Jūsų smulkūs daiktai į Angliją – dalinių krovinių paslaugos: ką verta žinoti prieš renkantis vežėją

Dirbu tarptautinių pervežimų srityje jau... hm, gal dvidešimt ketvirti metai eina, rodos, kad nuo 2001-ųjų. Per tą laiką mačiau visko – žmonės vežiojasi viską nuo senelių servizų iki nesumontuotų IKEA spintų ir visais įmanomais būdais bando sutaupyti. Daugiausia klausimų sulaukiu apie dalinių krovinių pervežimą į Angliją, ypač kai žmonės kraustosi į Londoną, Birmingamą ar kokį Braitoną. Vienas vežimas nėra kaip kitas. Kartais viskas idealu, kartais – velniava, ypač jei blogai susipakuota. Jei pas jus keletas dėžių, o ne visa namų apyvarta, pilnos fūros samdyti tikrai neapsimoka. Tada renkatės dalinį krovinį. Bandysiu paaiškint taip, lyg sėdėtumėm su kava – be tos dirbtinės reklamos šlamšto.

Kainos, terminai ir kas įeina į kainą

Kiek kainuoja pervežimas daliniu kroviniu iš Lietuvos į Angliją?

Žiūrėk, kaina priklauso nuo to, kiek vietos užimsi mašinoje. Mes skaičiuojam kubiniais metrais arba pagal faktinį svorį, bet svarbiausia – matmenys. Paprastai už kokius du–tris kubus su pristatymu į duris Londone susimokėsite nuo 250 iki 450 eurų. Būna ir pigiau, jei tenka palaukti maršruto, kuris jau beveik pilnas. Brangiau, kai skuba. Universalaus skaičiaus nėra. Geriau nufotografuoji krūvą, atsiunti man, ir aš pasakau. Kartais žmonės atsiunčia nuotraukas, kur viskas supakuota į maišelius – tada aš nežinau, koks ten kampas, turiu klaust papildomai. Ne viskas taip paprasta.

Ar kaina skiriasi, jei siunčiu daiktus į Londoną ar į mažesnį miestą kaip Peterborough?

Žinoma, skiriasi. Londonas mums visada buvo lengviausias taškas – ten mūsų partnerių sandėliai, terminalai, vairuotojai biškį pailsi. O jei reikia į kokią Šiaurės Anglijos skylę, kur net fūra apsisukti negali, tada kaina kyla. Kartais tenka papildomai samdyti mažesnį autobusiuką iš mūsų angliško sandėlio. Į Birminghamą ar Mančesterį kainuoja maždaug taip pat kaip į Londoną, jeigu ant mūsų fiksuoto maršruto. Bet į mažesnius miestelius – irklavimo valties nenupirksi. Ai, beje, Peterborough netoli nuo kelio, ten netgi palanku, bet kaimo vidury – kita kalba. Prisimenu atvejį, kai vairuotojas grįžo pasakodamas, kad navigacija vedė per vienišų avių laukus.

Kada mano daiktai bus pristatyti – ar tiksliai žinoma savaitės diena?

Šitam klausime man visada baisu žadėti. Teoriškai, jei paimame pirmadienį Vilniuje, ketvirtadienį–penktadienį galėtų būti Londone. Bet... jei pasienyje kam nors į stringa dokumentai, jei Doverio uoste eilė, jei vairuotojui kasko padangą – savaitgalis nukelia. Aš sakau klientams: laukiamas langas 5–7 darbo dienos. Jei reikia iki konkrečios dienos, tada reikia skubaus vežimo, o tai brangiau. Kartais man paskambina žmonės penktadienio vakarą ir klausia, ar iki sekmadienio gali būti Mančesteryje. Nebent iškerpasi laiko tunelį ar samdai karietą, kitaip neįmanoma.

Ar reikia mokėti už krovėjų paslaugas atskirai, ar jos įskaičiuotos?

