Jūsų siuntiniai į Angliją gabenami patikimais mikroautobusais

Žinai, ką pastebėjau per tuos devyniolika metų, kai vežioju daiktus iš Lietuvos į Angliją ir atgal? Kad žmonės labiausiai bijo ne kainos, o to, kad siuntinys dings kažkur Olandijoje ar Vokietijoje, didžiulėje rūšiavimo bazėje. Todėl mes nuo pat pradžių darėme kitaip – gabename mikroautobusais tiesiai iki durų. Jokių grandinių, jokių anonimiškų sandėlių. Tiesiog tavo daiktai važiuoja su mumis, matome juos visą kelią. Štai kodėl mūsų klientai… nors geriau aš tiesiog atsakysiu į klausimus, kurie landa galvą kiekvienam, kas pirmą kartą siunčia siuntinius į Didžiąją Britaniją.

Apie kelią ir kainą

Kiek kainuoja siuntinys į Londoną mikroautobusu?

Na, realiai – nuo penkiasdešimt iki šimto dvidešimt eurų standartinei dėžei. Kartais pigiau, jei sudėliojam daiktus ir dalinamės vietą mikroautobuse. Kaina labiau krypsta į viršų, kai siuntinys užima beveik visą bagažinę, arba kai reikia važiuoti į kokį Cornwallą, o ne į Londono centrą. Žodžiu, kiekvienas atvejis skirtingas, bet mes visada paskaičiuojam prieš paimdami. O jei vežam būtent jūsų siuntiniai į Angliją gabenami patikimais mikroautobusais – kaina įtraukiama visa paslauga, ne tik numesta dėžė kieme.

Ar mikroautobusai tikrai geriau nei dideli vilkikai?

Vėlgi, ne visada... na, šiuo atveju taip. Didelės logistikos įmonės turi savo privalumų dėl tonų, bet jei siunti asmeninius daiktus, baldą ar penkias dėžes – mikroautobusas tiesiog lankstesnis. Mes privažiuojam prie namų, kur vilkikai neprispraus. Dar vienas dalykas – tavo siuntinys neperkraunamas tris kartus. Užsikraunam Vilniuje, išsikraunam Birmingeme. Galutinis taškas. Štai kodėl man patinka šitas darbas – mažiau biurokratijos, daugiau realaus kontakto su žmogumi.

Ar važiuojate tik į Londoną?

Ne, nors ten ir didžiausia paklausa. Kursuojam per visą Angliją – Manchester, Birmingham, Bristol, netgi tokias skylutes kaip Peterborough ar Doncaster. Kartais klientas sako: „bet ten niekas nevažiuoja“. Važiuojam. Tik reikia derinti datas, nes mikroautobusas nėra tas pats kas autobusas su maršrutu – mes sudarinėjam keliones pagal užsakymus. Kartais iš Kauno paimam, kartais iš Klaipėdos. Visko būna. Svarbu, kad pervežimas į JK būtų logiškas ir nebrangiau nei lėktuvas su papildomu bagažu.

Kada mano siuntinys bus pristatytas?

Paprastai per tris-keturias dienas nuo paėmimo. Kartais per dvi, jei sėkmingai sueina keltas ir nėra eilių Doverio uoste. Būna ir penkios dienos, kai pasienis užkimštas. Tiesą sakant, kartą dėl protestų kelyje aplink Doverį sėdėjom net aštuonias valandas. Tai taip, terminai – orientaciniai, bet mes stengiamės laikytis. Ir jei jau vėluojam – paskambinam, neparašom žinutę šeštadienio vakarą su pasiteisinimu.

Pakuotė ir paruošimas

Kaip supakuoti daiktus, kad jie neištįtų kelyje?

