Ką daryti jei krovinys prarastas gabenant į Angliją?

Aš nežinau, kaip tu čia atsidūrei – gal pats kraustėiesi į Londoną, gal siuntei daiktus sūnui studijų metu, bet faktas tas: dėžių nėra, o telefono ragelis tyli arba per jį šneka tik pažadai. Aš dirbu šitoje srityje jau penkiolika metų ir galiu pasakyti – taip, krovinys prarastas gabenant į Angliją yra viena iš tų situacijų, kurios apima ir faktinę dingusią siuntą, ir tiesiog įsipainiojusį mėnesiui sandėlyje. Ne visada tai vagystė. Kartais yra baisiau – chaosas. Ką daryti? Kvėpuoti pro nosį ir eiti žingsnis po žingsnio. Šitame tekste aš pabandysiu atsakyti taip, lyg sėdėtumėm prie kavos ir tu man rodytum tuščias rankas.

Iš pradžių – neskambink dešimt kartų iš eilės

Radau, kad mano dėžės neatvažiavo į Londoną. Ką daryti pirmiausia?

Pirmiausia – išleisk orą iš plaučių. Aš žinau, norisi iškart rėkti, bet tai tik padės tau išbalę pirštai ant telefono. Imi popierių – taip, popierių, ne telefoną – ir surašai, kas turėjo būt siuntoje. Rasi sutartį su vežėju, bet kokią sąskaitą faktūrą, jei turi. Tada rašai laišką, ne šiaip žinutę Messenger'y. Laiškas turi datą, laiką, o Messenger'yje žinutės pasimeta. Skambini vieną kartą ir pasaki: „Mano krovinys neatvažiavo, kur dokumentai“. Ir lauki. Dieną. Dvi. Ne penkiolika minučių.

Kiek laiko palaukti prieš pradedant panikuoti, kad krovinys prarastas gabenant į Angliją?

Tai štai. Jeigu vežėjas sakė, kad krovinys bus per penkias dienas, o praėjo septynios – dar nieko, krovinys neprarastas. Aš mačiau, kaip siuntos į Londoną stringa dėl Dover uosto eilių net savaitę. Bet jeigu jau eina į antrą savaitę, o žmona skambina iš Lietuvos ir klausia, kur jos katinų dėžė – tada jau panikuoji. Rimtai. Po dešimties dienų be jokios žinios reikia pradėt rimtas paieškas. Ne anksčiau, nes anksčiau tik nervus gadini. Palauk, susiimi ir tada jau varyk tvarkingai.

Ar geriau skambinti vežėjui, ar vis dėlto rašyti laišką su nuotraukomis?

Rašyti. Visada rašyti. Kalbėjimas – kaip vėjas. Aš žinau, tu nori išgirst balsą, bet aš esu matęs, kaip vežėjas telefone pažada auksą, o po savaitės neprisimena net tavo pavardės. Laiške pridedi nuotraukas, kokios dėžės buvo, kokios etiketės. Jei yra tracking numeris – irgi į laišką. Taip pat parašai datą, kada krovinys buvo perduotas. Telefonu gali pabendraut ir vėliau, kai jau viskas aiškiau. O šiaip, prisipažinsiu, yra vienas brokeris Vilniuje... na, apie jį atskira kalba. Geriau viską juoda ant balto.

O jei vežėjas nekelia ragelio tris dienas – tai jau sukčiai?

Ne visada. Atrodo, kad jei žmogus nekelia, jis jau būtinai kažką nutarė. Bet realybė kitokia: pervežimai į Angliją vyksta naktimis ir savaitgaliais. Vairuotojas gali būt kely, brokeris – ligoninėj, o sekretorė – tiesiog atostogaujanti. Dvi tris dienos dar nieko blogo. Savaitė be jokio atsakymo – jau geltona vėliava. Dvi savaitės – tada gali galvot blogiausia. Nors buvo atvejis, kai biuras tiesiog persikraustė kitur ir pamiršo pranešt klientams. Taip irgi pasitaiko. Chaoso ten daugiau nei tavo manyme.

