Greitas siuntų gabenimas mikroautobusais į Angliją: ką žinoti prieš pakuojant dėžes

Greitas siuntų gabenimas mikroautobusais į Angliją – jei ieškai patikimo būdo nusiųsti daiktus, turbūt pastebėjai, kad pasirinkimas milžiniškas. Aš šitame reikale jau dvidešimt trejus metus, pradėjau su paprastais perkraustymais, o dabar daugiausia vežu siuntas mikroautobusu. Ir žinai ką? Kiekvieną kartą, kai skambina naujas klientas, jis klausia beveik to paties. Todėl nusprendžiau viską sudėliot taip, lyg sėdėtume prie stalo. Be jokių oficialių kalbų. Paprasčiausiai paaiškinsiu, kaip vyksta pervežimas, kiek kainuoja, kur pridaroma klaidų ir kodėl kartais geriau nusipirkti naujų dėžių, o nevaryti senų iš rūsio.

Iš pradžių visi klausia apie kainą ir laiką

Kiek maždaug kaina tuo metu, kai skaitai šitą tekstą, jei turiu tris standartines dėžes į Londoną?

Žiūrėk, jei trys normalios dėžės, be baldų, be šaldytuvų, kaina paprastai svyruoja nuo dviejų šimtų iki keturių šimtų eurų. Brangesnis nebūtinai reiškia geresnis – kartais tiesiog mažesnis mikroautobusas, mažiau klientų, pervežėjas paima daugiau. O kartais pigus variantas – tai tas pats mikroautobusas, bet be draudimo. Aš pats dabar imu tris šimtus su viršumi, bet viskas priklauso nuo to, ar reikia paimti iš buto, ar atveši patys į terminalą. Skambink, suskaičiuosiu tiksliau. Negaliu garantuot dėl kito mėnesio – kuras jumpina, žinai pats.

Ar jei gyvenu ne sostinėje, o Panevėžyje, turiu primokėt daugiau?

Iš Panevėžio... na, ten truputį kitaip. Paprastai mes surenkam siuntas iš kelių miestų vienu reisu, tai jei esi pakeliui arba arti magistralės, gal ir neprireiks papildomo mokesčio. Bet jei reikia į šiaurę nuo Panevėžio į kaimą, tada taip, bus antkainis. Nebūna vieno tarifo visiems. Aš pats kartais deruosi, ypač jei klientas sukalba normaliai ir turi kelias dėžes, o ne visą namų apyvoką. Penkiasdešimt aštuoniasdešimt eurų už atstumą aplenkti miestą – realus skaičius. Geriau klausk iš karto, kai skambini, o ne tada, kai mikroautobusas jau stovi prie vartų.

Kodėl vieni pervežėjai prašo tris šimtus, o kiti – pilno atlyginimo dydžio sumą?

O čia jau atsiveria didysis lietuviškas miškas. Yra žmonių, kurie turi vieną seną Mercedes Sprinterį, draudimą iki mėnesio pabaigos ir veikia tol, kol kažkas neišsikvies muitinės. Yra ir normalių firmų su pusšeštoautobusiais ir grafikais. Maža kaina dažnai reiškia: arba dalinį krovinį, kuriame tavo dėžės gali nukeliauti kur papuola, arba tiesiog apie mokesčius nepamąstytą verslą. Aš ne visus taip vadinu – atsiprašau, per griežtai pasakiau – bet faktas, kad jei kaina žemiau logikos ribų, kažkur supjaustyta. Kartais ant saugumo, kartais ant sąžinės. Vertink protingai.

Kiek dienų realiai užtrunka greitas pervežimas mikroautobusu iš Lietuvos į Angliją?

Tiesiai... ne. Realiai, jei viskas sklandžiai, dvi-trys dienos. Bet sklandžiai būna gal septyniose iš dešimties atvejų. Kartais Prancūzijoje eilė prie Kalė, kartais vairuojas turi pailsėt – nors mūsų vaikinai važiuoja poromis, poilsio laikai privalomi. Aš pats siūlau skaičiuoti tris–keturias dienas, kad nereikėtų rašyt piktų žinučių trečią vakarą. Buvo atvejis, kai sniego audra uždarė kelią – teko laukti parą prie sustojusio vilkikų kolonos. Tokiais momentais nieko nepagreitinsi, nors ir varytum šimtą keturiasdešimt. Kelyje pasitaiko.

Pakuotė – čia arba viskas gerai, arba ašaros prie dėžių

Tai ar aš turiu pats supakuot, ar jūs atvažiuojat su popierium ir burbulų plėve?

