Greitas krovinių gabenimas mikroautobusu į Angliją reguliariai – ką pravartu žinoti

Pažiūrėk, jei tu pirmą kartą siunti daiktus į Angliją, viskas atrodo kaip misija į Marsą. Bet aš čia jau dvidešimt ketvirti metai tempiu krovinius į Londoną, Birmingamą, Mančesterį ir tas mažesnes vietas, kur net GPS susimeta. Greitas krovinių gabenimas mikroautobusu į Angliją reguliariai – tai ne raketų mokslas, bet yra niuansų, kuriuos žino tik tas, kas matė visokius reikalus nuo Devono iki Glazgo (taip, žinau, kad Glazgas Škotija, bet ten irgi vežam). Mikroautobusas čia pasiteisina ne dėl to, kad jis „stilingas“, o dėl lankstumo. Per vieną reisą gali sukioti po tris klientus, pristatyti asmeninius daiktus, prekes, o svarbiausia – nuolat. Reguliarumas yra raktas, jei tu ten gyveni, dirbi ar turi nuolatinį verslo reikalą.

Kas išvis telpa ir kaip praktiškai vežama

Ar galiu siųsti vieną didelį krėslą, ar jau reikia didesnės mašinos?

Krėslas priklauso kokio. Jeigu tai toks kampinis monstras iš sovietinės svetainės – gal ir reikės furgono. Bet paprastas fotelis, valgomojo kėdės komplektas ar net minkštas krėslas į mikroautobusą įlenda be problemų. Aš esu mačęs, kaip vairuotojas sutalpino septynias valgomojo kėdes, du kartonus ir dar žmogų šalia – bet ten buvo Ford Transit, ne mažylis. Svarbu, kad daiktas būtų saugiai apkaltas, o ne tiesiog stmestas vidun. Jei krėslą dar reikia supakuoti – paprašyk, mes turim apsaugines medžiagas, tik paminėk iš anksto, nes pas mus sandėlyje jos baigiasi greičiau, nei norėtum.

Ar mikroautobusu galima gabenti šaldytuvo dydžio daiktą, ar tai jau per didelė nesąmonė?

Šaldytuvas... hmm. Maži, kampiniai, ofisiniai – taip, jei atjungtas ir seklus. Standartinis dviejų metrų šaldytuvas iš tavo močiutės buto – nebe. Mikroautobuso aukštis ribotas, o ir pakrovimas vieno žmogaus rankom be keltuvo – misija beviltiška. Mes vežėm viryklės įrangą, mikrobangų krosneles, bet šaldytuvas jau ties ta riba. Kartais padedam sutalpinti, jeigu jis važiuoja klasės-viengubas, bet standartas – jau per didelis. Geriau išsinuomoti vietinį Anglijoj arba vežti furgonu. Nepykit už atvirumą.

Kaip su dokumentais – ar aš turiu ką nors pildyti, jei siunčiu asmeninius daiktus draugui į Londoną?

Po Brexit čia jau nebe ta laisvė kaip anksčiau. Reikia sąrašo – inventorius, ką siunti, maždaug kokia vertė. Jei daiktai naudoti, muitas paprastai nekyla, bet deklaruoti privalai. Draugas Londone turi žinoti, kad siunta einasi, kartais reikia jo parašo. O jei tenka muitinės patikrinimas – na, tada gali tekt palaukt dieną. Ne, mes nepildom už tave visko, bet padedam su forma. Atsispausdink sąrašiuką, pasirašyk – ir judam. Kai kas sako, kad „nieko nereikia“, bet tai arba melas, arba pažeidimas.

Ar tinka sudėti dėžes, kurios pačios pasiūlusios ir atrodo... na, nekaip?

Žinai, aš esu matęs dėžių, kurios laikosi gumomis ir viltimis. Idealu – ne. Bet jei turinys viduje kokybiškai suvyniotas ir dėžė neišbyrėja kelio – vešim. Tik mūsų vairuotojai turi teisę atsisakyti krauti, jei regis, kad vaizdas per daug apgailėtinas ir grasina sugadinti kitų klientų daiktus. Pamenu reisą į Bristolių – vienas vyras atnešė bananų dėžes nuo turgaus. Turinys buvo saugus, bet dėžės dvokėjo. Mes jas apvyniojom plėvele ir viskas ok, tik vairuotojas vėliau pyko, kad mašina kvepėjo bananais tris dienas. Tad jei gali – dėžės turi būt bent kiek tvarkingos.