Tai priklauso nuo čekio. Ne, nu tikrai. Dalinių krovinių paslaugos dažniausiai apima tik pristatymą nuo mašinos sąramų iki sąramų. O jei reikia, kad vyrukai nuliptų iki ketvirto aukšto be lifto – tai papildoma paslauga. Mes turime savo kainą už krovėją per valandą, bet jei jam tenka tempt sofą per siaurą laiptinę – tada gali paprašyti daugiau. Ir dar, jei nepranešate iš anksto, kad reikės nešt, vairuotojas vienišas gali atsisakyti apskritai. Jie vairuotojai, o ne Samsonai. Turi savo sutartis ir nugaras, kurias skauda po keturiasdešimt metų darbo.

Kodėl vienur pasiūlymas 400 eurų, o kitur 1200 – kur yra tiesa?

Halė, čia mėgstamiausias klausimas. Būna, kad vieni darbuojasi terminalų sistemoje, surenka krovinį iš kelių klientų, važiuoja maršrutais – tada pigiau. Kitur pasiūlo pilną fūrą, bet parduoda kaip dalinį, o paskui bando sukompensuoti. Buvo atvejų – atleiskit, kad taip atvirai, – kai mažai žinomi brokeriai pasiima užstatą ir dingsta. O tie 1200 kartais reiškia, kad įmonė tiesiog nenori tavęs, bet mandagiai pasiūlo kainą, nuo kurios pats bėgsi. Tiesa yra kažkur per vidurį. Jei kaina žemiau rinkos ant lauko akmens nenubyra, greičiausiai yra kiaulystė kažkur.

Ar galima kažkaip sumažinti kainą, jei patys nuvežame daiktus į terminalą?

Taip, galima. Mes turime sandėlį Kaune ir dar vieną netoli Varšuvos. Jei patys atvežat, nemokate išvežiojimo kainos po Lietuvą. Bet pasakysiu atvirai: daugelis klientų galvoja, kad sutaupys, bet paskui neišsitenka savo daiktais. Vieną kartą atvežė draugą Toyota Corolla, su trimis kubais drabužių. Sunkvežimis nebūtų tokioj vietoj įstrigęs, bet Corolla – taip. Teko perkrauti mūsų teritorijoje. Jei gyvenate užsimiesčio, terminalas gali nebūt logiška, nors teorija graži. Kitaip tariant, taip, krenta išvežimas, bet savo laikas ir benzinas – irgi pinigai.

Pakavimas, draudimas ir ką galima vežti

Ar privaloma viską krauti į dėžes, ar galiu palikti daiktus atvirus?

Nėra tokio įstatymo, kuris sakytų „kiekvienas daiktas – į dėžę“. BET. Kai kraunasi daliniai kroviniai, daiktai maišomi su svetimais. Jūsų nesupakuota vaza atsidurs šalia kažkieno suveržtų treniruoklių. Ar jūs norėtumėt? Aš ne. Reikalaujame, kad kas vertinga – į dėžes, su korio popierium. Sofą galima palikt apklotą, jei nešvari. Buvo atvejis, kai klientas atidavė lagaminą, na, toks audinys, bet spynos sulūžusios. Pasiekė Angliją tuščias. Neįmanoma atsekti, kas ten nutiko – gal maiše vėjas pūtė. Supakuokit. Rimtai.

Kas atsitinka, jei mano daiktas sulūžta kelyje – ar yra draudimas?

Yra, bet jis ribotas. CMR draudimas dengia pagal kilogramą, ir tai juokas dažniausiai. Jeigu vežat vertingą pianiną – reikia papildomo draudimo. Mes visada klausiam apie tai, bet daugelis sako „ai, nieko, ten tik seni nuotraukų rėmeliai“. O po to skambina iš Liverpulio, kad yra kiauras. Tada aiškėja, kad rėmeliai buvo XIX a. auksuoti. Be draudimo – sumoka tik pagal standartą, centus už kilogramą. Patarimas: fotografuokite viską prieš pakraunant. Net jei atrodo paranoja. Mes darome apkrovos aktus, bet asmeninės nuotraukos kartais gelbsti ginče. Realybė tokia.