Atsivežam medžiagų – burbulinę plėvelę, kartono lakštus, lipnią juostą. Bet turi suprasti, tai kainuoja papildomai ir atima laiko. Jei turi penkias dėžes – dar neskauda. Jei trisdešimt – mes nedirbam kaip pakuotojai, mes vežam. Geriausia, kai patys pasirūpinat. Bet jei siunti porą lagaminų ir smulkių buities daiktų – galim padėti. Kartą klientas atidavė atviras dėžes su puodų komplektu – be celofano, be nieko. Taip, Anglijoje gavosi siunta su skardžių dalelytėmis vietoj puodų. Nepatogu girdėt, bet faktas.

Ar paprastos storos dėžės iš parduotuvės tiks, ar turi būt kažkokios ypatingos?

Kartonas iš parduotuvės – ne pats stipriausias. Kai kraunam į mikroautobusą, daiktai remiasi vieni į kitus, vyksta judesiai. Vieną kartą klientas panaudojo tas plonytes dėžes iš ūkinės parduotuvės – po dviejų šimtų kilometrų dugnas iškrito tiesiog ant grimzlės. Rekomenduoju dvigubą dugną, o jei rūbus – spaudžiam maišus su siurbliais, užima mažiau vietos, niekas nesiglamžo. Kartonines dėžes geriau paimti iš perkraustymų firmų, ten storas banguotas kartonas. Arba tiesiog pirkt naujas, nemiklint senų, kurios guli rūsy. Šitas patarimas daug kam pravers, jei nemoka pakuot.

Ką daryt, jei viduje stiklas – ar pakaks laikraščių, ar jūs turite tos apsauginės plėvelės?

Laikraščiai... na, jei stiklas storas ir mažas, gal ir praeis. Bet stiklinė dosjė lentyna iš IKEA – nėra šarvuota. Mes vežame apsivynioję specialia plėvele, bet jei tu pats supakavai ir ten tik vienas sluoksnis popieriaus – aš pasirašysiu ant važtaraščio, kad paimta tokią, kokią gavau. Buvo situacija: moteris supakavo dešimt stiklinių vazų į krepšius maistui iš parduotuvės. Važiavom atsargiai, bet vistiek gavosi dvi vazos mažiau. Pagalvok logiškai – mikroautobusas duoda posūkius, o popierinis krepšys neturi amortizacijos. Imk putplasčio arba bent apsivyniok į senus džinsus. Bus ramiau.

Ar ant dėžių rašyti, kas viduje, ar galima palikt tuščias?

Gali rašyti "asmeniniai daiktai" – to pakanka. Nereikia detalizuot "trys poros kojinių ir fondiu rinkinys". Bet numeruok dėžes. Tai labai supaprastina darbą. Gyvenimiška situacija: vyrukas atsiuntė penkiolika vienodų dėžių, nieko nepažymėjo, o mums reikėjo rasti vieną dokumentų aplanką. Prasukom beveik visas Dovernio poste – katastrofa. Dar mačiau atvejį, kad klientas užrašė tikslų turinį ant kiekvienos – muitininkai patikrino greičiau. Tai rašyk bent jau kambario pavadinimą ar prioritetą. Sutaupysi nervų ir man, ir savo.

Dokumentai, muitai ir draudimas – nuobodus, bet būtinas reikalas

Ar po Brexit dar reikia kažkokių popierių siuntoms į Angliją?

Reikia. Tai nebe ES vidus, nors kai kurie klientai dar galvoja, kad taip. Pirkimo sąskaitos-faktūros, dovanų deklaracijos – priklauso nuo turinio. Jei siunti asmeninius daiktus, reikia užpildyti pakavimo lapą su apytiksle verte. Mūsų biuras padeda su formais, bet aš pats visų naujausių muitinio tikrinimo niuansų neatsimenu – kaskart pasitikslinu pas muitinės tarpininkę. Beje, jei siunta viršija tam tikrą vertę, gali būti muitai Anglijos pusėje. Negerai, kai klientas sako, kad tai dovana, o viduje – devyni nauji planšetiniai kompiuteriai. Tada muitinė jau žiūri kitaip nei draugiškai.

Ar galima mikroautobusu vežti maisto produktus, pavyzdžiui, sūrių ar dešrų?

