Jūsų kroviniai Anglijoje gabenami mikroautobusais be rūpesčių

Daugelis manęs klausia tiesiai šviesiai: ar įmanoma, kad jūsų kroviniai Anglijoje gabenami mikroautobusais be rūpesčių? Po dviejų dešimtmečių šiame versle galiu atsakyti – taip, bet tik tada, kai už nugaros yra ne viena dešimtis metų patirties. Kartais didžiausią galvos skausdą sukelia ne jūros sąsmauka, o bandymas privažiuoti prie londonietiško butuko su didžiule mašina. Mikroautobusas – štai kur tikrasis herojus, kai reikia atvežti sofą į Bristolį ar kelias dėžes į Birmingemą. Bet kaip tai vyksta realybėje? Kiek kainuoja? Ar saugu? Surinkau klausimus, kuriuos man užduoda beveik kiekvienas antras klientas, ir atsakau taip, kaip atsakyčiau vakare prie kavos – be jokio akių dūrimo.

Pradžia – kainos, dydžiai ir kaip daiktai susipakuoja

Kiek maždaug kainuoja pervežti daiktus mikroautobusu į Angliją?

Atsakyčiau tiesiai – tai priklauso nuo daiktų kiekio. Ne, ne taip. Priklauso nuo kilometro ir kuro angliškoje rinkoje, kur degalai brangesni nei pas mus. Standartinis maršrutas Vilnius–Londonas dažniausiai kainuoja nuo keturių šešių šimtų iki aštuonių šimtų eurų. Jei tenka laukti pas klientą tris valandas, nes jis dar neišsimiegojęs (būna ir taip), gali priaugti papildomai. Dar – jei reikia keltis per Doverį, bilietai irgi į skaičiuką įeina. Geriausia – atsiųsti sąrašiuką ir apskaičiuojam individualiai. Nelyginkite su krovininiais, kurie tempia dvidešimt butų vienu reisu – čia visai kas kita.

Ar man tikrai pakaks mikroautobuso, ar jau reikia didelės mašinos?

Šitą klausimą girdžiu gal tris kartus per savaitę. Pilnas mikroautobusas – tai apie 8–10 kubinių metrų. Paprastam dviejų kambarių butui pakanka su kaupu. Turite šaldytuvą, sofą, dvi lovas? Lenda. Bet jei dar turite tą nelemtą pianiną iš senelės, tada jau reikia galvoti apie sunkvežimį. Kartais tenka pasakyti klientui – jūsų daiktai per mažai tos mašinos, radau dar tris klientus pakeliui ir galim sujungti. Tada kaina per pusę. O kartais žmonės krauna viską į standartinį krovininį, o paskui raudoja, kad negalėjo prisiglausti prie namo durų Londone ir nešė dėžes du kvartalus.

Kada geriau pradėti ruošti daiktus – prieš savaitę ar prieš mėnesį?

Nesuprantu žmonių, kurie pradeda vynioti taurės likus dviem dienoms. Geriau prieš savaitę, maždaug. Bet aš pats savo buto nebūčiau supakavęs ankščiau nei penkios dienos. Na, gyvenimas. Svarbiausia – tvirtos dėžės. Kartą vežiau krovinį į Sent Albenso miestelį ir dėžė, atrodo, buvo iš laikraščių sulipdyta. Pradkai viskas subyrėjo už geležinkelio tilto. (Tiesa, čia jau kaltas buvo siuntėjas, bet vis tiek primenu.) Jei neturite pakavimo popieriaus – naudokit senus pledus. Anglija nesupyks, kad apsaugota netradiciškai.

Ar pakrauti galima palaipsniui, ar vieną dieną reikia visko?

Mikroautobusas – ne konteineris, kurį palieki savaitei prie namo. Dažniausiai krauname per vieną dieną, nes vairuotojas juda link Doverio dar to paties vakaro. Bet jei esate pakeliui – pavyzdžiui, Kaune – galima suplanuoti sustojimą ir priimti krovinius dvejose vietose. Tada jau vadinama daliniu kroviniu. Tiesa, reikia skaičiuoti laiką. Kartą klientas Kaune užtruko dvi valandas, nes "dar reikia rasti tą vyriškį" – nežinojau, kad tai buvo šuo. Kablys, na, raktų pakabukas. Nu, sutrikau. Todėl dabar visada klausiu – ar tikrai viskas paruošta? Laikas Doverio uoste kainuoja.

Kiek žmonių gali padėti kraunant ir iškraunant Anglijoje?

