Greitas krovinių atvežimas į Angliją su draudimu ir garantija

Per dvidešimt trejus metus, kai vežioju krovinius į Angliją ir atgal, supratau, kad popieriuje viskas atrodo puikiai, o realybėje prasideda smulkmenos. Greitas krovinių atvežimas į Angliją su draudimu ir garantija dabar skamba kaip savaime suprantamas dalykas, bet aš mačiau per daug situacijų, kai greitis virsdavo rizika, o garantija likdavo bejėgė. Jei kraustotės į Londoną, Birmingemą ar kitą JK miestą, arba siunčiate verslo siuntas per Lenkiją ir Prancūziją, reikia žinoti ne tik kainą, bet ir kas slepiasi už gražių žodžių. Žemiau rašau atsakymus į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kiekvieną savaitę – ne iš vadovėlio, o iš vilkiko kabinos ir klientų svetainių patirties.

Greitis – kaip jį suprasti be iliuzijų

Kiek laiko realiai trunka greitas krovinių atvežimas į Angliją, nes skelbimuose viskas atrodo per greitai?

Na, jei važiuojame tiesiai ir nereikia rinkti kitų krovinių iš Vilniaus į Londoną, dažnai pakanka trijų iki keturių dienų. Bet aš esu matęs, kai dėl Doverio eilių ar vėjo prie Calais keltas atšaukiamas ir visas laikas ištaškomas į šuns dienas. Kartais klientas pats nėra pasiruošęs – vėluoja rakinti butą, o mes stovime kieme ir deginam dyzeliną. Tai pasakysiu atvirai: trys dienos yra idealus variantas, keturios – realus, penkios – jau reikia klausti, kas nutiko. Aš pats dirbu dvidešimt trejus metus, bet vis dar nustembu, kaip greitai oras gali sugriauti grafiką.

Ar tiesa, kad yra tiesioginiai reisai, kurie neatvažiuoja pas kitus klientus pakrauti?

Tiesioginis perkraustymas egzistuoja, bet jis kainuoja gerokai daugiau. Daugelis mažesnių įmonių, kaip ir mes kartais, veža konsoliduotus krovinius – užsikrauname keturis baldų komplektus iš skirtingų klientų Vilniuje, Kaune ir tik tada traukiam link Klaipėdos uosto arba kelio per Lenkiją. Jei matote skelbimą „tiesioginis reisas Vilnius–Londonas per 48 valandas“, tikslinkite, ar tai nereiškia, kad jūsų sofa važiuos su svetimu šaldytuvu. Aš parekomenduočiau mokėti extra už tiesioginį, tik jei vežate ypač trapius ar slaptus daiktus. Kitaip – kantrybė sutaupys kelis šimtus eurų ir truputį nervų, nors aš suprantu, kad norisi greitai.

Ką reiškia „ekspresinis pervežimas“ į Angliją ir ar tai tik žodžio žaismas?

Geriausiu atveju tai reiškia, kad mašina važiuoja pas jus pirmiausia, o ne paskui. Blogiausiu – kad įmonė tiesiog užrašė gražų žodį ant skelbimo. Mačiau atvejų, kai „ekspresas“ važiavo tiek pat laiko, kiek ir paprastas reisas, tik kaina šoktelėjo dvigubai. Jei skambinate telefonu, paklauskite konkrečiai: ar mašina važiuos be papildomų sustojimų, ar bus tik jūsų krovinys? Jei atsako miglotai – žinokite, kad tai rinkodaros triukas. Aš pats savo klientams sakau tiesiai: ekspresas yra brangus dalykas, bet jei reikia rytoj – mokėkite ir nepykite ant realybės.

Ar metų laikas ar atostogų sezonas gali sulėtinti greitą atvežimą?

Gal ir ne šimtu procentų, bet taip, vasarą ir studijų metu viskas stringa. Rugsėjį studentai veržiasi į Londoną, birželį – emigrantai grįžta... o ne, atgal jie dažniau važiuoja gruodį, aš čia šiek tiek susimaišiau. Per Kūčias ir prieš Naujuosius keltai tarp Doverio ir Calais būna pilni. Kartais net ne dėl eilių, o dėl to, kad vairuotojai patys nori namo ir atostogauja. Prieš trejus metus turėjom reisą, kai keturi mūsų vairuotojai vienu metu sugalvojo sirgti – įtariu, tiesiog buvo maloni diena. Tada visi terminai subyrėjo kaip šlapias popierius. Planuokite bent savaite maržos prieš didžiąsias šventes.

Kodėl kartais mano krovinys Angliją pasiekia vėliau, nors buvau užtikrintas, kad greitai?

Nes gyvenimas nėra idealus. Buvo atvejis, kai mūsų vilkikas su visomis jūsų baldų atsargomis sugedo netoli Lilio Prancūzijoje – starteris nulūžo, mechanikas atvažiavo po šešių valandų. Arba Brexit patikros, kurioms pasirengęs tebūna tik Dievas. Muitinėje gali užtrukti papildomą dieną vien todėl, kad deklaracijoje buvo įrašyta „lova“ vietoj „miegamojo lova“. Kartais kaltas ne vežėjas, o biurokratija. Nors aš pripažinsiu – būna ir mūsų kaltės, jei per daug prisiimame užsakymų. Tada visi laukia, o aš rašinėju atsiprašymo žinutes.