Dokumentai, kuriuos dabar visi meta po ranka

Kas yra CMR ir kodėl be šio popiergalio aš lyg be rankų?

CMR – tai tarptautinis važtaraštis. Garsus popierius, geltonas ar baltas, kurį pasirašo siuntėjas, vežėjas ir gavėjas. Jeigu tavo daiktas dingo kelionėje į Londoną be CMR, teisiškai tau bus labai sunku įrodyt, kad vežėjas apskritai krovė tavo sofą. Aš esu matęs, kaip žmonės taupo dvidešimt eurų ir naudoja „pažįstamą be jokių popierių“. Kai dingsta – belieka verkti. CMR jie turi dar ir kodą, ir numerį. Tai lyg tavo krovinio pasas. Be paso – esi niekas. Saugok jį geriau nei savąjį.

Turiu tik parduotuvės kvitą. Ar to pakanka, jei dingo visa siunta?

Ne. Na, pakanka parodyt, kad daiktai egzistavo, bet ne pakanka gaut pilną kompensaciją. Parduotuvės kvitas rodo, kad nusipirkai televizorių, bet nedraudimo bendrovei nori parodyt, kad į mašiną jį būtent tu įdėjai. Čia jau reikia packing list, foto, o geriausia – CMR. Kvitas yra pradžia, ne pabaiga. Aš turėjau klientą, kuris nusipirko brangią sodininko įrangą ir... dingo. Kvitą turėjo, bet packing list buvo pats ranka rašytas ant servetėlės. Servetėlės prarado. Kur mes tada? Nieko.

Ką daryti, jei pakuojau pats ir neturiau jokio sąrašo?

Tuomet esi menkesnėj pozicijoj, bet ne viskas prarasta. Sąrašą daryk dabar. Atbuline data. Įsivaizduok, ką dėjai: du stalai, kilimas, keturios dėžės su knygom. Kiek įmanoma detaliau. Jei yra nuotraukos prieš pakrovimą – puiku. Jei turi liudininką, kuris matė, kaip vežėjas krauna – irgi gerai. Be sąrašo draudimo žmonės dažnai sumoka mažesnę sumą, nes negali įrodyt vertės. Aš šitam darbe esu matęs tūkstančius siuntų ir galiu pasakyt: sąrašas daro stebuklus. Net netikslus. Jei yra bent kažkas.

Ar naudinga nufotografuoti krovinį prieš pakrovimą ar tai tiesiog paranoja?

Paranoja? Ne, tai elementari saviapsauga. Aš pats raginu tai daryt. Neprofesionaliai – tiesiog telefonu. Durys atidarytos, dėžės su numerukais, paskui jau apkrauta mašina. Kartais pakanka vienos nuotraukos, kad vežėjas negalėtų sakyt „taip nebuvo“. Buvo. Štai čia. Ypač jei gabeni daiktus tarptautiniu maršrutu, kur keičiasi vairuotojai, keltai, sandėliai. Beje, nuotraukok ne tik turinį, bet ir etiketes. Žmonės dažnai rašo adresą netikslingai. Etiketė atšoka, o paskui visi stebisi, kodėl siunta pasiklydo. Nuotrauka gelbsti.

Draudimas... jei kas nors pirko

Ar visa krovinio vertė bus atlyginta, jei yra draudimas?

Svajonių pasaulyje – taip. Realybėje – retai. Draudimas kroviniams dažnai turi faktinių verčių ribas. Jei tavo daiktai verti dešimt tūkstančių eurų, o vežėjas apdraudė tik pagal standartinį tarifą – gausi, sakykim, keturis. Ar net du. Yra dar ir nusidėvėjimas. Draudimo žmonės mėgsta sakyti: „O jūsų sofa juk buvo naudota“. Tai reiškia, kad naujos vertės negausi. Visada skaityk smulkųjį spaudą. Aš žinau, niekas neskaito. Bet turėtum. Ypač gabenant į UK, kur sąlygos kartais skiriasi nuo standartinių ES.

Kas yra franšizė ir kodėl man sumokėjo tiek, kiek nepasiekė vistiek?

