Greitas siuntinių gabenimas mikroautobusais užtikrintai į Angliją

Greitas siuntinių gabenimas mikroautobusais užtikrintai į Angliją nėra raketų mokslas, bet ir ne vaikų žaidimas. Per dvidešimt trejus metus šiame darbe mačiau visko – nuo tobulai supakuotų daiktų iki tokių siuntų, kurias vairuotojas atsisakė net paimti. Žmonės klausia manęs kasdien: kodėl mikroautobusas, o ne fūra? Kiek kainuoja? Ar saugu? Šiame tekste atsakau kaip paprastam žmogui, kuris rašo autobuso stotelėje pertraukos metu. Jokių vadovėlių. Tiesiog tai, ką reikia žinoti prieš patikint savo daiktus.

Kaip tai atrodo iš vidaus

Kiek laiko užtrunka siuntinys nuo Vilniaus iki Londono?

Atsakyk tiesiai – niekas nemėgsta laukiamojo. Iš Vilniaus centro iki Londono rytinio priemiesčio – maždaug per tris–penkias dienas, jei viskas klostosi sklandžiai. Neseniai vežiau paskutinį kartą – darbas klientui į Watford, atvežėme per keturias. Kartais per dvi, jei vairuotojas važiuoja tuo pačiu mikroautobusu su tuščia vieta ir paima tik kelias dėžes. O kartais... na, sako greitas siuntinių gabenimas mikroautobusais užtikrintai į Angliją, bet jei vairuotojas užstrigs Eurotunelyje dėl techninių gedimų, prisidės dar diena. Realybė tokia.

Ar tikrai mikroautobusas atvažiuoja iki pat mano kiemo?

Žinoma, jei tik kieme galima apsisukti. Aš visada sakau klientams – jūsų kiemas privalo būti bent šiek tiek pravažiuojamas, nors mes ir maži, bet ne šarvuočiai. Jeigu gyvenate kur nors Žemaitijos gatvelėje tarp dviejų griovių, vairuotojas gali prisiskambinti ir pasitarti, kur geriau sustoti. Kartais (o gal dažniau nei kartais) aš pats pataisau save: sakau, kad atvažiuosime iki durų, bet paskui prisimenu, kad Londone kai kurie rajonai turi griežtas eismo taisykles. Tada randame kompromisą.

Koks skirtumas tarp mikroautobuso ir didelio vilkiko?

Vilkikas – jis toks... kaip ta zoologijos sodo dramblys. Didelis, lėtas, bet gali tempti dešimtis tonų. Mikroautobusas – tai voverė. Lengvesnis, judresnis, greičiau pravažiuoja pro muitines, kai eilės mažesnės. Aišku, tūris ribotas. Nevešiu jūsų sofos, jei ji užima pusę mašinos, nebent mokėsite už visą. Bet kai reikia pervežti asmeninius daiktus, dėžes, rimtesnį lagaminą iki Birmingamo ar Mančesterio – mikriukas tiesiog praslysta greičiau. Suprantat? Kartais mano klientai galvoja, kad mikroautobusas – tik mašina draugams, bet ne, dabar tai rimtas būdas transportuoti siuntinius į Angliją be vokiškų sąkalų.

Ar vairuotojas padės panešti dėžes, jei vienas pats nesusitvarkau?

Vairuotojas – ne boksininkas ir ne samdinys. Dauguma mūsų vyrų bus malonūs, padės iki mašinos, ypač jei mato, kad klientas pensininkas ar tiesiog paslydo ant ledo. Bet jei turite keturiasdešimt kilogramų sveriančią dėžę su knygomis – ne jo pareiga kelti į penktą aukštą be lifto. Buvo atvejis, kai vienas vyrukas Rytų Londone tikėjosi, kad vairuotojas iškraus visą butą. Rezultatas – nemalonus pokalbis. Pakuokit protingai. Mašinos gale yra vietos, bet žmogaus nugara irgi turi ribas, nors to niekas nemini garsiai.

Kokia maršruto trasa – tiesiai per Lenkiją ar kaip?

