Jūsų krovinio pristatymas į Angliją saugiai nuo durų iki durų: ką verta žinoti prieš renkantis pervežimą

Krovinio pristatymas į Angliją nuo durų iki durų skamba lyg paprastas reikalas – pasiima, nuveža, atiduoda. Realybėje čia yra keliasdešimt detalių, kurias žmonės dažnai supranta tik tada, kai jau vėlu. Per pastarąjį dešimtmetį mačiau visko: ir tobulių perkraustymų į Londono priemiesčius, ir situacijų, kai klientas liko be sofos viduryje Birminghamo, nes nebuvo pasakęs apie ketvirtą aukštą be lifto. Jeigu ruošies gabenti asmeninius daiktus – sofą, dėžes, gal ir tą pravertusią žoliapjovę – verta žinoti, kas iš tikrųjų dedasi už vilkiko kabinos durų. Saugus pervežimas prasideda nuo sąžiningo pokalbio, o ne nuo gražaus vizitinėje užrašyto šūkio.

Pradžia – skambutis, kainos ir kaip neapsigauti

Kiek maždaug kainuoja pervežimas iš Lietuvos į Angliją, jei turiu tik sofą, spintą ir kokias penkias dėžes?

Čia viskas priklauso nuo kubatūros. Penkios dėžės ir sofa – maždaug keturi–šeši kubiniai metrai. Už tokią partinę siuntą į Londoną arba Birminghamą dabar reali kaina svyruoja nuo trijų šimtų iki šešių šimtų eurų. Jeigu esi už Tottenhamą, prie pat M25 žiedo – pigiau. Jeigu Škotijoje, nors ir pasienyje – brangiau. Pilnas būsto pervežimas gali kainuoti ir du tūkstančius penkis šimtus. Atsargiai su tais, kurie žada per pusę kainos – mačiau, kaip tokių įmonių vilkikai tiesiog nebeatvažiuoja.

Ar galiu prieš užsakydamas pamatyti tą mašiną, kuri važiuos? Nenoriu, kad atvarytų kokia rūdžių krūva

Teoriškai taip, praktiškai retai kas veža klientą į aikštelę apžiūrėti. Paprastai parodome nuotraukas. Svarbu, kad mašina būtų tinkama pervežimui – sausakimša su antresolėmis, keturi šonai, kurie užsidaro. Kartais brokeris parodo tau gražų vilkiką, o atvažiuoja krovininis mikroautobusas. Būna. Jeigu pervežimas vyksta paslaugos principu, o ne atskira mašina – gali neatitikti. Realybė tokia, kad jei daiktai saugiai sukrauti ir apraizgyti movomis, net ir kiek pasitarnavęs automobilis atliks darbą. Bet jei mašina kvepia dyzeliu viduje – skambink kitur.

Ruošimasis – pakuotė, laikas ir realybė

Mano draugas sake, kad reikia viską supakuoti į kartono dėžes. Ar tikrai? Aš neturiu laiko visko lankstyti

Tavo draugas perdeda. Indai, stiklas, knygos – taip, dėžės reikalingos. Sofai, lovai – pakanka specialių antklodių ir kraštų apsaugų. Mes paprastai vežame tuos pledukus, bet jei tu pats nieko nesupakuosi – rizikuoji. Buvo atvejis Kaune: klientas įmetė augalų akvariumą tiesiai į kėdę. Nebuvo dėžės. Nuvažiavus į Peterborough vanduo išbėgo, suplojo kartoną ir visus batikus. Kai kurios kompanijos apskritai neprivalo to daryti, jei tu pasirašei, kad pats pakavai. Tai nesąžininga, bet taip yra.

Kiek laiko prieš reikia užsakyti pervežimą į Londoną ar kitą Anglijos miestą?

