Greitas pervežimas mikroautobusais į Angliją skubiai ir efektyviai

Dvidešimt treji metai kelyje tarp Lietuvos ir Anglijos. Tie skaičiai kažkaip patys nueina, net nepagalvoji. Pradėjau tada, kai dar visi galvojo, kad persikraustyti į Londoną reiškia apsikrauti lagaminais ir stovėti prie autobuso. Dabar viskas kitaip. Žmonės skambina ir klausia, ar galima pervežti visą butą per savaitę. Arba per tris dienas. Arba vakar. Greitas pervežimas mikroautobusais į Angliją skubiai ir efektyviai – šitą frazę girdžiu kasdien, bet realybėje viskas priklauso nuo to, kiek tinkamai susipakuota ir ar vairuotojas neprisikvošavęs kelyje. Nes pasitaiko ir taip.

Kas tai per žvėris apskritai

Kiek daiktų telpa į tą mikroautobusą?

Čia dažniausias klausimas. Jeigu kalbam apie standartinį sprinterį su baldų priekaba, tai realiai sutalpinsite dviejų kambarių buto daiktus – sofą, spintą, lovą, dėžes. Kartais net tris kambarius, jei daiktai supakuoti į dėžes, o ne sudėti kaip kokia dėlionė. Buvo toks atvejis prieš mėnesį – klientas pasakė, kad tikrai netilps, o tilo. Ir dar vietos liko. Bet buvo ir atvirkščiai: sako, tik dėžės, o ten dar sulankstoma darbo staklių dalis, kurios išmatuoti užmiršo. Tada jau nebeįtelpa. Tai dėl to visada geriau perspėti, jei ką nors stambaus vešitės. Nes vairuotojas turi planuoti.

Ar galiu pats važiuoti kartu su daiktais?

Gali. Aišku, jei yra vieta. Kartais klientai mano, kad mikroautobusas – tai autobusas su dvidešimt keturiomis vietomis. Ne. Vairuotojas, jo pagalbininkas jei toks yra, ir vienas du kartu važiuojantys asmenys. Bet faktas tas, kad beveik visi nori sėdėti šalia savo daiktų. Aš irgi norėčiau, jei mano lagaminai važiuotų nežinau kur. Tik reikia nepamiršti – kelionė trunka ilgai. Ne pora valandų. O tas sėdėjimas šalia baldų... žodžiu, būna įvairiai. Kartais geriau nuvažiuoti lėktuvu, nusipirkti pigų bilietą, ir sutikti daiktus kitoj pusėj. Rimtai, taip ir siūlau daugeliui.

Kuo mikroautobusas geriau už didelį krovininį automobilį?

Greitis. Paprasčiausiai greitis. Fūra kraunasi ilgiau, važiuoja leteny, reikia specialių leidimų, poilsio laiko. O mikroautobusas, ypač jei komanda žino muitinių postų darbo valandas, gali prabėgti pro visus formalumus žymiai greičiau. Be to, jei kraunatės iš kampuoto daugiabučio kiemo Vilniuje, su fūra ten neįvažiuosit niekaip. O mikroautobusas – užsuks, prisijungs, atbulas į kiemą. Mums teko Panevėžio senamiestyje sukti ratą tris kartus, bet įlindom. Aišku, fūra yra fūra, kai reikia vežti visą fabriką. Tik ne tada, kai skubu.

Laikas, maršrutai ir ta „skubi“ dalis

Kiek realiai trunka važiuoti iš Kauno į Londoną su mano daiktais?

Na, jeigu idealiai, tai per dvi paras galima. Bet kai gyvenime buvau matęs idealų pravažiavimą pro Prancūzijos sieną? Hmm. Realiai trys paras. Arba keturios, jei orai blogi. Kaladėlė prie Dunkerke gali užtrukti vieną valandą arba šešias. Vairuotojai keičiasi prie vairo, bet mašina važiuoja beveik be sustojimų. Tik degalinės ir privalomasis poilsis. Praeitą savaitę turėjom reisą – išvykom antradienį vakare, buvom Londone ketvirtadienio ryte. Gražu? Gražu. Tada kitą savaitę kažkur ant autostrados avarija ir viskas, plus pusė dienos.

Ar vežate tik į Londoną, ar ir į mažesnius miestus?