Franšizė – tai dalis, kurią moki pats. Pvz., draudimas rašo: franšizė trys šimtai eurų. Reiškia, jei žala tūkstantis, draudikai moka septynis šimtus. Tuo. Supranti? Tu pats padengi pirmuosius tris šimtus. Daugelis to nelabai supranta, nes pardavėjas gražiai pasakė „apdrausti“. O smulkus lapas pasakė kitaip. Beje, būna ir procentinė franšizė. Tada išvis galvą skauda. Geriausias patarimas? Klausk apie tai prieš pasirašant. Ne po to, kai dėžės jau dugne Manche kanalo. Tada per vėlu.

Jeigu draudimo nepirkau – ar aš tikrai likau ant ledo?

Pusiau. CMR konvencija numato vežėjo atsakomybę pagal krovinio svorį, ne pagal vertę. Reiškia, jei dingo sofa, kuri verta tūkstantį eurų, o svoris – šimtas kilogramų, gausi apie tris šimtus (na, sako – devynis eurus kilogramui, bet aš realiai mačiau ir po penkis). Tiesiog ne tūkstantį. Yra teisės, bet jos ribotos. Dėlto aš ir sakau visiem: nedraustas tarptautinis pervežimas į Angliją yra kaip važiavimas be stabdžių. Nuvažiuosi, bet sustoti bus skaudu. Pirkit draudimą. Rimtai.

Kokius daiktus draudimo bendrovės dažniausiai bando išmesti iš sąrašo?

Papuošalus, grynuosius pinigus, svarbius dokumentus, elektroniką be originalios pakuotės. Ir alkoholį – jei buvo. Kartais bando išsisukti su antikvariniais daiktais, nes sako: „o kur vertinimo aktas?“ Dėlto verta daryt sąrašą su vertėm ir prie brangių daiktų – nuotraukas. Aš mačiau, kaip draudimas atsisakė mokėt už nešiojamą kompiuterį, nes klientas neįrodė, kad jis buvo viduj dėžės. Neįrodė! Nors pats pakuojo. Absurdas, bet taip veikia sistema. Jie ieškos skylės. Tu turi jas užtaisyti.

Teisės, terminai ir advokatai (brangūs vyrukai)

Anglija nebe ES – ar ieškiniuose kas nors pasikeitė nuo Brexit?

Čia aš priverstas pasakyti – aš ne teisininkas. Tiksliau, ne advokatas, o pervežimų vadybininkas. Bet kiek supratau iš kolegų Londono kontorose, dabar reikalas apsunkintas. Jei anksčiau galėjai remtis ES reglamentais ir CMR paprastai, tai dabar su UK – kitos taisyklės, kiti terminai. Nežinau iki galo visų niuansų (turbūt turėčiau geriau pasidomėt, bet aš tiesiog vežioju daiktus). Manau, kad dabar daugiau popierių, daugiau muitinių patikrų. Dėlto ir stringa siuntos. Ir jei dingo krovinys, teisinis kelias gali būti ilgesnis ir brangesnis. Kreipkis į teisininką. Rimtai.

Koks terminas sueina, kad galėčiau dar reikšti pretenziją dėl prarasto krovinio?

CMR reglamentuose – metai nuo gavimo datos, bet jei krovinys visiškai pradingo, skaičiuok nuo tos dienos, kai turėjo būt pristatytas. Metai atrodo daug, bet laikas bėga greitai, kai nervini ir viliuosi, kad dar atsiras. Yra ir ilgesni terminai, jei įrodai tyčia veiksmus – treji metai, bet čia jau sunku įrodyt. Aš patarčiau nesišvaistyt laiku: jeigu po dviejų mėnesių krovinys neatsirado – pradėk rašyt pretenzijas. Nešauk, rašyk. Raštai turi datą, o datos – tai pinigai teisme. Vėliau bus tik sunkiau viską suderint.

Kas realiai atsakingas – lietuviškas biuras, vairuotojas ar angliškas sandėlis?