Idealu – dvi–trys savaitės. Vasarą, ypač birželio–rugpjūčio mėnesiais, geriau net trys, nes Doverio keltai stringa, o vairuotojai planuoja atostogas. Skubūs variantai per dvi dienas galimi, bet brangsta dvigubai. Kartą turėjau klientą, kuris skambino pirmadienį, o antradienį jau turėjo gauti raktus Notingeme. Suradome sprendimą, bet kaina buvo parašyta auksinėmis raidėmis. Jei data lanksti – šansų daugiau. Kelyje pasitaiko kamščių prie Lilio, o jei dar lenkų savaitgalis – gali tekti palaukti. Toks jau tas tarptautinis perkraustymas.

Dokumentai, muitai ir po-Brexitinis galvos skausmas

Ar po Brexit mano baldai iš Kauno į Angliją vis dar apmuitinami, ar jau kaip ES viduje?

Jeigu tai tavo asmeniniai daiktai, kuriuos esi išlaikęs daugiau nei šešis mėnesius, paprastai muito mokėti nereikia. Reikia užpildyti pervežimo deklaraciją, sąrašą su vertėmis. Dėl EORI kodo fiziniams asmenims – žinok, čia aš jau pats nebe 100% tikras, nes taisyklės keičiasi kas pusmetį. Reikia pasitikrinti pagal naujausias taisykles, nes aš ne muitininkas, o pervežimų vyrukas. Kartą klientas vežė antikvarinę kėdę, užrašė „senos medinės kėdė“. Muitininkai sustabdė dviem savaitėms Kauno poste, kol išaiškino vertę. Rašyk aiškiai.

Kas bus, jei muitininkas nuspręs, kad mano dėžė su senais laikraščiais yra meno kolekcija?

Tikėtina, kad nieko. Muitininkai žino, jog emigrantai veža šūvelius, o ne lobius. Problemos prasideda, kai neatitinka deklaruoti kiekiai arba kai veži komercines prekes po asmeninių daiktų kauke. Buvo istorija: vaikinas vežė dešimt dėžių „asmeninių daiktų“, o ten – sportinių batelių kolekcija pardavimui. Muitinė Londone, Tilbury uoste, išklibino iki paskutinio popieriaus. Jei tai tikrai tavo seni laikraščiai ir keli rūbai – ramiai. Svarbiausia – sąžiningas sąrašas. Nesijaudink dėl to, kad kartais patikrina; tai jų darbas, o ne tavo bausmė.

Kas dedasi kelyje – mašinoje, vairuotojo galvoje ir britiškoje duženoje

Ar mano daiktai važiuos vieni, ar vilkike guls šalia kažkieno kavos aparato?

Čia priklauso nuo tavo krovinio dydžio. Jei tai mašinos dalis arba pilnas butas – gali gauti dedikuotą reisą. Jei penkios dėžės – keliaus kaip partinė siunta. Tada greta bus kito žmogaus sofa, dviratis ir gal šaldytuvas. Tai normalu ir saugu, jei viskas tvirtai sukuota. Kartą važiavo aptemdytas vilkikas iš Varšuvos į Leicesterį, kuriame buvo keturių šeimų turtas. Viską atvežė be problemų. Tik atkreipk dėmesį – jei tau sako, kad raudonas vilkikas važiuoja tiesiai, o žalias – vėliau, tai nebūtinai blogai, bet klausk, ar pervežimų kompanija turi kontaktus vairuotojui.

Ar vairuotojas skambins prieš atvykdamas, ar tiesiog užgros 6 ryto kaip mano uošvis, kai atvažiuoja pusryčiams?

Normalu – skambina pusvalandį ar valandą prieš. Bet pasitaiko, ypač tarp nebrangių pasiūlymų, kad skambučio nesulauki. Britų salose mobilus ryšys stringa A14 kelyje, kartais vairuotojas tiesiog pameta tavo numerį. Turėjau atvejį – vyrukas iškrautas Esekse pasiklydo kaimo keliuose, paskambino iš visai kitos gatvės. „Aš jau čia,“ sako. Kur? „O, prie raudonų vartų.“ Pasirodo, kitame gale. Geriau visada turėk vairuotojo telefoną ir koordinatoriaus. O 6 ryto, žinok, tikrai neatvažiuosime – poilsio laikas pagal tachografą yra šventas.