Ką daryti, jei krovinys sveria daugiau nei buvot sutarę?

Taip, taip, klasika. Sako du šimtai kilogramų, o išeina trys šimtai. Nežinau, ar spinta turėjo slaptą skyrių su knygom, ar kas, bet realybė tokia. Paprastai mes pasveriam prieš pakrovimą – jei skirtumas nedidelis, tarkim dvidešimt kg, nekreipiam dėmesio. Jei daugiau – derinam papildomą mokestį vietoj arba mokam už antrą reisą. Nesakyk, kad „o gal jūs prisiskaitėt“, nes dar pačiam gėda bus. Sąžiningumas sutaupo laiko. Reguliariai važinėjantiems klientams kartais tiesiog užsimerkiam – kaip pas draugus, žinai.

Kaip vyksta pats pervežimas, nes aš niekada nedariau to

O kaip konkrečiai – atvažiuojat pasiimt, ar aš turiu vežti į jūsų sandėlį Klaipėdoj ar kur?

Na, Klaipėdoj tikrai nereiks varyti, mes dirbam iš Vilniaus, Kauno, bet jei esi Šiauliuose – kartais prašom atnešt į sutartą tašką, nes kitaip mikroautobusas važiuos ratu po Lietuvą, kol surinks viską. Vilniuje ir Kaune dažniausiai pasiimam patys nuo slenksčio. Kitur – derinam. Turi suprasti, kad maršrutas į Angliją planuojamas kaip karinė operacija: kuro sąnaudos, keltas, poilsio laikas. Jei tavo kaimas už dvidešimt kilometrų nuo Panevėžio į šiaurę – vairuotojas gali ir paprašyt, kad atvežtum ten, kur pusryčiauoja.

Kas bus, jei mikroautobusą užduoda Anglijos pasienyje ir randa, kad dokumente kažkas nesueina?

O čia blogiausia, ko galima palinkėt. Būna ir taip. Jei dokumentai nesueina – sustoja mašina, prasideda patikra, vėlavimas pusdienio ar paros. Blogiausia, kad tada stringa ir kitų klientų daiktai. Kartais pasieniečiai žiūri pro pirštus, jei nesunkus pažeidimas, o kartais iškrato pusę bagažinės. Žinok, jei renkiesi krovinių gabenimo paslaugą – klausk, ar jie tvarko muitinės dokumentus patys. Yra tokių „verslininkų“, kurie meta tuos popierius klientui ant galvos, o patys plauna rankas. Mūsų darbas – sutvarkyt, kad tos nesąmonės nekiltų.

Ar vairuotojai žino, kur Londone yra Stratfordas, ar jiems tik pašto kodas parašyt?

Ha, geras. Pašto kodas Anglijoje – šventas daiktas. Bet taip, mūsų vaikinai Stratfordą žino, Neaslą žino, žino net tuos lūšnynus, kur Google Maps rodo pievą. Nuo 2001 metų tas pats Marius važinėja Londono gatvėm, tai jis jau sapnuoja tuos žiedinius kelius. Kartais, aišnu, pasitaiko naujas vairuotojas ir reikia padėt su navigacija, bet dažniausiai jie fikuoja vietas pagal aprašymus. Tik nepamiršk palikt tel. numerio – nes daugiabučiai Londone kartais atrodo kaip vienas didelis labirintas, ypač kai reikia rasti aptarnaujamąjį įėjimą, o ne pagrindinį.

Per kiek laiko nuo sutarties pasirašymo daiktai yra Anglijoje?