Na, tiesiai tai tik lėktuvu. Iš Lietuvos dažniausiai lekiame per Lenkiją, Vokietiją, tada jau Olandija (nors kartais sakau Prancūzija, bet pataisau – Belgija) ir į tunelį. Kalba apie greitą siuntinių gabenimą mikroautobusais užtikrintai į Angliją, tai maršrutas turi būti parinktas protingai. Vengiame Italijos, aišku, nebent klientas ten paliko piniginę. Neseniai važiavome kita trasa per Liuksemburgą, nes vairuotojas ten turi brolį. Ne visada optimalu, bet gyvenimas nestovi vietoje ir reikia kažkaip suktis.

Pinigai. Apie ką niekas gražiai nekalba.

Kiek kainuoja 30 kg dėžė į Birmingamą?

Klausimas, kurį girdžiu sapne. Šiuo metu – maždaug nuo šešiasdešimt iki devyniasdešimt eurų už tokį svorį. Priklauso nuo mėnesio. Arba nuo vairuotojo nuotaikos... ne, juokauju. Nuo to, ar mikroautobusas važiuoja beveik pilnas, ar tik su jūsų dėže. Jei turite tik vieną siuntinį iki Birmingamo centro – tikėkitės aštuoniasdešimt. Ar pasienyje dar reikės mokėti? Ne, jei viskas teisiškai. Skaitykit toliau apie dokumentus. Bet už apskritai prieinamą kainą tikrai gausite savo siuntą, o ne tik pažadą į ateitį.

Ar yra kokia nors papildoma rinkliava už kuro mokestį?

Čia ir slepiasi daugelis bėdų. Kai kurios įmonės, ypač tos, kurios skelbiasi socialiniuose tinkluose kaip „super greitas pervežimas Anglija pigiai“, pridės jus prie sąskaitos paskui, kai siuntinys jau jų rankose. Aš tokius veiksmus vadinu paprasčiausiu pagrobimu. Normali kaina turi būti fiksuota sutartyje arba SMS žinutėje, jei taip tariamasi. Kuro mokestis – jų rūpestis. Jie pasirinko vairuoti mikroautobusą, o ne jūsų kieme augančią obelį. Nepasirašinėkite nieko abejotino ir visada klauskite, ar tai galutinė suma, nes kitaip liksite kvailio vietoje.

Kodėl vieni prašo 80, o kiti 150 eurų už tą patį?

Oho. Neseniai vienas bičiulis iš Peterborough man skambino – gavo pasiūlymą šimtą penkiasdešimt už dvi dėžes. Aš pasakiau: jei kartu su siuntiniu veža ir deimantą, gal sutiksiu. Pigiausi – arba pradedantys, kurie dar nesuskaičiavo savo kaštų, arba... na, ne visada sąžiningi. Brangiausi kartais užtikrina draudimą, sekimo numerį ir tikslų laiką. Bet dažnai tiesiog didesnė antkainio marža, nes turi gražesnę svetainę. Labai naudinga skaityti atsiliepimus, o ne tik pirkti pagal kainą. Tik taip suprasite, kodėl vieni gabena siuntinius į Angliją dvigubai pigiau, nors pažiūrėjus atrodo taip pat.

Ar mokama tik grynaisiais, ar galiu pervesti?

Dažniausiai pavedimas į banko sąskaitą arba grynieji prieš atiduodant daiktus. Kai kurie mūsų vairuotojai dabar jau priima ir per išmaniuosius telefonus – Revolut ar panašiai, nors aš asmeniškai (hm, ar tikrai taip vadinasi ta programa? gal ne, pataisau – per mobiliąją bankininkystę). Nepatikėkite tais, kurie prašo visos sumos į priekį be jokio kvito. Tai blogas ženklas. Geriau pusę užsakymo metu, pusę gavus. Aš taip darau dvidešimt metų ir dar nei vienas neprašoviau, nors vienas vairuotojas buvo pametęs sąskaitą, aiškinausi savaitę.

Ką daryti, jei siuntinys pasirodo esąs sunkesnis nei pažadėjau?

Ai, klasika. „Mano dėžė tikrai 20 kilogramų“, sako klientas, o čia, pasirodo, 40. Taip buvo Vilniuje, kažkur prie Antakalnio. Vairuotojas turi ribotą vietą ir pasveria mašinoje. Jei svoris drastiškai skiriasi, derybos turi įvykti vietoje. Dažnai arba surenkame daugiau mokesčių, arba dalį paliekame. Gali skambėti nejaukiai, bet mikroautobusai turi apribojimus, kaip ir lėktuvai. Neužrašinėkite savo svajonių svorio, o realaus. Tai sutaupys gėdos prie mašinos. Sunku patikėti, bet žmonės to dar neišmoko, nors aš kartoju tai nuolat.

