Greitas pervežimas į UK mikroautobusais kasdien: viskas, ką privalai žinoti prieš skambinant

Per tuos dvidešimt ketverius metus, kai vežioju daiktus į Angliją ir atgal, manęs klausinėjo visko – nuo „ar tilps šaldytuvas?“ iki „ar galima nestoti miegojant Šiaurės Prancūzijoje?“. Jei ieškai greito pervežimo į UK mikroautobusais kasdien, turbūt esi arba paskutinę savaitę prieš išvykimą, arba tiesiog nenori, kad tavo daiktai mėnesį stovėtų kažkokioje saugykloje. Čia surašiau tai, ką klientai dažniausiai murma telefonu arba klausia persiuntę žinutę 23 valandą. Ne enciklopedija. Tiesiog gyvas pokalbis su žmogumi, kuris vairuoja tuos busiukus.

Pradžia – nuo ko apskritai pradėti?

Kada geriausia skambinti, jei noriu važiuoti jau kitą savaitę?

Geriau vakar. Nejuokauju – kasdieniai reisai, nors ir vyksta kasdien, pildosi greitai. Ypač jei kalba eina apie penktadienį ar sekmadienį vakarą, kai visi staiga prisimena, kad pirmadienis – darbo diena Londone. Mes visada turime kažkokių laisvų vietų, bet jei palieki paskutinei dienai, gali tekti keisti datas. Skambink bent savaitę prieš, o jei skubi – skambink dabar, nes kartais pasitaiko atsisakymų. Nežinau, kaip pas konkurentus, pas mus tvarka griežta, bet be ašarų.

Ar tikrai važiuojate kiekvieną dieną, ar čia tik toks marketinginis triukas?

Važiuojame kasdien. Kartais busiukas išvažiuoja pilnas, kartais pusiau tuščias, bet maršrutas – gyvas. Na, buvo taip – per Covid'ą stabdėm savaitę, bet tai force majeure. Šiaip jei rašoma „greitas pervežimas į UK mikroautobusais kasdien“, reiškia taip ir yra. Tiesa, jei kalba apie gruodžio 25-ąją, turbūt suprasi, kodėl per Kalėdas neatvažiuosime. Bet eilinė antradienio diena? Taip, beveik visada turime ką rinktis. Kartais net du variantus. Nes čia pagrindinis mūsų duona ir sviestas.

Kaip suprantu, kurį turtą galima vežti, o kurio – ne?

Atsakymas paprastas: jei tai legalu ir telpa – galima. Ilgas: negalima ginklų, sprogmenų ir keisčiausių chemikalų. Dažniausiai žmonės veža baldus, dėžes, vaikų vežimėlius. Kartais kažkas bando įkišti benzininę žoliapjovę su benzinu viduje – tada sakome „stop“. Realiai, jei tai daiktas iš buto, o ne garažo nuodai – vešime. Jei abejoji, nufotografuok ir atsiųsk. Aš asmeniškai jau mačiau tiek keistų dalykų, kad nieko nebestebina. Kolega kartą vežė tik užpildytą pingvinų statulų kolekciją. Rimtai.

Kiek iš viso trunka kelionė iš Vilniaus iki Londono?

Maždaug 32–36 valandos realaus laiko. Teoriškai galima ir greičiau, jei važiuoji be krovinių per Vokietiją 180 km/h, bet mes taip nevaidinam. Praktiškai – išvažiuojame ryte iš Lietuvos, vakare sėdim ant keltos į Prancūziją, kitą dieną – jau saloje. Kartais keltas vėluoja, kartais kamštis prie Londono žiedinės. Buvo atvejis, kai dėl sniego prie Liuksemburgo praradom septynias valandas. Klientas skambino kas dvi valandas. Aš irgi nenorėčiau laukti, bet oro nepataisysi. Toks jau tas darbas.

Ar galiu važiuoti drauge su savo daiktais?

Taip, bet ne visada. Mūsų mikriukuose yra vietų, bet jei pilnas krovinys – kartais lieka tik viena sėdynė. Jei tau reikia visos šeimos – tada jau furgonas arba du mikroautobusai. Dar vienas dalykas: vežame durų iki durų, bet jei tu važiuoji kartu, tu esi keleivis, turi laikytis kelionės laiko, o ne savo. Kartais žmonės galvoja, kad bus ekskursija su sustojimais Versalyje. Ne. Mes važiuojam į Londoną, o ne į parodą.

