Greitas siuntų pristatymas per 5 dienas su garantija – ar tai realu, ar tiesiog reklaminė katakumba?

Turiu būti sąžiningas – per dvidešimt ketverius metus tarptautinėse perkraustymuose mačiau, kaip „penkios dienos“ kartais virsta savaitėmis. Ne todėl, kad visi blogi. Tiesiog garantija ir realybė – du skirtingi dalykai. Klientai skambina, viskas sukasi apie greitį, bet pamiršta pasiteirauti, kas tas pristatymo terminas iš viso reiškia. Greitas siuntų pristatymas per 5 dienas su garantija yra įmanomas. Bet ne į Velykų penktadienį, ne kai siuntą pakuoji iš senų laikraščių ir tikrai ne tada, kai renkiesi nežinomą puslapį su pusę kainos. Aš pasistengsiu paaiškinti, kaip tai veikia žemės lygmenyje, be reklaminių skambių.

Pradžiai – kas tie penki stebuklingi žodžiai

Ar tikrai per 5 dienas gali atvesti siuntą nuo durų iki durų?

Galima. Bet žinok, kad „penkios dienos“ dažnai reiškia „penkios darbo dienos“. Kartais šešios, jei krovinys renkamas pirmadienį po pietų. Lėktuvai skraido kasdien, bet ne visada tiesiogiai – kartais per Londoną, kartais per Amsterdamą. Jei nori tiksliai, užsakyk sekmadienio vakarą, ne prieš vidurdienį. Ir dar – vairuotojai privalo ilsėtis. Tai laikas, kurio neišneši iš bendro termino. Reikia skaičiuoti realiai, o ne pagal reklaminį lankstinuką.

Kodėl vieni pervežėjai žada tris dienas, kiti penkias, o treti nieko nežada?

Kuo mažesnė įmonė, tuo drąsesni pažadai. Ne visada blogai – kartais turi specialų reisą. Bet didieji, kaip DPD ar DHL, retai žada mažiau nei keturias–penkias darbo dienas, nes žino Europą. Muitinės, orai, eilės – viskas realu. Mažesni pervežėjai kartais rizikuoja, nes reikia kliento. Būna, kad prisiima, o paskui skambina: „oi, fūra sugedo“. Tu jau nervini. Žiūrėk ne į skaičių, o į tai, kas bus, jei nesugebės. Sutartis svarbiau nei trijų dienų etiketė.

Ar greitas siuntų pristatymas per 5 dienas su garantija galioja ir iš kaimo?

Iš didmiesčių – beveik visada. Iš kaimo priklauso. Jei paimsi iš sodybos prie Kupiškio, kur reikia sukti dešimt kilometrų žvyrkeliu, dienų gali nepakakti. Artimiausias terminalas – Panevėžyje. Tada garantija skaičiuojasi nuo terminalo, o ne nuo tavo durų. Svarbu skaityti smulkųjį šriftą. (Čia turiu pataisyti: ne visada tai parašyta aiškiai, kartais ten viskas užkamšta žodžiais.) Užsakinėdamas klausk konkrečiai – nuo kokios vietos prasideda laikrodis. Kitaip gali nemaloniai nudegti.

Kainos, garantija ir kur jie slepia taškus

Kiek realiai kainuoja 5 dienų pristatymas su garantija į Prancūziją?

Apie šešiasdešimt–devyniasdešimt eurų standartiniams krepšiams. Baldas – tris šimtus. Bet slidus ledas. Jei prekė brangi, elektronika, stambus paketas – kaina kyla. Kartą vaikinas vežė kolekcines plokšteles į Marselį. Su draudimu, su garantija. Mokėjo beveik du šimtus, gavo per keturias dienas. Kitas siuntė tą patį, nepaminėjo vertės, ir siunta strigo muitinėje tris dienas. Kaina ir laikas – susiję. Kuo mažiau aišku, tuo daugiau mokėsi laiku.

Kas yra garantija ir kodėl ji man atrodo labiau kaip spąstai?

