Greitas siuntų pristatymas į Angliją su visišku saugumu: ką nutyli brošiūros

Dvidešimt ketveri metai tarptautinių perkraustymų. Skamba kaip amžinybė, o realiai – kaip vakarykštė diena, kai pirmą kartą kraunant fūrą į Londoną pačioj pakrautoj nervinausi. Šiandien rašau tau, nes parašei žinutę – klausai, kaip greitai ir saugiai nugabenti siuntą į Angliją be tos biurokratinės kankynės. Tiesą sakant, nėra vieno teisingo atsakymo. Viskas priklauso nuo to, ką veži, kur tiksliai ir kokio greičio reikia. Bet jei nori žinoti, kaip viskas vyksta iš tiesų – ne iš reklaminių lankstinukų – skaityk. Dar kartais paminėsiu ir Londoną, ir Birmingemą, nes UK nėra tik vienas miestas, kaip kai kas galvoja.

Iš pradžių – apie kainas, terminus ir tai, kaip viskas prasideda

Kiek maždaug kainuoja greitas siuntų pristatymas į Angliją iš Lietuvos?

Žinai, kainos – kaip orai. Šiandien taip, rytoj kitaip. Jei vežame vieną standartinę dėžę iš Vilniaus į Londoną express maršrutu, dažnai tai kainuoja nuo šešiasdešimt iki devyniasdešimt eurų, priklausomai nuo svorio. Bet jei siunta didesnė, sakykim, keturi kubiniai metrai baldų – tada jau kalbame apie kelis šimtus. Aš visada siūlau pirma paskambinti, nes interneto skaičiuoklės kartais rodo vieną, o realybėje gaunasi kita. Būna, kad žmogus apibūdina sofą, o atvažiavęs pamatau sporto salę. Tada kaina ir šokteli.

Kiek dienų realiai užtrunka, kol siunta atsiduria Londone, jei renkuosi tą greitąjį variantą?

Du–keturi darbo dienai. Taip, žinau, kad kiti žada per dvi dienas besąlygiškai – bet aš kalbu realybę. Mes išvažiuojame pirmadienį ryte, antradienį jau laukiame Doverio uoste, trečiadienį – paskirstymas. Jei pasiseka su eilėmis, kartais antradienio vakarą jau skambiname iš Esekso. Buvo atvejis, kai vairuotojas (ne, atsiprašau, ekspeditorius) pasakė, kad dėl audros keltas atšauktas. Tada ta siunga užtruko penkias dienas. Štai ir visas mokslas.

Ar galiu pats supakuoti daiktus, ar privalau samdyti jus, nes kitaip negarantuojate to saugumo?

Gali pats, bet atsakomybė tada tavo. Aš matau, kaip žmonės taupo ant pakavimo – naujienų popierius vietoj burbuliukų, senos dėžės iš rūsio. Tada stebisi, kodėl lempų kiautynei trūko kampo. Jei mes pakuojame, naudojame dvigubas kartonines dėžes, putas, antspaudines juostas. Kaina auga, bet daiktas atvyksta sveikas. Kartais pats geriau supakuoji, nes žinai, kurioj vietoj yra jautru. Tik nepamiršk – dėl to kad blogas pakavimas draudimas negalioja. Tai va, rinkis pats.

Ar imate mažus siuntinius, ar tik stambius krovinius ir visus baldus į Angliją kartu?

Imame viską, tik ne visada vienodai apsimoka. Jei turi tik vieną maišą drabužių – gal paprasčiau per paštomatą? Mes specializuojamės tarptautiniuose perkraustymuose, nes dažnai vežame butą arba dalį jo. Bet jei reikia express siuntos į Mančesterį per dvi dienas – padarome. Problema tik tame, kad mažoms siuntoms kaina už kilogramą didesnė. Fūra turi važiuoti nepriklausomai, ar keturi, ar keturiasdešimt kubų. Tad kartais patariu susieti su kuo nors, kas irgi kraunasi.

Ką reiškia „durų iki durų“, ar tikrai užtenka tik atidaryti garažą jums, o pristatysite iki namo slenksčio?