Štai taisyklė numeris vienas: dvigubai daugiau lipnios juostos, nei manai reikia. Rimtai. Kelias iki Anglijos nėra lygus kaip Vilniaus autostrada, o mikroautobuso bagažinėje viskas juda, kai manevruojam dėl vilkikų. Kietos dėžės, burbulinė plėvelė, tuščios erdvės prikimštos skutinėmis. Aš asmeniškai dar rekomenduoju rašyti ant dėžių ne tik savo vardą, bet ir telefono numerį su JK prefiksu. Prisipažinsiu, kartą pats to nepadariau ir dėžė pas kelias dienas pakabėjo sandėlyje, nes žmogus nežinojo, kam skambinti.

Ar tinka paprastos kartoninės dėžės iš parduotuvės?

Labiau tinka specialios dėžės perkraustymams, bet jei nėra kitos – tinka ir bananų dėžė, tik... turi ją sutvirtinti. Kartono dėžė po kelis kartus perkraunama pasidaro minkšta kaip popierius. Tai jei naudoji naudotas – aprišk jas kartoniniais kampais ir daug juostos. Mačiau, kaip žmonės skundžiasi, kad dėžė suplyšo, o pasižiūri – naudota, permirkusi, sulūžusiais kampais. (Gal čia aš per griežtas, bet kokio velnio tada stebėtis?) Geriau jau investuoti į naujas dėžes, jei viduje kažkas vertinga.

Kaip pažymėti dėžes, kad nieko nepamestume?

Numeruok. Pirmoji iš dvidešimt, antroji iš dvidešimt, o tada sąrašas ant popieriaus lapo. Verčiau rašyti ranka, nes telefonai kartais užstringa, baterija išsikrauna, o aš... na, aš vis dar turiu tokį įprotį – reikia užsirašyti į bloknotą. Dar patikrink, ar etiketės prilimpa prie plastiko maišų. Nelimpa. Nueik į parduotuvę ir nusipirk normalių lipnių etikečių. Prisimenu, kaip klientas buvo supakavęs viską į šiukšlių maišus. Gražiai. Bet lipdukai atšoko ir mes dvi valandas spėliojom, kas yra kas.

Ar reikia kažko specialaus, jei vežu elektroniką?

Kompiuterius, monitorius, televizorius – geriausia vežti originalioje pakuotėje. Jei jos nebeturi, įvyniok į antklodes ir sudėk tarp drabužių. Būna, kad žmonės meta kompą į dėžę su knygom... ir paskui stebisi kodėl ekranas trūkęs. Mikroautobusu važiuojam sklandžiai, bet smūgių išvengti visiškai neįmanoma – ypač keltuose, ten rampa dažnai banguoja. Beje, jei vežioji spausdintuvą, išimk kasetę. Man teko valyti vidų nuo miltelių pusę dienos. Pamokos, kurias įsimeni amžinai.

Kokio dydžio siuntiniai telpa?

Standartinis mikroautobusas – Mercedes Sprinter ar panašus – praryja labai daug. Ilgiausias daiktas galėtų būti apie du su puse metro. Sofos, spintos, padangų komplektai, dvidešimt penkios persikraustymo dėžės. Kartais klientas atsiunčia nuotrauką buto ir klausia – ar tilps? Paprastai tilps, bet apie mopedą ar keturratį jau reikia sakyti atskirai. Tada reikalinga atvira priekaba arba didesnė mašina. O šiaip siuntiniai į Angliją gabenami mikroautobusais – tai reiškia, kad tilps viskas, ko nereikia kranui kelti.

Dokumentai, muitai ir draudimas

Ar reikia kaip nors deklaruoti asmeninius daiktus?

Na, čia jau reikia atsargiau. Po Brexito JK nebe Europos Sąjungoje, todėl muitinės procedūros pasikeitė. Jei veži savo asmeninius daiktus persikraustymui, reikia parengti sąrašą anglų kalba. Kartais reikia užpildyti C3 formą. Ar visada? Tiksliai nežinau, priklauso nuo daiktų vertės ir paskirties. Geriausia pasitikrinti prieš kelias savaites, nes taisyklės ten keičiasi dažniau nei Lietuvos vasaros oras. Aš stengiuosi informuoti klientus, bet visko neužfiksuosi – pasienis vis neriamas.

Kas bus, jei muitinė atidarys mano dėžę?