Šitą klausimą girdžiu dažniausiai. Važiuojam reguliariai – kas savaitę, kartais dukart. Jei sutarty pasirašei pirmadienį ir tas reisas startuoja trečiadienį – sekmadienį jau gali planuoti daiktų išpakavimą Birmingame. Bet jeigu prisideda keltų eilės, arba kalėdinis sezonas, tada realiai žiūrėk plius dvi dienos. Apie 72–96 valandos nuo pakrovimo iki iškrovimo – jei viskas pagal planą. Kartais greičiau, kartais lėčiau. Nesu magas, kad pasakyčiau iki minutės.

Kainos – apie ką mums derėtis

Kiek kainuoja gabenti keturias didžiules lagaminus į Birmingamą reguliariai, jei aš tai darau kas du mėnesius?

Lagaminai į Birmingamą su reguliarumu kas du mėnesiai – jau galim svarstyt apie lojalumo kainą. Paprastai toks krovinys kainuoja tarp šimto dvidešimt ir šimto aštuoniasdešimt eurų, priklauso nuo svorio. Jeigu pripildyti knygom – žinok, skrisi iki kito tarifo. Bendrai, dažniam klientui mes paliekam fiksuotą kainą metams į priekį – net jei kuras pašoka, tu jau apsaugotas. Buvo viena ponia iš Marijampolės, tai mes jai vos ne trejus metus tą patį skaičiuojam, nors viskas pasaulyje pabrango. Tai šitaip ir gyvenam.

Ar yra kokia nors nuolaida, jeigu aš atsivežu krovinius į susitikimo tašką mieste, o ne prašau jus atvažiuoti į mano kaimą prie Ignalinos?

Oho, Ignalina... na, ten mes tikrai neatvažiuosim be papildomų kaštų, nes į šiaurę važiuot tik dėl tavęs – prabanga. Bet jei atsivesi į Vilnių, į mūsų bazę ar net iki McDonald's stovėjimo aikštelės prie Žaliojo tilto – kainą galima sutrumpinti kokiais dvidešimt trisdešimt eurų. Ne milijonai, bet vis tiek į naudą. Mikroautobuso maršrutas taip jau suplanuotas, kad papildomi devyniasdešimt kilometrų į kitą pusę – tai laikas, kuras, poilsio laikas. Vairuotojai mėgsta, kai klientas atsivežia pats. Kai tuo tarpu tas pats Ignalinos reikalas... na, skambink tik jei neturi kito pasirinkimo.

Kodėl kartais kaina šokteli net jei svoris toks pats – ar jūs tiesiog matot, kad skubiai reikia?

Šitas klausimas mano nemėgstamiausias, bet suprantu kodėl klausiate. Ne, mes nematom, kad skubu, ir nepasinom tavo desperacijos. Kaina keičiasi dėl kuro, dėl keltų bilietų, dėl svaro kurso. Yra ir tokių įmonių, kurios pamato, kad skubu, ir dvigubai pakelia – tai blogiečiai, kurie gadina visiems vardą. Aš to nedaryčiau. Bet, pavyzdžiui, piko metu gruodžio 15-20 dienom Anglijoje krovinių srautai beprotiški, kelto bilietas gali pabrangti trigubai. Tada ir tavo siunta brangsta – ne todėl, kad tu skubiai siunti, o todėl, kad visi skuba. Arčiausia tiesa.

Kai nutinka bėdos – o jos nutinka visaip

Ar jūsų mikroautobusai buvo kada nors sustabdyti M20 kelyje dėl krovinių patikrinimo?

Buvo, buvo. Tik ne M20, o prie Folkstono. Drama kaip filme – pareigūnai paprašė atidaryt, rado neaiškios kilmės elektroniką, kurią vežė klientas, nepasakęs. Stovėjom keturias valandas. Vairuotojas beveik nervinį priepuolį gavo, nes laikas – pinigai, o kiti klientai Londone laukė. Galiu pasakyt atvirai – muitinės darbuotojai kartais žiūri agresyviai. Kai visas mašinos turinys priklauso dešimčiai skirtingų žmonių, ir vienam ko nors neoficialiai prigrūsta – kenkia visi. Tad jei veši kažką keisto – sakyk. Būna, kad tiesiog nepasiseka.