Realiai žiūrint: sutartį pasirašei su lietuvišku biuru – pirmiausia ant jo ir varyk. Jie jau vidujai aiškinsis su vairuotoju ar anglų partneriu. Jei vairuotojas yra pats vežėjas – kita kalba. Dažnai būna, kad krovinys nukeliauja į konteinerių terminalą Felixstowe ir ten pasimeta. Tada atsakingas sandėlis. Bet tau nereikia tai žinot. Tu turi reikalauti iš to, kuriam sumokei. Kam atidavei daiktus. Paieškos – jų galvos skausmas, ne tavo. Tu saugos savo teises, o jie tegu ieško kur dingo.

Ar verta samdyti advokatą dėl kelių dėžių daiktų?

Už kelis šimtus eurų vertės? Ne. Advokatas kainuos daugiau nei kompensacija, kurią gausi. Išskyrus atvejus, kai tose dėžėse buvo neįkainojami šeimos albumai ar testamentas – tada tai jau nebe apie pinigus. Bet jei tiesiog drabužiai, indai, senas televizorius – geriau rašyk vežėjui patys ir grasink viešuoju įskundimu institucijoms. Kartais užtenka grasinimo, kad jie suranda dingusį krovinį magiškai. Aš mačiau: vakar dar buvo „nežinau", o šiandien – „o, radome sandėlyje". Stebuklas. Kartais veikia baimė.

Kainos, paieškos ir nepatogios realizacijos

Kiek kainuoja surasti vieną sofą, kuri dingo kažkur prie Folkestone?

Sofos ieškojimas. Jei vežėjas pats ieško – dažniausiai nieko, bet jie nedirba dėl to visa para. Samdyti atskirą ieškotoją UK reta. Dažniausiai kainuoja laikas ir nervai. Būna, kai reikia pačiam važiuoti į sandėlį – keli šimtai svarų sterlingų, plius keltai. Kartais žmonės tiesiog nuleidžia rankas, nes sofos vertė mažesnė už kelionę ją ieškoti. Dar baisiau: randa krovinį, bet saugojimui sukaupė mokestį didesnį nei vertė. Tai palieki ten. Štai tokia realybė. Graudu, bet faktas.

Ką reiškia, kai vežėjas sako „gal dar atsiras – palaukit savaitę"?

Tai reiškia, kad jie nieko nežino, bet nenori prarast veidą. Arba žino, kad suklydo, bet dar neparašė, kaip pasakyt. Aš tai vadinu „vilkinimo taktika". Savaitė tampa dviem, dvi – mėnesiu. Ne visada dėl blogų kėslų – kartais jie patys laukia atsakymo iš anglų sandėlio partnerio. Bet jei krovinys neatvažiavo į Angliją per mėnesį, jis arba labai įstrigęs, arba jo jau nėra. Teliko kompensacijos klausimas. Tokiais atvejais rašyk ultimatyvų laišką: „Savaitė – arba pretenzija." Dažnai veikia.

Kodėl kartais krovinys atsiranda po pusmečio lyg niekur nieko?

Oho, tai mano mėgstamiausi istorijos. Būna taip: dėžės nukeliauja į netinkamą konteinerį, tas nukeliauja į kitą sandėlį, ten biurokratai, paskui dar kažkas. Ir vieną dieną kažkas atidaro duris – o ten tavo keturios dėžės su padargais. Aš turėjau atvejį, kai klientas jau gavo kompensaciją iš draudimo, o po šešių mėnesių paskambino anglas iš Birmingamo: „radom jūsų daiktus". Tada prasideda etinis klausimas: grąžinti pinigus draudimui ar ne? Bet tai jau kita istorija. Svarbu – pasitaiko. Retai, bet pasitaiko.

Ar visi vilkikai tikrai turi GPS, ar dalis vežėjų šneka vėjus?

Dalies – taip, kalba vėjus. Ne visi turi GPS navigaciją pačiam kroviniui. Vilkikas turi, bet krovinys gali persikraustyt kitur be jokio sekimo. Yra tokių brokerių, kurie iš viso nuomoja įmonę be techninės įrangos ir paskui stebisi, kur dingo. Aš žinau vieną istoriją – lai lieka be pavadinimo – kai mašinos sekiklis rodė, kad ji stovi Hamburge, o krovinys buvo iškrautas dar Belgijoj. Kaip? Nežinia. Didžiosios kompanijos turi track&trace, mažieji... na, kartais turi tik vairuotojo žodį. Saugokis.

