Greitas krovinių gabenimo užsakymas internetu Anglijoje – ką verta žinoti prieš spaudžiant mygtuką

Atrodo, kad tereikia penkių paspaudimų: įvedi adresą Anglijoje, antrą – Lietuvoje, nurodai svorį ir sumoki. Baigtas reikalas. Bet aš jau dvidešimt trejus metus dirbu tarptautinių perkraustymų srityje ir galiu pasakyti – tas „greitas užsakymas“ kartais baigiasi ašaromis, jei nesusitvarkai pagrindų. Ypač dabar, kai po Brexit sienos pasidarė kitokios, o Londono, Birmingamo ar Mančesterio gatvėse pilna tiek puikių vežėjų, tiek tokių, kurie atsiranda ir pranyksta kaip rūkas Temzės viršuj. Svarbu žinoti, kad internetas suteikia greitį, bet ne visada saugumą. Jei nori, kad tavo baldai ir dėžės pasiektų Kauną, Vilnių ar Klaipėdą be dramos, reikia suprasti, kas dedasi už ekrano. Ne visada viskas vyksta taip glotniai, kaip rodo gražios svetainės su skaičiuoklėmis.

Užsakymas eina per ekraną

Ar tikrai galiu viską sutvarkyti telefonu, kol sėdžiu Londone?

Taip, gali, bet aš nerekomenduočiau visko spręsti tik per ekraną. Jeigu vežiesi vieną dėžę su drabužiais – užtenka ir programėlės. Bet kai klientas iš Kroidono, mano biuro kaimynystėj, bandė užsakyti dviejų kambarių buto perkraustymą sėdėdamas... na, sėdėdamas vietiniam pub'e, viskas atrodė gerai iki to momento, kai pamatėm pianiną. Platformos dažnai klausia svorio, o žmonės atspykliuoja. Pasakai 200 kg, o iš tiesų 600 kg. Kas tada? Arba priemoka, arba palieka pusę daiktų. Taip kad telefonas tinka smulkmenai. Rimtam kroviniui – paskambink arba bent jau atsisiųsk nuotraukas.

Kiek laiko užtrunka gauti kainą internetu?

Momentinę kainą gauni per dešimt sekundžių. Įvedi Londonas–Vilnius, penkiasdešimt kilogramų, bum – £80. Bet tai algoritmas, ne smegenys. Reali kaina ateina po žmogaus patikrinimo. Kartais per dešimt minučių, kartais kitą rytą. Buvo toks vyrukas iš Derbio – siunta turėjo važiuoti ne į sostinę, o į kokią gyvenvietę prieš pat Kauną. Sistema lūžo ir kainos neišdavė tris dienas. Taip kad momentinė kaina yra tik orientyras. O tikrąją kainą lemia matmenys. Mažiems kroviniams matmenys svarbiau nei svoris. Vienas kartonas su knygų dėže gali sverti daugiau nei didelis čiužinys, bet neužima vietos.

Kokią informaciją būtinai turiu nurodyti?

Adresą su pašto kodu. Anglijoje be pašto kodo vairuotojas sukasi ratu valandą. Telefoną, kuriuo tikrai atsiliepsi. Daug kas palieka lietuvišką numerį, kuris yra išjungtas. Matmenys. Taip pat – ar tai namas, ar ketvirtas aukštas be lifto. Praeitą mėnesį Mančestery klientas neužsiminė, kad liftas sugedęs. Mano kolega (ne aš asmeniškai, man nugara nelabai) nešė šaldytuvą iki penkto. Ne juokinga. Dar svarbu – ar centrinis Londonas? Ten parkingo ribojimai žiaurūs. Be teisių stovėti – raudonas lopas ir bauda £65 iš karto. Vairuotojai to nemėgsta. Aš irgi, kai ten važiuoju, jaučiu stresą.

Ar galiu užsakyti pervežimą iškart, nors dar neturiu tikslių datų?

