Greitas krovinių gabenimas į Angliją be vėlavimų visada – ar tai realu?

Sveikas. Dirbu su tarptautiniais perkraustymais jau dvidešimt trejus metus – tiek veždamas pats sunkvežimiu, tiek organizuodamas logistiką biure. Jeigu atvirai, frazė „be vėlavimų visada“ skamba gražiai reklamoje, bet realybėje… na, būna visko. Kartais oras, kartais eilė pasienyje, kartais vairuotojas užklumpa avariją M1 kelyje. Tiesiog kalbamės. Papasakosiu, kaip pasiekti, kad greitas krovinių gabenimas į Angliją būtų kiek įmanoma glotnesnis, net jei tas „visada“ yra labiau svajonė nei faktas. Juk išties nėra nieko blogiau, nei laukti baldų naujoje vietoje, o jie įstrigę kažkur prie Doverio.

Tie pažadai „visada be vėlavimų“

Ar tikrai galima pasakyti, kad krovinių gabenimas į Angliją bus be vėlavimų visada?

Aš tiek metų dirbu šitame darbe ir galiu pasakyti – „visada“ yra marketingo gudrybė, kuri skamba gražiai, bet realybė kitokia. Gali padaryti viską, kad krovinių gabenimas į Angliją būtų greitas, bet absoliutus „visada“ nebūna. Praeitą žiemą Doverio uoste rūkas stovėjo trims valandoms. Nebuvo mūsų kaltė, bet vėlavimas yra vėlavimas. Todėl kas sako, kad garantuoja šimtą procentų be jokių vėlavimų – meluoja arba neišėjo iš kabineto į realų pasaulį. Aš asmeniškai taip žadėti negaliu, nors ir norėčiau. O klientai kartais būtent tokio pažado ir ieško.

Kodėl mano kaimynas sako, kad jo daiktai iš Kauno atkeliavo su dviem dienų velinimu?

Kaimynas tikriausiai kalba tiesą. Būna ir taip. Kartais vėlina ne pats vairuotojas, o tai, kad Londone pristatymo taške nebuvo kur iškrauti – liftas sugėjo, tekėjo eilė prie įvažiavimo. Kartais stabdžių sistema signalizuoja ir reikia techninės pagalbos. Dieną ar dvi visai realu prarasti. Aš pats mačiau atvejį, kai klientas nurodė blogą pašto kodą W12 vietoj W11, ir vairuotojas sukiojosi po vakarų Londoną porą papildomų valandų. Tokie dalykai vyksta dažniau, nei žmonės galvoja.

Koks realus laikas nuo Vilniaus iki Londono su kroviniu?

Realiai žiūrint, jei viskas sekasi kaip sviestu patepta – trys-paros. Kartais per dvi paras, jei ekspresinis reisas be tarpinių sustojimų. Bet aš skaičiuoju keturias dienas klientui, ir jei atvažiuoja anksčiau – visi džiūgauja. Vežant į Angliją per Prancūziją pasienyje gali nutikti bet kas. Yra mūsų posakis: jei krovinys atėjo laiku – džiaugsmas, jei anksčiau – stebuklas. Aš taip ir pasakau žmonėms. Nesitikėk stebuklų, bet gali tikėtis profesionalumo.

Kainos. Čia visi pirmiausia klausia, žinau.

Kiek dabar kainuoja pervežimas į Birminghamą, jei noriu standartinio ir greito varianto?

Standartinis krovinys iš Lietuvos į Birminghamą gali kainuoti nuo keturių šimtų eurų, jei tai dalinis krovinys. Ekspresinis, kai mašina važiuoja tik dėl tavęs – na, tūkstantis dvidešimt ir daugiau. Kainos krenta arba kyla priklausomai nuo savaitės dienos. Antradienis pigesnis už penktadienį, nes visi nori savaitgalį paimti daiktus. Pigiausia – kai surenki grupinį krovinį. Tik turi laukti, kol surinks dar porą klientų pakeliui. Tada Anglijos transporto kaštai pasidalijami, bet teks palaukti terminala.

Ar verta mokėti dvigubai tik dėl to, kad ant rašalo parašyta „express“?