Garantija – ne šventas raštas. Dažniausiai reiškia, kad jei vėluoja, grąžina siuntimo kainą. Ne visą prekės vertę. Vienos rašo: „garantuojame laiku arba pinigai atgal“. Tada paaiškėja, kad „laiku“ – septynios darbo dienos. Aš skaitydavau kontraktus ir kartais neatpažįstu savo lietuvių kalbos. (Gal čia aš per senas žodžių žaidimams.) Jei nėra aišku – klausk. Geriau nepatogus pokalbis dabar nei ginčas vėliau. Yra įmonių, kurios sąmoningai rašo miglotai, kad vėliau galėtų išsisukti.

Ar garantija ir draudimas – tas pats?

Ne. Draudimas dengia sugadinimą ar praradimą. Garantija – terminą. Nors kai kurie bando sulieti. Kartą siunta neatėjo per penkias dienas ir buvo sudaužyta. Klientas galvojo, kad „garantija“ viską dengia. Nelabai. Draudimas galėjo apmokėti žalą, o delsimui pasiūlė dvidešimt procentų nuolaidą kitam vežimui. Lyg norėtų dar. Ne visos įmonės taip elgiasi, bet jei vežėjas nepasako skirtumo – raudona vėliava. Klausk atskirai apie kiekvieną.

Ką reiškia "garantija", jei pristatymas yra į atsiėmimo tašką, o ne į namus?

Garantija galioja iki galutinio taško. Jei pasirinkai punktą – terminas iki tada, kai padedama ten. Tik ten dažnai dirba trečioji šalis ir nežino tavo pažado. Olandijoje siunta pasiekė punktą per keturias dienas, bet stovėjo dar tris, nes nebuvo lentynų vietos. Ar garantija galiojo? Techniškai taip, pristatymas į vykdymo vietą įvyko. Ačiū, ne. Aš renkuosi duris. Punktai pigesni, bet kartais tampa iliuzija. Pats verčiau primokėsiu dešimt eurų ir stebėsiu, kaip kurjeris lipa laiptais.

Logistika – kaip tai juda žemėlapyje

Per 5 dienas – kuo vežama? Lėktuvu, fūra?

Europoje dažniausiai fūra. Nėra romantiška, bet greitkeliais važinėja kasdien. Lėktuvai brangiau, reikalingi į užjūrio. Į Norvegiją kartais per keltą. Oro uostuose perduodama per tris rankas – prideda pusdienio. Vienas kolega mėgdavo sakyti: „lėktuvu skrenda valandą, bet ant žemės prasideda šokis“. Fūra dažnai greičiau nuo durų iki durų, nes mažiau perdavimų. Tik vairuotojai privalo ilsėtis. O ir kamščiai. Pamenu, per Milano išpardavimus net express fūra strigo šešias valandas. Ne viskas telpa į tvarkaraštį.

Ar tas 5 dienų terminas įskaito savaitgalius?

Nevienareikšmiška. Kai kurios skaičiuoja natūralias dienas, kitos – tik darbo. Būna, kad ir Lietuvos, ir Vokietijos šventės išmuša iš ritmo. Aš pats kartais pasimesdavau, ypač kai Didysis penktadienis ar kokia Vokietijos regioninė šventė. Terminalai tada nedirba, nors ir ne mūsų šventė. Geriau raštu klausti: „ar skaičiuojate kalendorines ar darbo dienas?“ Aš taip patarinėju visiems. Net jei atrodo kvaila – išgelbėja nervų ląsteles. Kartą klientas pats paskaičiavo pažeidimą, o pasirodo – jų sekmadienis nesiskaičiavo. Išsisuko vežėjas.

Ar visada važiuoja per Lenkiją ir kodėl taip toli?

Iš Lietuvos beveik visada per Lenkiją. Kitaip neišeina geografiškai. Varšuva, Lodzė, toliau. Kartais per Čekiją, kartais per Vokietijos pietus. Centrai ten kaip voratinkliai. Jei kas sako „tiesiai be sustojimų“ – nelabai tikėk. Nėra reiso iš Panevėžio į Lisaboną be perdavimo, nebent express premium. Tada kainuoja kaip mažas automobilis. Ne visiems prieinama. Standartas – surinkimas, rūšiavimas, perdavimas. Penkios dienos irgi su perdavimais, tik optimizuotais. Greitis – ne tiesumas, o geri mazgai.