Kaip apsisaugoti kitą kartą

Kaip atsirinkti vežėją, kad krovinys nepradingtų gabenant į Angliją?

Imi ir klausi apie draudimą pirmiausia. Ne kainos! Draudimas. Ar jie turi vežėjo civilinės atsakomybės draudimą, kiek jis siekia. Tada prašai CMR pavyzdžio. Tada googlini pavadinimą su žodžiu „atsiliepimai" ar „skundai". Jei randi tik gražų svetainę, bet nėra nei vieno realaus žmogaus atsiliepimo – bėk. Yra ir biurų, kurie registruoti prieš savaitę. Tikrinai? Aš tikrinu. Rimti žaidėjai turi istoriją. Ir dar – jei kaina gerokai žemiau nei rinkos vidurkis į Londoną, yra priežastis. Gera kaina neatrodo kaip išmislas. Ji tiesiog gera, ne stebuklinga.

Ar rašyti ant dėžių savo telefono numerį – padeda ar juokinga?

Padeda. Kiek žmonių tuo juokiasi, tiek aš turiu istorijų, kai būtent telefonas ant dėžės ir išgelbėjo. Etiketės krenta, lipnios etiketės dega saulėje, spausdintas rašalas nuplaukia drėgme. O markeriu užrašytas numeris – ten. Jei dėžė atsidūrė netinkamam sandėlyje, o angliškas krautuvininkas paskambino tau tiesiai – tu laimėtojas. Rašyk ne tik gavėjo, bet ir siuntėjo. Ir šalį. LT – UK. Paprasta. Nejuokink iš to, kas kainuoja trisdešimt centų markeris ir dvi minutes.

Koks trackingas realus, o koks – tik puslapis su pievyėmis?

Realus trackingas reiškia, kad matai, kada krovinys perkrautas, kada perėjo keltą, kada iškrautas terminale. Jei svetainė rodo tik „siunta gauta" ir „siunta išsiųsta" – tai pievos. Rimti vežėjai turi portalus su kodais. Arba bent jau siunčia atnaujinimus kas dvi tris dienas. Būna ir tokių, kur tracking numerį duoda dėl šventos ramybės, o realiai jis skirtas visiškai kitai siuntai. Patikrink pagal datą. Jei data neatitinka – jau žinai. Aš asmeniškai mėgstu, kai klientui atsiunčiu foto iš sandėlio su jo daiktais. Tai geriausias trackingas.

Paskutinis patarimas – ką dabar daryti, jei viskas jau įvyko?

Įkvepi. Iškvėpi. Pradedi tvarkingą dokumentų rinkimą. Rašai pretenziją. Nesišvaistai grasinimais – rašai faktais. Nurodai datas, kainas, CMR numerį. Jei reikia – ieškoti teisinės pagalbos konsultacijos. Bet nedegini tilto. Kartais vežėjas irgi nori išsiaiškinti, tik neturi resursų. Padėk jam surasti, duok nuotraukų. Jei jis mato, kad tu rimtas, bet ne agresyvus – daugiau bendradarbiaus. Aš per penkiolika metų mačiau, kad geri ketinimai ir tvarkingi laiškai padarė daugiau stebuklų, nei trys šimtai piktų skambučių. Išlik žmogumi.

Išvada

Taigi, ką daryti jei krovinys prarastas gabenant į Angliją? Požiūris paprastas: neprarask galvos, surink popierius, rašyk laiškus ir nepasitikėk vien telefoniniais pažadais. Daugelis situacijų išsprendžiamos, kai žmogus veikia sistemingai. Blogiausia yra sėdėti ir spėlioti. Aš norėčiau pasakyti, kad visi vežėjai sąžiningi, bet taip nėra. Todėl tavo geriausias ginklas – žinios, dokumentai ir kantrybė. Sėkmės, ir kad tavo dėžės visada pasiektų Londoną laiku.