Nemanau, kad verta permokėti trigubai dėl žodžio ant popieriaus. Express dažnai reiškia tik tiek, kad mašina turi mažiau sustojimų – nebūtinai kad važiuoja dvigubai greičiau. Kartais „express“ firmos tiesiog pakiša tavo baldus į pirmą laisvą automobilį ir tiek. Aš rodžiau klientams atvejų, kai jie sumokėjo premiumą, o daiktai atvažiavo tuo pačiu metu kaip standartiniai. Geriau paklausk, ar tiesioginis reisas, ar bus pervežimai iš mašinos į mašiną. Tai svarbiau nei etiketė.

Kas geriau – maža įmonė iš Klaipėdos ar didelis vardas iš Kauno?

Čia kaip su restoranais – didelis vardas ne visada skanesnių cepelinų turi. Mažos įmonės dažnai lankstesnės, pažįsta vairuotojus asmeniškai. Didelės turi daugiau resursų, bet gali perdavinėti sub-rangovams ir tu po trijų savaičių nebesupranti, kur tavo sofa. Buvo atvejis, kai klientas kreipėsi į didelę kompaniją, o jie jį sistemoje „pamiršo“ trims savaitėms. Mažesnė įmonė taip pasielgt negali – žino, kad vienas blogas atsiliepimas vietinėje rinkoje reiškia krachą.

Popieriai, muitinė ir viskas, ko nenori tvarkyti

Ko reikia, kad krovinys pralįstų pro muitinę be problemų?

Reikia sąrašo daiktų anglų kalba, invoinso (nors aš vis dar vadinu sąskaita-faktūra, iš pradžių norėjau pasakyti kitaip) ir jeigu tai komercinis krovinys – EORI numerio. Asmeniniams daiktams iš Lietuvos formos paprastesnės nei iš Latvijos ar Lenkijos – čia pasitikrink, nes taisyklės labai dinamiškos. Kartais pakanka sąrašo su apytiksle verte. Svarbu, kad nebūtų draudžiamų daiktų – alkoholio, augalų. Tada mašina stovi, o tu stovi šalia jos su iššokusia širdimi.

Ar po Brexit mums vis dar reikia kažkokių specifinių popierių lyginant su Norvegija?

Brexitas apsunkino. Anglija nebe ES, tad taisyklės kitos nei Norvegijai, kuri yra EEE (ar kaip ten, aš čia kartais susimaunu su Šengenu – reiktų pasitikslinti). Skirtumas toks, kad į Angliją dabar reikia eksporto deklaracijų, o anksčiau buvo kaip viduje. Vežant per Prancūziją reikia ir tranzito dokumentų. Tvarkos daugiau nei 2020-aisiais. Nepamiršk, kad tavo parašas ant popieriaus turi sutapti su pasu. Jei neatitinka – gali prasidėti biurokratinė kabala.

Ar galiu vežti maisto produktus į Angliją be jokių leidimų?

Negali. Na, šiek tiek gali – sausainiai ar makaronai dar niekam neužkliūva, bet mėsa, pienas, kiaušiniai – visiškas draudimas. Buvo atvejis, kai klientė prisikrovė šaldytuvo turinio iš Žemaitijos parduotuvių ir Doverio pasienyje visa tai sugedo, nes muitininkas pasakė „no“. Trumpai – prarado keletą šimtų eurų vertės maisto. Ji man po to skambino verkiant. Geriau maistą suvalgyk ar atiduok kaimynams prieš išvažiuojant. Tikrai neverta rizikuoti dėl šviežio sūrio.

Pakuotė ir daiktų suvyniojimas

Kaip supakuoti stiklą taip, kad neišbyrėtų važiuojant iki Manchesterio?

Burbulią plėvelę apvynioji du sluoksniais, tada į kampą įdedi kartoną, o jau tada į dėžę. Ir dėžėje negali būti tuščių ertmių – užpildai skudurais ar popieriumi. Aš mačiau, kaip profesionalai naudoja dėžes su pertvaromis. Bet jei pats pakuoji – tiesiog vyniok daugiau nei galvoji. Kartais klientai taupo medžiagas ir tada lempos atvažiuoja kaip modernaus meno kūriniai – sulūžusios. Tada kaltina vežėją, nors kaltas ne krovinio gabenimas, o taupymas ant plėvelės. Taisyklė paprasta – geriau per daug nei per mažai.