Mūsų mikroautobusai važiuoja su vienu vairuotoju. Jis padės, jei daiktas ne per sunkus – nekilnojamasis turtas ar bobutės indauja. Bet jei planuojate nešti akmens stalą, samdykitės pajėgas jau Anglijoje. Londone, Braitone ar kitur – padeda vyrukai už trisdešimt–penkiasdešimt svarų per valandą, randasi per locality grupes. (Ai, rašau "locality" – turiu omeny vietines facebook grupes, ai, ką aš čia angliškai, vietines grupes.) Neprašykite vairuotojo tempti pianino tris aukštus be lifto. Jam nemoka daugiau, kad taptų inksto donoru.

Pakeliui – kaip vyksta pats transportavimas

Ar galiu kartu važiuoti su savo daiktais iki pat Anglijos?

Teoriškai taip, praktiškai – klauskit konkrečiai. Vietų būna dviejų ar trijų, bet ne visuose mikroautobusuose yra patogi keleivių vieta. Kartais sedynė šalia vairuotojo, o daiktai tave apkabina iš nugaros. Jei turite augintinį – reikia tartis atskirai, nes vienas katinas mano mašinoje buvo labiau įtūžęs nei muitininkas su bloga nuotaika. Gal dar ir spaustuko prisipyko? Paa... pamačiau, kad pasimečiau. Nee, tiesiog kelionė trunka apie trisdešimt valandų su pertraukomis. Ir nepamirškit vizos ar leidimo – čia jūsų atsakomybė, aš tik vairuotojas, ne pasienietis.

Kaip supakuoti, kad daiktai nebūtų sulamdyti kelyje?

Mikroautobusas nėra jūrinis konteineris, kur viskas stovi mėnesį. Bet žvyrkeliai Lenkijoje ir vairuotojo staigus stabdymas prie elnių – daiktai juda. Naudokit bintus, ne maisto plėvelę. (Kartą klientas suvyniojo televizorių į maistinę plėvelę, aš netveriau – atlaikė, bet tik per stebuklą.) Popieriaus burbulai, kampų apsaugos – auksas. Vairuotojas krauna daiktus taip, kad sunkiausi dugną, trupačiai – viršų. Logiškai, tiesa? Deja, ne visos įmonės tai daro. Buvo atvejis, kai konkurento mašinoj radome šaldytuvą ant sofos – Anglijoje pristatė lūžusią. Sėdėk ant lagamino, jei reikia, bet ne ant sofos.

Ar sekate krovinį kelyje ir kiek tai kainuoja?

GPS yra praktiškai visur, bet ne visada duodame nuorodą stebėti. Kartais tiesiog skambinam prieš dvi valandas. Nes senatvė, technologijos... šiuolaikiniai mikroautobusai turi sekiklius, bet mes senieji dar gyvendavom be to. Šiandien dažniausiai atsiunčiu žinutę su numeriu ir maždauginiu atvykimo laiku. Jei norite tiksliau – klauskite iš anksto, nes ne visi partneriai Anglijoje mėgsta, kai klientai žiūri į ekraną kas penkias minutes. Be to, Anglijoje signalas kartais dingsta kaimo vietovėse. Tiesiog pasitikėkit – mes šitą darbą darom jau du dešimtmečius.

Kiek laiko užtrunka gabenimas nuo Lietuvos iki Londono mikroautobusu?

Greičiausias maršrutas per Olandiją, Belgiją ir Kanalo tunelį – apie 26–28 valandos be miego. Bet realybė? Su pasieniečiais, kavinėmis, kur vairuotojas privalo pailsėti (nes kitaip baudos Anglijoje didžiulės), ir eilėmis prie Doverio – dažniausiai 32–36 valandos. Žiemą – ilgiau. Kartą snigo Belgijoje, strigom 8 valandas, klientas Bristolyje jau galvojo, kad pabėgom su sofa. Nepabėgom. Atvežėm tik šlapią. Nu, pati sofa buvo sausa, bet dėžės šlapios. Atsiprašom – oras toks.

Ar galima gabenti maisto produktus, sėklas ar alkoholį?

Brexitas viską sugadino čia. Anglija labai jautri dėl maisto ir augalų. Sėklos – ne, nebent turite tą popierelį iš departamento. Alkoholis – ribotas kiekis asmeniniam naudojimui, bet jei penkios dežės vyno – jau verslas, o verslas reiškia muitą, licencijas, galvą skausdą. Aš asmeniškai vengiu vežti maistą. Kartą klientė slėpė rūkytą skumbrių dėžę po pledais. Pasienyje atsidarėm – kvapas toks, kad muitininkas net veidą susisuko. Nuo to laiko – jokių sūdytų žuvų, jokių sėklų. Paprasta.