Kaip galiu sekti, kur dabar yra mano krovinys – yra kokia programa?

Ne, nėra tokios programėlės kaip DHL. Tarptautiniuose perkraustymuose viskas darbočiau. Skambini koordinatoriui, jis skambina vairuotojui, tas atsako per grūdų kelią arba vakarop. Kartais parašo SMS: „Vakarėlėje, gražu.“ Realiai – savaitės viduryje ar gale, priklausomai nuo grafiko. Jei pervežimas į Angliją vyksta grupiniu reisu, mašina gali sustoti Lenkijoje ar Vokietijoje sukrauti. Sekimas čia – tai tiesiog telefonas. Nebijok to. Kita vertus, jei per savaitę niekas neatsiliepia – tada jau kalbame apie problemą.

Iškrovimas Anglijoje – siauros gatvės, liftai ir kitos staigmenos

Ar iškrovimas įeina į kainą, ar aš turiu tempti sofą nuo mašinos pats?

Įeina, jei tai pirmas aukštas arba rūsys su normaliu privažiavimu. Antras aukštas be lifto – jau kita kalba. Viktorinių namų laiptinėse Londone kartais net ir sofa nepralenda pro aikštelę. Turėjome klientą Manchesterio centre – viktorinis kotedžas, laiptai vingiuoti kaip elnias ragai. Komanda iškrovė, bet už trečią aukštą paprašė šimto svarų antkainio. Būna. Aišku, gali tempti pats, bet tada klausimas – kodėl moki? Sutartyje visada turi aiškiai matytis, kad iškrovimas – tai ne tik nuleidimas nuo mašinos.

Mano nauji namai Anglijoje – kotedžas be normalaus kelio, tik siauras takelis. Ar ten suvažiuos mašina?

Didelis krovininis mikroautobusas? Tikėtina, kad ne. Kornvalyje ar Devone tokia praktika – norma. Tuomet naudojamas shuttle service: mašina pastumiama arčiau, o daiktai perkeliami mažesniu transportu. Arba nešiojama rankomis. Kartą Bristolyje vilkikas paprasčiausiai netilpo į gatvę tarp dviračiais apkrautų stulpų. Teko perkrauti į mažesnę mašiną per kiemą. Papildomos išlaidos. Bet tai geriau nei bandyti prakišti ir sudaužyti šoną kažkieno automobiliui. Prieš pirkdamas paslaugą, nufotografuok privažiavimą ir parodyk. Tai sutaupo daug nervų.

Kas jei pristatymo dieną Londone lyja kaip iš kibirų, o mano dėžės atrodo perforuotos?

Dėl perforacijos – atleisk, čia ne tarakonai (pataisau: tiesiog drėgmė ir prastas gofruotas kartonas), bet klausimas suprantamas. Lietus pats savaime nepadeda. Dėl to mes naudojame pledukus viduje, o jei iškrauname lietuje – stengiamės krapštytis po mašinos stogeliu. Šlapios dėžės perkeliamos pirmiausiai į vidų. Draudimas paprastai dengia vandens pažeidimus, jei buvo aplaidumas – pvz., palikai atvirą kėbulą. Paprastas lietus nepakenks, jei vairuotojas profesionalas. Bet nepamiršk – jei pakuotė atrodo kaip ką tik iš pelkės, nepasirašyk aktu be priekaištų.

Draudimas, žala ir tas nemalonus momentas

Jei sulaužys stalą, kas mokės – jūs ar vairuotojas Petras iš Panevėžio?