Popieriai, muitai ir visa biurokratija

Ar reikia kažkokių specialių dokumentų siuntiniui į Angliją?

Reikia. Nors žmonės mano, kad po Brexit liko tik pasai ir balta vėliava. Ne. Reikia sąrašo – packing list – kas viduje, kam skirta. Vertės deklaravimas, jei tai nauji daiktai. Jei siunčiate asmeninius naudotus, rašote laišką, kad tai jūsų seni marškiniai, o ne parduotuvės prekės. Atsimenu, viena ponia norėjo siųsti dviratį – naują. Jau ėmėsi muitinės formalumų, bet nežinojo, kad reikia sąskaitos faktūros. Skambino man verkdama. Telefonu nieko nepadarysi. Pasiruoškit prieš, kad netektų vėliau tempti dviračio atgal iš muitinės.

Kas atsakingas, jei muitinė sulaiko siuntinį?

Atsakomybė dalinama, bet galutinai – siuntėjas, jei deklaravo neteisingai. Mūsų bendrovė kaip vežėja stengiasi viską patvirtinti, bet jei jūs įdėjote dešimt pakuočių cigarečių tarp drabužių – atleiskit, tai jūsų tragedija. Aš nešu atsakomybę tik už saugų transportavimą nuo jūsų slenksčio iki Anglijos durų. Muitai – tai tarpvalstybinis reikalas. Kai kurie klientai nori, kad aš sumokėčiau už juos – ne, aš nesu jūsų tėtis. Tiesiog pateikite teisingą informaciją ir viskas praeis sklandžiai, nors kartais norisi paprasčiausiai nusikeikti.

Ar galiu siųsti maisto produktus – pavyzdžiui, šakotį?

Šakotį? Aš pats kartais parsivežu iš Lietuvos, nes Anglijos kepyklos... na, jie stengiasi, bet tai ne tas. Kruopščiai supakuotus, ilgai negendančius produktus – taip. Mėsos, pieno, kiaušinių – ne. Yra taisyklės, kurios kvailai skamba, bet taip jau yra po atsiskyrimo. Buvo atvejis, kai važiavo didelis šakotis į Notingamą. Supakavome į foliją, dėžę, šaukštą – neišgyveno be žalos, bet skonis atėjo gyvas. Tiesą pasakius, jūs turite patys įsitikinti dėl savo produktų. Aš nežinau visų maisto taisyklių. Geriau pasitarti su veterinaru ar muitininku, nei su manimi.

Ar siuntiniui reikia draudimo, ar čia paslaugos dalis?

Draudimas... tai toks dalykas, kurį turi turėti transporto įmonė. Bent jau vežėjo civilinę atsakomybę. Bet jei siunčiate senelės porceliano aranžuotę, kuri verta tūkstančio eurų – siūlau individualų draudimą. Aš asmeniškai... ne, aš tikrai rekomenduočiau, nors pats ne visada tuo pasinaudojame paprastoms siuntoms. Mano mikroautobusai retai kada patenka į avarijas, bet velnias juos žino – kelyje viskas gali nutikti. Paklauskite tiesiai: ar daiktas draustas? Jei vairuotojas žiūri į šalis ir murma, pagalvokite du kartus. Geriau permokėti dešimt eurų, nei verkti po to.

Kaip dabar su tuo Brexitu – ar viskas pasikeitė?

O čia aš ne visada drįstu kalbėti kaip ekspertas, nes taisyklės keičiasi kaip kojinės. Iki 2020-ųjų viskas buvo kitaip – atidarydavai bagažinę ir varydavai. Dabar reikia bent minimalaus popierizmo. Yra lengvatos asmeniniams daiktams, bet... (laukit, ar ne nuo 2024 sausio jie dar kai ką pakeitė?.. na, pataisau – tebeieško tos informacijos) – tikrinkit UK vyriausybės puslapyje. Aš vežu daiktus, bet nesu diplomatas. Ką galiu pasakyti tiksliai – kad mikroautobusais siuntas gabename ir dabar, tiesiog reikia sutvarkyti deklaracijas prieš kelionę, o ne per ją, kaip anksčiau.

Kai prasideda problemos – o jos prasideda

O jei mikroautobusas užstringa kelyje – kas tada su mano daiktais?