Muitininkai turi teisę tai daryti. Jei atidarys – dažniausiai patikrina, ar sąrašas sutampa su turiniu. Kartais išima dalykus papildomam patikrinimui. Jei randi kažko, kas neįtraukta – gali sutrumpėti pristatymas. Vieną kartą Birmingo muitinėje atvėrė dėžę su puodais. Nu, indais. Radę nieko neįtartino, vėl supakavo, bet klientas gavo jau taip perpus sulankstytą dėžę. Muitinė neatsako už pakuotę, deja. Tai taip, pasiruošk, kad šviesios ideologijos nepasitvirtins.

Ar siuntiniai draudžiami kelionės metu?

Čia biški pasimetu. Kai kurie draudžia transporto draudimu, kai kurie – krovinio. Aš asmeniškai turiu abu, nes per tiek metų žinai, kad gali nutikti bet kas. Bet ar tavo daiktai automatiškai apdrausti pas bet kurį vežėją? Nebūtinai. Yra tokių, kurie taupo ir turi tik privalomąjį. Tai klausk. Jeigu vežėjas greitai keičia temą atsakydamas – jau signalas, kad kažkas ne taip. Geriau permokėti dešimt eurų nei paskui aiškintis, kas atlygins sulaužytą šaldytuvą.

Ar galiu siųsti siuntinius be sąskaitų faktūrų?

Jei tai asmeniniai daiktai – taip, sąskaitų faktūrų neprireiks. Bet jei siunti prekes verslui, pardavimui ar dovanas masiškai – tuomet reikia komercinių sąskaitų. Muitinė žiūri į vertę. Kažkada klientas bandė vežti penkiolika identiškų vitamino kompleksų... sakė, kad visi sau. Na, nepatikėjo. Teuko mokėti PDV. Tai jei ne verslas – daryk paprastą sąrašą, be oficialių blankų. O jei verslas – tvarkykis dokumentus, antraip siunta strigs ilgam.

Ar reikia mano asmens dokumento kopijos?

Kartais taip, kartais ne. Jei persikraustai gyventi, reikia paso kopijos ir kartais darbo sutarties ar nuomos įrodymo. Jei tik siuntinys draugui – dažniausiai užtenka gavėjo duomenų. Ai, o šiaip, jei jau prakalbom – nepamiršk pasitikrinti, ar tavo pasas dar galioja. Kartą vežiau žmonių daiktus, o jie patys negalėjo nuskristi, nes pasas baigėsi. Ne į temą, bet tiesiog šovė į galvą. Nuotrauka pase irgi neturėtų būti iš mokyklos laikų, jei planuoji skristi paskui.

Ką gali vežti, o ko verčiau ne

Ar galiu siųsti maisto produktus į Angliją?

Mėsos produktus, pieną, kiaušinius – tikrai ne. Draudžiama griežtai. Bet sausainiai, šokoladas, konservuoti produktai – dažniausiai praeina. Turiu omenyje ne didmenines partijas, o mamos pyragą ar džiūvėsėlius. Buvo toks atvejis – klientė vežė šaldytą žuvį. Ai. Ne. Praradom. Muitinė atėmė. Tai kai klausi „gal galima“ – pagalvok, ar tai augalinis, ar gyvūninis produktas. Antrieji be specialių leidimų paprastai nepraeina. Ir dar – nesiakyk, kad veši maistą bulvėse. Mačiau tokį. Tikrai mačiau.

Ar galima gabenti augalus?

Augalai... čia painu. Man rods, kad naminiai vazoniniai dažniausiai praeina, jei ne gausus miškas. Bet laukinės, miško žolės, sėklos – gali reikėti fitosanitarinio. Prieš kelerius metus vežiau dvi palmes – išsilaikė kelyje, klientas džiaugėsi. Bet fikusą lengviau nei sodinukus iš miško. Nežinau tiksliai dėl visų rūšių, ten muitinės inspekcija greičiau pasakys. Geriau nepirkti brangių orchidėjų siuntimui prieš Kalėdas, ypač jei savo reikalo nesitikrinai.