Teoriškai taip, praktiškai – beveik. Durų iki durų reiškia, kad paimame iš tavo buto Vilniuje ir atvežame iki buto Londone. Bet šiukšlės nešioti neprivalome. Jei tavo namas Londone be lifto ir penktas aukštas – bėda. Vairuotojas nėra Samsonas. Padės iki namo durų, bet jei reikia nešti vidun per kiemą ir laiptais – tai jau deriname atskirai. Buvo taip – klientas gyveno kaime, vairuotojas privažiavo septyniolikos metrų fūra. Tilpo tik į pievą, teko paimti karučiu. Nepatogu, bet išsprendėm.

Pakavimas, dokumentai ir ta muitinė – kur dažniausiai viskas stringa

Kokią pakavimo medžiagą geriausia naudoti, jei noriu visiško saugumo siunčiant daiktus į Jungtinę Karalystę?

Burbuliukų plėvelė – auksas. Ne tas plonas šlamštas iš paštomatų, o tankus, 90 mikronų. Kartonas – trigubai gofruotas. Jei veži elektroniką, reikia anti-statinio įpakavimo. Tik nežinau ar tau pačiam verta to ieškoti, gal geriau palikti mums. Kaip kolega sako – pigi pakuotė brangiai kainuoja. Matau šimtus dėžių per metus: tos, kur suvyniotos į senus pledus, atkeliauja sulamdytos. O tos, kur tvarkingai sukrautos ant palečių – sveikuteiės. Ai, ir nepamiršk lipdukų „Stiklas“, jei ten kažkas traška.

Ar mano siunta tikrai saugi, kai stovi fūroje tarp svetimų daiktų? Juk ten ne mano vienintelė siunta?

Saugi, jei vežėjas ne banditas. Čia jau toks nepogus pastebėjimas – yra įmonių, kurios krauna bet kaip. Kartais deda batus drauge su indais, ir paskui visi stebisi dėl įbrėžimų. Mes krauname sistemingai: tavo daiktai fiksuojami, atskiriamos zonos. Bet faktas – fūroje nėra tavo asmeninė mašina. Jeigu labai jautru, vežame atskiru reisu. Kainuoja daugiau, bet tada tikrai tik tavo krovinys. Standartiniame maršrute būna kelių klientų daiktai. Tvarkingai, bet drauge.

Kokie dokumentai reikalingi, kad siunta praleistų muitinę ir pasiektų Angliją be stabdymo?

Sąskaita-faktūra su aprašymu, vertė. Jei asmeniniai daiktai – deklaracija, gyvenamosios vietos Anglijoje ar Lietuvos patvirtinimas. Po Brexit viskas pasikeitė. Anksčiau dėdavo spaudą ir leisdavo, dabar – tikrinimas griežtesnis. Reikia EORI numerio, jei komercinis krovinys. Kartais paklausia, ar neveži tabako ar alkoholio. Nevežame. Tiesa pasakius net nevėžiojame – per daug rizikos. Gerai, kartais klientai bando įkišti butelį vyno „draugui“. Aš atsisakau. Ne dėl to, kad piktas – dėl to, kad muitinė tada gali sulaikyti visą fūrą.

Ar siuntos į Angliją dar tikrinamos muitinėje, ar jau viskas laisvai, kaip prieš dešimt metų?

Tikrinamos. Ir dar kaip. Kalbėjau su vairuotoju Ritiu – jis sako, kad Doverio muitinėje kartais praleidžia pusdienį. Atsirado nauji skeneriai, rentgenai. Jei pamato kažką įtartino – atidaro. Tada gali sėdėti dar tris valandas, kol surašys aktus. Štai kodėl aš visada sakau: pakuotę reikia lengvai atidaryti ir uždaryti. Jei suvyniojai į devynis sluoksnius lipnios juostos – patys kalti. Muitininkai nepatenkinti, vairuotojas pavargęs. Ir tu nerviniesi, nes vėluoja baldai į Birmingemą.

Kas bus, jei muitininkas atvers mano dėžę ir pamatys, kad aš ten įkišau ką nereikia?

Būna bėda. Buvo atvejis – moteris įkišo augalą į vazoną. Muitininkas pamatė, prasidėjo patikrinimas visos siuntos. Užtrukom dviem dienom. Augalas konfiskuotas, klientė supykusi, aš irgi – nes bandžiau perspėti. Dėl to aš visada paklausiu prieš pakraunant: „Ar yra kas nors gyva, trašku, ar uždrausta?“ Jei neatsakingai slėpsi – muitinė gali skirti baudą arba siųsti atgal. Tas augalas kainavo mums nervų, o jai – laiko. Taip kad atsakyk sąžiningai, kai klausiu.