Mokės įmonė, jei tai jos kaltė. Bet štai kur bėda: CMR konvencija riboja atsakomybę pagal svorį, o ne pagal tikrąją vertę. Jiems gali atseikėti penkiasdešimt eurų už stiklą, kurio vertė – septyni šimtai. Aš mačiau atvejus, kai dėl įbrėžimo ant spintos, kurios niekas nepastebėjo pakrovimo metu, klientas gavo kompensaciją lygiai tiek, kiek atitinka svaro tarifas CMR. Tai juokinga. Todėl geriau fotografuok daiktus prieš, o jei vertingi baldai – drausk atskirai. Ne visos kompanijos taip elgiasi, bet blogų yra pakankamai, kad reikėtų bijoti.

Ar verta mokėti daugiau už papildomą draudimą, jei jūs ir taip esate apdraudę?

Jeigu vežiesi seną IKEA komodą ir sofą iš Akropolio – neverta. CMR užteks. Bet jei turi antikvaro, meno kūrinio ar veliūrinės sofos, kurią pirko teta 1986-aisiais – visada. Pilnas draudimas dengia rinkos vertę. CMR dažnai duoda centus. Aš pats klientams sakau: jeigu daiktas nepamainomas, drausk. Jei tik buitinė technika – galima ir pasigesti. Kartą klientė vežė porcelianą, apdraudė. Visiškai nereikėjo, bet kasmet aš mačiau bent vieną nelaimingą atvejį, kai papildomas draudimas išgelbėjo.

Ko nevežti, kad nepatektum į nemalonumus

Ar galiu įsimesti sodo įrankius, žoliapjovę su trupučiu benzino ir grandininį pjūklą?

Ne. Benzinas – pavojingas krovinys. Žoliapjovė turi būti išvalyta, bakas tuščias. Pjūklas taip pat, be alyvos. Muitininkai tai tikrina. Buvo atvejis: klientas nuslepė dvi kanistras dyzelio „prie atsarginių batų“. Radus, grėsmė baudai ar konfiskavimui. Kasdieniai įrankiai – gerai, bet aštriai, tepaluoti ar degūs – ne. Ar verta rizikuoti dėl žoliapjovės, kurią Anglijoje gali nusipirkti už šešiasdešimt svarų? Ne. Palik kaimynui ir ramiai gyvenk.

O augalus? Turiu didelį fikso medį, kurį labai myliu

Iš principo – užsienietiški augalai turi fitosanitarinius reikalavimus, ypač dirvą. Praktiškai mažas vazonėlis kartais prašvilpia, bet didelis fikas? Rizikinga. Muitinė gali paprašyti pažymų, kurių tu neturėsi. Aš pats savo kambarinę palmę panūdau perkelti į kitą kambarį – numirė per savaitę. O čia dar šokas ir drėgmės pokytis. Anglijoje fikusų pilna, kainuoja po keliolika svarų. Palik tą draugą geroje globoje arba padovanok mamai. Neišgalvok sau bėdų su žaliais pasais ant muitinės posto.

Pinigai, avansai ir kaip nepasimesti

Kodėl vieni prašo visos sumos iš anksto, o kiti – tik ketvirtadalio?

Standartas – trisdešimt procentų avansas užsakymui patvirtinti, likusi dalis pristatymo metu ar prieš. Pilnas apmokėjimas iš anksto turėtų sukelti įtarimų. Mačiau įmonių, kurios pasiima viską, o paskui „pamiršta“ datą. Yra ir sąžiningų, kurios prašo viską dėl užsienio valiutos svyravimų, bet aš asmeniškai to nerekomenduočiau. Geriau bankinis pavedimas nei grynieji be kvito. Jei vairuotojas ima grynuosius ir neduoda jokio patvirtinimo – arba pasirašyk ant rankos, kad sumokejai, arba geriau ne. Juokauju. Neklausk rašyti ant rankos. Paprašyk kvito.

Galiu mokėti kortele, ar viskas tik grynaisiais vairuotojui į rankas?