Mėsos ir pieno produktai – tabu. Nuo 2021-ųjų Anglija – taip, žinau, JK, bet įpratau sakyt Anglija – turi griežtas taisykles. Kartą senutė įkišo dešrų į vidurį drabužių krūvos – muitinės šuo uostė. Teisėtai konfiskavo, dar įspėjo. Jei nori items... na, velniop, žodžiu, jei nori normaliai pravežt, siųsk tik konservus, sausus makaronus, šokoladą. Ir net tada pažymėk. Geriau maisto nevežk, jei nesi šimtu procentu tikras. Nes prarasi daiktą ir gausi baudą. Paprasta kaip du kart du. Ir nereikia manęs tada kaltinti – taisyklės aiškiai parašytos ant muitinės sienos.

Kas bus, jei muitinė atidarys dėžę ir ras ten kažką neleistino?

Tada turi problemą. Ne aš, o tu, kaip siuntėjas. Nes atsakomybė pagal muitinės įstatymus tenka tam, kas deklaravo. Mes, kaip vežėjai, turime patikrinimo įrašus, bet jei tu paslėpei po drabužiais cigarečių bloką – mes nežinojom. Buvęs atvejis: vaikinas nenorėjo mokėti mokesčių, supakavo vyno. Anglijos pusėje surado, konfiskavo, draudimas nepadengė, nes tai sąmoningas pažeidimas. Turbūt. Beje, mikroautobusą gali sulaikyti valandoms, kenčia ir kitų klientų siuntos. Tai ne tik tavo galvos skausmas, bet ir mano vėlavimas kitur. Neidžiok kitų.

Ar jūsų siuntos yra draudžiamos, jei kelyje atsitinka bėda?

Draudimas yra, bet su sąlygomis. Jei mes pasiėmėm siuntą, kuri jau buvo pažeista – draudimas nepadengs. Jei įvyko avarija, kurioje kaltas ne mūsų vairuotojas – atlyginimą reikia prašyti iš kaltininko draudimo, o tai ilgas vargas. Aš asmeniškai (čia persistengiau, ne aš asmeniškai – mūsų biuras) turi CMR draudimą ir papildomą krovinio. Bet geriausias draudimas – gera pakuotė. Atrodo kaip banalybė, bet aštuoniasdešimt procentų dūžių kaltė tenka ne keliui, o šlampakviui pakuotėje. Retkarčiais pasitaiko, kad pats vairuotojas blogai sustatė – tada mes kalti. Ir taisom. Tai taip, bet ne visada.

Kaip vyksta gabenimas ir kur siunta būna pakeliui

Kas važiuoja – vienas vairuotojas ar keičiasi du?

Du. Ilgesniuose reisuose būtinai. Vienas vairuoja, kitas miega ant galinių sėdynių arba padeda kratautis. Žmonės kartais galvoja, kad sėdim abudu priekyje ir klausom radijo. Ne, taip neveikia. Reikia pailsėt kas keturias valandas, kitaip baudžia policija Europos keliuose. Vaikinai paprastai keičiasi kas šešias valandas arba tiesiog kai pavargsta. Tik neprašyk, kad vienas vairuotų dvidešimt valandų be miego – mes atsisakom. Nors buvo toks klientas, kuris siūlė dvigubą kainą už skubų reisą. Nepasirašėm. Neišeina taip, kad neišeina.

Tai siunta važiuoja tiesiai pas mane, ar kažkur stovi sandėlyje savaitę?

Greitas siuntų gabenimas mikroautobusais į Angliją – esmė yra būtent greitis. Tiesioginis reisas. Kai surenku tris-keturis klientus pakeliui, išvažiuojam. Sandėlių nėra – bent jau pas mus. Mikroautobusas keliauja iš Lietuvos per Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Kalę, Angliją. Kartais siunta pakeliui perstumdoma, jei naudojame dukterinę firmą paskutiniam etapui, bet tai retai. Daugiausia vežame nuo durų iki durų. Jeigu manai, kad tavo dėžės dvi dienas stovi Lutone – ne, taip nėra. Bent jau neturėtų būt. Jei vežėjas sako kitaip – klausk tiksliau, kur konkrečiai tavo daiktai miega.

Ar aš galiu žinoti, kur dabar yra mano siunta?

Duodu telefoną. Rimtai – aš duodu vairuotojo numerį, gali paskambinti ar parašyt. Niekokių programėlių su GPS, lyg vežtume skaidulų plokštes. Kartais vairuojas įsimeta vietą į žemėlapius, pasidalina, bet techniškai tai nėra stebėjimo sistema. Aš pats skambinu kas kelias valandas, jei ilgesnė kelionė. Buvo pervežimų, kai klientai rašydavo kas pusvalandį – "kur jūs?" – ir tada vairuotojas išjungdavo telefoną. Suprantamai. Tai truputį pasitikėk procesu. Aš stengiuosi pranešti, jei vėluojam. Kartais net per anksti pranešu ir tada žmonės pykstasi, kad meluoju. Ne, tiesiog norisi ramybės.

