meluoti), dėl to pusantros paros prisimestom. Realiai – keturios penkios dienos.

Ar savaitgaliai įskaičiuojami į pristatymo terminą?

Paprastai ne. Jei jums sako „penkios darbo dienos“, tai reiškia savaitę kalendorinių. Šeštadieniais ir sekmadieniais didieji sunkvežimiai stovi, nors Lenkijoje dar kai kas važiuoja. Anglijoje savaitgalį pristatyti – įmanoma, bet už papildomą mokestį. Klientams tai dažnai nepatinka, bet aš klausiu: ar jūs patys norit iškrauti sofą šeštadienio rytą, kai lyja? Aš ne. Vieną kartą Londono centre šeštadienį bandėm pristatyti – centro prekyba, savaitgalis, kamščiai. Likom stovėt. Geriau jau pirmadienis.

Kodėl vieni man sako tris dienas, o kiti – savaitę?

Nes vieni kalba apie tiesioginį reisą, o kiti apie grupinį. Tiesioginis reisas – jūsų baldai vieni, vairuotojas važiuoja tiesiai pas jus. Brangu, greita. Grupinis – surenkama iš kelių klientų, sukraunama dideliam fure, išvežiojama po truputį. Pigiau, bet lėčiau. Dar yra pusiau tiesioginiai. Aš pats visada siūlau pažiūrėt į balansą: jei turit dvi sofas ir šaldytuvą, gal verta fūrą. Jei tik viena spinta – grupinis. Žmonės kartais nori greičio už grupinės kainą. Tokių stebuklų nebūna, deja. Bent jau pas manęs. (O gal būna, bet aš netikiu tokiems.)

Kas nutinka kelyje – vėlavimai ir staigmenos

Ar muitinė po Brexit vis dar stringa ir dėl to vėluoja pristatymas?

Aha, stringa. Ne taip kaip pradžioje, kai viskas buvo chaoso, bet vis dar. Neeilinėje eilėje Doverio gali stovėt dvi tris valandas dokumentų tikrinimui. T1 forma, eksporto deklaracijos – reikia, kad viskas sutaptų. Kartą vairuotojas pamiršo popierlapį – pralaukėm penkias valandas. Ar dabar tiksliai taip yra, nesu šimtu procentų tikras, nes procedūros šiek tiek keičiasi kiekvienais metais, bet principas – biurokratija užima laiką. Planuokite papildomą dieną dėl to. Kai kurie klientai pyksta, bet aš į tai žiūriu kaip į orą – nei pakęsi, nei pamaloninsi.

Ką reiškia grupinis krovimas ir kodėl dėl jo gali pakrypti visi terminai?

Va čia tai mano mėgstamiausia tema. Grupinis krovimas – kai fure sudėta dešimt užsakymų. Ir štai pirmasis klientas Kaune nepasiruošęs – vairuotojas laukia valandą. Kitas klientas Vilniuj apskaičiavo tūrį neteisingai, baldai netelpa, reikia perdėliot. Ir štai – pusiaudienis, o maršrutas jau atsilikęs trims valandoms. Anglijoj tada viskas lyg dominokauliai: jei pirmas iškrovimas Birmingeme užtrunka, vėluoji į Londoną kitą dieną. Aš matęs situacijų, kai dėl vieno neišmiegojusio kliento vėluoja pristatymas trims žmonėms. Tai realu. Labai realu.

Ar oras gali paveikti pervežimą į Angliją?

Gali, ir dar kaip. Ne tiek Lietuvoje ar Lenkijoje, kiek ties Prancūzijos pakrante. Dunkerke, Calais – ten vėjas sustabdo keltus. Praėjusį žiemą buvo toks rūkas, kad keltai neplaukė parą. Jūsų baldai sėdi uoste. Ar aš galiu kontroliuot rūką? Negaliu. Kartą snygis Ispanijoje (nors apie Angliją kalbam, bet principas tas pats) užblokavo autostradą. Nepatogu, bet faktas – žiemą rizika didesnė. Vasarą geriau, nors tada karščiai ir vairuotojai greičiau pavargsta. Tai... taip, oras daro įtaką.

Kada vairuotojo poilsio laikas tampa problema?