Kur stringa siuntos dažniausiai – muitinėje ar kur nors kitur?

Taip, ten pirmas kandidatas. Ne dėl blogų muitininkų – trūksta popieriaus. Kartą siunta iš Kauno į Milaną atrodė kaip penkių dienų reikalas. Klientas prekę aprašė kaip „dovanų rinkinį“. Ten buvo alkoholis. Chaosas. Penkios dienos virto dešimtimi. Garantija negaliojo, nes „neteisingai deklaruotas turinys“. Aišku, pasitaiko ir be klaidų – pikas prieš Kalėdas. Tada net šv. Kristoforas, kuris gi keliautojus globoja, nepagelbėtų. Realybė tokia, kad popieriai svarbesni nei adrenalinas.

Kai kas nors eina ne pagal planą

Ką daryti, jei siunta stringa ir jau šešta diena, o niekas neatskambina?

Skambink pats. Nedelsk. Kartais sistemos stringa, o darbuotojai turi šimtus paketų. Būna, kad tiesiog nutyli, galvodami: „dar suspės rytoj“. Čia tas nemalonus momentas – kai kurios įmonės vengia skambinti iki paskutinės minutės. Neblogi žmonės, tiesiog nenori pripažinti pralaimėjimo. Tu skambink, reikalauk rašto. Jei turi garantiją – koziris. Nereikia rėkti. Pasakyk: „praėjo – aktyvuojame garantiją“. Tada dažnai pajuda. Būk pasirengęs, kad jie vėl ieškos kabliuko. Taip jau būna.

Ar buvote matęs, kad specialiai tempia laiką, kad nereiktų mokėti garantijos?

Turiu būti atsargus. Taip, yra nišinių atvejų. Ne visada specialiai, bet nenori atverti Pandoros skrynios – masiniai grąžinimai ištirpina pelną. Mačiau, kaip viena įmonė (pradeda raide S, bet nevadinsiu) pasiekė paskutinę stotį trečiadienį, bet pristatė pirmadienį. Kodėl? Nes penktadienio pristatymas po pietų brangesnis. Palaukė rytojaus. Klientas galvojo, kad vėluojama. Nebūtinai. Garantijų sistema kai kuriems skaudulys. Geriau dirbti su tais, kurie ją mato kaip garbės reikalą, ne bausmę.

Ar buvot situacijų, kai tiesiog meluojama klientui apie pristatymo datą?

Pats? Ne. Bet mačiau kolegų, kurie sako „šiandien tikrai bus“, nors sistemoje fūra net nepraėjo sienos. Tai nebūtinai melas kaip apgaulė. Kartais tiesiog nenori pajūti to nepatogaus pokalbio. Aš mėgstu tiesą, net jei bjauri. Vakar pasakiau ponui, kad siunta iš Vilniaus į Berlyną bus ne penktadienį, o pirmadienį. Nutylėčiau? Gal turėčiau ramų savaitgalį. Bet pirmadienį jis vis tiek supyktų. Ilgiau dirbant supranti – tiesą pasakai kartą, melą prisiminti reikia amžinai. Tokia jau pamoka.

Kas bus, jei namie nebūsiu pristatymo metu?

Tada laukia antras bandymas. Deja, gali būti jau šeštoji diena. Garantija... na, čia tavo rizika. Jei buvote namie, bet neišgirdote skambučio – vežėjas nekalta. Pamenu ponią Kaune, kuri pyko, kad nepaskambino. Telefonas buvo išsikrovęs. Aš visada sakau – palik raktus kaimynui arba nurodymus. Geriau lapelis ant durų nei tyla. Ir pasitikrink adresą. Kartais klaidingas aukštas pražudo net ir skubiausią siuntą. Būna ir taip. Smulkmenos lemia greitį labiau nei dideli pažadai.

Pakuojame ir pristatome – praktiški niuansai

Kaip supakuoti express siuntą, kad neiškristų iš tų greitųjų eilių?