Draudimas – ar tikrai viskas tokia saugu, kaip atrodo

Kas yra CMR draudimas ir ar jis veikia kelyje į Angliją?

CMR – tai tarptautinė konvencija, kuri reglamentuoja vežėjo atsakomybę. Dažnai klientas galvoja, kad tai pilnas draudimas nuo visko, bet taip nėra. CMR atsakomybė (taip, teisingai – atsakomybė, o ne viskas apimantis draudimas, aš pats maišau terminus, kai skubu) apmoka tik tam tikrą sumą pagal svorį, dažnai nepakankamai, jei vežate vertingus baldus ar meno kūrinius. Ji galioja ir į Angliją, nes JK prisijungė prie CMR konvencijos, nors dabar jau ne ES. Kiekvienas rimtas vežėjas turi šį dokumentą, bet nepamanykite, kad jis padengs jūsų deimantų kolekciją. Verta tikrintis.

Ar verta daryti papildomą visaverčio krovinio draudimą, kai siunčiate daiktus į Londoną?

Aš asmeniškai patarčiau taip, ypač jei vežate elektroniką, vertingus baldus ar antikvarinius daiktus. Yra draudimo kompanijų, kurios specializuojasi perkraustymams, ir jų polisas kainuoja kelis procentus nuo krovinio vertės. Be to, jei pats supakuojate daiktus netvarkingai, standartinė vežėjo atsakomybė gali atsisakyti mokėti. Prieš porą metų vežiau klientą iš Kauno į Mančesterį – jis turėjo papildomą draudimą, nes mūsų kelyje per Vokietiją lijo taip, kad vilkikas praleido vandenį. Baldai išgyveno, bet be to poliso būtų buvę labai nemalonu aiškintis.

Kas nutinka, jei krovinys apvagiamas pakeliui – kas giriasi atsakomybe?

Pirma, apie vagystes nekalbama gražiai, bet realybė yra tokia: yra pavojingų parkingų pakeliui į Angliją, ypač Prancūzijoje. Buvo situacija prie Lilio, kai per naktį iš kito mūsų vilkiko buvo pavogtas kuro bakas ir atsarginio rato dangtis – mūsiškiai dar laiku nespėjo paliesti siuntinio. Jei vagystė įvyksta, CMR atsakomybė padengia pagal taisykles, bet greičiausiai nepilnai. Jei turite krovinio draudimą – draudimo bendrovė imasi, o vežėjas padeda surašyti aktus. Blogiausios įmonės bando nusiplauti rankas, bet tai neteisėta. Nepatogiai, bet faktas – renkitės vežėją, kuris nepigina apsaugos.

Ar draudimas galioja, jei aš pats supakuoju daiktus ir jie atvykę sulūžę?

Čia aš turiu būti sąžiningas – nežinau visų draudimo poliso niuansų kiekvienos įmonės, nes jie skiriasi. Bet standartiškai, jei pakuotė buvo netinkama, draudikas gali sumažinti išmoką arba atsisakyti. Aš mačiau atvejų, kai klientas susikrovė brangius porceliano indus į paprastas parduotuvių maišus, o paskui stebėjosi, kodėl kai kas subyrėjo. Vežėjas privalo saugiai pakrauti, bet jis ne stebukladarys. Jei pakuojate patys, naudokite burbulinę plėvelę, dvigubas dėžes, o jei abejojate – geriau sumokėkite pusšimtį eurų už pakavimo paslaugą. Sutaupysite nervų.

Koks realus draudimo limitas taikomas pervežant krovinius į Angliją pagal CMR?

Pagal CMR konvenciją atsakomybė skaičiuojama pagal specialųjį atsivėrimo... atsiverčiantį... na, pagal krovinio svorį. Dabar yra apie aštuonis su trupučiu eurus už kilogramą, skaičiai kinta, tad nerizikuosiu cituoti centais. Jei vežate dviejų tonų baldus, matematika paprasta – apylygi suma, bet jei tai dizainerių kėdės už dvidešimt tūkstančių, liksite be kelių nulių. Būtent todėl aš ir kalbu apie papildomą draudimą. Sakyčiau, kad pusantro kilometro... na ne, pusantro tūkstančio eurų čia nieko nereiškia, kai kalba eina apie vertingą siuntinį.

Garantijos ir tai, ką parašo smulkiomis raidėmis

Ką reiškia „garantuojame saugų atvežimą į Angliją“ – ar tai man duoda teisių?

Tai duoda jums iliuziją, jei nėra konkretaus punkto sutartyje. Garantija be datos, be nuostolių tvarkos ir be vežėjo įsipareigojimo parašo yra tiesiog reklaminis šūkis. Aš mačiau internete tokių paslaugų, kur žada „100% saugumas“, o paskui sutartyje įrašo, kad jie neatsako už netinkamą pakavimą. Taip, jie techniškai teisūs, bet moralė… abejotina. Aš savo klientams pasirašau popieriuje konkrečias atsakomybes – kas, kam, iki kada. Tai nėra romantiška, bet teisiškai apgynus ne vieną žmogų, kai dėl to priklausė kompensacija.