Ar galima vežti maisto produktus, pavyzdžiui, šaldytą spirgą ar varškę?

Brexit viską apsunkino. Anksčiau varydavom ir sūrį, ir dešras, ir močiučių kompotus. Dabar į Angliją su maisto produktais taisyklės griežtos. Asmeniniams daiktams leidžiama kažkas panašaus į nekomercinį kiekį, bet su gyvulių produktais – nežinau, kaip tiksliai šiuo metu. Buvo, kad praleido kiaušinius, buvo, kad muitinė paėmė dešrų dėžę. Jei varškė šaldytoje transporto priemonėje ir yra tik sau asmeniškai – gal. Bet aš nesu veterinarijos inspektorius. Patariu: nevežkit. Nusipirksit spirgų ten. O jei labai jau sentimentas – siųskit per draugą, kuris važiuoja lėktuvu. Čia mano taisyklė.

Ką daryti su augalais – ar galima vežti į Angliją?

Aš žinau, kad gėlės ir augalai reikalauja fitosanitarinių leidimų. Vežiau kartą vieną fikusuotą Benjamino medelį – klientė mylėjo kaip vaiką. Muitinė patikrino, paprašė popierių. Laimei, ji turėjo. Bet jei tai paprastas kaktusas iš palangės – nežinau, ar verta galvą skelti. Augalai šiltai važiuoja, be to, daliniuose kroviniuose temperatūros režimo nėra. Žiemą gali ir apšalti. Apie tai pagalvokit. Žodžiu, jei tai ne tyrinėtojo orchidėja, geriau padovanokit kaimynei. Ir nereikės tualeto popieriaus naikinti rašant dokumentus. Atleiskit, nukrypau – apie tualetinį popierių pagalvojau iš įpročio, anksčiau jo reikėjo labai daug biure.

Kokiais atvejais vežėjas gali atsisakyti vežti mano daiktus?

Jei pamato kažką nelegalaus ar pavojingo. Mes bandom nevežioti cigarečių kontrabandos ar be kampučių daiktų. Bet klientai kartais nesako, kad padangos balose, variklis – tepale. Buvo, kad vyrukas norėjo siųsti vieną dėžę, o joje – degikliai ir ypač degios skysčių talpos. Vairuotojas vos nenualpo. Dar jei daiktai kvepia, bėga, pūva – atsisakom. Arba jei svoris neatitinka deklaruotojo kelis kartus. Pasitaiko tokių, kurie sako „lengvi drabužiai“, o ten knygos. Nešam, bet – biškį pykstu.

Kaip vyksta logistika iš vidaus – maršrutai, mašinos, sandėliai

Kaip atrodo tas dalinis krovinys realybėje – ar mano daiktai bus sumesti su svetimais?

Taip, bus sumesti – jei taip norite suprast. Mes kalbam apie krovininę fūrą, kurioje yra vidinės sienos, aukštai, kartais paletės. Kiekvieno kliento daiktai sužymimi, sudedami tam tikru būdu, kad vieni kitus prilaikytų. Kartais tarp jų – kitos įmonės staklės, kartais – kitas persikraustymas. Jūsų dėžės atsidurs šalia kažkieno spintos. Jei gerai supakuota – nieko baisaus. Buvęs kolega sakydavo, kad fūra – kaip Tetris. Tik kad šitame Tetris nėra eilučių dingimo – daiktai stovi, kol iškraunama. Jei bijot, kad kas nors subraižys – apvyniokite burbuline plėvele.

Ar mašina atvažiuoja tiesiai po mano duris, ar reikia kažkur vežti?

