Krovinių kaina kaina nuo 35€/35£. Kaina priklauso nuo krovinio dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos. Tarptautinio perkraustymo paslaugos.
Siuntos kaina nuo 35€/35£ (tašė, krepšys, lagaminas, dėžė, laiškas). Kaina priklauso nuo siuntos dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos.
Ką daryti jei vertiems daiktams reikia skubiai į Angliją?
Pamenu, prieš porą mėnesių skambino vyrukas iš Klaipėdos. „Turiu senelės servizą ir kelis paveikslus – dvi dienos, kitaip pirkėjas atšaukia sandorį Londone.“ Tokių skambučių gaunu dažnai. Ką daryti jei vertiems daiktams reikia skubiai į Angliją? Pirmiausia – nepanikuoti, bet ir nedelsti. Skubus siuntimas į Jungtinę Karalystę po Brexit tapo biurokratiškesnis, tačiau visai įmanomas. Svarbiausia žinoti, kad skubi pervežimo paslauga nereiškia „numesk daiktus ir pamiršk“. Reikia dokumentų, normalaus pakavimo ir realaus plano B. Toliau – kas iš tikrųjų vyksta, kai laikas spaudžia, o daiktai brangūs.
Iš pradžių – dokumentai, muitai ir tas jausmas, kai nežinai, nuo ko pradėti
Ar man tikrai reikia kviesti perkraustymų firmą, jei turiu tik vieną senelės vazelę ir kelis paveikslus?
Jei turi tik tris daiktus ir jie telpa į lagaminą, gali mėginti siųsti per kurjerinę tarnybą. BET. Jei vazelė verta penkis šimtus ar daugiau, aš patarčiau pagalvoti apie krovininį pervežimą. Kurjerinės kartais meta dėžes ant konvejerio – mačiau savo akimis (nors čia gal ne visos). Perkraustymų įmonė padaro individualų pakavimą ir žino, kaip sutvarkyti muitinės deklaracijas. Žinoma, jei labai skubu ir mažai daiktų, kartais paprasčiau nusivežti lėktuvu kaip registruotą bagažą. Tik tada pirkėjas Londone turi sutikti oro uoste. Arba tu turi pasižiūrėti oro linijų taisykles dėl trapių daiktų, kurios dažnai būna griežtesnės nei manai.
Kokia čia tvarka su muitais į Angliją po Brexit? Dar ne iki galo suprantu.
Brexit viską apsunkino, nes D. Britanija dabar yra trečioji šalis su savo taisyklėmis. Jei siunčiami naudoti asmeniniai daiktai, o ne prekės, reikia paruošti CN22 arba CN23 deklaracijas. Reikia sąrašo su verte – realia, ne pačia žemiausia, kitaip muitininkai įtars. Kartais klientai sako „parašyk 10 eurų“, tada stebisi, kodėl kilstelėtas antakys pasienyje. Meno kūriniams ar antikvariatui gali prireikti papildomų leidimų. Tai užtrunka. Jei skubu – deklaruok iš karto teisingai, nes vėlavimas muitinėje sugriauna „express“ prasmę. Man šitą reikėjo priminti tūkstantį kartų per karjerą.
Jeigu daiktai vertingi, ar privalau kažką deklaruoti pasienyje ar kaip?
Taip, privaloma, ypač jei vertė didelė. Tikslią ribą visada pamirštu (gal 135 svarų ar panašiai?), bet geriau deklaruoti visada, net jei nežinai tikslios kvitos. Kai dirbi su vertingais daiktais, sąžiningumas sutaupo nervų. Vieną kartą klientas slėpė auksinę monetą knygos viduje. Muitininkai turi rentgeną. Jie pamatė. Valanda aiškinimosi, o mašina su kitais kroviniais laukė. Nejuokinga. Jei pervežate baldus ar meną, pasiruoškite įsigijimo dokumentus. Anglijos muitiniai dirba griežtai. Kitaip tariant – nepabandykite žaisti švento. They don't care apie jūsų skubą, jie turi instrukcijas.
O jei aš pats supakuosiu – ar tai problema? Turiu savo burbulinių plėvelių.