Kas atsakingas, jeigu dėl eismo įvykio kelyje vėluojate – mes susitarėm dėl datos, bet force majeure?

Ekhem, force majeure – teoriškai aš. Bet gyvai – jei mūsų vairuotojas sukėlė avariją – tada aš. Jei su mumis susidūrė kažkas kitas ir policija uždarė kelią – tada niekas iš mūsų nekaltas, bet vistiek nukenčiate jūs. Mes informuojam iškart, kai tik žinom. Kartais kelyje pasieni vyksta tokie kamščiai, kad pristatymas nukelia dviem dienom. Tokiu atveju ieškom alternatyvų – kitą mikroautobusą kitoje pusėje, perduodam siuntą. Jei delsim dėl mūsų kaltės – nuolaida arba grąžinimas. Jei dėl aplinkybių – tiesiog atsiprašom ir kuo greičiau tvarkom.

Ką man daryti, jei atsiųstoje siuntoje atsirado skilimas ant porceliano statulėlės, nors dėžė neatrodė pažeista?

Velnias, tai nemalonus momentas. Porcelianą gabenti mikroautobusu – visada rizikinga, nes kelias vibruoja. Jei dėžė sveika, o statulėlė įskilusi – gali būti, kad nepakankamai apvynioti viduje, o gal mikroautobusas per kiemą įsibėgėjo ir neatlaikė. Mes turim draudimą, bet jis galioja tik jei buvai nurodęs vertę ant sąrašo. Jei statulėlė buvo be vertės deklaracijos – atleisk, bet čia tavo rizika. Tokius dalykus aš patarčiau gabenti papildomoje dėžėje su burbuline plėvele. Skundų dėl tokių dalykų pas mus nedaug – per metus gal du trys – bet jie taip įsimena... kaip ta statulėlė įskilusi.

Ar įmanoma pervežti gyvūną mikroautobusu, jei jis nėra šuo ar katė, o pvz., gyvatė?

Uff, gyvatė... Na, šunis ir kates vežam reguliariai, su dokumentais, skiepais – čia standartas. O gyvatė... teoriškai gal įmanoma, bet praktiškai aš nesu tikras ar mūsų vairuotojai sutiktų sėdėt aštuonias valandas su terrariumu kojų kišenėj. Be to, Jungtinėje Karalystėje įvežti egzotinį gyvūną – biurokratijos kalnas, kurį tu turi įveikt pats. Mes negyvūnų pervežimo kompanija, nors mikroautobusu kartais nugabena ir triušį. Bet gyvatė... palik jai kitą transportą. Čia aš jau nukrypstu, bet tiesiog atvirai – nežinau ar galim, ir nenoriu meluot.

Vieną kartą mus apgavo kita įmonė – kaip žinoti, kad jūs nėra tie patys žmonės su kitu pavadinimu?

Girdėjau tokį reikalą per daug kartų. Yra gauja, kuri metaus pavadinimus kaip kojines – „Greiti pervežimai Lt“, paskui tampa „Supergabenimas EU“ ir taip toliau. Kaip atskirti? Pažiūrėk, ar turi tikrą adresą, ne tik biurą virtualų. Paklausk dėl draudimo, prašyk vežėjo vardo – jei verkšlena, kad „ai, visi dirbam“, bėk. Mes turim fizinę bazę Vilniuje, registraciją, apžiūrimą. Ir dar vienas dalykas – kai su tavim kalba žmogus, kuris gali pasakyt, kad dirba dvidešimt trejus metus ir žino Londono gatves geriau nei savo kiemą, tai jauti. Apgavikai dažniausiai skuba. Tikrai neskiria laiko pokalbiui.

Reguliarūs reisai – kas ten po grotelėm

Ką reiškia „reguliariai“ – kas savaitę, kas dvi, ar kai prisirenka?