Dalinių krovinių paslaugos dažniausiai veikia „durys–durys“, bet su išlyga. Krovininė mašina neatvažiuos į senamiesčio siaurą gatvelę, kur net tramvajus vos prasislenka. Tada susitariame dėl artimiausios normalios vietos. Vieną kartą Deryberyje turėjome tempti dėžes tris šimtus metrų, nes vairuotojas įlindo po žema arka. Lygiai taip pat Londone – jei adresas Zonoje 1, ten gyvenamieji kvartalai, mašinoje neįvažiuosi. Beliks atsinešt. Skambiname prieš tai pasitikslinti. Negaliu žadėt, kad visur užvažiuosim – bet stengiamės maksimaliai arti.

Kas yra „groupage“ ir kuo skiriasi nuo pavienio vežimo?

Groupage – tas pats dalinis krovinys angliškai. Viskas surenkama iš kelių klientų, sukraunama į vieną transportą, važiuoja iki bendro taško, ten paskui išskirstoma. Pavienis vežimas – tai kai samdai arba pilną fūrą sau, arba krovininį mikroautobusą. Skirtumas tik kainoje ir laike. Jei groupage – lauki, kol susidarys pilnas krovinys maršrutui. Gali būti, kad ir savaitę. Pavieniai vežiai vyksta kai nori. Dar toks dalykas: pavienis dažnai greitesnis, bet ne visi supranta, kad kurjeris pasiima tik du–tris kubus. Nebūtinai mažesnė mašina reiškia pigiau.

Kur mano daiktai lieka, jei aš negaliu būti vietoje tuo metu, kai kurjeris atvažiuoja?

Sandėlyje. Mūsų arba partnerių. Londone turime sandėlį su galimybe palikt savaitę be papildomos kainos. Po to – 5–10 svarų per dieną. Kitos kompanijos, žinokit, gali nenorėt laikyt iš viso. Buvo klientas, kurio skrydis vėlavo, o daiktai jau buvo Dovilyje. Laikėm tris dienas. Jis atsirado, sumokėjo, pasiėmė. Patarimas: visada praneškite, jei negalit. Nes jei vairuotojas atvažiuoja, o jus – tuščia vieta, jis turi važiuot toliau. O tada jūs kitą kartą mokat dvigubai už grįžimą. Ir dar kuri laiko nekenti to kurjerio, nors jis nekaltas.

Ar tikrai mano daiktai važiuoja tiesiai, ar jie bus perkeliami Kelne arba kitur?

Perkraustymo paslaugos į Angliją be persikrovimo beveik neegzistuoja, jei kalbam apie dalinius krovinius. Mūsų maršrutas: surenkam Lietuvoje, važiuojam per Lenkiją, Vokietiją, neretai pasikrauname arba iškrauname padalinį Kelne arba Frankfurte. Ten gali persikraut dalis krovinio. Mano daiktai greičiausiai liks toj pačioj mašinoj, jei ta mašina važiuoja iki Londono. Bet jei siunčiat į Glazgą – gal ir persės. Tai normalu. Jei kas sakot, kad „jokio persikrovimo“ – meluoja arba kalba apie pilną fūrą. Aš, tiesa, ne visada sekam kiekvieną dėžę realiu laiku, bet mano kolega vokietis tikrai tvarkingas.

Kas gali būti kitaip arba blogai – reali patirtis

Kodėl kartais pristatymas vėluoja savaitę ar dvi?

Todėl, kad logistika – ne traukinio tvarkaraštis. Fūra važiuoja per Europą, o ten remontai, gausus sniegas Alpėse (nuo ko šiaip apsinešu, nes nugara), eilės uostuose. Kartais vairuotojui nuleidžia padangą, kartais pasieniečiai nusprendžia patikrinti visą mašiną. O juk į Londone duris dar reikia patekti – jei ten eismas kaip penktadienį, viskas stoja. Buvęs atvejis: klientė grasino policija, nes jos daiktai vėlavo penkias dienas. Mes nieko negalėjom padaryt – vairuotojas buvo įstrigęs prie Dunquerque'o dėl ardomo tilto. Realybė. Niekam nepatogu, bet taip būna. Ypač kai renkatės pigiausią paslaugą – jie taupo ir ant vairuotojų poilsio.