Express srautas – žiaurus bėgimas. Krovikai meta, traukia. Nesunkieji lipa ant sunkių. Jei dėžė minkšta – pralaimi. Aš visada sakau: dvigubas kartonas, o jei elektronika – putplastis, ne laikraščiai. Kartą vežiau monitorių į Stokholmą. Klientas suvyniojo į antklodę. Gražu, bet neatlaikė slėgio. Ekranas – trupiniai. Greitis ir saugumas konfliktuoja. Geriau pribraukt svorio nei sutaupyti eurą ant pakavimo. Bloga pakuotė pražudo net ir geriausią garantiją. Tuščias pažadas lieka, o viduje – duženos.

Ar galiu pats supakuoti blogai ir prarasti visą garantiją?

Gali. Garantija galioja paslaugai, ne tavo meistrystei. Jei muitininkams įtartina, kad supakuota netinkamai arba ne viskas deklaruota – stabdo. Aš niekad nežinau šimtu procentų, ar patarimas visada padės, bet štai: jei ant dėžės nėra aiškios etiketės, prasidės chaosas. Ir nedėk draudžiamų daiktų po „lemputėmis“. Muitinė turi rentgeną. Pamenu, vyras slėpė degtukų dėžutę ten, kur rentgenas mato kaip dėmę. Nejuokinga. Baudos negeros. Garantija čia visai niekuo dėta. Ir nesiskaito.

Ar reikia kažkokios specialios etiketės, ar užtenka mano ranka užrašyto popieriaus?

Reikia teisingos etiketės su brūkšneliu, bet nebūtinai auksinės. Adresas angliškai arba vietine kalba. Klientai spausdina ant ryžių popieriaus – neskenuoja. Aš nesu didelis technologijų žinovas, bet žinau, kad jei skeneris nesugriebia, siunta stoja į rankinę eilę. Ten laikas tirpsta. Jei neturi spausdintuvo – kurjeriai dažnai atsiveža savo, bet tai reikia nurodyti iš anksto. Ne visi paims be etiketės. Geriau gera kokybė. Ant skardos prilipdyta etiketė po kelių valandų nutrynis. Tada ir greitis baigiasi nuvažiavęs vos kilometrą.

Kas dar sukuojasi galvoje

Ar per 5 dienas galima siųsti augalų ar kitų gyvų dalykų?

Gyvūnas – visai kita kategorija, veterinariniai reikalai. Augalai – į kai kurias šalis draudžiama. Jei leidžiama – galima, bet jie turi išgyventi. Kartą klientė siuntė svyrinčią raganę į Kopenhagą. Atidarė – lapai geltoni. Transporto stresas, šviesos trūkumas. Greitas pristatymas per 5 dienas su garantija niekad negarantuoja, kad orchidėja žydės. Tiesiog, kad dėžė bus laiku. Gyva ar ne – dažniausiai tavo atsakomybė. Negražu girdėti, bet logistikos žmogus ne botanikas. Pasitikrink importo taisykles. Bus ramiau.

Ar didelė siunta, tipo sofa, gali keliauti per 5 dienas su garantija?

Baldai per penkias dienos... na, įmanoma, jei modulinė sistema ir tilps į fūrą. Bet trijų metrų sofa iš Kauno į Paryžių? Yra express krovinių paslaugos, bet kaina kandžiojasi. Standartiškai eina dalinių krovinių rinkimuose – ten terminai svyruoja. Penkios dienos, jei moki premium ir yra laisva vieta fūroje. Bet jei vežėjas sako, kad per penkias išveš be išankstinio planavimo – klausiausi tyliau. Čia reikia daugiau ne tik laiko, bet ir vietos. Fūros nepasistieps iš po žemės tik tavo sofai. Realybė geležinė, o ne plastmasinė.

Kokia pati didžiausia klaida, kurią žmonės daro rinkdamiesi pigiausią greitą pristatymą?

Pamato dvidešimt eurų į bet kurią šalį per penkias dienas ir spaudžia. Po savaitės skambina: „kur daiktai?“ O ten tarpininkas be fūros. Pardavė pigiau, negu gali nupirkti. Modelis – rinkti pinigus, tada ieškoti vežėjo. Kartais nepavyksta. Kartais pasiima ir dingsta. Didžiausia valiuta, kurią prarandi – ne pinigai. Nervai. Ir prekė. Yra sąžiningų rinkėjų, bet jei kaina kvepia žuvimi – čia ne kvepalai. Perskaityk atsiliepimus. Jei jų nėra – problema. Manau, tai pamoka, kurią daugelis išmoksta tik kartą.

