Krovinių kaina kaina nuo 35€/35£. Kaina priklauso nuo krovinio dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos. Tarptautinio perkraustymo paslaugos.
Siuntos kaina nuo 35€/35£ (tašė, krepšys, lagaminas, dėžė, laiškas). Kaina priklauso nuo siuntos dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos.
Greitas krovinių transportavimas į Angliją: pristatymo garantija ir realybė, kurioje dirbame du dešimtmečius
Dirbu tarptautiniuose perkraustymuose jau nuo dvidešimt ketvirtųjų, ar kažkada ten taip. Dvidešimt trečiųjų? Ne, laikrodį jau pametęs. Bet esmė ta – per du dešimtmečius mačiau visko. Žmonės skambina ir pirmas klausimas būna: „Ar tikrai pristatysite per tiek ir tiek? Ar garantuojat?“ Aš suprantu, skubus krovinių transportavimas į Angliją – dažnai emigrantų siuntos, verslo partijos, kartais net šaldytuvas iš anykštėnų. Visi nori garantijos. Bet ar ji egzistuoja? Raštu gal ir gauni popierių, tikrovėje viskas priklauso nuo to, ar Doverio uoste eilė, ar vairuotojas nepamiršo paso, ar dokumentai tinkamai sutvarkyti. Pašnekėkim atvirai.
Skubumas ir terminai – kas realu?
Kiek laiko trunka krovinių transportavimas į Angliją iš Lietuvos?
Šiaip standartiškai mašina iš Vilniaus ar Kauno iki Londono važiuoja apie tris–keturias dienas. Tai jei pakrauna pirmadienį, penktadienį jau galima tikėtis. Bet tai ne taisyklė. Kartais paimam iš Klaipėdos ir per dvi dienas Doveris. Kartais, jei klientas užsakęs paslaugą penktadienio vakarą, realiai važiuoti pradedam tik antradienį, nes reikia surinkti dar kelis krovinius. Tada jau nebe skubus transportavimas, o ekonominis. Klientai to nesupranta – jie galvoja, kad mašina palieka tuščia tik dėl jų. Ne. Visada kombinuojam.
Ar egzistuoja pristatymas į Angliją per 24 valandas?
Tik iš visiško sapno. Nebent nuomoji atskirą krovininį mikroautobusą, kuris važiuoja be sustojimų, ir tu pats sumoki keturis nulius. Tada taip, per parą gali būti. Bet kai man skambina ir klausia „o gal per pusdienį?“ – aš atsakinėju paprastai: taip, jei tai dokumentų vokas ir lėktuvas. Krovininiam automobiliui į Londoną reikia laiko bei vairuotojo poilsio pagal tachografą. 24 valandų pristatymo garantija egzistuoja tik tuo atveju, jei žmogus važiuoja pats savo mašina. Tada jis pats save ir garantuoja.
Koks maršrutas greičiausias – per Kalę ar keltu iš Olandijos?
Dažniausiai važiuojam per Prancūziją, Kalę, tunelį. Keltai iš Olandijos – galimas variantas, bet aš pats lygiai nepamenu, ar šiuo metu tas maršrutas draugiškas mūsų mašinų dydžiui. Gal ir pamenu, bet nenoriu meluoti. Svarbiausia – ne vien maršrutas, o kaip greitai praleidžia muitinė. Po Brexit viskas pasikeitė. Anksčiau pravažiuodavom kaip per vietinę kelionę. Dabar Doverio eilės kartais užtrunka ilgiau nei pats važiavimas nuo Varšuvos. Ir kuras ten brangesnis, na bet čia ne apie kainą.
Ką daryti, jei užsisakiau greitą pervežimą, o mašina sugedo?
Nutiko žiemą, kažkur Belgijoje. Mašina – pusės kelio nevažiavo. Klientas paskambino: „Kur mano daiktai?“ Atsakymas – stovi pakelėje. Mes siunčiam antrą vairuotoją, persikraunam, bet prarandam gerą pusdienį. Jei turi skubų krovinių transportavimą į Angliją, tokia situacija sugriauna viską. Gera įmonė paskambins pirma, nei tu pats sugalvosi skambinti. Bloga – išjungs telefoną. Aš esu matęs atvejų, kai vežėjas tiesiog pradingo parai dvi. Nejuokauju. Tada visos tos pristatymo garantijos kaip iš dangaus sklenda atgal.