Kainos, laikas ir maršrutai

Kiek maždaug kainuoja perkraustymas į Londoną mikroautobusu?

Nu, klausimas visų laikų. Maždaug nuo septynių šimtų iki tūkstančio dviejų šimtų eurų už pilną busiuką, priklausomai nuo sezono, savaitės dienos ir to, ar vežame iš Vilniaus ar pakeliui iš Panevėžio. Kaina nėra akmenyje iškaltas dalykas – jei turi tik tris dėžes ir rankinę, bus pigiau nei dviejų kambarių buto turto tempimas. Kartais paskaičiuoju galvoj, paskui vėl perskaičiuoju, nes pamirštu, ar ten kuro priemoka įėjo. Bet apytiksliai taip ir yra.

Ar kaina skiriasi, jei važiuoju iš Kauno, o ne iš sostinės?

Skiriasi nedaug, bet skiriasi. Iš Kauno – tas pats maršrutas, tik reikia prisukti. Keliolika eurų į viršų, nieko draminio. Jei iš Klaipėdos – jau kita kalba. Bet Kaunas, Panevėžys, Ukmergė – viskas pakeliui. Kartais net pigiau gaunasi, jei tenka lygiai tą dieną rinkti krovinį ir jau važiuojam pro šalį. Būna, kad klientas sako „aš Kaune“, o pasirodo, jo gatvėje jau stovim kitais reikalais. Tada net nuolaida galioja. Gyvenime atsitinka.

Ką daryti, jei man reikia ne į Londoną, o į Mančesterį ar Birmingemą?

Į Londoną mes važiuojame kasdien, o į šiaurę – pagal susitarimą. Ne, tai nereiškia, kad paliksim tave prie M1 greitkelio. Paprastai pristatymas į Mančesterį ar Birmingemą kainuos keliais šimtais brangiau, nes ten papildomi kilometrai ir dažnai reikia nakvynės. Bet mes ten vežame. Tiesiog ne kasdien, o kai surenkama logistika. Kartais derinam taip, kad krovinys važiuoja iki Londono, o ten persėda į kitą mūsų mašiną. Taip dirbam. Prisitaikom. Jei reikia – išnešam ir ten, kur navigacija bijo įvažiuoti.

Kodėl vieni ima 800, o kiti 1500 eurų už tą patį maršrutą?

O čia jau apie kokybę. Yra kompanijų, kurios vairuoja be tinkamų leidimų arba veža krovinius nesislapstydamos – tada kaina maža, bet jei daiktai dingo, skambinėk Dievui. Kiti ima brangiau, nes draudimas, stebėjimas, normalūs vairuotojai, o ne kažkoks puspilnis busiukas iš skelbimų portalo. Nemėgstu šnekėti blogai apie kolegas, bet per metus matome kelis atvejus, kai žmonės kreipiasi likę be baldų. Saugumas kainuoja. Kartais per maža kaina yra įspėjimas, ne pasiūlymas.

Ar reikia mokėti visą sumą iš anksto, ar galima dalimis?

Standartiškai – trisdešimt proc. iš anksto, likutis pristatymo metu arba prieš jį. Taip apsisaugome nuo užstrigusių krovinių ir klientų dingimo. Buvo taip – atvežam viską į Islingtoną, o klientas pareiškia, kad pinigų turi tik po savaitės. Sorry, bet mes ne bankas. Dalimis galima, bet pilnas apmokėjimas prieš pristatymą – standartas. Jei kartojasi klientas, kartais ir atsiskaitymas po pristatymo galimas. Bet pirmą kartą? Tik prieš priekį. Taip jau sutarta, nes logistika kasdieninė, o turniai nežaidžiam.

Daiktai, pakavimas ir ribos

Ar galiu supakuoti daiktus į maišus nuo bulvių?