Į Visbičą vešiu, į Mančesterį vešiu, į kaimą prie Edinburgo irgi vešiu. Tik Londonas dažniausiai būna tas pagrindinis taškas, nes ten daugiausiai lietuvių. O tada jau nuo jo – pagal susitarimą. Tik žinokit, kad kai kurios gatvės Anglijoje tokios siauros, kad net mikroautobusui yra klaustukas. Škotijoje ypač. Buvo, kad privažiavom iki namo, o ten varteliai – kokie du metrai. Teko pernešti daiktus paskutinius tris šimtus metrų. Nusiskundė vairuotojas. Bet padarėm. Tai kvieskit, bet pasakykit kur tiksliai.

Kiek laiko prieš reikia užsakyti, jei reikia skubiai?

Šitas klausimas mane visada juokina, bet tik ne tada, kai žmogus skambina ir sako „rytoj reikia“. Rytoj jau vėlu. Nebent turim tuščią reisą atgal, bet taip nėra dažnai. Normaliai – savaitė prieš. Minimum. O jei skubu ir reikia efektyviai, tai geriau dvi. Nes kai skambinate paskutinę minutę, kaina bus didesnė. Ir ne todėl, kad mes norime uždirbti daugiau. Tiesiog logistika sugriuvusi, reikia perkrauti planus. Vakar kažkas skambino dėl šeštadienio. Negalėjau pasiūlyti nieko. Ne, rimtai, neturėjau ką pasiūlyti.

Ar galima pristatyti konkrečiu metu, pvz., penktadienį iki pietų?

Galiu pažadėt. Ar tai įvyks? Na, septyniasdešimt procentų taip. Muitinės nežino apie jūsų planus. Kelių eismo tarnybos irgi. Mes visada stengiamės, ypač kai tenka derinti su išsikraustymu iš nuomojamo buto ar dar blogiau – su raktų perdavimo laiku. Buvo klientė, verkė telefonu, nes agentūra grasino baudomis. Išvežėm ketvirtadienį naktį, buvom vietoje ketvirtadienio popietę. Bet tai buvo stebuklas, prisiekiu. Paprastai duodam dieną arba dviejų dienų langą. Kur kas sąžiningiau.

Pinigai ir kaip jų nepamesti

Kokia kaina mums gresia už pilną buto pervežimą?

Nuo dviejų su puse tūkstančio eurų iki keturių. O gal ir penkių. Klausimas – kas tas pilnas butas. Studija Vilniuje ir trijų kambarių butas Kauno Žaliakalnyje yra skirtingi pasauliai. Kartais žmonės sako „pilnas butas“, o ten trys dėžės ir katilas. Tada kaina visai kitokia. Aš asmeniškai mėgstu, kai klientas atsiunčia nuotraukas arba vaizdo įrašą. Ne visi sutinka, bet tada aš galiu pasakyti tiksliai, o ne spėlioti. Spėliojimas baigiasi arba mano nuostoliais, arba jūsų pykčiu. Abiejų noriu išvengt.

Kodėl vieni pervežėjai siūlo du kartus pigiau?

O kodėl vieni automobiliai kainuoja šimtą eurų, o kiti dešimt tūkstančių? Atsakymas paprastas. Yra oficialūs vežėjai, yra neoficialūs. Yra apdrausti, yra be draudimo. Yra tie, kurie veža du kartus per mėnesį, ir tie, kurie vakar įsigijo mikroautobusą ir šiandien skelbia skelbimą. Aš nešvaistysiu laiko lygindamas save su eiliniu verslininku, kuris savo kainą sudėliojo ant popierinio lapo. Jis gali ir už tūkstantį vežti, bet kai dūžta televizorius ir jis dings – skambinsit mums arba raudosit. Jūsų pasirinkimas. Aš tik sakau – patikrinkit licenciją.

Ar reikia mokėti viską iš anksto?

Ne viską. Trisdešimt procentų prieš, likę po pristatymo. Tai standartas, kurio laikomės jau metų metus. Buvo vienas atvejis – maždaug prieš penkerius metus, gal šešis (tiksliai nebepamenu, gal čia ir nereikia tiksliai) – kai paėmiau tik dešimt procentų, o paskui klientas dingo Anglijoje. Radom jį, bet nervų kainavo. Dabar tvarkomės taip: avansas patvirtina užsakymą, o galutinis apmokėjimas – ranka į ranką arba pavedimu prieš iškrovimą. Tik taip dirbame. Nei klientas ramus, nei mes. Dar vienas dalykas – grynieji nėra mano mėgstamiausi, bet priimam.

Daiktai, kuriuos galima ir ne taip jau galima vežti

Ar patys turime supakuoti daiktus, ar jūs tai darote?