Ne problema, jei moki. Bet 70% žmonių pakuoja prastai. Jie suvynioja vazę į du sluoksnius ir galvoja, kad pakanka. Niekada nepakanka. Skubus transportas į Angliją dažnai reiškia persėdimus tarp mašinų ir greitus krautuvų darbus. Dėžės kraunamos, velkamos. Geriausia leisti profesionalams. Kainuoja daugiau, bet kai gauni žinutę iš Londono, kad daiktas sveikas – verta. Jei pakuoji pats, naudok dvigubas dėžes, putplastį kampams ir ryškias etiketes „FRAGILE“. Ir nepamiršk – burbulinė plėvelė saugo nuo smulkių smūgių, o ne nuo dviejų metrų kritimo ant kampo. Testuok pats.
Kiek laiko iš viso užtrunka dokumentų tvarkymas, kai skubu?
Jei viskas sutvarkyta, dokumentus paruošiame per kelias valandas. Bet jei reikia vertimo ar papildomų leidimų – gali užtrukti dieną ar net dvi. Skubus siuntimas į Londoną neprasideda nuo mašinos išvažiavimo. Jis prasideda nuo tavo spintos ar saugyklos. Aš visada sakau: kol rašote man žinutę, jau ieškokite pirkimo kvitų. Rimtai. Kartais iš pirmo žvilgsnio paprastas porcelianinis arklis pasirodo esąs XIX a. antikvariatas, be kurio eksporto leidimo niekas niekur neleis. Tada skubi data tampa nebe tokia skubi. Planuokite visada bent dieną į priekį.
Kainos, transporto tipai ir kodėl pigiau ne visada reiškia geriau
Kiek kainuoja skubus siuntimas į Londoną, nukainuojant?
Sąžiningai – nuo 300 iki 1200 eurų, priklausomai nuo apimties ir tempo. Jei tavo daiktai užima pusę standartinės mašinos – pigiau. Jei reikia specializuoto furgono vien tik tau – brangiau. Vieną kartą vežiau antikvarinę spintą – klientas norėjo sutaupyti, įdėjo į bendrą krovinį. Kelyje kiti kroviniai perkrauti, spinta įbrėžta. Sutaupė šimtą eurų, prarado tris šimtus vertės. Tai va. Skubus pervežimas į Angliją kainuoja, bet kaina atperka rūpestį. Jeigu tau sako 50 eurų – greičiausiai būsi apgautas arba kilograms bus pridėtas vėliau. Sorry, bet taip yra.
Ar yra koks nors ypač greitas variantas, kaip ne ekspresu – o gal oru?
Oro transportas yra greičiausias. Per 24-48 valandas daiktas gali būti jau Londone ar net Edinburge. Bet oru vežami daiktai turi atitikti griežtus svorio ir dydžio limitus. Ir kaina... įsivaizduok, kiek kainuoja vieta lėktuve? Kartais verta. Viena klientė siuntė brangius papuošalus – keli kilogramai, vertė dešimtys tūkstančių. Oro kainą padengė vertė. Jei veži didelį servizą – lėktuvas netiks, nebent chartiniu reisu. Tada lieka mašina. Arba jūra, bet tai savaitės. O skubus siuntimas jūra – nelabai turi prasmės, jei pirkėjas laukia rytoj.
Kas pigiau – mašina tiesiai pas duris ar į terminalą Londone?
Į terminalą beveik visada pigiau. Bet ar turi pažįstamą Londone, kuris pasiimtų ir parvežtų iki namų? Jei ne, terminalo mokesčiai ir taksi gali pranokti durų pristatymą. Aš dažnai siūlau rinktis durų iki durų perkraustymą, kai kalba eina apie vertingus daiktus. Mažiau rankų prisiliečia – mažiau rizikos. Sutaupyti terminalo variantu gali, bet jei daiktai brangūs ir skubu, nesigilinti į kelių svarų skirtumą. Tavo nervai tikrai brangesni. Be to, Londone terminalai kartais būna užmirsti, o dėžė nukeliauja į ilgalaikio saugojimo zoną.
Ką reiškia "dalinis krovinys" ir ar tai saugu vertingiems daiktams?
Dalinis krovinys – daliniesi furgono erdvę su kitomis siuntomis viename reise. Normalu, pigiau, ekologiškiau. Bet rizikingiau dėl perstatymų sandėlyje. Jei supakuoti profesionaliai – dažnai viskas ok. Tačiau jei kelyje reikia perkrauti kitą siuntą ir tavo dėžė pastumta šlapiu kampu? Būna. Patarčiau dalinį krovinį rinktis tik kai daiktai standartiniai. Meno kūriniams ar antikvariatui – geriau dedikuotas siuntimas. Kaina didesnė, bet miegi ramiau. Nors šiaip aš miegu blogai visada, tai čia gal ne pats geriausias patarimas iš mano pusės.