Gali. Ar verta? Ne. Maišai nuo bulvių plėšiasi. Vienas klientas supakavo viską į parduotuvių maišus. Atvažiavus į Doverį, pusė turinio buvo... susitvarkiusi sava tvarka. Dėžės kainuoja centus, o maišai po kelių dienų pakeliui sugenda. Rimtai, nusipirk kartoninių dėžių arba naudok tai, ką turi, bet suprask: busiukas dreba, maišai – ne tam skirti. Ypač žiemą, kai drėgmė daro savo. Porcelianas plus maišas lygu šūdas. Atsiprašau, bet taip yra.

Kas bus, jei aš pakrausiu daiktus, bet sveris bus didesnis nei sakiau?

Na tada problemėlė. Jei masė viršyta nežymiai – dar labai, abuškėms atleidžiame. Jei atveži penkis šaldytuvus vietoj dviejų dėžių – reikės antro reiso arba didesnės mašinos, o tai kainuoja. Keltų limitai griežti. Kartais krovinys sveria daugiau nei busiukas gali tempti. Tada sustojam aikštelėje, perskaičiuojam ir derinam. Geriausias patarimas: sversk daiktus arba, jei neturi svarstyklių, nufotografuok ir atsiųsk. Aš pagal nuotrauką dažnai pataikau. Buvo atvejis, kai žmogus siuntė nuotraukas, o realybėje viskas buvo dvigubai daugiau. Ir tada jau juokų nebebuvo.

Ar vežate augalus, dviračius ir tuos mažus... kaip jie ten... šunis?

Augalus – taip, bet reikia fitosanitarinio. Dviračius – taip, tik reikia atsukti vairus (oi, ne, vairų nereikia atsukti – tenka tik numinti pedalus ir nuleisti orą, sorry, jau seniai pats nevairavau dviračio ta prasme). Gyvūnus – ne, tam reikia specialaus transporto. O šunys ir katės – veterinariniai pasai, kitos taisyklės. Mūsų mikroautobusai kasdien važiuojantys į UK nėra pritaikyti gyvūnams ilgai kelionei. Yra specializuotos tarnybos. Nors pripažinsiu, kartą mažas šuo keliavo pirmininko kabinoje, bet tai buvo išimtis, ne taisyklė. Geriau gyvūnus palikti tiems, kurie tuo specialiai užsiima.

Kokia yra blogiausia pakuotės klaida, kurią matėte per tuos 20 metų?

Ai, čia tai gyvas atsiminimas. Vienas vyrukas supakavo taurių rinkinį į laikraštį. Ne į burbulinę plėvelę – į „Lietuvos rytą“. Rezultatas – Sussex'e prireikė ne pervežėjo, o archeologo. Dešimt metų senumo situacija, bet iki šiol atsimenu tą žvilgsnį, kai atidarė dėžę. Naudokite burbulinę plėvelę, kartoną, senus drabužius. Laikraščiai yra nutrinti ir neturi amortizacijos. Ypač porcelianui. Ypač jei kelias ilgas, o vairuotojai nėra dėdės, kurie gabena kristalą ant pagalvių. Nes mes tikrai neŠerlockai, kad atkursim šukes.

Ar įmanoma per vieną reisą pervežti dviejų kambarių butą?

Taip, jei tai normalus butas, o ne dviejų aukštų namas su fortepijonu. Standartinis mikroautobusas surenka maždaug 16–18 kubinių metrų. Tai yra maždaug 40–50 vidutinių dėžių, plius sofa, lovos išardytos. Kartais žmonės nori vežti ir šaldytuvą, ir skalbimo mašiną, ir tris spintas. Tada jau du reisai arba fura. Bet jaunam žmogui, kuris ir taip gyveno kukliai, tilps viskas. Buvo toks atvejis Klaipėdoje – tilpo puikiai. Buvo Panevėžyje – sofą teko palikti. Nes visko neatveši.

Kas gali supyšti kelyje

Ar pasitaiko, kad mikroautobusas sugesti pakeliui?