Techniškai taip, bet aš to nedaryčiau. Kartą šeima iš Birmingamo rezervavo „kitai savaitei“, bet dar neturėjo buto išsikraustymo datos. Perschiftino du kartus. Kai kurios platformos už tai paima papildomai arba pinigai negrąžinami. Geriau rezervuoti langą, pavyzdžiui, nuo 15 iki 18 dienos. Kai kurie pervežėjai tai priima. Jei užsakinėji konkrečią dieną, o tavo skrydis atšaukiamas – problema. O Doverio eilės po Brexit gali dieną pavėlinti lengvai. Sutinkamai... o, sori, pagalvojau apie kavą. Reziumė – lankstumas svarbus, bet be datos rizikuoji.

Kainos – kodėl skaičiai šokinėja kaip įpėsti

Kiek realiai kainuoja pervežti krovinį iš Londono į Vilnių?

Hmm, čia sunku pasakyti šimtu procentu. Keletas dėžių, dalinis krovinys – gal £120–180. Pilnas furgonas, skirtas tik tau – £800–1200. Bet šitą mėnesį gal ir ne, nes kur Anglijoje degalų kainos vėl pašoko, o keltų bilietai per Lamanšą irgi ne juokas. Pasiimk skaičius su druska. Visada klausk, ar tai durys–durys, ar terminalas–terminalas. Kai kur rodo £90, bet tik iki Vilniaus depo. Tada dar reikia vietinio vaikino. Tai prideda €60–100. Pigiau ne visada reiškia pigiau. Tiksliau – moki du kartus ir dar nervus sugaišti.

Kodėl vienas pervežėjas prašo 300, o kitas 700 už tą patį krovinį?

Obuoliai ir apelsinai. £300 gali būti vaikinas su Sprinteriu, važiuojančiu tuščiu atgal, pasiimantis tavo daiktus kaip užpildą. £700 – normali kompanija su draudimu, CMR ir GPS stebėjimu. Abu variantai turi teisę egzistuoti. Bet pigusis gali trijų dienų iki išvykimo pasakyti „atsiprašau, broliui, furgonas pilnas“. Nutiko mano kolegos pusbroliui. Prarado depozitą. Ne visi pigūs – šarlatonai; kai kurie tiesiog per optimistiški. Prisirezervuoja per daug vilčių, o kai viskas susidvejina, verkia tu. Ech, šita pramonė kartais pikta.

Kas slepiasi po mažomis raidėmis kainoraščio apačioje?

Degalų priemoka. Londono centre – congestion charge (£15, rodos, ar jau £16?). Keltų mokesčiai neįskaičiuoti. Draudimas atskirai. O laukimo laikas – šitas nužudo. Jei vairuotojas laukia virš pusvalandžio, būna £20 per valandą. Klientas Redinge nebuvo supakavęs. Dvi valandos. £40 ant viršaus. Platforma nepaaiškino pakankamai aiškiai. Dar pasižiūrėk, ar VAT įskaičiuotas. O muitas po Brexit, jei ne privatiems daiktams... nors ten kita istorija. Sukiesi kaip šuo, o gauni sąskaitą kaip už karalienės priėmimą.

Ar reikia mokėti visą pinigų sumą iš anksto?

Paprastai depozitas ir likutis. Kai kurios platformos ima šimtą procentų iš karto. Man tai nepatinka. Žinojau du atvejus, kai „įmonė“ paėmė po £400 ir išgaravo. Svetainė dingo. Telefonas – išjungtas. Reali problema tokie feikiniai pervežėjai. Daugiau pigiau pasilieki, jei dalį sumoki iki pristatymo. Kai sumoki prieš pristatymą, turi mažiau svertų, jei krovinys apgadinamas. Aš imu pusę prieš, pusę po. Taip dirbam jau metų metus. Visi gyvi, visi laimingi, bent jau dažniausiai.

Kai krovinys jau pakeliui

Kaip galiu sekti savo siuntinį realiu laiku?