Ar kaina skiriasi, jei kraunu iš Vilniaus, o ne iš Kauno?
Taip, bet nežymiai. Kelias beveik vienodas – tas pats Kaliningradas arba Lenkija, tada Vokietija, uostas, Anglija. Iš Kauno gal trisdešimt kilometrų mažiau iki sienos. Sutaupai gal dešimt eurų. Realiai didesnę įtaką daro tai, ar vežėjas turi krovinį atgal. Jei tuščias važiuoja, kaina didesnė nesvarmu ar krauni iš Utenos, ar iš Klaipėdos. Kartais klientai pyksta, kodėl iš mažesnio miesto brangiau. Atsakymas paprastas: paimti reiškia detūrą – mokėk detūrą. Sorry, toks verslas. Nestresuok dėl miesto, stresuok dėl gero vežėjo ir jo reputacijos.
Draudimas, realybė ir kartais nemalonios tiesos
Ar draudimas visada apmoka, jei vazelė įskyla kelyje?
Ne. Draudimas apmoka tik jei profesionalus įpakavimas ir registruota tikra vertė. Jei pats netaisyklingai supakavai – gali likti be nieko. Buvo atvejis: klientė apvyniojo statulėlę rankšluosčiais. Graži idėja, bet rankšluostis nesulaiko smūgio. Draudimas atsisakė mokėti. Kodėl? Nes nebuvo standartinių pakavimo medžiagų, o įvykis dėl aplaidumo. Čia kaip su mašinos draudimu – be teisių niekas nemoka. Dėl skubių siuntimų į Angliją ypač svarbu nurodyti tikrąją vertę ir paprašyti CMR arba atskiro poliso. Paprasta, bet reikia priminti kiekvieną kartą.
Ką daryti, jei vežėjas sako, kad draudimas "inclueded", bet nieko nerodo raštu?
Bėk. Aš bandau nebūti kategoriškas, bet jei nėra raštiško patvirtinimo – draudimo nėra. Mačiau dešimtis tokių situacijų. „Vadas pasakys, kad viskas ok“, „Mes patys apmokėsime jei kas“. Arba „Draudimas jau kainoje“. Tada daiktas dūžta, o jie pradeda žiūrėti į dangų arba į banko balansą. CMR konvencija suteikia ribotą atsakomybę, bet tai nėra pilnas draudimas. Paklausk poliso numerio. Jei negali duoti – nekrauk. Žinau, kad skubu, bet pusvalandis dokumentams gali sutaupyti tūkstančius. Rimtai. Nepasitikėk gražiomis akimis ir žodžiu ant popieriaus servetėlės.
Kaip supakuoti vertingus daiktus, kad nei vienas vairuotojas nesijuoktų?
Pradžioj pagalvok ne apie vairuotojus, o apie fiziką. Inercija. Vibracija. Drėgmė. Dėžė turi atlaikyti nukritimą iš metro aukščio, nors taip neturėtų nutikti. Mes savo praktikoj naudojam dvigubas kartonines dėžes, putplastinius kampus ir antistatinę plėvelę stiklui. O jei pakuoji pats – kryžmiski popieriaus sluoksniai, tada plėvelė, tada vėl popierius. Skamba per daug? Išbandyk pats numesdamas dėžę nuo stalo. Jeigu garsas kaimyną žadina – pakuok dar kartą. Geriau atrodyk keistai su savo testais, nei gailėkis vėliau ant sofos Londone.
Ar verta fotografuoti daiktus prieš pakavimą? Aš skubus, nenoriu foto.
Verta. Iš tikrųjų – privalu. Ne dėl to, kad netiki vežėju. Dėl to, kad daiktas gali būti įskilęs jau prieš tai, bet tu to nepastebėjai. O tada pamatai Londone ir galvoji, kad sugedo kelyje, nors taip nebuvo. Mes visada patariame – nufotografuok iš visų pusių, netgi daryk trumpą vaizdo įrašą. Užtrunka penkias minutes. Jeigu daiktas vertingas, tiek tu, tiek draudimo kompanija norės įrodymo, kokia buvo būklė. Žinau, kad skubu, bet šitie penki minutės sutaupo mėnesio ginčų. Ir vieną kartą klientas pats pripažino, kad be nuotraukos būtų buvę labai blogai.
Jeigu siunčiu meno kūrinį – ar reikia specialaus leidimo?