Kiekvieną kartą, kai kas nors galvoja, kad vairuotojas yra robotas. Keturios su puse valandos vairavimo, tada pertrauka. Per parą – tik tiek. Tachografas šiandien skaitmeninis, nieko neišmausi. Aš vieną sykį turėjau vairuotoją, kuris bandė... na, nebandė, tiesiog skubėjo. Pasiekė Doverį, bet poilsio valandų neturėjo. Stovėjo tris valandas prie keltų terminalo, nes negalėjo pravažiuoti. Klientas paskambino, pyko. Aš pykau ant situacijos. Daugiau tokių „herojų“ nebeimu. Teisybė – poilsis yra ir saugumui, ir terminui. Paradoksas, bet taip yra.

Ar saugūs mano baldai kelyje per Prancūziją?

Jei tinkamai užtvirtinti – saugūs. Bet Prancūzija turi tokių vietų, ypač prie sunkvežimių stovėjimo aikštelių, kur... na, skaitykite naujienas. Aš nebūsiu visiškai atviras, bet buvę atvejų, kai nutempti arba apvogti kroviniai. Geros įmonės naudoja GPS, antspaudus, plombas. Bet jei renkatės pigiausią variantą iš skelbimų portalo – jūsų rizika. Aš siūlau paklausti draudimo. Jei vežėjas kukuoja akis ir sako „bus gerai“ – pabėkit. Rimta įmonė atsakys aiškiai. Tai nepatogus dalykas, bet jį reikia žinot.

Kaip sužinoti, kur yra mano baldai kelyje?

Rimos įmonės turi GPS sekimo sistemas, bet ne visada jūs, klientas, matote realų žemėlapį. Dažniausiai skambinate vadybininkui, o jis skambina vairuotojui. Kartais atsakymas būna „kur nors Vokietijoj“ – ir tai normalu, jei vairuotojas apvažiavo kamščius. Aš pats klientams sakau – jei labai nervinat, klauskite kasdien, bet nepaskambinkite kas valandą. Vairuotojai nemėgsta, kai spaudžiama per telefoną. O ir aš nemėgstu, kai manęs kas pusvalandį kamuoja dėl koordinates. Pasitiki arba ne. Jei ne – rinkitės kitą vežėją.

Kad nepakenktum baldams – ruošimasis

Ar turiu baldus išardyti prieš pakraunant į Angliją?

Šiaip nebūtinai, bet labai rekomenduoju stumdomų durų spintas ir didelius modulius. Anglijos namuose durų angos siauresnės nei Lietuvos. Aš atsimenu vieną butą Velse, ten koridoriulus toks siauras, kad neiškrovus spintos kampų, nebūtum prinešęs iki svetainės. O jei IKEA baldai – tikrai ardykite, kitaip plokštės įlūš transporto metu. Vieną kartą klientas sakė „o, jie tvirti“, atvažiavus – šonai išsilankstę kaip blynai. Gaila, bet nenoriu, kad taip nutiktų. Geriau porą valandų suktuviu pasidarbuot.

Ar vežėjas turi pakavoti baldus, ar tai mano atsakomybė?

Standartiškai – jūsų. Nors mes, perkraustymų įmonės, turime pakavimo paslaugą, bet reikia apie tai kalbėti prieš užsakant. Ne tada, kai vairuotojas jau atvažiavęs ir stovi su pakavimo popieriumi rankose, o jūs stebitės. Kartoniniai kampai, burbulinė plėvelė, kilimėliai – tai kainuoja. Jei vežate už maždaug tūkstantį eurų, pakavimas gali būt įskaičiuotas. Jei grupinis pervežimas pigesnis – tikėkitės, kad baldai turi būt paruošti. Taip jau klientai mėgsta atiduoti neplautą šaldytuvą ir tikėtis stebuklo. Ne, neveikia taip.

Ką daryti, jei pristatymo metu negaliu būti namie?

Problema. Bet sprendžiama. Galima nurodyti draugą ar kaimyną, kuris priims. Galima suderėti kitą datą, bet už tai gali reikėti mokėti papildomai – apie šešiasdešimt iki šimto svarų. Kartais vežėjas sutinka palikti verandoje, jei saugu, bet tada rizika lieka jūsų. Aš asmeniškai siūlau tiesiog planuotis. Jei žinot, kad pristatymas bus tarp trečiadienio ir penktadienio, pasakykit darbui, kad reiks paimti laisvą. Nenoriu būti piktas, bet baldai kerta kanalą dėl jūsų – turėkit pagarbos procesui.

Ar galiu į tą pačią mašiną sukrauti ir dviratį, ir spintą, ir augalus?