„Reguliariai“ pas mus reiškia, kad mašina juda pagal grafiką be atšaukimo. Kai kurios įmonės sako „reguliariai“, o reiškia „kai sulipdysim pilną mašiną ir sugalvosim išvažiuot“. Mes važiuojam trečiadieniais ir sekmadieniais – lyja, sninga, ar prezidentas rinkės. Jeigu tavo kroviniui reikia laiko, bet jis nelepsta – laukiam progos. Reguliarumas visų pirma tau naudingas, nes tu gali planuotis gyvenimą. Verslui tai kritiška: jei du kartus per mėnesį keliauja prekės į Brumą – turi žinoti, kad taip bus.

Jeigu aš turiu mažą parduotuvę Lietuvoje ir noriu du kartus per mėnesį siųsti prekes į Notingamą – ar mikroautobusas tam tinka?

Mažai parduotuvei mikroautobusas – kaip dangaus dovana. Nebus gaila mokėt už pusę tuščio furgono. Mikroautobusu mes gabename paletes – jei mažos – arba atskiras dėžes su prekėm iki porių šimtų kilogramų. Notingamos pristatymas nuo mūsų bazės dažniausiai per tris dienas. Svarbu, kad prekės neturėtų specialių saugojimo reikalavimų – pvz., nesaugios temperatūros mikroautobusiuke. Bet drabužiams, rankdarbiams, mažai elektronikai – tobula. Turim klientę, kuri siunčia rankų darbo sargelius į Notingamą du kartus per mėnesį. Vešam jai jau antrus metus be keiksmažodžių.

Ar savaitgalį pristatyti nerealu, ar tikrai nerealu, nes Anglijoje sekmadieniais niekas neveikia?

Šeštadienį dar pristatom – ypač Londone, ten žmonės būna namie. Sekmadienį tai poilsio diena mūsų vairuotojams, nes jie vairuoja po dvylika valandų per du panevėžius ir geras nebūna. Be to, Anglijoje dauguma verslų nedirba sekmadieniais, o daugiabučių kiemai būna pilni mašinų – įsivaizduok mikroautobusą spūstyj. Ne, šeštadienis dar ok, bet jei prašysi pristatymo sekmadienį – greičiausiai paprašysiu papildomo mokesčio, nes vairuotojas dirbtų užsidaręs. O apskritai reguliarūs reisai į Angliją labiausiai orientuoti į darbo dienas.

Brexitas ir popieriai – nesąmonių neišvengsi

Po Brexit ar reikia muitinės deklaracijos siuntant daiktus į Angliją, ar čia kaip į kitą EU šalį?

Ne, čia jau ne EU šalis, deja. Reikia. Bent jau CN22 arba CN23 forma, priklauso nuo vertės. Aš lygiai nepamenu ar nuo sausio 2024 dar kas nors pasikeitė dėl mažų siuntų taisyklių – (gali būt, kad jau įsigaliojo tas naujas limitas 135 svarų ar kažkas panašaus, čia reikėtų pasitikslinti su muitininku, aš ne muitinės agentas). Bet deklaruoti reikia. Jei siunti prekybos tikslais – dar rimčiau. Kai kurie klientai mano, kad Anglija vis dar kaip Latvija. Nėra. Dokumentą turi paruošt klientas arba mes už pinigus paruošiam. Kitaip siunta stringa arba grįžta atgal.

Ar man reikia kažkokio specialaus kodo, jei siunčiu maisto produktus – pavyzdžiui, šakotį?

Šakotis... mmm, dabar sušlapijo burna. Maistui į UK reikia tipiškai EORI numerio jei verslas, o asmeniniam naudojimui – aprašymas. Bet šakotis – tai kiaušinių, tešlos, ilgai negendančio gaminio produktas. Teoriškai jis gali praeit, bet su sąlyga, kad gerai supakuotas. Jei tai šviežias varškės sūris – jau atsisakytume vežt, nes mikroautobusiuke nėra šaldymo dvidešimt keturias valandas. O štai šakotis, sūdyti lašiniai, sausi produktai – esam vežę. Tik nepamiršk deklaruoti – „homemade cake“ nepraeis kaip oficialus aprašymas. Žinojai, kad mūsų vairuotojai juos patys ragauja? Ne, ne, šiukšdu... šiaip neprivalo.