Klausk iš anksto. Mūsų klientai dažniausiai perveda banku, bet pasitaiko ir grynųjų. Vairuotojai mėgsta grynuosius – nereikia laukti atsiskaitymo. Bet. Jei nėra pinigų priėmimo kvito, nėra ir įrodymo. Buvo taip: vairuotojas gavo grynais, o vėlai vakare skambina ofisas – kur pinigai? Klientas neturėjo jokio popieriaus. Sutartis sako, kad mokėta. Po trijų valandų aiškinimosi paaiškėjo, kad vairuotojas įsidėjo į kišenę. Specialiai? Nežinau. Dėl to geriau pavedimas. Aiškiau, saugiau, kvitas – įmonės pašte.

Vėlavimai, nesąmonės ir kaip išlikti žmogumi

Žadėjo savaitę nuo pakrovimo, o jau dešimta diena – kur mano baldai?

Vėlavimai būna. Keltai į Doverį stringa dėl rūko, A1 kelyje avarija, arba vilkikas laukia muitinėje, nes kito kliento dokumentai buvo su klaida. Kartą buvome Kalais tris dienas – keltas atšauktas dėl vėjo. Suprantu, kad nervai, ypač jei nauji namai tušti. Skambink ne kas valandą, bet kasdien po kartą. Geras koordinatorius pasakys tiesą: ar daiktai jau Varšuvoje, ar dar Kaune. Jei kompanija tyli penkias dienas – blogas ženklas. Tikri profesionalai neapsimesi, kad pirmadienis yra penktadienis. Būna blogiau, bet retai viršija dvi savaites.

O jei aš pats Anglijoje dar nepasiruošęs priimti daiktų – mašina jau pakeliui?

Tada judame į saugyklos teritoriją. Paprastai suteikiamos dvidešimt keturios valandos pagalbai. Po to – saugojimo mokestis. Būna po penkiasdešimt–šimtą svarų sterlingų per dieną, priklauso nuo regiono. Žinok, kai kurios įmonės (ir čia aš jau tikrai piktas) specialiai tempia laiką, kad pakrautų saugojimo mokestį. Todėl jei žinai, kad raktus gausi tik penktadienį – geriau tempk datą į pirmadienį, nei kad daiktai tupėtų sandėlyje savaitgalį. Planuok iš anksto, nes vairuotojas nekursuos aplink kvartalą laukdamas tavo žalio signalo.

Etiški dalykai, smulkmenos ir gyvenimas

Ar privalau gaminti kavos vairuotojui, jei dirba pas mane aštuonias valandas?

Ne, neprivalai. Tai profesionalus santykis, ne svečias vestuvėse. Bet vairuotojas pravažiavo tūkstantį penkis šimtus kilometrų, šiandien kėlėsi ketvirtą ryto. Kavos puodelis ar šokoladas – ne įpareigojimas, o žmogiškumas. Mačiau klientų, kurie pasiūlo arbatos ir sumuštinio, ir tokių, kurie stebi iš durų su rankomis per krūtinę. Abu variantai teisėti. Aš pats linkstu prie arbatinio: jei žmogus gerai dirba, maža pagarbos gestas nesugadins nei jo, nei tavo dienos. O jei vairuotojas rūko ant tavo laiptų – nereikia nei kavos, nei mandagumo.

O galiu pats vykti kartu su mašina iki Anglijos, kad sutaupyčiau lėktuvo bilietą?

Negali. Krovininis transportas skirtas kroviniui, ne keleiviams. Draudimas draudžia vežti pašalinius. Tachografas fiksuoja pertraukas, o papildoma galva keičia masę. Techniškai vienintelė išimtis – jei nuomoji mažą krovininį mikroautobusą pats ir vairuoji. Bet čia jau nebe „nuo durų iki durų“ paslauga, o savivėža. Aš žinau, kad kartais atrodo logiška – daiktai važiuoja, aš sėdžiu šalia. Deja, įstatymai čia kieti kaip ąžuolai. Tiesiog neskrisi kartu vilkike. Nupirk Ryanair bilietą ir nesivelk.