Ar teko turėti reikalų su blogais vežėjais, kurie paprasčiausiai dingsta?

Kasmet po du–tris tokius atvejus girdim iš skambinančių į mus gelbėtis. Žmonės sumoka avansą – 200, 300 eurų – o telefonas užgęsta. Kartais mašina paima daiktus ir dingsta kur nors Europoje. Policijai tai ne pirmo svarbos reikalas, deja. Yra įmonių, kurios fiksuoja svetimus užsakymus, pasiima pinigus, o paskui subkontraktuoja už pusę kainos. Gauni sulamdytą dėžę, jei iš viso gauni. Patarimas – rinkitės vežėją, kuris bent jau turi normalų ofisą, o ne tik gražų puslapį. Ir niekada nemokėkit visos sumos prieš paėmimą. Aš to nedaryčiau net su savo broliu.

Ką reiškia, jei vairuotojas paskambina ir sako, kad netelpa viskas, ką paruošiau?

Vadinasi, arba jūs blogai įsivaizdavot kiekį, arba mes blogai paklausiam. Būna abiejų kaltės. Jei tarp daiktų atsirado dar du lagaminai, kurių nebuvo nurodyta, vairuotojas teisus – netelpa, nes vietos paskaičiuotos milimetro tikslumu. Buvo situacija: ponia pasakė „penkios dėžės“, o prie durų – dešimt ir dviratis. Ai, tą dviratį mes sutalpindavome, bet ne tuo metu, kai mašina pilna. Tada siūlom antrą reisą arba atsisakom dalies. Kartais klientas įsitikinęs, kad „tai juk tik nedaug“, kai realiai tai du kubai. Skaičiuojam tūriais, o ne emocijom. Čia turbūt griežčiausias atsakymas, bet taip gyvenimas.

Ar pasitaiko, kad daiktai pasimeta tarp Lietuvos ir Anglijos?

Pasitaiko. Retai, bet pasitaiko. Kai perkrauname dideliuose sandėliuose, dėžė gali nueiti ne ten, kur reikia. Viena klientė prarado dėžę su batais Kelne – rado po mėnesio. Ji, tiesa, buvo supakuojusi kaip visos kitos, be jokių etikečių. Mes sakom: rašykite ne tik savo vardą, bet ir kontaktą ant kiekvienos dėžės. Jei be etikečių – tampi anonimišku kroviniu. O tokių sandėliuose būna šimtai. Kartais gedžas būna didelis, ypač kai darbas iki vakaro. Bet pasimetę daiktai dažniausiai randasi, tik reikia laiko ir kantrybės, kartais – ir papildomo skambučio į sandėlį 3 valandą nakties. Aš tokį kartą gavau.

Kokių popierių reikia – ar Brexit ką nors pakeitė vežant asmeninius daiktus?

Čekis, pakavimo sąrašas, kartais pirkimo kvitai brangiems daiktams, jei muitininkai paklaus. Brexit apsunkino. Anksčiau per sienas tiesiog pravažiuodavai, dabar reikia muitinės dokumentų, o kartais – minimalios deklaracijos. Asmeniniams daiktams nėra muito, bet turi būti aišku, kad tai jūsų naudoti daiktai, ne prekė. Aš ne viską išmanau apie naujausius teisės aktus, tenka klausti muitinės brokerių. Būna, kad dokumente padaryta klaida ir fūra užstringa dienai kitai. Todėl kai renkatės vežėją, klauskit, ar jie paruošia popierius patys. Jei sako „tvarkysitės patys“ – greičiausiai nežino, ką daro.

Ko klausi paskutinėm minutėm

Ar tinka kreminė spalvos dėžė, ar tikslinga pirkti naujas?