Ar galiu pats supakuoti daiktus, ar tikrai privalau samdyti profesionalus?

Gali pats, bet jei kas lūš, vežėjas neprisiims atsakomybės. Mes vadinam tai „netinkamai supakuota“. Aš patarčiau sudėtingus daiktus – veidrodžius, buitinę techniką – patikėti mums. Drabužius ir knygas gali dėti pats į dėžes. Bet prisimenu situaciją, kai klientas supakavo senelės porcelianą į laikraščius. Atvažiavo dulkės ir šukės. Buvo labai negraži scena kurjerio akivaizdoj. Už pakuotę verta sumokėti, ypač jei daiktai seni ir brangūs. Nepinigink savo ramybės.

Ką daryti, jei netilpo viskas į vieną mašiną, o ekspeditorius sakė, kad tilps?

Sako, kad tilps – klasika. Darome du reisus, jei laikas leidžia, arba ieškome antros mašinos. Papildomi kaštai – tavo sąskaita, deja. Aš visada raginu žmones filmuoti kamerą laidą, kad parodytų kambario dydį. Kartais jie pamiršta garažą, rūsį, o ten dar pusė buto. Buvo toks atvejis Vilniuje – vyras sakė „tik vienas kambarys“, o pasirodo, dar trys sandėliukai. Teko krauti antrą kartą. Vėlavimas – penkios valandos. Planuok geriau nei planavai. Taip sakant, visada pasidaryk atsargą.

Kas dedasi kelyje – realybė

Ką reiškia, kai vairuotojas skambina ir sako, kad stovi pasienyje „dėl popierių problemos“?

Tai reiškia, kad kažkas negerai. Arba muitininkas rado neatitikimą sąraše, arba vairuotojas pametė kortelę, arba – dar blogiau – jei krovinio gabenimas į Angliją buvo patikėtas naujokui, kuris pirmą kartą mato T1 dokumentą. Paprastai tokios „popierių problemos“ atsistoja pusdieniui, bet gali užsitęsti ir parai. Tuomet skambini ekspeditoriui, tas skambina muitinės agentui, o tas vairuotojui. Telefonų grandinė. Gerai, kad dabar yra WhatsApp, bet kai vairuotojas nemoka anglų, ir tai nelabai gelbsti. Taip nutinka.

Ar dažnai pasitaiko, kad krovinys Anglijoje turi palaukti kitos mašinos krovininių terminale?

Daliniams kroviniams – taip, tai standartas. Tavo sofa nuvažiuoja į bazę netoli Londono ir laukia, kol surinks dar du-tris klientus į rajoną. Tai gali užtrukti pusdienį ar dvi dienas. Jeigu tau reikia greito pervežimo, rinkis pilną mašiną. Buvo atvejis, kai klientas tikėjosi pristatymo pirmadienį, o krovinys liko terminale iki trečiadienio, nes nepavyko surinkti antrojo kliento. Jis supyko be reikalo – taip rašė sutarty. Terminalai yra realybė daliniams kroviniams.

Ar įmanoma paskutinę minutę pakeisti pristatymo adresą iš Bristolio į Liverpoolį?

Teoriškai taip, praktiškai – kokia tavo sąskaita? Anglija nėra didelė kaip Rusija, bet nuo Bristolio iki Liverpulio – daugiau nei trys valandos kelio, o gal keturios su kroviniu. Vairuotojas turi planą, degalų lygį, vairuotojo darbo laiką. Jeigu pakeisi adresą, sugriausi visą savaitės grafiką. Aš sakau – jei tikrai reikia, mokėk papildomai ir dėkok, kad sutiko. Geriau jau pakeisti prieš išvykstant iš Lietuvos ar likus savaitei. Vėlyvi pakeitimai sukelia stresą visiems be išimties.

Ar įmanoma vežti augintinį kartu su baldais į Newcastle?