Ar galiu pats atvežti siuntą į terminalą ir tada pagreitinti tą 5 dienų pristatymą?

Taip, protingas ėjimas. Jei gyveni šalia Vilniaus ar Kauno terminalo – nuvežk pats. Elimini surinkimo laiką. Paėmimas iš namų gali būti pirmoji arba antroji diena. Atvežęs pats – siunta iškeliauja tą pačią. Aš taip siūlau, kai labai skubu. Žinoma, jei turi mašiną. Jei neturi – neverta vargti dėl pusdienio. Bet dideli miestai turi pranašumą. Kaime gyvenantis neturi šio pasirinkimo. Lygybė logistikoje dar neįteisinta. Ir dar viena mintis – terminalo darbo laikas. Jei vėluosi valandą – vėl rytui. Kitaip nesukasi.

Ar galiu siųsti draudžiamų daiktų, tipo baterijų, jei labai labai skubu?

Ne. Lithium baterijos, aerosoliai – express kanaluose dažnai stabdomi. Skubumas nepadės. Muitinė nepraleis dėl gražių akių. Mačiau, kaip vyras siuntė į Londoną elektrinio dviračio akumuliatorių „per penkias dienas“. Sustabdė, iškvietė tarnybas, grąžino po trijų savaičių. Greitis čia visai nepadeda. Eilėraštyje nesu rašęs, bet štai eilutė: jei abejoji – klausk prieš mokėdamas. Ir būk pasirengęs atsakymui „ne“. Žmonės mano, kad pinigai išsprendžia taisykles. Ne. Taisyklės yra arba jų nėra. Paprasta kaip dvi baudos.

Ar per 5 dienas galima pasiekti ir ne ES šalis, pavyzdžiui, Šveicariją?

Šveicarija – taip, nors ne ES. Bet muitinės formalumai kitokie. Reikia atskirų pasienio dokumentų, ne vien standartinio CMR. Aš tiksliai nepamenu visų niuansų su Šveicarija, nes dažniau dirbu žemyninės Europos kryptimi. Bet žinau, kad penkios dienos įmanomos, tik brangiau. Į Norvegiją – keltas, oras, muitinė. Įmanoma, bet ne tokiu pat greičiu kaip į Berlyną. Geografiškai sudėtingesnėse vietose visada pridedk dieną ar dvi. Nepasikliauk tuo pačiu žemėlapiu. Express turi savo ribas – ir geografiškai, ir teisiškai. Tai ne magija.

Ar visas šitas greitis nėra tiesiog rinkodarinis triukas priversti mokėti daugiau?

Iš dalies taip. Greitis kainuoja daugiau, nes reikia tiesioginio reiso, žmonių be delsimo. Bet „garantija“ kartais įkainojama taip, kad tilptų grąžinimai. Kaip draudimas. Jei vežėjas žino, kad dešimčiai procentų vėluos, įskaičiuoja į kainą. Tu moki už ramybę. Ar verta? Dažnai taip, ypač brangiai elektronikai. Bet jei siunti kojines tėvui – gal paprastas variantas per 5–7 dienas pakankamai greitas. Nereikia pirkti garantiją kaip religiją. Yra viduriukas, kuriame visi laimi. Aš renkuosi viduriuką, jei ne pats poilsio sezonas.

Greitas siuntų pristatymas per 5 dienas su garantija yra ne mitas, bet ir ne automatinė duotybė. Per dvidešimt ketverius metus mačiau, kad sėkmė priklauso nuo trijų dalykų: sąžiningo vežėjo, teisingų popierių ir tavo pasiruošimo. Neišmesk dėžės, pasiskaityk sutartį ir jei kaina kelia įtarimą – greičiausiai yra dėl ko. Penkios dienos įmanomos, kai abi pusės žaidžia atviroje teritorijoje. Sėkmės siunčiant – ir tegu siunta neatbėga greičiau nei tavo atostogų prašymas.