Pristatymo garantija – tarp pažado ir popieriaus
Ar raštiška pristatymo garantija ką nors garantuoja?
Reiškia tiek, kiek įmonės sąžinė leidžia. Popierius gaunasi gražus: „Garantuojame pristatymą per X dienų.“ Bet mačiau dešimtis atvejų, kai po to prisiduria žodis „force majeure“ arba „techniniai nesklandumai“. Tada įmonė rankas nusiplauna. Aš asmeniškai duodu tik tokias garantijas, kurias matau realiai įgyvendinamas. Ir net tada sakau klientui: jei Dievas duos orą ir muitinėje nebus eilės – bus laiku. Jeigu nori šimtaprocentinės garantijos – turi samdyti karinį lėktuvą. O ir tada gali snigti.
Kas nutinka, jei vežėjas vėluoja vieną dieną?
Vieną dieną? Paprastai nieko blogo klientui nenutinka, tik nervai pašlubuoja. Mes paskambinam, paaiškinam kodėl. Kartais žmonės supranta, kartais grasinimai skamba teismais. Faktas tas: jei tu pasirašei sutartį, kurioje baudos dydis nenurodytas, teisiškai nieko neprisitepsi. Geriau iš anksto derėtis dėl kompensacijos. Aš žinau vieną istoriją, kai klientas reikalavo trijų šimtų eurų už paros vėlavimą, nors jo krovinys buvo dviejų šimtų vertės. Matematika neveikia, bet pyktis akis pribaurina.
Ar galiu reikalauti pinigų atgal, jei siunta vėluoja?
Gali bandyti. Aš sakau – gali. Bet realiai, jei sutartyje nėra aiškios baudžiamosios sąlygos, vežėjas duos tik pažadą kitam kartui nuolaidą. O kai kurie duoda. Musu darbe buvęs atvejis: vėlavome dėl muitinės, atsiprašėm, grąžinom dešimt procentų. Ne dėl to, kad privalėjom. Dėl to, kad klientas nuolatinis. Jei esi pirmą kartą – mažai tikėtina. Atsargiai su tomis pigiai įmonėmis, kurios apskritai nebeatsakinėja po pasirašymo. Svarbu rinktis ne pagal kainą, o pagal tai, ar žmogus kelia pasitikėjimą.
Ar pristatymo garantija galioja, jei daiktai sudaužyti, bet laiku atvežti?
Čia jau visai kita istorija. Garantija dažniausiai apima terminą, o ne kokybę. Jei tavo spinta atvažiavo laiku, bet be dviejų durų – vežėjas sako: pristatymas įvykdytas. Draudimas – atskiras dalykas. Aš visada patariu drausti vertingus krovinius. Kartais žmonės sako: „Dėl ko drausti, juk gerai supakuota.“ Po to verki. Nesakysiu kas, bet pakartosiu: transportavimo metu viskas juda, braškasi, karščiuoja. Jeigu kas nors mano, kad sofa gali atkeliauti be įbrėžimo po keturių tūkstančių kilometrų – tas žmogus optimistas. Gražu, bet nepraktiška.
Ar privalau pirkti draudimą, kai renkuosi skubų gabenimą?
Neprivalai. Bet jei neperki ir nutinka bėda – pats kaltas. Aš nesu draudimo agentas ir nebandau parduoti. Bet dvidešimt metų patirties moko: geriau sumokėti penkiasdešimt eurų ir miegoti ramiai, nei taupyti ir po to rašyti skundą. Ypač jei vežama elektronika, instrumentai ar tiesiog jautrios apdailos daiktai. Dėl draudimo niekada nesiginčiju su klientu – jis pats sprendžia. Tik kartais pagalvoju, kad žmonės labiau pasitiki svetima sovietine spinta nei savo pinigais.
Muitinė, popieriai ir Brexit – kur viskas stringa
Kokių dokumentų reikia siunčiant krovinius į Angliją dabar?
Reikia sąskaitos faktūros, pakavimo sąrašo, EORI numerio. Kartais – sveikatos sertifikatų, jei tai maisto likučiai ar augalai. Po Brexit tai nebe ES vidaus reikalas. Muitininkai tikrina daugiau nei anksčiau. Aš mačiau, kaip žmonės vežė dviratį ir nebuvo paruošę jokio popieriaus. Stovi Doveryje, purkštauja, o mašina laukia. Penkios valandos – minimum. Skubus krovinių transportavimas į Angliją gali tapti labai lėtu, jei dokumentai netvarkingi. Atsiprašau, kitu žodžių čia nepakeisi.