Gyvūnus mes vežam atskirai, jei vežam. Šunys ir katės reikalauja veterinarinių pasų, mikročipų, o drauge su baldais – pavojinga. Temperatūra krovininėje skyriuje kinta, gali būti karšta ar šalta. Be to, gyvūnai turi važiuoti registruotu gyvūnų pervežimu. Atvejų turėjau, kai žmonės bandė slapta įkišti triušį tarp lagaminų. Muitinėje triušis pradėjo loti... na, čia pokštas. Bet rimtai – augintinius palik specializuotai tarnybai, o baldus – mums. Neišradinėk dviračio.

Kai blogai išeina – ką žinoti

Kaip atpažinti pervežimo įmonę, kuri meluoja apie kainas ir terminus?

Jeigu žada pervežti į Angliją per 24 valandas iš Lietuvos ir tai kainuos šimtą eurų už visą kambarį – spruk. Tokių firmų yra per daug. Tikrasis ženklas – jie prašo visos sumos iš anksto, neturi fizinio ofiso adreso, o telefonu atsako tik nervotas vyras furgone. Aš visada sakau: ateikite į biurą, pažiūrėkite į akis. Jei vengia – reiškia kažkas ne taip. Ir dar: jei sutarty nėra aiškios datos, o tik „artimiausiu metu“ – tai ne sutartis, o laiškas Kalėdų Seneliui.

Ar buvęs atvejis, kai klientas liko be baldų mėnesiui, nes įmonė paprasčiausiai dingo?

Buvo. Ne pas mus, ačiū Dievui, bet kolegos pasakojo. Firma pasiėmė avansą, sutartį pasirašė ant popierinio laurko (ne, laurko – čia turbūt servetėlės turėtų būti, rašau kaip mąstau), ir po to telefonas išjungtas, svetainė neišjungta, o direktorius turbūt Bahamuose. Baldai – kažkur prie Varšuvos nepakrauti. Policija žiūri kaip į civilinį ginčą. Todėl avansas neturi būti didesnis nei trisdešimt procentų. Ir tikrink, ar įmonė egzistuoja ne tik ant gražaus Facebook puslapio.

Kodėl kai kurie vežėjai nepaskambina ir neatvyksta sutartu laiku be jokio perspėjimo?

Nes jie perėmė per daug užsakymų ir tavęs meta į ilgąjį sąrašą. Overbookingas, tik ne lėktuve, o furgone. Yra tokių vairuotojų, kurie ryte supranta, kad nepasiekė Ispanijos reiso, tai meta viską, kad spėtų kitą krovinį. Tau paskambina tik tada, kai jau neatvažiuoja. Štai kodėl greitas krovinių gabenimas į Angliją be vėlavimų visada skamba kaip anekdotas. Čia sritis, kur žmonės kartais elgiasi kaip pašėlę. Reikia atsarginio plano ir nepasitikėti vien verbaliniais pažadais.

Ką daryti, jei krovinys atvyko, bet sofos kampas sulaužytas, o vežėjas sako, kad taip jau buvo?

Fotografuok prieš pakrovimą. Aš tai kartoju kiekvienam. Telefonas kišenėj – nufotografuok, nufilmuok, turėk įrašą. Jei neturi – teisybės nebepasieksi. Vežėjo draudimas galioja tik kai įrodoma, kad žala atsirado transportavimo metu. Buvo situacija, kur klientas pats nepastebėjo įskilimo indaplovėje, o po mėnesio prisiminė ir bandė kabinti mus. Nesigavo. O kitas atvejis – fiksavome viską, ir draudimas sumokėjo du šimtus eurų be problemų. Dokumentacija yra absoliučiai viskas šitame darbe.

Dar keletas, ką žmonės klausia pakeliui

Ar jūs pats važiuojate su mašina, ar tik telefonu organizuojate kitus?