Koks didžiausias daiktas, kurį teko tempti mikroautobusu į Angliją?

Du šaldytuvai vienu metu buvo keblu, bet didžiausias galas – dvigulė anatomijos sofa. Tokia, kuri išsiskleidžia. Klientas iš Bristolio sakė – sutalpinsi? Pažiūrėjau dar kartą. Tada atsukom kojas, permetėm per petį ir tilpo. Mikroautobusas nėra stebuklinga dėžutė, bet jei vairuotojas moka suktis – vietos atsiranda ten, kur jos nemato plikas akis. Kitą kartą vežiau keturiasdešimt porų batų. Užėmė mažiau nei šaldytuvas. Svoris ir matmenys Anglijoje nėra tas pats. Protingas pakavimas – pusė darbo. Nemoko to mokykloj, moko tik intervalai.

Dokumentai, muitai ir Londono beprotybė

Ką reikia žinoti apie muito taisykles gabenant į Angliją po Brexit?

Po to, kai britai išstojot, viskas pasikeitė. Jūsų daiktai dabar traktuojami kaip trečiosios šalies eksportas. Jei perkraustotės gyventi – reikia deklaruoti, kad tai asmeniniai daiktai, forma tokia... nežinau kaip tiksliai vadinasi atmintinai, ten C arba C3 kažkas panašaus. (Pamirštu visada, bet buhalterė atsiunčia.) Svarbu – daiktai turi būti naudoti šešis mėnesius ir neturėti prekybinio kiekio. Nauji daiktai be čekių – gali tekti mokėti PDV. Muitininkai Anglijoje kartais laiko mašiną dviem valandom, kartais praleidžia per dvidešimt minučių. Niekas nežino kodėl. Aš irgi nežinau.

Ar reikia draudimo ir kas atsako, jei kas nors sudužta?

Civilinis draudimas. Kiekviena rimta įmonė turi vežėjo atsakomybės draudimą. CMR konvencija galioja ir tarp Lietuvos bei Anglijos, nors britai jau ne ES. Suma paprastai iki kelių šimtų tūkstančių eurų. Bet – jei pats supakavot taurės į laikraščius ir jos sudužo – tai jūsų kaltė, ne mano. Čia kaip pirkimas – jei pats susipakavot į maišą, aš vežu maišą. Geros įmonės fotografuoja daiktus prieš pakrovimą. Blogos – nesivargina. Aš fotografuoju, bet ne visada viską, kartais batai svarbesni už paveikslą. Na, ta prasme, jei paveikslas tvarkingai suvyniotas.

Ar vairuotojas kalba angliškai, jei reikia bendrauti su nuomotoju Anglijoje?

Angliškai privalo mokėti, nes kitaip kaip atvažiuoji į Mančesterio centrą ir aiškini, kur palikti mašiną? Mano vairuotojai kalba – vienas truputį kaip škotai, kitas sklandžiau. Bet jie nėra vertėjai. Jei jūsų nuomotojas Anglijoje nekalba nei angliškai, nei gestais – problema jau ne transporto. Realiai dažniausiai tai keli skambučiai: "Hi, I am downstairs with your furniture." Buvęs atvejis Braitone, kai nuomotojas norėjo pasirašyt sutartį su vairuotoju – o tas neturi jokio įgaliojimo. Negražu iš jo pusės, klauskit mūsų biuro. Mes bendraujam lietuviškai, jums ramiau.

Ar reikalingas kažkoks leidimas įvažiuoti į aplinką saugomus rajonus Londone?

Londonas – ypatingas atvejis. Ten yra LEZ ir ULEZ. Jei mūsų mikroautobusas neatitinka taršos normų – kiekviena diena Londone kainuoja dvylika svarų ar net daugiau baudos. Aš asmeniškai prieš važiuodamas visada pasitikrinu, ar mašina registruota tinkamai. Dėl to kartais privažiuojame aplinkiniais keliais, jei pristatymas rytinėje zonoje. Kai kurie vežėjai to nepatikrina ir klientai gauna baudą laišku po trijų savaičių. Mes tokios staigmenų nemėgstam. Tiesa, kartais ULEZ riba pasikeičia – aš paskutinį kartą tikrinausi prieš du mėnesius, dabar gali būti kitaip. Pats Londonas – viena didelė spąstų zona automobiliams.

Ar pristatymo metu reikia manęs laukti Anglijoje, ar galite palikti rakto saugykloje?