Ar EORI numeris vis dar reikalingas po Brexit?
Taip, ir ne tik reikalingas – be jo nieko neįforminsi. Anksčiau galėjai išsisukti. Dabar – ne. Ir ne tik verslui, bet ir mažoms įmonėms. Aš pats nesu muitinės specialistas, todėl kai domiuosi kokia nors nauja taisykle, skambinu savo brokeriui. Jis aiškina, aš perpasakoju klientui. Kartais perpasakoju ne visai teisingai, bet brokeris pataiso. Aš nesu teisininkas, tiesa pasakius, ir tai ne pasiteisinimas, o realybė.
Kas jei Anglijos muitininkai nusprendžia tikrinti krovinį?
Tada pamiršk garantijas. Tikrinimas užtrunka nuo kelių valandų iki dviejų dienų. Aš turėjau atvejį – vežėm baldus į Mančesterį. Muitininkai nusprendė, kad medis neaiškios kilmės (nors buvo perdirbtas MDP). Atidarė tris dėžes, pažiūrėjo, uždarė. Praradom pusantros dienos. Klientas piktinosi. Aš irgi piktas buvau, bet ką padarysi – tai jų darbas. Tokių dalykų negali nuspėti. O jei dar randa ką nors neleistino – gali būti baudos. Tada jau nebe apie greitą pristatymą kalbam, o apie rimtesnes bėdas.
Ar galiu į Angliją vežti maistą, pavyzdžiui, dešrų ar sūrių?
Ne. Atsakymas trumpas. Yra išimčių – produktai iš Izraelio ar kažkokių specializuotų zonų? Ne, tai ne mano sritis. Tiksliai tariant, aš nepriimu maisto produktų į krovinius, kurie eina į Jungtinę Karalystę, nes veterinarinė kontrolė po Brexit tapo beprotiška. Teoriškai galima, jei turi sertifikatus. Praktiškai – standartinį lietuvišką sūrį Londone nusipirksi pigiau, negu sumokėsi už jo gabenimą ir popierius. Palikite tėvams šaldymo kameroj arba suvartokite prieš išvažiuodami. (Taip, aš žinau, kad motinos nori atsiųsti.)
Praktika, klaidos ir kaip neišsiųsti pinigų veltui
Kiek kainuoja greitas krovinių transportavimas į Angliją?
Nuo šimto iki tūkstančio ir daugiau – priklauso nuo svorio, tūrio, skubumo, ar reikia kranuoti. Apie kainas pasakoju be užuolankų: jei skubus pervežimas į Londoną penkių kubų krovinys – maždaug keturi šimtai-trys šimtai. Aš tiesiogiai dabar nepamenu tikslios lentelės (ji keičiasi kas kelis mėnesius dėl kuro). Būna pigiau pas mėgėją iš skelbimų. Būna brangiau pas didelę įmonę. Sakau atvirai: jei kaina per maža – kažkas čia ne taip. Arba nepastatys, arba pradės rinkti papildomus mokesčius pakeliui.
Kodėl vieni vežėjai duoda kainą tris kartus mažesnę?
Nes jie arba apskaičiavo be mokesčių, arba pasiėmė tavo krovinį, o tada dės jį į bendrą furgoną su kitais penkiais žmonėmis. Tada tas greitas transportavimas į Angliją virsta lėtu kaip vėžlys. Mačiau atvejų, kai klientas mokėjo šimtą eurų, o daiktai važinėjo po Europą savaitę kol surinko pakankamai krovinių. Tai vadinama grupiniu kroviniu, bet klientas to nesuprato, nes jam pažadėjo „rytoj paimsim“. Paėmė ryt, bet nuvežė tik po dešimt dienų. Atidžiai skaitykite sutartį. Ir nebijokite klausti, ar mašina važiuos tiesiai.
Ar verta rinktis didelę įmonę, ar pakankamai ir vieno furgono vežėjo?