Jei normali įmonė – atsiunčia nuorodą. Kartais netikslia – „vairuotojas yra netoli Šefildo“. Buvau stebėjęs furgoną, kuris Leiciesteryje stovėjo šešias valandas. Pagalvojau, pavogė. Ne. Vairuotojas miegojo. Teisiškai privaloma pertrauka. Ne kiekvienas mažas operatorius turi GPS. Kai kurie rašo „važiuojam“. Už £80 dalinio krovinio nesitikėk FedEx tikslumo. Bet jei tai visas tavo butas – reikalauk stebėjimo. Jei sako „paskambinsim“ – tai ne stebėjimas. Tai viltis. Aš pats duodu WhatsApp lokacijas. Senoji mokykla, bet veikia.

Ką daryti, jeigu pervežėjas pavėlins pristatymą?

Pirmiausia tikrink sutartį. Dauguma tarptautinių vežėjų leidžia 24–48 valandas techninėms problemoms. Gedimai, keltų vėlavimai – kasdienybė. Bet jei vėluoja dvi dienos ir neskambina... sorry, neskambina... tada neprofesionalu. Skambink pats. Ir pažiūrėk brukalo aplanką. Praeitais metais notinhamietis klientas panikavo dvi paras. Vairuotojas išsiuntė laišką, kad užstrigo Kale uoste. Laiškas atsidūrė šlamšte. Tai visada naudok darbinį el. paštą, o ne tą, kurį sukūrei prieš penkiolika metų. Ir pasiimk tiesioginį vairuotojo numerį.

Ar galiu keisti pristatymo adresą Lietuvoje, kai jau išvažiavo?

Kartais, jei dar neperplaukė kanalo. Po to – brangu. Nukreipti furgoną nuo Kauno į Klaipėdą kainuoja papildomą kurą ir laiką. Klientas praėjusią kovą taip padarė. Pakeitė iš Panevėžio į Palangą, nes „mama susirgo“. Suprantama, bet pridėjo €150. Visada geriausias adresas – galutinis. Nors... gyvenimas vyksta. Tik žinok, kad čia ne Amazon. Tai ne nemokamas redagavimas. Furgonas pilnas dvidešimt penkių kubinių metrų, supakuotas kaip Tetris. Nukrypti nuo maršruto – ir tavo kišenė, ir vairuotojo nervai.

Kas atsakingas, jei krovinys apgadinamas transporto metu?

Draudimas. CMR konvencija. Bet štai kur nemaloni tiesa: daug „biudžetinių“ vaikinų platformose turi minimalų arba netikrą draudimą. Kaip atskirti? Paprašyk CMR draudimo numerio ir pasitikrink internete. Normalios įmonės nedvejoja. Šmugeliai sako „nežiūrėk, viskas apvilkta“. Paskui kai sulūžta stalo koja – dingsta. Mačiau tai Enfildyje praeitais metais. Trys studentai prarado lovas ir gavo nulį. Tikras draudimas kainuoja pinigų, todėl tikros kainos ir didesnės. Moki už tai, ką gauni, sakau atsainiai, bet taip yra.

Popieriai po Brexit

Ar dabar, po Brexit, reikia papildomų dokumentų gabenant iš Anglijos?

Taip. Muitinės deklaracija privatiems daiktams. Komerciniams kroviniams EORI numeris kartais. Nuo 2021-ųjų viskas pasikeitė. Ne šimtu procentu tikras dėl kiekvieno prekės kodo, nes jie kasmet koreguoja taisykles. Paprastai naudoti asmeniniai daiktai einasi lengviau, jei turi sąrašą su vertėmis. Nauji daiktai? Kita istorija. PVM ir muitai griežti. Nepabandyk įkišti naujo televizoriaus kaip „seną lempą“. Muitininkai Doverio uoste nėra kvaili. Matė viską. Brexit viską sulėtino. Dvi valandos uoste minimum. Anksčiau būdavo perbraukta per dešimt minučių.

Kas turėtų tvarkyti muitinės dokumentus – aš ar pervežėjas?