Galit patys, galim mes. Jei patys – turite suprasti, kad popieriniai maišeliai iš parduotuvės nėra pakavimo medžiaga. Kartais atidarau dėžes ir galvoju – kaip čia dar niekas nesudužo. Bet stebuklai yra. Mes siūlome pakavimo paslaugą, bet ji kainuoja, nes tai laikas. Ir aš mieliau pakuoju pats arba mūsų vyrai, nes tada žinau, kad kaltė – mūsų. Jei supakavot patys ir kažkas įskilo – liūdna diskutuoti. Nors ir diskutuojam. Bet faktas – kartonas, burbulinė plėvelė, kampų apsaugos. Šito reikia. Tikrai reik.

Kas atsakingas, jei kelionės metu kažkas dūžta?

Aš nenoriu sakyti „priklauso nuo to“, bet… priklauso. Jei tai mano pakavimo klaida arba netinkamai pritvirtinimas – mes taisom. Turime CMR draudimą, kuris veikia Europoje, bet po Brexito su Anglija reikalai šiek tiek kitokie (čia vis dar klausimas, kaip kai kurie niuansai klostysis po naujų taisyklių, nežinau šimtu procentu). Jei daiktas buvo jau subrekęs prieš kelionę – aš to nežinojau. Todėl labai prašau – nuotraukos prieš pakrovimą. Padarot, atsiunčiat. Tada nereikia aiškintis senam dykinėjime. Buvo stiklinis staliukas – aiškino, kad mus paėmė jau įskilusi. Nuotrauka parodė, kad ne. Bet atvejų būna visokių.

Ar galima vežti gyvus augalus?

Anglijai jie patinka, bet ne taip, kad leistų viską įsivežti. Yra taisyklių. Negalima vežti dirvos (tai ta prieskoninė žoliukė vazonėlyje kartais sukelia problemų). Jei augalas švarus, be dirvos, supakuotas – galima. Bet aš asmeniškai nerekomenduoju vežti to, nuo ko jūs nenorite atsiskirti. Kartais temperatūra krovinyje nukrenta, kartais karšta. Augalai nemėgsta. Buvo fikusas – iš Kauno iki Birmingemo atvažiavo geltonas. Nežuvo, bet kam tai reikalinga? Geriau atiduokit kaimynui ir Anglijoje nusipirkit naują. Tik nepamirškite – orchidėjos kelionės nemėgsta ypač.

Ką daryti su dujų balionais, dažais ir tomis medžiagomis?

Dujų balionai – ne. Taškas. Nevežame. Degios medžiagos, dažai aerozoliniai, lakai – ne. Kartais žmonės sako „ai, tankai tusiniukai, ten nieko tokio“. Yra. Tai taisyklės, kurios galioja važiuojant per Vokietiją, Nyderlandus, o paskui dar ir per tunelį. Ten nėra juokų. Čia ne aš toks griežtas – čia įstatymai. Gali sustabdyti ne tik verslininką, bet ir atimti techninę. Tada kur jūsų daiktai? Stovi prie kelio. O ten, tiesiog tarp mūsų, radau kartą visą dėžę sąmoningai paslėptų dažų. Nepykau, bet grasinau parduot. Ne, nepardaviau. Bet iškroviau prie pasienio.

Dokumentai, muitinė ir tas popieriu galas

Ar po Brexit dabar reikia kažkokių ypatingų dokumentų mano daiktams?

Jūsų daiktams – ne. Jums – taip, pasas ar vizos reikalai. O daiktams reikia sąrašo. Ne super oficialaus, tiesiog inventoriaus. Mes paruošiame CMR, muitinės deklaracijas, bet jūs turite pasirašyti, kad tai jūsų asmeniniai daiktai. Nenaudojami pardavimui. Viena klientė buvo supakavusi penkiasdešimt naujų dviračių – sako, asmeniniai. Ne. Muitinė nesivelia į diskusijas. Asmens daiktai – tai dėvėti drabužiai, baldai, buitinė technika. Nauji daiktai gali būti apmuitinami. Ir žinokit, Patricko poste pasieniečiai dabar tikrina dažniau nei anksčiau. Nežinau kodėl, bet tikrina.

Ką reiškia tas CMR, kurį nuolat minite?

Tai tarptautinis važtaraštis. Keliauja su kroviniu nuo tada, kai jis užkraunamas, iki tada, kai pasirašote, kad gavote. Ten surašoma – kiek vietų, kas veža, kas siuntėjas, kas gavėjas. Kai pasirašote, kad viskas gerai, tai reiškia, kad sutinkate su būsena. Todėl pasirašinėjate tik iškrovę ir apžiūrėję. Kartais žmonės skuba, pasirašo duryse, o namie atidaro – dūžis. Tada CMR jau pasirašytas, ir man liūdna, bet rankos surištos. Aišku, jei matyti akivaizdūs pažeidimai, tada kitaip. Bet skaitykit ką pasirašinėjat. Rimtai.