Didelė įmonė turi ką prarasti – reputaciją. Vieno furgono vaikinas gali būti auksas, gali būti ir aferistas. Aš pažįstu kelis tokius „vienfurgonininkus“, kurie dirba sąžiningiau nei korporacijos. Bet rizika didesnė. Jei vieno žmogaus mašina suges – neturi kuo pakeisti. Jei didelė – turi parką. Kaina pas didelę dažnai didesnė, bet greitas krovinių siuntimas į Angliją jiems – kasdienybė. Maži veikėjai kartais paima, nesugeba, parduoda tavo krovinį kitam. Taip yra. Nesakykit, kad neįspėjau.
Kaip supakuoti daiktus, kad jie atlaikytų skubų transportavimą?
Kartoninės dėžės – dvigubo sluoksnio. Jei vežate porcelianą – neprisirašykite ant dėžės „atargiai“. Užrašas „trapu“ dažnai reiškia vežėjui „imeskit po sunkesniais“. Supakuoki taip, kad ir jei mašina užvažiuos ant bordiūro – niekas nesuduš. Naudokite burbulinę plėvelę, kampus, lipnią juostą. Aš esu matęs, kaip žmogus supakavo veidrodį į seną miegamojo antklodę ir stebėjosi, kodėl jis atvažiavo kaip dėlionė. Būna, kad skubiai pakuoji ir praleidi detales. Bet bent jau padėkite daiktus į dėžes, ne į šiukšlių maišus. Maišai plyšta. Gamtos dėsnis.
Ar vežėjas padės išnešti daiktus iš buto Londone?
Tik jei tai sutarta iš anksto. Vairuotojas nėra samdinys. Jo darbas – pristatyti iki durų. Jei reikia nešti į devintą aukštą be lifto – tai nebe transportavimas, o statybiniai darbai. Mes teikiame ir iškrovimo paslaugą, bet ji kainuoja papildomai. Būna, kad klientas atidaro duris ir sako: „Nu, neškite.“ O aukščiau minėjau (ar ne? Tikriausiai ne čia) – be sutarto mokesčio tai neveikia. Vairuotojas turi teisę atsisakyti. Ypač jei sofa netelpa pro duris. Tada prasideda filosofiniai samprotavimai apie fizikos dėsnius.
Ar galiu vežti augalus į Angliją?
Augalai – beveik tas pats, kas maistas. Reikia fitosanitarinių. Be jų – rizikuoji, kad muitinė protruks. Esu vežęs vieną palmę – klientas labai mylėjo. Sutvarkėm popierius, viskas praėjo sklandžiai. Bet tai buvo išimtis. Daugumą augalų lengviau palikti kaimynei arba parduoti. Šiaip aš apie botaniką neišmanau, todėl jei kas klausia apie retas orchidėjas – aš siunčiu tiesiai pas brokerį. Aš vežėjas, o ne universiteto dėstytojas. Nors po tiek metų galėčiau botanikos pagrindus išlaikyti, juokauju.
Ką daryti, jei gavėjas Anglijoje nėra namuose?
Klasika. Vairuotojas skambina – nėra. Skambina dar kartą – vis tiek nėra. Tada krovinys grįžta į sandėlį arba paliekamas pas kaimyną (jei sutarta). Skubus pristatymas tampa ne toks skubus, nes reikia derinti kitą datą. Kartais tenka mokėti už saugojimą. Aš patariu visada turėti atsarginį kontaktinį numerį Londone. O ne tik tą, kurį suvedei registracijos metu, nes tavo tėvas, kuriam siunti baldus, gali būti išėjęs į turgų. Anglijos turgūs – ilgi reikalai. Po to skambučiai iš pykčio, kad kur daiktai. O jie – sandėlyje.
Ar skubus pervežimas įmanomas savaitgalį?
Šeštadienį dar galima. Sekmadienį Anglijoje daug kas nedirba. Ypač jei reikia keltu – jie mažiau reisų daro. Ir apskritai, sekmadieninis važiavimas per Londono centrą – žiaurus dalykas. Kamščiai, apribojimai. Mes stengiamės planuoti pristatymus nuo pirmadienio iki penktadienio. Nors buvo įmonių, kurios pažadėjo sekmadienį ir sutaupė klientui kantrybę. Jei tau sakoma, kad sekmadienį atveš į centrą – paklausk, ar jie žino apie Low Emission Zone. Nes daug senesni furgonai ten neįvažiuoja. (Aš kartais ir pats pamiršu, kokia zona kur, bet Londonas keičiasi kasmet.)