Dabar jau daugiau telefonu, nors kai reikia – atsisėdu į kabiną ir važiuoju. Kelis dešimtmečius praleidau kelyje tarp Vilniaus ir Londono, tad žinau tiltus, žinau, kurias atkarpas aplenkti. Jaunimas dabar naudoja navigacijas, aš vis dar turiu M1 žemėlapį galvoje. Bet rimtai – organizuoju tiek, kiek reikia. Kartais pats pristatau ypatingus krovinius, kad nereikėtų kviesti nepažįstamų. Patikimumas svarbiau nei komfortas kabinoje. Nors kabinoj irgi būdavo smagu, ypač Vokietijoje per miškus.

Koks buvo pats keisčiausias daiktas, kurį teko gabenti į Angliją per visus šitus metus?

Kėdė su gyvate. Ne, ne gyvate – gyvatės formos antikvaras. Klientė paveldėjo iš senelės, šeimos relikvija. Aš ją vyniojau į šluostę kaip kūdikį. Dar kartą vežiau kvepalų kolekciją – šimtas buteliukų atskirose dėžutėse. Verčiau plytų maišą vežčiau. Kvepalai bijojo temperatūros ir staigių apsisukimų. Keisčiausi daiktai dažnai brangiausi. Taip kad jei turi ką keisto – perspėk is anksto. Čia ta mažytė klaida, kuriai kartais vietos nutiesta net ir geriausiems.

Kuo skiriasi pilnas krovinys nuo dalinio – greičiu ar kainomis?

Pilnas krovinys, FTL, juda iškart kai pakrautas. Dalinis, LTL, laukia terminale, kol surinks. Greičiu pilnas visada laimi. Kaina? Dalinis pigesnis tau, bet brangesnis kilogramui. Lyginčiau su taksi: jei vienišas važiuoji, dalini su kitu keleiviu ir mokai mažiau, bet lauki. Pilnas yra tavo asmeninis reisas. Jeigu tau svarbus tikslus laikas ir nenori dalinti mašinos su kažkuo, kas veža neaišku ką prie pasienio – rinkis pilną. Ramiau miegsi, tik piniginė lengvesnė tą dieną.

Ar galiu matyti, kur mašina yra žemėlapyje kaip pasigandęs tėvas stebintis vaiką mokykloj?

Kai kurios mūsų mašinos turi GPS, bet ne visos. Kai reikia žinoti vietą, duodame vairuotojo numerį. Nemėgstu, kai klientas kas pusvalandį skambina ir klausia „kur jūs“ – vairuotojas turi vairuoti, o ne aiškintis. Kartais viskas paprasta: trust the process. Kur galiu, atsiunčiu nuorodą. Seniau rašydavome SMS su stoties pavadinimais. Dabar – WhatsApp lokacija. Anglijos kelyje ryšys prastas, nepamiršk. Kartais vairuotojas tiesiog negali atsakyti, nes vairuoja aštuonias tonas.

Koks vienas dalykas, kurį privalau padaryti prieš imdamasis pervežimo į Angliją, kad viskas būtų geriausia įmanoma?

Surašyk sąrašą. Ne mintyse – ant popieriaus ar telefone. Kiekvienas daiktas, kiekviena dėžė. Ir nufotografuok. Tada paskambink trims skirtingiems vežėjams, palygink ne tik kainą, bet ir toną. Ar jie turi kantrybės? Ar spaudžia? Ar domisi tavo situacija? Jei taip – pusė pergalių laimėta. Antra pusė – realūs lūkesčiai. Greitas krovinių gabenimas į Angliją be vėlavimų visada neegzistuoja, bet geras pasiruošimas padarys vėlavimus trumpiausiais įmanomais. Pasiimk arbatos, vis tiek teks palaukti valandėlę.

Išvada

Visa suveda į tai, kad krovinių pervežimas į Angliją yra gyvas procesas, ne automatika. Gali būti greita, gali būti be vėlavimų, bet ne visada. Rinkis vežėją, kuris nebijo pasakyti tiesos: kad rūkas būna, kad eilės pasienyje egzistuoja, kad žmonės yra tik žmonės. Per dvidešimt trejus metus mačiau visko, bet geriausius rezultatus pasiekdavau su tais klientais, kurie suprato – mes vežam daiktus, o ne stebuklus. Bet jei reikia – pasistengsim kaip žmonės. Sėkmės kraustantis.