Ar galima vežti maistą, šaldytuvo turinį, rūkytą mėsą?

Et, lietuviškas rūkytas kumpis... Anglijos muitinei jis nepatinka. Maisto produktai, ypač mėsa, pienas, kiaušiniai – draudžiama įsivežti be specialių leidimų. Kartais pasieniečiai pažiūri pro pirštus į atidarytą sviesto pakelį. Kartais ne. O kartais randa dvidešimt kilogramų dešros ir prasideda. Geriau nevežti. Ką aš vežu? Kruopų, makaronų atidarytus – niekas nekreipia dėmesio. Bet šaldytuvą tušti reikia. Ne tik dėl muitinės, bet ir dėl kvapo. Važiuoja tris paras, atidarai – varškės nelikę, tik varškės kvapas likęs. Nelabai malonu.

Ar reikia daryti daiktų sąrašą vertinant jų vertę?

Vertinti? Nebent sau. Mums reikia kiekio. O vertę nurodot tik jei norit papildomo draudimo. Standartinis draudimas dengia pagal svorį, ne pagal vertę. Tai jei vešate seną sofą – sofos vertei aš abejingu. O jei nešatės kolekcinę gitarą, brangią techniką – tada apie draudimą kalbam atskirai. Ir reikia įrodyti vertę. Čekio, nuotraukų, kažko. Buvo toks atvejis su kompiuteriu, klientas sake kokius tris tūkstančius vertas, bet įrodymų – nulis. Sulyginti su tokiais pat naudotais rinkoje. Gavosi ne taip, kaip jis tikėjos. Tai pagalvokit apie tai prieš pakraudami.

Kada viskas ne pagal planą

Ką daryti, jei vairuotojas vėluoja ir aš stoviu tuščiomis rankomis Londone?

Skambinat mums. Mes skambinam vairuotojui. Kartais ryšys blogas, kartais jis miega privalomąjį poilsį prie Lilio. Nebeišmanau ką daugiau pasakyti – situacija nepatogi, bet reali. Aš pats ne kartą laukęs oro uoste, kai lėktuvas atidėtas, tai suprantu tą jausmą. Duodam alternatyvius kontaktus, kartais galim sutarti dėl saugyklos jei reikia palaukti iki ryto, bet vairuotojo nepaskubinsi per muitinę. Nebent pažeis įstatymus. O mes to nedarom. Geriau palaukt valandą kitą nei turėt problemų su tachografu. Svarbu – nepanikuokit, kalbamės.

Ar galima pakeisti pristatymo datą paskutinę minutę?

Gali bandyti. Ar pavyks – nežinau. Jei mikroautobusas jau pakeliui ir dar pakeliui yra tuščias – galima derintis. Jei jis pilnas ir vyksta tiesiai į paskirties vietą – tada jau sunkiau. Kartais žmonės supainioja datas, galvoja kad viena diena, o pasirodo kita. Arba nuomos agentas pakeitė raktų atdavimą. Mes stengiamės. Tikrai stengiamės. Bet jei jau vakar buvote susitarę dėl penktadienio, o ketvirtadienio vakare, likus valandai, skambinate – gali nesigauti. Yra ribos. Čia ne piktybiškai, čia tiesiog fizika ir žmogiškieji resursai. Ir miegas. Vairuotojai privalo pailsėti.

Kaip atpažinti patikimą pervežimų įmonę ir nepatekti ant kabliuko?

Pažiūrėkit, ar turi licenciją vežti krovinius Europoje. Ar rodo konkrečią buveinę, o ne tik telefono numerį skelbime. Aš žinau vieną istoriją – moteris sumokėjo avansą tūkstantį eurų kažkokiam Edmundui iš interneto. Edmundas pradingo. Telefonas išjungtas. Galėjo pasitikrinti penkias minutes – jokios įmonės, jokio automobilio, nieko. O kaina buvo žemiausia rinkoje. Vėlgi – jei per maža kaina, kažkur yra klaustukas. Arba draudimo nėra, arba mokesčiai nemokami, arba Edmundas. Aš nepretenduoju būti policininku, bet prašau – neatiduokit pinigų žmonėms, kurių nepasitikrit.

Ar buvote situacijų, kai viskas ėjo ne taip ir pablogėjo?