Kaip atskirti gerą įmonę nuo sukčių rinkoje?
Geri ženklai: turi svetainę, ne tik skelbimą, atsakinėja į klausimus, klausia tavęs apie krovinį. Blogi ženklai: žada viską, kaina tris kartus žemesnė nei rinkos, neturi adreso, prašo visos sumos avansu. Aš žinau atvejų, kai žmonės pervedė šimtus eurų, o telefonas po to buvo išjungtas. Būna ir taip. Pats geriausia patikra – paklausti smulkmenų: kokia mašina, koks vairuotojo vardas, kokia registracija. Jei negali atsakyti į tris klausimus – kažkas ne taip.
Ar reikia angliško adreso formato, ar lietuviškas tinka?
Angliškas, aišku. Jie turi pašto indeksus, kurie labai svarbūs. Nepakanka parašyti „Londonas, prie to didelio prekybos centro“. GPS Anglijoje sukasi pagal postkodą. Aš turėjau klientą, kuris davė adresą be pašto kodo. Mes valandą sukome po Ipswichą, kol radom. Ir ne visi vairuotojai turi UK navigaciją. Lietuviškas žemėlapis ten kartais veda į lauko taką. Tiesiog nusiųsk tikslų postkodą, gatvę, namo numerį. Ir jei ten kaimelis – nurodyk, ar reikia važiuoti per siaurą tiltą. Furgonams tai gyvybiškai svarbu.
Koks yra pats didžiausias mitas apie greitą siuntimą į Angliją?
Kad viskas priklauso tik nuo vairuotojo. Ne. Vairuotojas – paskutinė grandis. Prieš tai – dispečeriai, muitinės, keltų grafikai, kliento parengtas dokumentas. Ir dar – oro sąlygos. Kartą sniego audra prie Doverio sustabdė viską dvylikai valandų. O klientas galvojo, kad vairuotojas pametė laiką kavinėj. Būna, kad ir pameta, pripažįstu. Bet dažniausiai vėlavimai kyla dėl sisteminių dalykų. Greitas krovinių gabenimas į Angliją – tai grandinė, kur silpniausia grandis sulaužo terminą. Ir ta grandis ne visada vairuotojas.
Kada paskutinis kartą buvote labai nustebę dėl vėlavimo priežasties?
Praeitą žiemą. Ne, gal užpraeitą. Vairuotojas parašė, kad vėluoja, nes kelyje tiesiog nebeišvažiavo dėl didelio paukščio. Nebuvo fazano. Buvo spūstis dėl avarijos, kurioje dalyvavo traktorius. Aš jau ir pats susimašiau. Esmė ta, kad priežastis buvo absurdiška, bet reali. Mašina stovėjo, o mes negalėj nieko padaryt. Klientas juokėsi, kai papasakojau. Sako, tikras britiškas įvykis. Anglai ir traktoriai kelyje – klassika. (Gal ne visai klasika, bet susipyko mintys.)
Ką pasakytumėte žmogui, kuris dabar skaito ir renkasi vežėją?
Nepasitikėk daug liaupsinančiais pažadais. Greitas krovinių transportavimas į Angliją tikrai įmanomas, bet reikia realistiškų lūkesčių. Pažiūrėk, ar žmogus atsakinėja į klausimus be diplomatijos. Ar sako, kad bus sunku. Ar įspėja apie muitinę. Jei tik šypsosi ir žada auksą – bėk. Aš per savo karjerą mačiau, kad geriausi klientai tie, kurie supranta: mes vežam daiktus, o ne stebuklus. Nors kartais ir stebuklai pasitaiko. Pavyzdžiui, kai viskas vyksta laiku. Tada net aš nustembu.
Išvada
Kaip matai, skubus krovinių transportavimas į Angliją vyksta kasdien. Pristatymo garantija – ne mitas, bet ir ne absoliutus pažadas. Tai susitarimas tarp tavęs ir vežėjo, pagrįstas patirtimi, o ne stebuklu. Renkiesi sąžiningai, deri kainą, ruoši dokumentus ir turi viltį. Aš nežinau, ar rytoj Doveryje nebus eilės. Bet žinau, kad jei viską darysi teisingai – tikimybė didelė. O jei nori garantijos be jokių bet – pirk bilietą ir vezk pats. Sėkmės.