Kas dedasi kelyje – dalykai, apie kuriuos retas kuris papasakos tiesiai

Ar fūra važiuoja tiesiai iš Lietuvos į Angliją, ar kažkur sustoja perdirbti siuntas?

Ne, tiesiai nevažiuoja kaip taksi. Iš Lietuvos važiuojame į Lenkiją, tada per Vokietiją, Nyderlandus arba Belgiją, uostas, keltas. Kartais kelyje perkrauname, jei fūra važiuoja į kelis taškus Anglijoje. Pvz., vieną dalį vežame į Londoną, kitą – į Redingą. Tada fūroje perkeliame, kad pirmiau iškrautume tą, kuri atiduodama greičiau. Tai normalu. Nes greitas siuntų pristatymas į Angliją su visišku saugumu nereiškia, kad tavo daiktai važiuoja limuzinu be sustojimų. Reiškia, kad jie nebuvo numesti šalia kelio.

Ar vairuotojai keičiasi kelyje, ar vienas žmogus veža nuo pakrautoj iki pristatymo?

Mūsų firmoje vienas vairuotojas iki Roterdamo, tada kitas perima keltą ir UK dalį. Taip veikia tarptautiniai pervežimai – vienas žmogus neišvairuoja dvidešimt valandų be miego, nors ir norėtų. Kartais važiuoja du drauge, tada greičiau. Bet kai vienas – privalomas poilsis pagal tacho grafą. Aš tai gerbiu. Buvo atvejis, kai seniau liepiau vairuotojui skubėti, spausti. Naktį apvirto puspriekabė. Nuo to laiko – niekada. Saugumas svarbiau nei greitis, nors antraštė ir sako kitaip.

Ką daryti, jei siunta apgadinama kelyje? Kada aš tai sužinau – iš karto, ar tik atidarius dėžę?

Sužinai tik atidarius, nebent katastrofa. Jei fūra patiria avariją – skambiname tuoj pat. Bet jei dėl blogų kelių kažkas įskilo – dažnai vairuotojas nepastebi. Fūroje tamsu, pilna daiktų. Mūsų taisyklė: prieš pakraunant fotografuojame, po iškrovimo fotografuojame. Jei prieš nebuvo, o po atsirado brokas – jau problema. Draudimas padeda, bet ne visada greitai. Buvo taip – vežėme veidrodį, atvežėme sveiką, o klientas kitą dieną rado įskilimą. Neaišku, ar kelyje, ar kai nunešė laiptais. Ginčas nesibaigė gerai.

Ar galiu sekti siuntą realiu laiku, kaip per kurjerines programėles, ar tik skambinate kai jau atvažiuoja?

Tu gali skambinti mums, o mes skambiname vairuotojui. Realiai taip ir vyksta stambūs tarptautiniai perkraustymai – ne DPD, kur viskas ekrane. Bet mes siunčiame atnaujinimus: išvykome, uoste, atvykome į UK, rytoj pristatymas. Kartais vairuotojas pamiršta paskambinti – būna. Tada aš pats skambinu ir klausiu „Ryti, kur tu?“. Jis atsako „pakeliui“, o tai reiškia tarpą nuo Doverio iki bet ko. Aš ir pats kartais patingiu atsakyti, kai vaikai kiša nosį po parašais. Nepatogu, bet nuoširdu.

Ar būna taip, kad siunta pasimeta? Ir tada ką jūs darote?

Būna, bet labai retai. Pametama dažniausiai ne siunta, o dokumentai arba lipdukas nubyra. Tada dėžė atsiduria nežinomų daiktų kampe. Mes naršome po sąrašus, skambiname sandėliams. Kartais randame per savaitę, kartais per mėnesį. Jei draudimas – atlyginame vertę. Bet sentimentali vertė, žinai, nepadengiama. Todėl aš raginu rašyti ant dėžių ne tik lipdukais, o ir markeriu. Penkiolikos metų praktika rodo: paprastas ranka rašytas pavardė kartais išgelbsti labiau nei brangus barkodas.