Paprastai vežėjas tvarko tranzito lapus. Bet tu turi pateikti tikslų pakavimo sąrašą. Klientas rašė „įvairūs namų apyvokos daiktai – vertė £200“. Muitinė atidarė viską. Keturios valandos. Jei turi antikvarinių daiktų, nurodyk. Jei reikia komercinės sąskaitos faktūros – tavo problemą, ne vairuotojo. Geros kompanijos pamokys. Vidutinės sako „tiesiog rašyk dovanos“. Tai loterija. Aš neloterijuoju su klientų daiktais. Na, loterijavau kartą 2003-aisiais. Daugiau ne. Tai istorija kitai dienai, jei kada susitiksim gyvai.

Ar galiu gabenti maisto produktus iš Anglijos į Lietuvą?

Ne. Negalima. Mėsa, pieno produktai, medus – draudžiama privačiam įvežimui iš Jungtinės Karalystės į ES. Gali bandyti su šokoladuku. Bet su penkiais kilogramais šaldytos ėrienos – konfiskuos ir dar gali bausti. Poni iš Pitervolio bandė gabenti visą sandėlėlį. Kalis atmetė pusę. Ji raudojo. Aš irgi gailėjausi, bet taisyklės aiškios. Nusipirk baconą Lietuvoj. Ten pigiau ir skaniau, jei atvirai. Juk mūsų kaimo parduotuvėse štai kokia gera mėsa dabar. Ech, nukrypau.

Kiek laiko užtrunka muitinėje dabar, palyginti su anksčiau?

Ilgiau. Iki Brexit praleisdavo kaip vėjas. Dabar – tikrinimai. Kartais atsitiktiniai, kartais tiksliniai. Doveris–Kalis prideda valandą-tris. Jei dokumentai blogi – pusdienį. Girdėjau (nemačiau pats), kad piko sezonu kai kurie stringa šešias valandas. Blogiausia – penktadienio vakaras. Vairuotojas atvažiuoja ketvirtą, muitinė užsidaro penktą. Laukia iki pirmadienio. Tavęs daiktai stovi. Taip kad planuok vidurį savaitės. Trečiadienio paėmimas – auksas. Penktadienis – rusiška ruletė. Aš pats stengiuosi neimti penktadienio išvykimų, bet pinigai pinigus veja.

Praktiški dalykai, apie kuriuos niekas neparašo

Koks geriausias laikas užsakyti pervežimą iš Anglijos?

Ne penktadienis. Ne mėnesio pabaiga. Ne prieš Kalėdas. Mėnesio vidurio antradienis. Kodėl? Visi kraustosi paskutinį savaitgalį. Nuomos sutartys baigiasi. Kainos šokteli. Vairuotojai pavargę. Prisimenu vieną gruodžio dvidešimtąją paėmimą Londone. Eilė M25 magistralėj buvo biblinė. Keturios valandos vietoj įprastos valandos. Klientas nemokėjo extra, nes turėjom fiksuotą kainą, bet mano vairuotojas pasenojo penkerių metų. Nežmoniška. Jeigu esi lankstus, tuomet gausi žymiai daugiau geresnį pasiūlymą. Ups. Rašau greitai. Taigi – antradienis, sausis, neką kiti.

Kaip supakuoti daiktus, kad jie išgyventų kelionę per du kanalus?

Dėžės. Dvivėlės. Ne turgumiški bananų konteineriai. Jie subyra. Dugną apklijuok lipnia juosta du kartus. Indus vyniok drabužiuose – taupai burbulinę plėvelę. Užrašyk kiekvieną dėžę. Klientas iš Bristolio naudojo šiukšlių maišus rūbams. Lietus Doverio prieigose, maišas trūko, kostiumai ant asfalto. Širdį skaudėjo. Baldų kampams – kartonas. Čiužinys į plastiką. Ir nerišk dėžių virvėmis – užkliūva ir plyšta. Jeigu vairuotojas krauna trisdešimt dėžių, taviškės turi ištverti apačioje. Sunkieji žemyn, lengvieji viršun. Elementaru, bet žmonės suvelia.