O, taip. Metalas Škotijoje lūžta žiemą, ar ne? Buvom užstrigę aukštikalnėse netoli Glazgo. Sniego pūga, kelias uždarytas, mes su pilnu mikroautobusu. Temperatūra -5. Vairuotojas sovietmetyje matęs tokių dalykų, bet mes nebuvom tam pasiruošę. Prastovėjom aštuonias valandas. Klientė laukė Birmingeme. Paskui vėlgi tą pačią dieną pristatėm, bet tik nakčiai. Buvo ir taip, kad Kalais uoste kažkas supainiojo dokumentus ir mes praradom pusdienį. Kartais technika suges. Kartais žmonės susirgsta. Gyvenimas. Tik mūsų darbas – iš to išsikapanot. Ir mes kapojamės.

Tai kaip čia viskas susidėlioja pabaigoje

Ar jūs padedate iškrauti ir užnešti daiktus į butą?

Taip, tai įeina į paslaugą. Bet yra niuansų. Jeigu liftas yra ir jis veikia – puiku. Jeigu penktas aukštas, be lifto, ir sofą reikia nešti – mes nešam, bet tai laikas. Kartais reikia dviejų žmonių, kartais trijų. Jei sakote, kad bus liftas, o ten brokuotas senas liftas, kuriame telpa du žmonės – tada sofos ten neįnešit. Teko Panevėžio daugiabutyje vežti kažkokią gigantišką kampę pro langą. Rimtai. Pro langą. Virtuvės langą. Ne, mes nepasikabinom ant virvės, bet išardėm ir... žodžiu, padarėm. Tai taip, nešiojam, bet realistiškai žiūrėkit.

Ar galima palikti daiktus pas jus saugojimui, jei Anglijoje dar nėra kur padėti?

Gali, bet trumpam. Mes ne sandėlis, esu transporto vykdytojas, bet turim partnerių Lietuvoje, kurie gali padėt. Londone irgi yra opcijų, bet ten brangu. Aš mieliau pristatau tiesiai į vietą nei laikau dėžes savo kieme. Kartais klientai prašo savaitę padėti – tas realu. Mėnesiui – jau reikia ieškoti saugyklos. Ir žinokite, kad saugojimas nėra included in the price (įmonei tai kaip ir papildoma paslauga). Aš moku blogai angliškai, bet žinau, kad kai kurie terminai taip ir neišverčiami. Tiesiog klauskit ir pasakysiu, ar galim sutart.

Ar reikia patiems eiti į muitinę ar jūs ten tvarkotės patys?

Jūs niekur neinate. Mes tvarkomės. Jūs sėdite automobilyje arba kavinėje netoliese jei važiavote kartu. Mūsų vairuotojas turi visus popierius, jis atsako į klausimus. Jūsų tikslas – turėti pasą ir žinoti, ką deklaruojate. Kartais muitininkas paklausia tiesiai vairuotojo „o tai ką, apsigyvenat?“ – jis ne, jis tik pervežėjas. Jūs – tai jūsų daiktai. Kartais prašo atidaryti, kartais ne. Bet vėlgi – jei ten dešra slapta, tuomet jūs ir atsakot, ne aš. Aš perspėjau. Ne, rimtai, jūs atsakot už turinį. Aš – už saugų transportavimą.

Koks pats didžiausias minusas mikroautobuso pervežimams, apie kurį niekas nekalba?

Vietos nėra daug. Ne. Realiai tai – kaina lyginant su jūra arba savarankišku važiavimu. Jūroje konteineriai pigesni, bet lėtesni. O čia – mokate už greitį ir patogumą. Dar vienas dalykas – jūs nematote savo daiktų tris paras jei nevažiuojate kartu. Tikite manimi. Tai santykis, pasitikėjimas. Aš galėčiau pasakyti, kad energijos sąnaudos didelės, bet man tai darbas. O minusas klientui – kad kartais iš tikrųjų nėra pigu. Bet greita. Ir efektyvu. Tai man atrodo, kad vertė yra. Nors ką aš žinau, gal mano nuomonė subjektyvi.

Išvada

Greitas pervežimas mikroautobusais į Angliją skubiai ir efektyviai – tai ne žodžiai, o darbas, kurį darom kasdien, kai kurie miega vairuotojai, o aš atsakinėju į skambučius. Nenoriu apsiversti filosofu; šioje srityje svarbiausia ne kaina ant popieriaus, o žmonės ir jų daiktai, kurie galiausiai atvažiuoja sveiki ir be streso. Paskambinkit, pakalbėkim. Kartais per vieną pokalbį viskas pasidaro aiškiau nei per dešimt skelbimų internete. Aš nepažadu stebuklų, bet pažadu, kad pasistengsiu, kaip dariau pastaruosius dvidešimt trejus metus. Arba ketverius. Hmm, gal penkis. Nu, tikrai seniai.