Anglijoje – pristatymas, kainos ir keisti atvejai, kai galvoji, jog viskas aišku

Ar pristatote tik į Londoną, ar ir į mažesnius miestelius, kaimus, ten kur lietuviai gyvena?

Pristatome visur, bet mažesniuose miestuose terminai gali šiek tiek išsitęsti. Nes jei tavo daiktai vežami fūra, o kaimo kelias per siauras – problema. Kartais samdome mažesnę mašiną, kas didina kainą. Anglijos kaimai gražūs, bet nepritaikyti vilkikams. Buvo atvejis – privažiavome Velsą, tiltas ribojo svorį. Teko perkrauti į fūrelę. Pristatėm, bet pabrango. Jei žinai, kad gyveni užkampyje – pasakyk iš anksto, aš planuosiu išradingiau nei tiesiog „varysim iki galo“.

Ką daryti, jei gavėjas nėra namie toje Anglijoje, o aš – Lietuvoje?

Tada vairuotojas skambina. Jei nekeliama – palieka žinutę. Mes neturime sandėlio kiekviename mieste, tad fūra negali laukti visą dieną. Kartais deriname su kaimynu, kartais saugome iki kitos dienos – už papildomą mokestį. Geriausia, kad gavėjas žinotų datą bent dviem dienom į priekų. Buvo – klientė buvo išskridusi į Maljorką, o baldai stovėjo Kroidone prie namo, kaimynai piktinosi. Teko varyti atgal į sandėlį. Du kartus mokėjo. Skambink gavėjui iš anksto, rimtai.

Ar galiu mokėti grynaisiais atvykus, ar tik pavedimu iš anksto?

Didžiosiose tarptautinėse siuntose – pavedimas. Grynieji fūroje nepatogu ir pavojinga vairuotojui. Jei turiu atvežti keturis kubus daiktų į Notingemą, nenoriu, kad vairuotojas su kišenėmis pilnomis eurų važinėtų po UK. Kartais darom išimtį – dalis prieš, dalis po. Bet tada ataskaitos sudėtingesnės. Oi, ką aš čia – tiesiog pavedimas saugiausias. Jei tau baisu – darom sąskaitą, mokėk per banką, viskas legalu. Greitas siuntų pristatymas į Angliją su visišku saugumu galioja ir finansams.

Ar jūsų vairuotojas padės nešti dėžes į antrą aukštą, jei nėra lifto tame Londone?

Vienas vairuotojas – ne porteriai. Jei tai maža fūrutė, jis padės, jei porą dėžių. Bet jei penkiasdešimt kilogramų sofa – ne. Mes galime pasiūlyti papildomą komandą, bet tai reikia užsakyti iš anksto. Buvo juokingas atvejis: vyras Londone atidarė duris, pamatė gyvenamąjį laiptelį ir pasakė „aš tik pristatau iki durų, o tu – pats viršų“. Tada aš pats kitą kartą pabrėžiau – jei nėra lifto, pasakyk. Būna, kad ir pats nežinau, ar vairuotojas sutiks, priklauso nuo jo nugaros savijautos tą dieną.

Ką reiškia tas jūsų „visiškas saugumas“ – ar tai realus dalykas, ar tiesiog gražus pažadas ant svetainės?

Realus, bet su sąlyga. Saugumas – tinkamas pakavimas, tvirtinimas fūroje, draudimas, patikrinti vairuotojai. Bet jei tu pats supakavai kiaušinius į popierinį maišą – aš negaliu garantuoti. Aš garantuoju procesą: kaip krauname, kaip vežame, kaip saugome. Ne tavo sprendimą dėl pakuotės. Todėl „saugumas“ nėra abstrakcija – tai mūriai dalykai. Per dvidešimt ketverius metus neturėjau nei vienos bylos teisme. Ai, ne, buvo viena, bet dėl to, kad klientas pats surinko netinkamą sofą. Mes laimėjom.

Apie blogas įmones, apgaulas ir tai, kodėl pigiausias pervežimas būna brangiausias

Kaip atpažinti vežėją, kuriam geriau nepasitikėti savo siunta į Angliją?