Raktų saugykla, concierge, palikimas kieme – visko esam darię. Bet jei paliekame be jūsų, jūs prisiimate riziką. Ką reiškia? Jei kaimynas pavogs dėžę ar prasisnigs – jūsų galvos skausdas. Aš rekomenduoju bent vieną žmogų skirti priėmimui. Minimum trisdešimt minučių. Nes kartais skambučiai Anglijoje stringa, vairuotojas sukasi ratu po Noting Hilą, neranda vietos didžiausiam mikroautobusui. Palikti prie šiukšlių konteinerių ir pabėgti? Ne. Atsakingos įmonės to nedaro. Tik nelegalūs siuntūnai palieka daiktus kieme be parašo. Mes kiekvieną dėžę judinam tik jums matant. Arba neatiduodam.

Kas būna blogai ir kaip to išvengti

Kokia didžiausia klaida, kurią padaro žmonės, kai renkasi pervežimą į Angliją?

Per mažas biudžetas. Rimtai. Žmonės ieško pigiausio varianto, randasi ką nors per skelbimų portalą be licencijos, o tada stebisi, kodėl vairuotojas neatvažiavo arba kodėl sofa atvažiova be kojos. Aš nepykstu – pinigai taupūs visiems – bet rimtas krovinių gabenimas mikroautobusais Anglijoje kainuoja tiek, kiek kainuoja. Kuras, amortizacija, draudimas, vairuotojo algos. Jei kaina per maža – kažkur iškarpa. Dažnai – draudime arba pakavime. Kartą mačiau, kaip vyrukai vežė šaldytuvą ant šono visą kelią – iš Leipalo į Leičesterį. Nuvarvėjo, supuvęs. Klientas sutaupė keturiasdešimt eurų, prarado penkis šimtus.

Ar buvote kada nors apgauti ar apvilkti klientų pačių?

Apvilkti? Oho, istorijų galėčiau knygą. Vienas klientas Liverpulyje nurodė adresą, o kai atvažiavom, ten buvo ne butas, o apleistas baras. Jis norėjo ten palikti daiktus savo draugui. Draugo nebuvo. Paaiškėjo, kad daiktai ne jo, o matyt šešėlinis sandėris. Mes neatidavėm. Skambinom policijai, teko laukti. Kitas kartas – klientė pasakė, kad daiktų tik trys dėžės, o kai atvažiavom – penkiolika. Mikroautobusas jau pilnas. Ką dariau? Pasiėmiau tik tris, likusias palikau. Sutartys yra dėl to. Gerbiu gerus klientus, bet taisyklių reikia. Blogų žmonių pasitaiko ir perkraustymuose.

Kaip atpažinti patikimą įmonę, o ne sukčius, kurie pasiima kaupą ir dingsta?

Patikrinkit – ar turi licenciją vežėjui? Europinę krovininę licenciją, tą geltoną. (Nors Anglijoje dabar gal kitas formatas, nebesu tikras, Google'inkit.) Ar yra realus adresas, ne tik telefonas. Ar sutartis rašytinė, ar tik žodžiu per messengerį. Didžiausias raudonas signalas – jei prašo visos sumos iš anksto grynaisiais. Mes imame dalį avanso, likusią atvykus. Ir svarbu – jei nepripažįsta atsakomybės, vengia draudimo temos – bėkite. Mačiau per savo karjerą keturis tokius "verslus", kurie keičia pavadinimus kas tris mėnesius. Taip, taip yra.

Kas būna, jei Anglijoje pasieniečiai nutaria apžiūrėti būtent mūsų mikroautobusą?

Atsistojat, atidarot, rodote daiktus, bandote nebūti nervuoti. Anglijos pasieniečiai žino, kad lietuviai veža daiktus, tai normalu. Bet jei turite ne tik dėžes, bet ir dešimt litrų baltojo, rūkalų blokus ir naują dviratį be dėžės – įtartina. Jie gali prašyti sąskaitų, įrodyti, kad tai asmeniniai daiktai. Kartą vairuotojas turėjo palaukti keturias valandas, nes klientas įsidėjo dvidešimt nežymėtų telefonų. Nei aš, nei vairuotojas apie tai nežinojom. Dabar kiekvieną kartą paklausiu – ar nėra nieko keisto dežėse? Doverio pasieniečiai nemėgsta staigmenų. Ypač nemokamų telefonų kekės.

Ar oras Anglijoje veikia krovinių pristatymą?