Paskutiniai klausimai, kuriuos turėjot užduoti anksčiau

Ar galima mokėti grynais, ar tik pavedimu – nes mano bankas kartais keistai veikia?

Grynais Lietuvoj – taip, kai pristatom daiktus arba kai atsiimi. Anglijoj – ne, nes vairuotojas nešiojasi tik mašinos raktus ir arbatpinigius. Pavedimas prieš reisą – saugiausiai. Jei tavo bankas užsienyje keistai veikia – gal per Revolutą, TransferGo arba grynais draugo, kuris pasilieka Lietuvoj. Aš patarčiau nemokėt grynais svetimam vairuotojui Londone, nes ten neaišku, ar jis grąžą turi ar ne. Tvarka – pavedimas, alio. Ne dėl to, kad nepasitikim, o dėl sąskaitų faktūrų. Klientai kartais pyksta, bet taip yra saugiau visiem.

Ar galiu sekti, kur yra mano siunta, ar tiesiog tikiuosi, kad vairuotojas nepabėgo su mano kėdėmis?

Hah, geri vizualai. Ne, nepabėga, kėdės per sunkios. Mes siunčiam vairuotojo kontaktą, kartais dalinamės locais realiu laiku per programėles – ne visada, priklauso nuo vairuotojo telefono ir ryšio. Kas porą valandų galim pasakyt kur yra – „įsukam į keltą“, „ikeliam Doveryje“ ir pan. Pilno GPS stebėjimo kaip DHL neturim, tai ne logistikos monstras. Bet jei skambini vėlui vakare ir klausi kur tavo sofa – galiu parašyt žinutę. Sekmės su didžiosiomis kompanijomis, kuriose ratus robotas. Mes – žmonės, ir su žmogiškumo minusais.

Jūs rašote, kad esat profesionalai, bet internete pilna apgavikų – dėl ko jūs kitokie?

Dėl patirties ir to, kad mes nežadam to, ko nepadarysim. Dvidešimt metų pervežimų – tai ne sėdynės sušilimas biure. Aš pats esu buvęs pasienyje, pats pakuodavau dėžes, pats aiškinuosi dėl popierių. Kai skambini pas mus, tu negauni bot'o, o gauni mane arba Tomą, kuris atsakys neramiai, jei nežinos. Blogos įmonės žaizdrina telefoną, žarsto pažadas „rytoj, rytoj“ ir tada dingsta. Mes ne tobuli – kartais vėluojam dėl kelto, kartais sugadina mūsų mašinos padangas – bet mes apie tai pasakom. O ne tylim tris savaites. Tai gal didžiausias skirtumas – mes nebėgam nuo problemų kaip vaikai nuo daržo.

Ar jeigu aš persikrausčiau pats su savo mašina, būtų pigiau?

Matematiškai – taip. Bet paskaičiuok: kuras į abi puses, keltas, draudimas, savo laikas, persėdimas laukiant, miegojimas pakelės moteliuose. Ir dar – tu veši tik vieną mašiną. Jei persikraustymas didelis, reikės sukti galvą. Mikroautobusu mes viską versdamės vienu reisu, o tu gal tą patį darysi tris kartus. Kartais žmonės paskambina po pirmo bandymo savarankiškai ir sako – nebevežiu pats, pasiimkit daiktus. Todėl greitas krovinių gabenimas mikroautobusu į Angliją reguliariai ir egzistuoja – ne todėl, kad pigiau, o todėl, kad protingiau. Ypač kai laikas svarbiau už kelis sutaupytus eurus.

Na ką, tikiuosi neperkraut galvos per daug informacijos. Greitas krovinių gabenimas mikroautobusu į Angliją reguliariai – tai ne tik paslauga iš sąrašo, o būdas turėti savo daiktus ten, kur reikia, be galvos skausmo ir paslapčių. Jei turi dar klausimų – rašyk, skambink, neramiai ginčysimės dėl kainų, ir aš bandysiu atsakyt kuo sąžiningiau. Aš čia ir nesu koks robotas, kad pabaigt idealiai. Sėkmės renkantis, saugiau krovinius pakuokit ir mažiau broken porceliano jums linkiu.