Jei jie žada viską per vieną dieną pusę kainos – spruk. Jei neturi adreso, tik telefono numerį, kuris kasdien keičiasi – irgi blogai. Kartais paskambina žmonės, kurie jau parklupo: sumokėjo avansą, o vežėjas dingo. Tokių „vaiduoklių“ yra rinkoje. Tiesą sakant, aš pats pažįstu du tokius „kolegas“, kur promisina stebuklus, pasiima pinigus ir tada blokuoja. Skaudu, bet tiesa. Patikrink įmonės kodą, pasižiūrėk atsiliepimus ne tik savo svetainėje, o Google žemėlapyje. Ir jei bendrauja tik Messengeriu – pagalvok.

Kodėl vieni siūlo pervežimą į Angliją dvigubai pigiau nei jūs? Kur čia kablys?

Kablys paprastai – nėra draudimo, krauna keleivius į tą pačią fūrą nelegaliai, vairuotojas dirba juodai. Tu moki mažiau, bet jei muitinė sulaiko – problemos tavo. Kartais jie prideda tavo daiktus prie kažkokio juodo reiso be jokio sąrašo. Paskui niekas neranda – nei jie, nei tu. Aš negaliu taip dirbti dvidešimt ketverius metus. Man reikia, kad klientas grįžtų, kad rekomenduotų. Pigus vežėjas skaičiuoja, kad tave matys kartą. Manai, aš neišmokau per tiek metų, kur galima nupjautinti? Išmokau. Tik ne tokiu būdu.

Ar tikrai verta susirgti dėl kiekvieno euro, jei reikia greito ir saugaus pristatymo į Londoną?

Ne. Rimtai. Jei tau svarbu, kad sofa atvažiuotų sveika, o dokumentai tvarkingi – mokėk vidutinę rinkos kainą. Aš mačiau, kaip žmonės sutaupo trisdešimt eurų, paskui praranda tris šimtus dėl sugadinto televizoriaus. Arba laikas: laukė pigiausio varianto savaitę, o reikėjo per tris dienas. Tiesiog paskambink keliems vežėjams, palygink ne tik kainą, bet kaip jie kalba. Jei bendrauja atmestinai dar prieš parduodami – kaip jie elgsis pasiėmę pinigus? Pagalvok.

Ką daryti, jei mano draugas jau turėjo blogos patirties su tarptautiniu pervežėju – tai reiškia, kad visi tokie?

Ne, bet rizika didesnė. Draugo patirtis – tai perspėjimas. Klausk jo, kodėl blogai: ar dėl vėlavimo, ar dėl kainos, ar daiktai dingo? Kartais problema buvo ne vežėjas, o lūkesčiai. Jis norėjo pervežimo į Angliją už trisdešimt eurų per dvi dienas su pilnu aptarnavimu. Tokio dalyko nėra. Bet jei draugui tiesiog neatsakinėjo į skambučius – rimtas signalas. Aš pats kartais vėluoju atsakyti, ypač kai fūros kelyje. Bet per dieną visada perskambinu. Jei įmonė taip elgiasi nuolat – venk jos, bet ne visų.

Paskutinis klausimas – aš skrendu lėktuvu, o jūs galite pasiimti siuntą iš mano mamos Kaune ir pristatyti sūnui į Birmingemą?

Būtent taip ir darome. Tai populiariausias scenarijus – teta, mama, sesuo palieka raktus, mes atvažiuojam, pakraunam, nuvežam. Sūnus Anglijoje gauna žinutę „po trijų dienų būsiu“. Jis atlaisvina kambarį, mes pristatome. Kartais mama priduria košės stiklainį – aš pasakau, kad geriau nepersistengti su maisto siuntimu, bet suprantu. Tai žmogiška. Va čia ir visas mūsų darbas – ne fūros ir ne lipdukai, o kad tavo daiktai nukeliautų nuo vienos šeimos nario pas kitą. Greitai, saugiai, be dramos. Nors kartais su trupučiu įtampos, nes kelyje visko būna.

Išvada

Greitas siuntų pristatymas į Angliją su visišku saugumu – ne mitas, bet darbas. Reikia gero vežėjo, tavo sąžiningumo apie tai, kas dėžėje, ir trupučio kantrybės. Per dvidešimt ketverius metus mačiau visko: nuo ašarų iš laimės iki katastrofų dėl pigių pažadų. Jei ką nors veši – rask žmogų, kuriuo pasitiki. Ir taip, gali rašyti man, kai norėsi. Atsakysiu, net jei iš pradžių patingėsiu, paskui vis tiek perskaitysiu.