Dziūt, čia ne pokštas? Pavyzdžiui, praėjusį sausį Doverį uždarė vėjas. Ne sniegas – vėjas. Laivai negalėjo plaukioti, tunelis dirbo viršvalandžius. Kartais gatvės Londone užliejamos per liūtis, ir vairuotojas negali privažiuoti prie namo. Kita vertus, lietuje Anglijoje daiktai saugesni mikroautobuse nei atvirame krovininyje. Nebent prakiūra stogas – tada mes patys verkiam. Mūsų mašinos tikrinamos, bet kada nors nubraižysi metalą, vanduo prasiskverbs. Todėl dėžės turi būti atsparios drėgmei. Anglijos oras drėgnas lyg rūkas. O gal rūkas drėgnas kaip Anglijos oras? Nesusimąsčiau. Eikit jūs.

Paskutiniai klausimai prieš jums renkantis

Ar mikroautobusu galima parvežti daiktus iš Anglijos atgal į Lietuvą?

Taip, dažnai vyksta būtent taip – atgaliniai reisai. Jūs Londone parduodat butą, o daiktai turi grįžti į Vilnių. Kainos tokios pat, kartais pigiau, jei vairuotojas jau turi grįžt. Bet negalime visada pažadėti tos pačios savaitės, nes planuojam iš anksto. Jei skubi data – geriau užsisakyti abiejų krypčių perkraustymą. O jei laukiate pigaus varianto – reikia laukti, kol surinksime pakankamai krovinių Anglijoje norintiems parsivežti. Tada kaina krenta, bet laikas tampo nervus. Aš pats renkuosi planą B – tikslus laikas, aiški data, ramus miegas.

Ką daryti, jei gyvenu ne Londone, o mažesniame miestelyje kaip Oksfordas ar Vorikas?

Mikroautobusas čia tikras laivas dykumoje. Didelės mašinos į daugelį senų angliškų miestelių neįvažiuoja – gatvės siauros, arkos žemos, parkavimas tragedija. Mes privažiuojame iki durų arba maksimaliai arti. Kainos prasideda nuo standarto, o paskui priklauso nuo kilometrų atstumu nuo Londono ar Miuncheno. (Oho, Miunchenas? Ne, ten Vokietija. Sakau – nuo Birmingemo ar Bristolio.) Taip, nutinka. Anglijos žemėlapyje viskas atrodo arti, bet nuo Oksfordo iki Jorkšyro – dvidešimt valandų ratu. Nepykite, jei pristatymas į Škotiją kainuos brangiau nei į Essexą. Fizika ir kuras nesidera.

Ar reikia manęs daryti ką nors, kai mašina jau kelyje?

Paprastai ne, tik pasitikėti. Bet nieko blogo, jei kartais paklausiate, ar viskas gerai. Tik nepradėkit skambinėti kas pusvalandį klausti, kur vairuotojas, jei dar tik prašoko Kolną. Dažniausiai parašau žinutę, kai mašina prieš pat keltą. Jei tylu – reiškia viskas pagal planą. O jei skambina pats vairuotojas – greičiausiai stringa kokioje apsivertusio karavano eilėje M1 magistralėje. Tada kantrybės. Jūsų nieko nereikia, tik priimti daiktus sveikam. Ir butelio vandens pasiūlyti nepakenktų, kai iškraunam.

Koks jausmas po tiek metų stebėti, kaip žmonės kraustosi į Angliją ir atgal?

Jaučiuosi kaip pašto balandžio tėvas. Ne. Jaučiuosi pavargęs, bet patenkintas. Per tiek metų mačiau žmones, kurie vežėsi vieną lagaminą į Londoną ir po dešimt metų grįžta su pilnu mikroautobusu prisiminimų. Mačiau ašaras palydint vaikus į universitetus Braitone, mačiau juoką atsivežant senelės fotelyje. Perkraustymai – ne tik dėžės. Tai gyvenimo etapai. Ir jei prie to prisiliečiam mes savo mikroautobusais – šaunu. Kartais pavargstu nuo eilių Doverio uoste, bet niekada nuo to momento, kai klientas padėkoją ir sako: "Dabar tikrai be rūpesčių." Tada viskas atsiperka.

Išvada

Jūsų kroviniai Anglijoje gabenami mikroautobusais be rūpesčių – šitai ne reklaminis šūkis, o darbo metodas, kurį išmanome po dvidešimt ketverių metų. Nesakau, kad visada viskas idealu – oras blogas, eilės ilgos, kartais ir pats apsiverčiu akis (jau nebesvarsčiau, kuri lytis to žodžio). Bet galutiniame rezultate daiktai atvyksta, dažniausiai sveiki, o klientai – nusiraminę. Svarbiausia – rinkitės ne kainą, o žmones. O jei lieka neaiškumų – skambinkite. Geriau paklausti dabar, nei gailėtis paskui, kai jūsų sofa klajoja po Lenkiją nežinia kodėl.