Dėl spalvos mes nefetishuojam. Tinka bet kokia dėžė, jei laikanti. Per vežimą į Angliją man nėra tekę girdėti, kad muitininkai atmetė krovinį, nes dėžė kreminė, o ne balta. Svarbu, kad neišbyrėtų. Nors kartais klientai atveža dėžes nuo bananų – tos traškios. Vieną kartą tokia dėžė trūko vidury Klaipėdos ir batai išsibarstė po vieškelį. Gėda buvo. Jei senos tvarkingos – kodėl ne. Nereikia pirkti naujų dėžių, jei senos tvarkingos (nors, jei norit, kad butų estetiška, galit ir nusipirkti). Bet geriau pinigus išleisti ant kokybiškos lipnios juostos. Ji svarbiau už spalvą. Mano patarimas.

Ką reiškia, jei svoris viršija tai, ką nurodžiau užsakymo metu?

Reiškia, kad reikės mokėti skirtumą. Paprasta. Mes einam pagal faktą. Jei sakėt, kad bus 150 kg, o realiai 340 kg – logistikos planas griūva. Fūra turi ribas, o keliai – savo taisykles. Buvo klientas, kuris slėpė, kad veža knygų kolekciją. Sakė „keli daiktai“, o ten Puškino biblioteka sunkesnė už šaldytuvą. Teko perskaičiuoti ir paprašyti papildomai 180 eurų. Jis pyko. Mes irgi pykom, nes vairuotojas vėlavo. Patikimumas krypsta abiejų pusių. Todėl prieš vežimą visada pasversiu – net jei tai tik mažytė dėžutė. Svarbu žinoti tikrąjį svorį.

Ar galima pakeisti pristatymo adresą, jei jau daiktai įsėdo į fūrą?

Jei fūra dar tik Kaune – dar galima. Jei jau kalnų perkalnė – problematiška. Paskutinį kartą toks atvejis buvo praėjusį mėnesį. Pora išsiskyrė (ne, ne mano reikalas), o daiktai ėjo į kliento namus, kuriuos jis pardavė. Teko perplanuoti maršrutą. Mus tai kainavo papildomai 120 eurų, nes teko važiuoti aplink. Klientas pyko, bet logistika – ne taksi. Kartais gali pristatyti į kitą adresą tame pačiame mieste, bet ne visai kitoje valstybėje. Tai kainuos brangiau nei pradinis vežimas (nors, tiesa sakant, buvau minėjęs, kad kainuos maždaug tiek pat – čia aš per daug optimistiškas buvau ten momente). Pinigai – realybė.

Kada geriau rinktis pilną fūrą vietoj dalinio krovinio?

Kai turite daugiau nei 10–12 kubinių metrų. Arba jei labai skuba. Pilno krovinio paslauga į Angliją turi pranašumą: mašina važiuoja tik Jūsų daiktai, nereikia laukti kitų. Bet kaina – 1800–2500 eurų. Dalinis krovinys klasikuojasi. Štai kodėl smulkūs daiktai į Angliją dažniau važiuoja daliniais kroviniais. Žodžiu, jei telpat į mašinos kampelį – groupage. Jei ne – fūra. Būna ir tokių, kurie veža pusę fūros, o galvoja, kad pigiau. Nepigiau. Tada jau mokat beveik pilną kainą, o dalies vietos neišnaudojat. Toks jausmas, kad permokat už orą. Aš patarčiau apskaičiuoti tikslų tūrį.

Tai va, smulkūs daiktai į Angliją keliauja ne taip jau ir sudėtingai, jei žinote kelias taisykles. Dalinių krovinių paslaugos jau seniai tapo normalybe, o ne prabanga. Nesitikėkite stebuklo per 24 valandas, tačiau ir neprisipirkite nerimo dėl kiekvienos dėžės. Rinkitės vežėją, kuris kalba tiesą – net jei ta tiesa kartais nekvepia rožėm. Aš važiuoju pildyti kito maršruto popieriaus. Jei kas – skambinkit arba rašykit, bet geriau skambinkit, rašyt aš nemoku greitai. Sėkmės keliaujant.