Atleiskit, bet taip buvo. Praeitą žiemą, netoli Kalė (o Dieve, rašau Kaunas, o turiu omeny Kale-France, tą uostą prie Eurotunelio) mikroautobuso sankaba sugedo. Nr. 1 taisyklė – mes skambiname operatorei ir perdedame krovinį į atsarginį mikriuką, jei yra galimybė. Jei ne – saugome pačiame servise, o klientui pranešame. Jūsų daiktai niekur nedingsta, mes nepaliekame jų pakelėje. Buvo situacija su lietuviškais rūbais į Londoną – per trigubą pristatymą vėlai atvežėme, bet atvežėme. Taip, nervų kainuoja, bet ne visada galime kontroliuoti mechanikos gedimus.

Ar gali vairuotojas tiesiog palikti siuntinį sandėlyje, jei nieko nėra namie?

Gali, jei su jumis taip sutarta ir mokate už saugojimą. Bet jei jūsų nebuvo namie Becontree gatvėje per sutartą laiką – problema. Kai kurios firmos, kurios bando padaryti greitą siuntų gabenimą į Angliją labai pigiai, tiesiog numeta daiktus pas kaimyną arba parduotuvės kampan. Tai nenormalu. Mes darome kitaip: skambiname. Darome antrą kartą. Jei tikrai nieko – vežame atgal arba į saugų punktą, bet už papildomą mokestį. Ne viskas kainuoja vieną eurą, bet taip jau yra. Nesirinkite tų, kurie žada viską už dyką, nes dykai gaunate tik bėdą.

Kas būna, jei aš sukišu netinkamus daiktus – pavyzdžiui, dujų balionėlį?

Oi, tarkime, įsidėjote aerozolį nuo vabzdžių ar tuščius dujų balionėlius. Muitinė turi skaitytuvus. Buvo toks atvejis – dėžė su daiktais, o apačioje slėpėsi oro gaiviklis. Ne pats balionėlis, bet slėgio indas. Išėjo keistas pasiaiškinimas, vairuotojas pavėlavo dviem valandomis. Kai kuriuos daiktus mes tiesiog atrenkame prieš pakeldami – aš žinau, kai uosis degančius kvapus. Jei matome pavojingas medžiagas, nepriimame arba prašome išimti. Anglijos muitinės baudos nėra juokingos. Rimtai. Nežaiskite su tais dalykais.

Ar buvo atvejų, kai siuntinys visai dingo?

Sakau tiesiai – per mano praktiką su mūsų mikroautobusais – ne. Bet aš žinau istorijų. Yra tokių „vaiduoklių“, kurie surinkę daiktus paprasčiausiai išnyksta su kitų klientų kroviniu. Dažniausiai tie, kurie neturi nei adreso, nei pastovaus numerio. Jei jūsų siuntų gabenimas į Londoną ir ne tik kainuoja trisdešimt eurų už toną – pagalvokite, ar čia realu. Dingusių daiktų šeimininkai skambina man po pusės metų ir klausia patarimo. Gaila, bet aš ne policininkas. Renkitės pagal apžvalgas, o ne pagal stebuklingus pažadus, kurių pilnas internetas.

Ką reiškia „užtikrintas gabenimas“, jei vis tiek gali vėlai atvažiuoti?

Geras klausimas, ir aš pats kartais keiksnoju šį terminą. „Užtikrintai“ nereiškia, kad Dievas asmeniškai pasirašo už jūsų siuntinį. Reiškia, mes turime patvirtintą trasą, žmogų kitame gale ir atsarginį planą. Vėlavimas nėra dingimas. Vėlavimas yra oras, eilė prie tilto, arba vairuotojas, kuris privalėjo pailsėti pagal įstatymą, nors jūs to nenorite. Aišku, jei vėluojame tris savaites, tai jau nebegabenimas, o kažkas kito. Bet diena ar dvi – tai riba, kurią kartais tenka kirsti. Gyvenimas, ko gero, neidealus.

Prieš siunčiant – ką verta apsvarstyti

Kokia yra ideali dėžė ir kaip geriau pakuoti?