Kokia yra taisyklė dėl vaistų ir kosmetikos?

Asmeninius vaistus, kuriuos vartoji pats – gali vežti saikingai. Bet vaistą be recepto, ypač jei jo reikia daugiau nei keli pakeliai – jau įtartina. Kosmetika taip pat – turi būti neišpilstyta ir tikrai ne supilta į kaušelius. Kartą klientė subėrė visą kremą į plastikinį indelį... be etiketės. Muitininkas pažvelgė ir pasakė „no“. Nes neaišku, kas ten. Tai originalioje pakuotėje, su etikete. Ir venk skysčių be viršutinio dangtelio – slėgio pokyčiai kelyje juos išspaudžia kaip reikiant. Ne kartą valiau bagažinę.

Ar leidžiama vežti degančias medžiagas, pavyzdžiui, žiebtuvelių užpildą?

Ne. Absoliučiai ne. Dujos, benzinas, dažų perfermentai – visa tai draudžiama ir logiška kodėl. Mikroautobusuose bagažinė yra šalia keleivių kabinos, kartais net nepertverta kaip vilkike. Ir net jei būtų – sprogimas ar gaisras kelyje – paskutinis dalykas, kurio nori. Vienas vaikinas bandė įkišti balionėlį su viryklės dujomis po sėdyne. Supratau tik kai išgirdau dūlėjimą. Ne. Negražiai pasakiau, bet paėmiau lauk. Nes jūsų daiktai bus saugus, bet ir kiti turi grįžti gyvi. Lipnoka situacija, bet aš ją sprendžiu vietoje.

Kaip pasirinkti pervežėją ir ko vengti

Kaip atpažinti patikimą pervežėją?

Pažiūrėk, ar turi tikslų adresą, ar komunikuoja tiesiogiai, ar duoda sąskaitą. Jei žmogus rašo tik messengeriu ir prašo visą sumą į rankas – signalas. Patikimi vežėjai nebijo pasirašyti sutarties, parodyti draudimo dokumentus. Dar – paskaityk atsiliepimus. Ne tik penkių žvaigždučių. Kai kurios įmonės šluoja neigiamus komentarus, bet vis tiek lieka šlėkštų pėdsakų. Trečias dalykas – ar jie klausia, KĄ veši. Jei sako „mesi whatever“ ir nebesidomi – tikriausiai jų rūpi tik pinigas, o ne tavo krovinio saugumas.

Ar kaina visada turi būti fiksuota iš anksto?

Idealiu atveju – taip. Realybėje kartais svoris ar apimtis neatitinka pažado. Būna, kad klientas sako „trys dėžės“, o paimi šešias ir dar dviratį. Tuomet kaina kinta. Bet pradinė sutartis turėtų garantuoti kainą už tai, kas sutarta. Aš dirbu taip – jei paaiškini teisingai, apskaičiuoju ir fiksuoju. Jei kas nors keičiasi kelyje – derinu, o ne papildomai nurašau šimtą iš nei nieko. Būna vežėjų, kurie žaidžia apgavystę: pigiai paskambina, o paskui „ai, papildomas mokestis už iškrovimą“. Apgailėtina praktika.

Kodėl kai kurios įmonės atsisako vežti asmeninius daiktus?

Nes tai daug darbo, mažai pakartotinumo ir didelė atsakomybė. Baldus reikia saugoti, dėžės byra, klientai kartais patys nežino, ką pakuoja. Verslininkams lengviau vežti paletes su vienodomis prekėmis. Asmeniniai daiktai – tarsi dėlionė. Dar yra muitinis tikrinimas. Blogos įmonės to vengia, nes jų tikslas – greitas apyvartumas, o ne aptarnavimas. Mes, mikroautobusininkai, kažkaip įpratom prie to. Gal todėl, kad pradėjau pats keldamas savo daiktus, tai žinau, kad kiekvienas puodelis turi savo istoriją.

Ar verta tikėtis pažadų „per vieną dieną į duris“?