Ar turiu patiems padėti krauti Londone?

Priklauso. „Driver only“ reiškia – tu pats arba samdai vietinį pagalbininką. Du vyrukai komandoje reiškia – nesioki į kelią, bet atidarinėk duris. Jei esi menkavertė moteris ir sofa trijų vietų oda – nebūk herojė. Buvo toks vyrukas Kentryje su išnirusiu disku. Insistavo padėti. Rezultatas – dvi bedarbės savaitės jam ir vėlavimas mums. Dauguma internetinių kainų daro prielaidą, kad vairuotojas padeda. Bet tai žemas aukštas be laiptų. Liptai (oops, laiptai) dažnai neįskaičiuoti. Patikslink. Tai sutaupys skausmo tau ir nugaros mano komandai.

Ką daryti, jei krovinys neatitinka užsakymo aprašo – per didelis arba per sunkus?

Jei truputį didesnis – gal vairuotojas sutalpina. Bet jei sakei „spinta“, o iš tikrųjų keturių durų amerikietiškas šaldytuvas – jis gali atsisakyti. Tada likai Lutone su šaldytuvu ir pikčiu nuomininku. Sąžiningos įmonės sureguliuoja kainą vietoje. Šmugeliai pasiima užstatą ir išvažiuoja. Taip kad matuok. Ir fotografuok. Aš klientams siunčiu WhatsApp žinutę: „atsiųsk nuotrauką“. Dešimt sekundžių, sutaupo dešimt valandų. Kodėl daugiau žmonių taip nedaro? Nežinau. Gal tingi. Gal galvoja, kad vairuotojas matęs viską. Jis matęs, bet nebūtinai turi vietos tavo šaldytuvui.

Ar verta pirkti papildomą draudimą internetu atskirai?

Verta, jei vežate vertingus daiktus. Platformos draudimas dažniausiai dengia pagal svorį, ne vertę. Tavo £2000 nešiojamas kompiuteris sveria du kilogramus, tai gauni £50. Juokinga. Aš visada sakau: IKEA lentynos – standartinio draudimo pakanka. Senelės kristolas – visų rizikų draudimas. Kainuoja gal pusantro procento vertės. Verta. Vieną kartą stabdymo bandymas Doverio prieigose (ar Dunkerke, tas pats), dėžė nuslydo. Kompiuteris išgyveno. Kristolas – ne. Klientas turėjo atskirą draudimą. Gavo pinigus. Kitu atveju? Ašaros. Nemėgstu matyti verkiančių žmonių ant virtuvinio stalo pas mane. Nors biuro neturiu, virtuvė veikia kaip kabinetas.

Platformos ar tiesiogiai

Ar geriau užsakyti per platformą ar tiesiogiai per vežėją?

Platforma duoda pasirinkimą ir atsiliepimus. Bet ima 15–20 proc. antkainį. Tiesiogiai su pažįstamu lietuvišku vežėju Londone – nėra tarpininko. Esu šiek tiek šališkas, nes pats toks esu. Bet blaiviai žiūrint: platformos kartais saugo pinigus iki pristatymo. Tai pliusas. Tiesiogiai pigiau, bet tinkamai juos patikrink. Paprašyk įmonės numerio. Patikrink Google atsiliepimus, ne tik jų svetainėj. Sukčiai pumpuoja fake atsiliepimus. Tikri atsiliepimai mini vardus, datas, specifines gatves. Netikri sako „puikus aptarnavimas, greitai“. Visi didžiosiomis raidėmis, labai panašiai.

Kaip atpažinti sukčius internetinėse pervežimo svetainėse?