Jei kuriniui daugiau kaip 70 metų – gali prireikti kultūros paveldo inspekcijos leidimo eksportuoti. Jei jaunesnis – paprastai nereikia, bet reikia įsigijimo dokumentų. Anglija po Brexit labai griežta su meno kūrinių importu. Kartais reikia eksporto leidimo iš Lietuvos. Tai užtrunka savaitę. Jei skubu – problema rimta. Aš kitą savaitę turiu siuntinį su dviem tapybos darbais. Galvočiau, kad spėsime, bet (čia mano abejonė) jei inspekcija užduos klausimų – teks palaukti. Skubūs meno siuntimai – sudėtingiausi dalykai perkraustymuose. Dažnai reikia planuoti ne per savaitę, o per mėnesį. Sorry.
Kai kas stringa arba kai visai nenori, kad stringtų
O jei mašina stringa Calais – kaip man sužinoti, kur mano daiktai?
Paprastai vežėjas turi sekimo sistemą. Bet realiai? Skambini kas tris valandas. Jei jis nekelia – skambini vadybininkui. Jei ir tas nekelia – rašai visur, kur pasieki. Rimtų kompanijų mašinos turi GPS, bet kai eilė Calais uoste – kelios valandos ar net diena. Tavo skubi data gali supykti ir pakeisti spalvą. Iš karto klausk prieš pakrovimą: „Ar yra sekimas realiu laiku?“ Įrašyk atsakymą. Calais eilės – kasdienybė, ypač penktadieniais. Ir jei keltas vėluoja dėl blogo oro – niekas neatsako. Tai logistika, ne magija, nors kartais atrodo stebuklingai.
Ar pasitaiko, kad firmos tiesiog "pameta" krovinį su vertingais daiktais?
„Pameta“ – gal ne, bet palaiko sandėlyje tris savaites, nes kompanija žlunga – taip. Buvo atvejis prieš kelerius metus. Firma paėmė krovinius, neatidavė, vadas dingo į Ispaniją. Klientai be daiktų. Kita firma per klaidą iškrovė mano kliento dėžę kitam adresui Birmingeme. (Gal ten Solihull, gal Edžbastonas – tiksliai nebepamenu, bet tikrai ne ten, kur reikia). Dėžė rasta tik po savaitės. Rinkitės vežėją ne pagal gražiausią puslapį, o pagal tai, kiek laiko jie rinkoje. Ne visi blogi, bet daug kas bando pasipelnyti greitai. Atsargiai.
Ką daryti, jei pasiėmiau pigiausią pasiūlymą ir dabar jie nekelia telefono?
Atsipūsk. Dabar viskas, ką gali – rašyti el. paštu, SMS, per socialinius tinklus. Jei radai jų buvusią mašiną Google – pabandyk surasti. Jei mokei pavedimu ir nepasiima – kreipkis į policiją ar banką. Jei grynais – sudėtingiau. Mačiau tokius atvejus kas kelis mėnesius. Pigiausias variantas perkraustymuose į Angliją dažnai būna brangiausias per galvą. Bandai susigrąžinti daiktus arba bent dalį pinigų. Kitą kartą patikrink licenciją, draudimą ir ar kiti klientai nesiskundžia dingusiais daiktais. Atsiliepimai internete – tavo geriausias draugas. Sorry, bet taip yra.
Jeigu pasieniečiai atidaro dėžę – ar aš turiu ten būti asmeniškai?
Ne, ten būti nereikia. Tu negali atsirasti Doverio muitinėje kaip į parduotuvę. Vežėjas arba muitinės tarpininkas yra įgaliotas atstovas. Turi pateikti tikslų aprašymą. Jei pasienietis atidaro ir pamato neatitikimą – prasideda tikrinimas. Viena vertus, diena gali dingti. Kita vertus, jei aišku – uždaro ir paleidžia. Tu realiai sužinosi tik kai vežėjas paskambins iš Anglijos pusės. Arba kai ne. Blogiausia – kai turinys supakuotas bet kaip. Tada jie tikrina dar atidžiau. Ir be tavęs ten gali pridaryti netvarkos, kurią surašys raportuose.
Ar buvot turėję situacijų, kai klientas pats nurodo neteisingą adresą Anglijoj ir tada keiksasi?