Klausimai, kurių niekas nepasako garsiai

Ar mano daiktai kvepės dyzeliu po to važiavimo per visą Europą?

Neturėtų. Normali mašina – sandari, su švariomis antresolėmis. Bet jei prieš tai vežė tepalus, mašinų detales arba nešvarius antklodus iš autoserviso – užsilaikęs kvapas gali būti. Kartą atvežėme baldus, kurie kvepėjo žuvimi. Pasirodo, prieš tai buvo vežama šaldytuvo siunta iš Norvegijos. Kitas kelias, bet panašus principas. Jei jautri nosis – paprašyk, kad mašina būtų vėdinama. Kitu atveju įprask, kad nauji daiktai dar turi „kelio aromato“. Tai praeina per dieną.

Kas jei paskutinę dieną suprantu, kad turiu dvigubai daugiau daiktų, nei sakei?

Tai klasikinė katastrofa. Vilkikas turi ribotą talpą. Jeigu tu deklaravai penkis kubus, o iš tiesų yra dešimt – arba netelpa, arba kainos klausimas. Buvo toks atvejs Kaune: klientas paskutinę naktį prisirinko dar aštuonias dėžes, spintelę ir dviratį. Mūsų mašina buvo pilna. Teko daryti antrą reisą arba palikti. Abu variantai – skausmas ir pinigai. Todėl aš visada prašau: atsiųsk video arba nuotraukas iš anksto. Geriau žinau, kad yra koks nors šaldytukas rūsyje, nei kad mane apkrauni staigmena pakrovimo rytą. Suprantu, emigracija chaotiška, bet stenkis.

Ar yra rizika, kad mano krovinys užstringa kažkokiame sandėlyje ir aš jo niekada nebepamatysiu?

Jei rinkiesi pasiūlymą iš neaiškaus Facebook brokerio – taip. Yra toks dalykas: brokeris parduoda tavo krovinį trečiajai įmonei, ta palieka dar kažkur. Tavo daiktai dūlina sandėlyje netoli Birmingemo, laukdami savaitėmis. Mačiau skaudžių istorijų, kai žmonės mokėjo šimtus, o baldai dingo be žinios. Saugus pervežimas į Angliją vyksta tada, kai sedi su vienu vežėju, turi jo kontaktą, sutartį ir žinai mašinos numerį. Jei nei vieno iš šito neturi – bijok. Ne visi blogi, bet pakankamai, kad atsargiai rinktis.

Gerai, o kas jei aš tiesiog... apsigalvoju? Nenoriu daugiau vežtis nieko?

Atšaukimas kainuoja. Jei mes jau rezervavome mašiną ir atidavėme kitą datą – avansas lieka. Jeigu atšauki per keturiasdešimt aštuonias valandas – gali tekti mokėti ir dalį arba visą sumą. Turėjome klientą, kuris paskutinę minutę suprato, kad lieka Lietuvoje. Mašina jau stovėjo kieme. Teko dengti degalus ir darbo valandas. Tai ne piktybiškumas – tiesiog verslas. Visada gali persiderėti datą, bet pilnas atšaukimas be priežasties smūgis į biudžetą. Apsvarstyk du kartus prieš pasirašydamas.

Galų gale, krovinio pristatymas į Angliją nuo durų iki durų yra ne magija, o gera organizacija, patirtis ir šiek tiek lankstumo iš abiejų pusių. Nepasitikėk vien žemiausiu pasiūlymu – mačiau per daug žmonių, kurie dėl to kentėjo. Užduok klausimus, skaityk sutartį ir nebijai pasakyti, jei kažkas neaišku. Saugus pervežimas prasideda ne nuo vilkiko, o nuo sąžiningo pokalbio dar prieš pakrovimą. Pasirink patikimą kompaniją, pasitikrink draudimo sąlygas ir nepamiršk: geras vairuotojas vertas kavos puodelio, bet sutartis verta žymiai daugiau. Sėkmės renkantis.