Bankinis pavedimas tik, o sutarties nėra? Raudona vėliava. Tik mobilus numeris, be stacionaraus? Įtartina. Svetainė padaryta prieš savaitę su stock nuotraukom? Bėk. Kainos keturiasdešimt procentų žemiau rinkos? Spąstai. Pažįstu grupę iš Rytų Londono (nevardysiu rajono) keičiančią pavadinimą kas šešis mėnesius. Tas pats baltas furgonas. Paima tris–keturis užsakymus, atlieka vieną prastai, dingsta su užstatais. Pranešta daug kartų. Veikia toliau. Policijai £300 nesvarbu. Taip kad saugokis pats. Naudok kreditinę kortelę jei gali – lengviau atgauti. Aš pats esu matęs graudžių istorijų. Nebeužsakinėkit iš random puslapių be istorijos.

Ar galiu pasitikėti žmonėmis, kuriuos randu Facebook grupėse?

Maišyti jausmai. Kai kurie nuostabūs žmonės ten. Kai kurie – pragaro pašaliniai. Savo geriausią subcontractorių radau grupėje „Lietuviai UK“. Bet mačiau ir vaikino siūlančio Londonas–Vilnius už £50. Už ką? Dantų šepetėlį? Normalus furgonas taip nevažiuoja. Jei naudojiesi FB, paprašyk furgono nuotraukų, draudimo kopijos, neseno darbo įrodymo. Tikri vairuotojai turi pakrautų furgonų nuotraukas. Sukčiai turi pasiteisinimų. Ir niekada nemokėk „friends and family“ PayPal būdu nepažįstamam. Tik „goods and services“. Tai įgijau skaudžia patirtimi 2019-aisiais. Dvidešimt svarų? Ne, du šimtai.

Kokia didžiausia klaida, kurią žmonės daro užsakydami internetu?

Perskaito kainą ir viską. O sąlygos ir nuostatos egzistuoja ne šiaip sau. Klientas iš Lizo sutiko sąlygas, kuriose rašė „įmonė neatsako už vėlavimus sukeltus trečiųjų šalių“. Techniškai tai viskas – rūkas, eismas, muitinė. Gali veluoti savaitę ir būti „sąlygose“. Perskaityk bent jau atsisakymo ir atsakomybės skiltis. Keturios minutės. Sutaupo mėnesių gailėjimosi. Ir skrenshotink viską – svetainės keičiasi, kainos kinta, o tavo patvirtinimo laiškas – tavo įrodymas. Aš per praktiką mačiau, kaip svetainės dingsta per naktį. Kaip ir tiek daug kito Londone. Ech.

Jeigu viskas strigta, pas ką kreiptis pagalbos?

Jei per platformą – jų palaikymas. Kartais beviltiškas. Jei tiesiogiai – Citizens Advice UK arba FIDI/OMNI, jei registruoti. Brexitas padarė ES–JK ginčus sudėtingus. Small claims court įmanomas, bet erzinantis. Geriau užbėgti įvykiams už akių. Todėl aš kartais per daug kalbu su klientais – noriu, kad žinotų, jog esu tikras. Vaizdo skambutis, rankos paspaudimas, jei vietiniai. Internetiniam pasauly reikia žmogiško ryšio. Net ir po dvidešimt dvejų metų (ar dvidešimt trejų? Nesuskaičiavau) keliu ragelį. Skamba senamadiškai? Galbūt. Bet veikia mano klientams.

Išvada

Greitas krovinių gabenimo užsakymas internetu Anglijoje tikrai įmanomas ir dažnai patogus, bet ne viskas apsiriboja gražia svetaine ir žemomis kainomis. Reikia žmogaus, kuris atsako telefonu, jei staiga prireikia patikslinti adresą ar paklausti apie draudimą. Aš per tiek metų supratau, kad technologijos padeda, bet pasitikėjimas vistiek kuriamas pokalbiu. Pasitikrink, paklausk, palygink. Ir jei kaina atrodo per graži, kad būtų tikra – greičiau tikriausiai bus tik piktnaudžiavimas tavo noru sutaupyti. Saugok daiktus ir nervus. Sėkmės kraustantis.