O jei man reikia į Mančesterį, o ne Londoną – ar vežat?

Vežam. Na, iki Mančesterio, Liverpulio, Birmingamo – be problemų. Tik kaina šokteli, nes nuo Doverio arba Folkestone, jei važiuojam per Eurotunnel, iki ten dar trys keturios valandos. Šiaurėje kuro kainos ir nakvynė brangesni, o laikas – irgi pinigai. Kartais susitariam pristatyti iki tam tikros stoties, o žmogus pasiima pats. Arba jei užsakymų daug – formuojam ratą po Šiaurės Angliją. Realybė tokia, kad mažesniuose miesteliuose tenka derėtis dėl papildomo mokesčio, nes kilometrai auga. Faktas. Bet taip, vežam. Skambink, pasiskaitysim maršrutą.

Dalykai, kurių klausiate paskutinę minutę, ir dėl ko aš šiek tiek nervinuosi

Ar galiu siuntą išsiųsti vakarą prieš išvažiavimą, ar turiu registruotis prieš savaitę?

Savaitė – idealu. Dvi – dar geriau. Vakarą prieš? Tik jei turime laisvą vietą ir tu esi pakeliui. Aš pats savo mikroautobusus pildau beveik iki paskutinio kubinio metro, bet paskutinės minutės siuntos dažniausiai netelpa arba kaina dviguba. Yra sezonas prieš Kalėdas – ten norėtumėm užsakymų prieš mėnesį. O jei balandžio vidurys – kartais priimu ir per dvi dienas. Skambink visada, netikrink interneto svetainės – ten gali būt sena informacija. Aš tą puslapį retai atnaujinu, sory, bet taip jau yra. Ryžtingiau planuok, sutaupysi ir nervų, ir pinigų.

Kodėl kartais geriau siųnt mikroautobusu, o ne per DPD, DHL ar kurjerius?

Oi, "siųnt" – rašau per greitai. Turiu galvoje "siųsti". Nesvarbu, suprasi. Kurjeriai turi savo taisykles – svorio limitai, dydžių ribos, jei dėžė per sunki – atsisako. Mikroautobusas nepasakys "ne", jei telpa ir sveria protingai. Vežame neįprastas formas, daug vienetų, augalus, baldus. Be to, per kurjerinę tavo dėžės kraustomos dešimt kartų iš vieno sunkvežimio į kitą. Mikroautobuse jos sustatomos vieną kartą ir važiuoja iki galo. Mažiau judesio, mažiau dūžių. Jei paskambinsi DPD dėl trijų dėžių į Angliją – gausi sąskaitą, nuo kurios gali nualpti. Jie turi sistemą, bet tokiai siuntai pas mus paprasčiau.

Ar galima vežti augalą – pavyzdžiui, kambarinį fikų ar kaštoną iš mamos sodo?

Augalai... na, teoriškai galima. Bet praktiškai – rizikinga. Žiema – šalta, net mikroautobuse. Vasarą – karšta, gali išdžiūt. Ir Anglija turi griežtas fitosanitarines taisykles. Viena siunta gali būti labai sunkus (a, žinau ką – "sunki", ne "sunkus", nes siunta moteriška, atsiprašau), ypač jei ten žemių. Buvo atvejis, kai vežėm du didelius fikusus. Atvažiavo gyvi, bet žemė buvo išbyrėjusi, visas mikroautobusas prižėrėtas. Valėm valandas. Tai jei labai reikia – gerai, bet nesitikėk, kad aš paglostysiu lapus pakeliui. O dėl kaštono iš sodo – tikėtina, reiks leidimo. Dėl šito nepažadu, tiksliai nepasakysiu.

Ar galima atsiskaityt grynais, kai pristato, ar tik pavedimu iš anksto?

Grynais galima, bet ne visada. Priklauso nuo maršruto. Jei mūsų vaikinai grįžta atgal į Lietuvą – nori gauti eurus, ne svarus, neina valiutos žaisti. Jei pirmasis reisas ten, tai svarai tinka. Banko pavedimas iš anksto – patogiausias, tada nespręsiam pakeliui, kur piniginė. Buvo toks klientas Anglijoje, atidavė vokelyje – skaičiusi pats ten, prie durų, lyg kokiam turguje. Nemalonu, bet suprantama, dalis žmonių taip dirba. Tik atsargiai su pavedimais – kartais vėluoja dvi dienos, o mes jau norim išvažiuot. Geriau bankinis arba Revolut, žinai, kaip dabar jaunimas.