Buvau. Praeitą mėnesį. Klientas rašė „Londonas, netoli Camden Market“. Mašina atvažiuoja, nėra tokio namo. Pasirodo – jis nurodė seną adresą, kuriame gyvendavo prieš trejus metus. Jo brolis turėjo persiimti, neatvažiavo. Dvi valandos aiškinimosi telefonu. Apmokėjo jis pats, nes tai jo klaida. Bet pyko ant mūsų iki vakaro. Skubus krovinių pervežimas į Angliją priklauso ne tik nuo vairuotojo. Reikia tikslaus pašto kodo. Anglijoj pašto kodai – šventi. SW1A 1AA. Ne „ta raudona plyta šalia pubo“. Aš kartais pats pamirštu paklausti pašto kodo. Kai skubu, visi skuba.
Paskutiniai klausimai prieš tai, kai mašina išvažiuoja
Kada verta rinkti oro transportą vietoj kelių – realiai?
Kai vertė svorio santykis beprotiškai didelis. Papuošalai, dokumentai, maži meno dirbiniai. Kai pirkėjas Londone sako „jei per 72 valandas, moku dvigubai“. Oro kaina – brangi, bet sutaupai muitinės eiles. Kartais skubus siuntimas lėktuvu į Londoną netgi pigesnis nei dedikuotas furgonas, jei tik keli kilogramai. Bet jei siunti porcelianinį sveriantį arklį – mašina tinkamesnė. Sprendimas priklauso nuo termino ir svorio. Aš mėgstu kelius, nes matau procesą. Lėktuvas – juoda dėžė, kol neiškrauna. Bet kai reikia skubiai – oras yra oras, neabejok.
Ar septynių dienų pristatymas dar vadinamas "skubiu"?
Labai santykinis dalykas. Jeigu vežai sofą sausio viduryje – septynios dienos yra normalu. Bet jei turi medicininę įrangą ar kontraktą su galerija – ne. Skubus tarptautinis pervežimas, mano galva, turi būti iki trijų-keturių darbo dienų. Daugiau – jau standartinis. Kiekviena firma skiria savo etiketes. Vieni „express“ vadina ir dešimt dienų. Aš tokių nelaikau skubiais. Sakykime tiesiai – jei pervežėjas įsipareigoja per savaitę, tai nėra skubu, tai tiesiog tvarkingai. Skubu – kai kraunama rytoj, o šiandien dar nežinai, kas veš. Nors ir tai kainuoja kaip kosminė kelionė.
Ką reiškia "durų iki durų" ir ar tikrai jie įeis į vidų Birmingeme?
Reiškia, kad neatiduos terminalo rampoj. Į kiemą arba prie įėjimo – taip. Į butą trečiame aukšte be lifto – nebent sutarei ir moki papildomai. Anglijoje namai siauri, laiptai vingiuoti. Kartais vairuotojas neįneš dėl draudimo – jei susižeis ant tavo laiptų, tai velniškai komplikuota teisiškai. Rimtų kompanijų paslaugos turi „unpacking“ variantą. Jei nesusitarsi, gausi dėžę prie durų. Aš visada klausiu klientų: ar yra liftas, ar galima statyti, ar reikia leidimo rajone? Ypač Londone su parkingu – viskas brangu ir baigiasi per minutę.
Ar galiu siųsti vertingus daiktus be originalių dėžų? Turiu tik IKEA maišus.
Gali, bet tai nesaugu. IKEA maišai skirti drabužiams, ne porcelianui gabenti per Europą. Jei nėra dėžių, vežėjas turi suteikti, o jei neturi – krauti negalima. Buvo atvejis: klientė supylė papuošalus į kosmetikos krepšį. Kelyje per Vokietiją krepšys pasislinko, grandinėlė susipynė, pakabukas įskilo. Jei vertiems daiktams reikia skubiai į Angliją, dėžė turi būti dėžė. Kartoninė, standartinės kokybės. Maišas – ne alternatyva. Žinau, kad skubu ir namie nėra dėžių, bet nueik į statybinių parduotuvę. Arba klausk vežėjo – mūsų firmą dirba žmonės, kurie atveža savas dėžes ir putplastį.
Ką daryti jei vertiems daiktams reikia skubiai į Angliją? Trumpai – nelauk paskutinės minutės, bet jei jau taip įvyko, skambink ne vienam, o trims vežėjams, lygink ne tik kainą, bet ir sąlygas. Pakuok kaip paskutinį kartą. Daryk nuotraukas. Reikalauk raštiško draudimo. Ir atmink: skubus pervežimas į Londoną ar Birmingemą yra įmanomas, jei iš karto žaidi atvirai su savo daiktais ir su mūsų biurokratija. Sėkmės, ir saugios kelionės tavo senelės vazei.