Galit, bet aš prie augalų būsiu atsargi. Po Brexit gyvi augalai – galvos skausmas. Muitinė gali neįleist, gali reikėti fitosanitarinių pažymų. O be to, augalai žus transporto metu. Turėjom atvejį, kai klientė vežėsi fuksiją į Londoną. Graži fuksija. Muitininkai pažiūrėjo, pakraipė galvas, atseit be leidimo. Teko palikt Doverio konteineryje. Gaila gėlės, bet... Dviratis ir spinta – prašom, bet tvirtinkit. Ypač dviratį prie sienos, nes kitaip grandinė subraižys sofą. Augalų – aš nevežčiau. Rimtai.

Kaip atskirti rimtą vežėją nuo chaltura?

Paklauskite apie CMR draudimą. Paklauskite, ar turi tarptautinių pervežimų licenciją. Jei žmogus ima telefoną ir sako „radom gerų klientų per Facebook“ – pabėkit. Rimta įmonė turi sutartis, sąskaitas, adresą. Dar vienas dalykas – ar jie matuoja tūrį prieš pateikdami kainą. Jei taip – gerai. Jei meta atsitiktinį skaičių – blogai. Aš žinau rinką, ten yra tikrų banditų be jokio draudimo. Jei nutiks bėda – jūs liksit su sulamdyta sofa ir teismais, kurių neapsimoka net pradėt. Būna liūdnų istorijų.

Kainos, draudimas ir tai, ko niekas nepasako

Kodėl vieni prašo tris šimtus, kiti – aštuonis šimtus eurų?

Nes kaina priklauso nuo labai daug ką. Tūris, svoris, maršruto užimtumas, paslaugos lygis. Pigiausia – jūs padedat prie vartų, jie pristato prie vartų. Brangiausia – išnešam iš buto, užnešam į septintą aukštą Londone. Dar – ar yra kuras įskaičiuotas, ar papildomas. Ar savaitgalis. Ar skubi. Aš vieną kartą klientui pasakiau – jei norit per šventes, kaina dviguba. Jis supyko. Bet vairuotojas irgi nori Kūčių sutikt su šeima. Tai taip. Nemoka niekas vežėjų už dyką, ypač per šventes.

Ar brangiau visada reiškia greičiau?

Ne. Kartais brangiau reiškia tiesiog geriau. Greitis – atskira paslauga. Jei mokate už tiesioginį reisą, tai taip, brangu ir greita. Bet jei mokate brangiai už grupinį krovimą per trečiąją įmonę – jūs tik permokat. Aš mačiau atvejų, kai klientas sumokėjo tūkstantį eurų, o jo baldai buvo kieme dar savaitę, nes trečias tarpininkas vos tada ieškojo mašinos. Geriau rinkitės tiesiogiai vežėją. Pinigai nereiškia greičio, jei jie stringa begalėn rankų. Tai toks patarimas iš dvidešimt trejų metų stebėjimų.

Kas jei baldai atvažiuoja subraižyti ar sulūžę?

Tokia rizika visada egzistoja. CMR draudimas dengia, bet reikia fiksuoti žalą pristatymo metu. Pasirašote važtaraštį – jame parašote „priėmiau su pažeidimais“. Nuotraukos – privalomai. Jei pasirašote švariai, o paskui randate įbrėžimą – bus sunku įrodyti. Aš sakau klientams: filmuokite. Telefonas kišenėj. Nepatogu gal vaidinti detektyvus, bet geriau taip. Maždaug trys keturi procentai siuntų turi kokių nors smulkmenų. Statistika tokia. Rimčiau nutinka retai, bet nutinka. Būkit pasiruošę, nebijokit rašyti pastabų. Vežėjas gali nemaloniai žiūrėt, bet tai jo darbas – priimt.

Ar man reikės mokėti muitus Anglijoje už savo naudotus baldus?

Teoriškai – ne. Jei perkeliate namų apyvokos reikmenis, tai muitai netaikomi. Bet turi būt naudoti, turėt savo panaudojimo įrodymus, nuotraukos padeda. Aišku, jei vežatės visiškai naujas sofas iš parduotuvės – tada taip, PVMas Anglijoj. Aš čia ne muitinės tarpininkas, galiu klyst dėl smulkmenų, nuolat keičiasi taisyklės. Bet standartiniam perkraustymui – ne, nemokėsit. Žinokit tikrąjį savo baldų amžių. Jei muitininkas pamatys, kad sofa dar su etikete – gali kilt klausimų. Būna nemalonių situacijų.

Praktika ir paskutiniai patarimai

Ką reiškia „iki durų“ (door to door) Londone?

Teoriškai – kad vairuotojas atneša iki jūsų durų.