Kas iš tiesų nutinka kelyje, kai niekas nemato

Ar teko per dvidešimt metų vežti ką nors labai keisto?

Buvo visko. Kūdikio vežimėlis, pilnas senų monetų – nežinau, kam reikėjo. Kartą – gyvų vėžių akvariumas, bet tai jau šaldytuvo reikalas, o ne mikroautobuso. Kartą... nu, keista, bet žmoniška – urna su pelenais. Vežėm labai atsargiai, klientas pasakė, kad velionis visada norėjo būti palaidotas Anglijoje. Neiškraustėm iš kartono dėžės, palikom viduryje, kad nesubyrėt. Tik važiavom lėčiau per duobes. Nesiūlysiu niekam specialiai keisto pervežimo – mes vežame daiktus, o ne emocijas. Nors emocijų per dvidešimt metų buvo daugiau nei gedulingų procesijų. Toks jau darbas.

Kokia blogiausia situacija, kai siunta labai vėlavo, ir ką tada darėt?

Dvidešimt dešimtieji, maždaug. Lavos... (ne, vulkano) Islandijoje užbaidė visas orlaivis, ir mes, mikroautobusai, buvom priversti tempti visą krovinį. Eilės prie keltų – po tris paras. Vieno kliento siunta sėdėjo pas mane keturias dienas ilgiau nei žadėta. Skambinėjo kasdien. Galiausiai pasakiau: "Žiūrėk, ar nori, kad aš nardytų po pelenais, ar kad saugiai atvežčiau?" – suprato. Bet išmokau: nežadėk datų, kurių negali garantuot. Gamta neklauso manęs. Dabar visada sakau trys-keturios dienos, nors kartais ir per dvi spėjam. Taip saugiau.

Ar pasitaiko, kad klientai nežino, ką siunčia, ar tai tik mano įtampa be reikalo?

Pasitaiko. Baisiausias dalykas – kai žmogus sako "trys dėžės rūbų", o ten elektros įrankiai ir pesticidai. Nejuokauju. Kartą dėžėje radom tris purškimo balionus – visi su chemija. Mes sustoję peržiūrėjom pakeliui, kai vienas pradėjo dvokt. Teko išmest kitoj šalyje, netoli Liuksemburgo, nes negalėjom tempti. Klientas supyko, bet pykti turėjo ant savęs. Mes privalom tikrinti, kai kvepia. Tai pakuodamas pagalvok – man reikia žinot. Jei nežinai, ką dedi, geriau nevežk. Aš tikrai nesu policininkas, bet ir sprogti nedega noro. Nejuokauk su cheminėmis medžiagomis.

Ką dar norėtum pridurt apie greitą siuntų gabenimą mikroautobusais – ką pamiršau paklaust?

Na, pirmiausia – nesitikėk stebuklų per penkiolika eurų. Antra – jei skubi, skambink rytoj, ne paskutinę akimirką. Trečia – kai kuriuos vežėjus pasirink pagal tai, kaip jie atsako, o ne pagal tai, koks gražus jų Facebook puslapis. Ten dažnai rašo ne patys vairuotojai, o samdyti studentai. Ir dar – geriausias patarimas, kurį gavau prieš dvidešimt metų: niekada neįsispausdink adreso lipduką ant paskutinio rašalinio kasetės lapelio. Kartais spausdintuvas nustoja pildytis pusiau ir tu lieki be adreso. Buvo taip. Juokinga, bet nervų kainavo. Numeruok dėžes. Ir nepamiršk pasitikrint reikiamų popierių.

Taigi, greitas siuntų gabenimas mikroautobusais į Angliją nėra raketų mokslas, bet reikalauja proto. Jei pakavai protingai, pasirinkai vežėją, kuris kalba žmogiškai, ir nespaudi paskutinę minutę – viskas bus gerai. Aš dar kelis metus tikrai vairuosiu savo maršrutus, nes šito darbo neįmanoma padaryti nuotoliniu būdu. Jei ką – skambink, rašyk, kartais atsakau lėtai, bet atsakau. Sėkmės renkantis ir saugios kelionės tavo daiktams. O man – gero vėjo langelyje.