Ne. Nesąmonė. Ai, sorry, tiesmukai, bet taip yra. Nuo Vilniaus iki Londono – maždaug du tūkstančiai kilometrų. Net jei važiuoji be sustojimų, tik per keltą, mažiausiai reikia dviejų parų. O realybėje – kuro stotelės, poilsis, muitinė. Jei kas nors žada per 24 valandas – jie meluoja arba važiuos nesilaikydami poilsio normų, kas reiškia, kad tavo daiktai rizikingoje mašinoje. Aš asmeniškai niekada nežadu stebuklų. Geriau pranoksiu lūkesčius laiku, nei vėliau aiškinsiu, kodėl per naktį neįmanoma.

Kai kažkas nutinka

Ką daryti, jei siuntinys vėlavo?

Pirmiausia – nesibark su tuo, kuris pasiėmė daiktus, jei tai aš ar mano vaikinas. Mes ir taip stresuojam. Antra – klausk konkrečiai, kur mašina yra. Turi būti rinke numeris. Jei jokio ryšio per dvylika valandų – jau raudona vėliava. Kartais vėlavimai logiški: sugedo mašina, avarija kelyje. Bet jei tau sako „truputį vėluoja“ jau trečią dieną – pikta. Būna tokių „vežėjų“, kurie surinko daiktus, paskui paliko sandėlyje savaitę, nes nesudėliojo maršruto. Tos įmonės – parazitai rinkoje. Tiesiog taip yra.

O jei pervežimo metu kažkas susilaužė?

Nufotografuok iš karto. Rašyk aktą. Geri vežėjai pripažins ir atlygins. Mes, pavyzdžiui, jei problema mūsų kaltė – sprendžiame per kelias dienas. Būna problemų ir dėl blogo pakavimo. Tuomet atsakomybė ribota. Kartą vežiau veidrodį, klientas pasakė „jis tvirtas“. Nebuvo. Supakavo į antklodę. Trūko. Aptarėm, pasidalinom skirtumą. Ne viskas yra juoda ar balta. Bet jei vežėjas ima iš karto gintis ir neigti bet kokią atsakomybę – tai parodo charakterį. Arba draudimo trūkumą. Patikrink dėl visa pikto.

Kaip elgtis, jei paskutinę minutę reikia keisti adresą?

Skambink kuo greičiau. Kartais mes dar Lietuvos teritorijoje, kartais jau esam Antverpene. Kuo anksčiau sužinau – tuo lengviau manevruoti. Jeigu jau Anglijoje ir adresas keičiasi į kitą miestą – gali tekti mokėti papildomai už atstumą. Būna, kad klientas pamiršta pasakyti, kad persikėlė iš Croydon į Leeds. Mano manymu, tai turėtų būti vienas pirmų dalykų. Bet žmonės paskui prisimena. Gerai bent tai, kad mikroautobusas gali pakeisti kryptį greičiau nei vilkiką su puspriekabe.

Ar galima kelionės metu sužinoti, kur mašina yra?

Techniškai taip. Turim navigaciją, dalinamės lokacija. Bet ne visada atsakau akimirksniu, nes vairuoju arba kraunu daiktus. Klientai kartais rašo kas pusvalandį „kur jus?“. Suprantu, nerimas. Bet prašyčiau truputį pasitikėti. Ypač jei sakiau, kad bus ryte, o dabar tik devinta. Anglijos laikas -1 valanda. Būna pamiršta. Duodu tikslią dieną, ne valandą, nes kelyje negaliu garantuoti minutės. Realu? Realu.

Išvoda

Jei trumpai – siuntos į Angliją mikroautobusais yra gyvas, lankstus būdas vežti daiktus be grandinių ir neaiškumo. Tu žinai, kas vairuoja, kur tavo daiktai, ir gali paklausti tiesiogiai. Taip, kartais kaina bus truputį aukštesnė už masinę siuntą, bet ramybė, kad siuntiniai į Angliją gabenami patikimais mikroautobusais ir nepames tavo mamos porceliano – man atrodo, verta. Skambink, klausk, nerimauk mažiau. Mes žinom kelią.