Romantiškai? Dvigubos kartono sienelės ir daug lipnios juostos. Neišgalvokite – bananų dėžės iš parduotuvės sandėlio yra blogas pasirinkimas, nors ir nemokamos. Buvęs kolega iš Panevėžio (ne, ne kolega, o klientas, tik jam padėjau) vežė indus laikraščiuose. Pasiekė gyvi. Bet geriau burbulinę plėvelę. Dėžę pažymėkite – viršus, nes tai ne tik siuntinys, bet ir kartais sudėtingas galvosūkis vairuotojui, kai laikas spaudžia. Kuo tvirčiau, tuo ramiau miegsite. Aš nebepasakoju apie tuos indus, jie mane nervina.

Ar verta siųsti retai naudojamus daiktus, ar geriau nusipirkti vietoje?

Klausimas, kuris skamba ne apie transportą, bet aš suprantu – emocijos. Jūsų senelės lempa, kuri gyveno Antano gatvėje, neįkainojama. O štai senas dulkių siurblys – gal palikite. Buvęs klientas siuntė dešimt balų krėslų. Anglijoje juos rastumėt pigiau, bet jie turėjo sentimentalią vertę. Tai... čia jūsų širdies reikalas. Asmeniškai aš nešiu tik tai, ko negalima pakeisti arba kas brangu čia pirkti. Pavyzdžiui, lietuviški vaistai... hm, nors kai kurių ir čia nereikia gabenti, nes yra alternatyvų. Kartais atrodo, kad vežame šiukšles, bet gi tai ne man spręsti.

Ar galiu siųsti kartu su siuntiniu ir Stalino biustą draugui?

Jūs juokaujate, bet kažkas panašaus buvo. Statulėlė, ne Stalino, o Lenino, iš rūsio. Siuntimas į Londono lietuvių bendruomenę. Jei tai jūsų asmeninis daiktas, senas, be prekybinės vertės – techniškai galima. Bet jei draugas nori parduoti – oi, čia meno kūrinio eksportas ir jau kita istorija. Mokesčiai, kultūros paveldo dokumentai. Kitaip tariant, jei tai tik jūsų kampo puošmena – pakuokite gerai, nes marmuras trupa. Buvęs mano pažįstamas gabeno metalinį žvėrį. Svoris buvo 70 kilogramų. Mikroautobuso bagažinė pasviro. Kodėl ne, jei sutampa planai.

Kiek laiko prieš reikia užsakyti, kad suspėtumėte?

Ne vakar dieną. Geriausiai savaitė prieš, ypač jei planuojate savaitgalį. Aš turiu vairuotojų, kurie važiuoja reguliariai – pirmadieniais ir ketvirtadieniais dažniausiai. Bet jei turite skubų siuntą į Mančesterį ar kitą Anglijos miestą ir vairuotojas jau pilnas – teks laukti. Kartais paskutinę minutę randame vietos, bet tai loterija. Siūlau rašyti bent penkias dienas prieš, o jei kalėdinis sezonas – tai ir mėnesiu anksčiau. Tuomet garantuotai rasite vietą bagažinė, o ne ant keleivių kelių. Jei suprasite.

Koks pagrindinis patarimas žmogui, kuris pirmą kartą siunčia siuntinį mikroautobusu į Angliją?

Nesiklausykite visų pasakų. Pasirinkite žmogų ar įmonę, kurie atsako telefonu. Paimkite nuotraukas savo daiktų. Pasidarykite sąrašą. Ir svarbiausia – iš karto pasakykite, jei viduje yra kažkas trapaus. Prieš dvidešimt metų aš pats vežiojau baldus mikroautobusu į Birmingamą ir supratau, kad pasitikėjimas – tai svarbiau nei kaina. Gal dabar skambinu senamadiškai, bet siuntinių gabenimas mikroautobusais užtikrintai į Angliją vis dar paremtas žmonių, o ne robotų, darbu. Būkite sąžiningi ir reikalaukite to paties. Tai viskas, ką turiu pasakęs.

Tikiuosi, neprikaišiau per daug. Greitas siuntinių gabenimas mikroautobusais užtikrintai į Angliją – tai gyvas procesas, o ne lentelė internete. Kiekviena siunta turi savo veidą, o kartais ir charakterį. Pasiruoškite, paklauskite, palyginkite. Ir jei kils abejonių – skambinkite. Mes tikrai nehermetiški robotai, o tik vairuotojai, kurie per du dešimtmečius išmoko kelią mintinai. Sėkmės pakuojant. Aš eisiu gerti kavos.