Pasitaiko. Kaip ir bet kuriam automobiliui. Yra toks mitas, kad profesionalų technika ant bangų. Ne, ji sensta, tik mes prižiūrime dažniau. Praeitą žiemą nutrūko pagrindinis dirzas kur nors prie Reims. Vairuotojas paskambino 3 valandą nakties. Ką darai? Lieki stovėti, krovinys saugus, bet vairuotojas pavargęs, ir kvieki pagalbą. Prancūzijos autoservisas... brangus. Delays happen. Bet daiktai visada pasiekia tikslą, tik kartais vėliau per pusdienį. Klientui pasakom tiesą. Nemėgstu slėpti, kad viskas tik super, nes taip nėra.

Kas atsitinka, jei muitinėje sudomina mano daiktai?

Turi omenyje Prancūzijos ar JK muitinę? Paprastai ES vykstantys kroviniai retai tikrinami giliai, bet JK – jau nebe ES. Jei veši asmeninius daiktus, reikia užpildyti tinkamas deklaracijas. Jei muitininkas pamato 20 identiškų dviračių – pagalvoja, jog prekyba. Tada stop, tikrinimas, laikas. Asmeniniam turtui paprastai praleidžia, bet kartais tenka atidaryti dėžę. Geriausia – turėti sąrašą lietuvių ir anglų kalbomis. Sutaupo valandas. Buvo taip: klientas vežė antikvarinius radinius – užtrukom 4 valandom. Nes jie galvojo, kad tai šiukšlės. Nesąmonė.

Ar Londono centre galima lengvai apsukti tokius busiukus?

Ne. Tiesiog ne. Brixton, Camden, dalis East London – siauros gatvės, dviguba geltona linija, kameros, ir kaimynai, kurie nenori didelio balto monstro po langais. Kartais turime iškrauti gatvėje ir įnešti rankomis, jei nėra vietos sustoti. Arba derinam laiką taip, kad nereikėtų važiuoti per pačią dieną – anksti ryte arba vėlai vakare. Westminsteris apskritai yra košmaras. Planuok taip, kad naujasis namas būtų pasiekiamas be devyniolikos manevrų atbulai. Nes mes tikrai neketiname ridentis į jūsų kiemą per sutrūkinėjusius šaligatvius.

Ar buvote atvežių, kai klientas atšaukia viską paskutinę minutę?

Būna. Ir tai yra nepatogiausia situacija verslui. Yra toks dalykas – avansas dengia būtent tai. Prieš dvi savaites vienas žmogus atšaukė, nes gavo vizą į Kanadą. Suprantu, gyvenimas. Bet tas busiukas jau nebeturėjo pakaitalo. Tada bandai pasiūlyti kitą datą, bet jei ne, pinigai už organizavimą lieka. Nemėgstu būti doleriu, bet verslas yra verslas, o kasdieniai maršrutai reikalauja plano. Jei atšauki dieną prieš – prarandi avansą. Tai nėra blogi norai, tai realybė. Ne visi supranta, bet kai prasižiūrėsi dvidešimt metų – supranti.

Kaip vairuotojai ištveria tuos 2500 km be miego?

Nu, o kas sakė, kad be miego? Yra darbo ir poilsio reglamentavimas. Keltai suteikia kelias valandas pamiegojimui. Vairuotojai keičiasi, jei fura, o mikriuke – dažnai vienas su padėjėju. Ir taip, jie miega. Ilgai nevairuoja mūsų komandoje, nes baudžia griežtai. Buvęs Petras kavą gėrė be perstojo – gal todėl ir išėjo anksčiau. Svarbiausia, kad daiktai pasiektų, visi gyvi liktų. Prašau vairuotojų: jei mieguistumas – stoti. Nes daiktai nepabėgs, o gyvybė viena. Beje, dabar vairuotojai geriau pamaitinti nei kadaise.

Dokumentai ir paskutinės dienos

Kokius popierius reikia pasiruošti prieš greitą pervežimą į UK mikroautobusais kasdien?

Dabar jau po Brexito reikia daugiau popierių nei anksčiau. Pasą – jei važiuoji pats. Daiktų sąrašą angliškai – labai svarbu. Jei veši techniką – pirkimo įrodymus, kad nebūtų įtariama prekyba. Kartais, jei naujas daiktas be pakuotės, muitininkai gali paklausti. Aš dažnai patariu pasidaryti sąrašą su vertėm, nors oficialiai tų verčių nereikia. Geriau daugiau popieriaus nei mažiau. Buvo atvejis, kai kompiuterių saujas sudomino muitinę – pirkimo kvitai padėjo praeiti per pusvalandį. Be sąrašų tikėkis ir dviejų valandų pokalbių su pareigūnais. Tikrai.

Ar galiu keltu važiuoti su jumis, ar tai kažkaip kitaip organizuojasi?

Kelto bilietus perkame savo nuožiūra. Keleiviams reikia paso, krovinininkams – CMR ir kiti blankai. Jei tu esi su kroviniu, tu negali tiesiog atsisėsti turistine klase kaip atostogautojas – tu registruotas kaip lydintis asmuo. Smulkmena, bet jei pirmą kartą – gali nustebti. Sėdėsi arba vairuotojo kabinoje, arba ten, kur paskirs. Nepasakyčiau, kad tai kruizas. Buvo atvejis, kai porelė atsinešė vyno butelį ir manė, kad bus vakarienė šampano kabinoje. Ne. Keltas didelis, bet mūsų vieta – vairuotojams. Nors kava ten tikrai geresnė nei kažkada anksčiau.

Kaip su tuo Brexit'u – ar dar reikia kokių nors muitinės deklaracijų?

Reikia. Taškas. Būna painiava. JK nebėra ES, vadinasi kroviniai deklaruojami. Mes tvarkome eksporto deklaracijas iš Lietuvos ir importo į JK. Klientui pats paprastai nieko daryti nereikia – abėcėlę tvarko pervežėjas. Bet jei veši kažką vertingo, gali tekti mokėti muito ar PVM priklausomai nuo statuso. Čia štai... nuo 2022 metų tvarkos šiek tiek pasikeitė, ir aš ne visada iš karto pasakau teisingą procentą, nes reikalai dažnai kinta. Todėl mokesčių klausimus perduodame agentui Londone. Jis žino tiksliau nei aš.

Ką reiškia „durų iki durų“ paslauga, nes man atrodo, kad visi taip šneka?

Tai reiškia, kad atvažiuojame prie senųjų durų ir paliekame prie naujųjų. Bet su pastabomis. Jei tu gyveni 5-me aukšte be lifto – durų iki durų gali reikšti, kad iki buto durų, o ne įnešimas į vidų. Mes ne krovikai į kambarius, jei neturim sutarties. Paprastai išsikrauna į namą, jei pirmas aukštas. Jeigu aukščiau – deriname. Kartais klientai piktinasi, kad nepanešėjome iki virtuvės. Na, vairuotojas ir jo pagalbininkas nėra samurajai. Jie veža. Jei reikia pilno išnešimo – tai jau kaina kita. Ir apie tai reikia galvoti prieš atvažiuojant.

Jei aš viską palieku paskutinei dienai, ar tai bėda?

Taip. Velniška. Ne todėl, kad mes blogi, o todėl, kad paskutinė diena visada turi staigmenų. Spartus pervežimas mikroautobusu į Angliją kasdien vyksta pagal grafiką. Jeigu tu šiandien rūšiuoji, o rytoj reikia važiuoti – kažkas bus pamiršta. Ir dar: dėžių nebėra. Skubiems dažnai tenka pirkti brangiai vietoj. Supakuoti skubamomis rankomis – rizika, kad suglamžysi daiktus. Pradėk bent dešimt dienų prieš. Ir dar atsispausdink sąrašą, nes telefonuose baterija senka. Yra buvę, kad žmogus viską turėjo skambutyje, o telefonas išsikrovė vidury pakavimo. Tada chaosas.

Išvada

Taigi, jei ieškai greito pervežimo į UK mikroautobusais kasdien, pirmiausia išgersk arbatos ir skambink bent prieš savaitę. Tikėk, kad bus ne taip tobula, kaip brošiūroje – bus tikri vairuotojai, realūs kamščiai ir kartais popierius. Bet daiktai pasieks. Per dvidešimt ketverius metus mačiau viską, ir galiu pasakyti: svarbiausia – sąžiningumas iš abiejų pusių. O jei dabar skaitai tai 23 valandą – ryt skambink, ne šiandien, nes aš irgi kartais miegu. Ir mano telefonas neištveria taip ilgai kaip anksčiau.