Ar rašyti vežimo sutartį yra privaloma, ar užtenka žodžio?

Ne, nėra privaloma, bet be jos jūs kaip vaikas tamsoje. Aš nesu teisininkas, nors per dvidešimt metų teko tiek sutarčių perskaityti, kad beveik tapau vienu. Žodinis pažadas telefonu neegzistuoja, jei kiltų ginčas. Buvo atvejų, kai klientas sumokėjo avansą vairuotojui, o paskui tas pasisavino pinigus ir dingo – sako, važiavo link Katovicų, bet aš dabar abejoju, ar ten buvęs. Sutartyje turi būti kaina, terminai, adresai ir draudimo informacija. Jei įmonė atsisako rašyti – bėkite. Rimtai. Nėra kitų variante. Na, variantų.

Kodėl vieni vežėjai duoda žodinę garantiją, o kiti atsineša dešimt puslapių sutartį?

Mažos įmonės, dažnai vieno furgono savininkai, veikia ant pasitikėjimo. Kartais tai gerai, kartais – žodinis pažadas per naktį: gražiai skamba, bet ryte viskas jau būna neaiškūs. Didelės firmos turi teisininkus ir rašo ilgus dokumentus, nes bijo bylų. Abu kraštutinumai turi minusų. Aš pats bandau auksinę vidurį – du kartus perskaitau sutartį klientui akivaizdoje, kad nesijaustų apgautas. Vienu metu dirbau su vyruku, kuris duodavo žodinę garantiją „ant sąžinės“ – jo sąžinė, deja, neatlaikė dviejų tūkstančių svarų nuostolio, kai sudaužė pianiną.

Ką daryti, jei vežėjas vėluoja ir jo „garantuoti“ terminai prajuoka?

Pirmiausia skambinate, ne rašote į feisbuką. Tada reikalaujate raštiško paaiškinimo. Jei vėlavimas kritinis – grasinate nutraukti sutartį ir imtis teisinių žingsnių. Teisybė yra tokia, kad mažos įmonės kartais paima per daug darbų ir tada vienas reisas stringa dėl kito. Aš tai žinau, nes pats esu buvęs tokioje situacijoje: pažadėjau klientui antradienį, bet pirmadienį priėmiau skubų medicininį pervežimą, tai antradienio krovinys pajudėjo tik trečiadienį. Klientas supykęs, bet aš buvau sąžiningas ir padengiau dalį nuolaidos. Gerai, kad sutartyje buvo numatyta vėlavimo sąlyga.

Ar buvo tokių atvejų, kai klientas liko visiškai be garantijos dėl savo kaltės?

Buvo, ir gaila to žmogaus. Prieš kokius ketverius metus klientas iš Klaipėdos pasirašė sutartį, bet neperskaitė punkto, kad jis privalo pateikti EORI numerį. Brexit jau buvo įvykęs. Krovinys atvažiavo iki Harwicho uosto (taip, Harwicho, o ne Doverio, pataisau, nes laivas plaukė ten) ir užstrigo muitinėje be deklaracijos. Vežėjas pagal sutartį neprivalėjo tvarkyti muitinės klaidų, kurias klientas padarė pats. Daiktai stovėjo savaitę, klientas turėjo mokėti sandėliavimą. Garantija neišgaravo, bet ji neturėjo ką padengti – nes situacija už sutarties ribų. Pigiau būtų buvę skaityti sutartį.

Kas slepiasi už gražių skelbimų ir pigių kainų

Kaip paprastam žmogui atskirti rimtą pervežimo įmonę nuo pavienio vairuotojo su gražia svetaine?

Patikrinkite įmonės kodą, PVM mokėtojo statusą ir ar jie turi transporto licenciją. Graži svetainė sukurta per tris valandas, o furgonas gali būti išsinuomotas tik šiam vienam reisui. Tikri specialistai, vežantys krovinius į Angliją reguliariai, turi CMR draudimą, savo vilkikus arba bent jau ilgalaikius partnerius. Aš esu matęs pašalpinių, kurie pasiima daiktus, o paskui siunčia kitus vairuotojus, su kuriais niekada bendravote. Jei kaina žemesnė už rinką dvigubai – tai ne paslaugų revoliucija, tai rizika. Patikėkite, aš mačiau per pigius vežėjus, kurie meta krovinius pakeliui, nes nebesusimoka benzinas.

Ar pigiausias pasiūlymas į Angliją tikrai yra blogiausias pasirinkimas?

Ne visada, bet devynis kartus iš dešimt – taip. Buvo studentų grupė, kuri rado vežėją už kelis šimtus mažiau nei aš siūliau. Visi laimingi pykstel iki katastrofos. Pasirodo, mašinoje nebuvo reikiamų leidimų vežti tarptautinius krovinius, jie buvo sustabdyti Belgijoje ir klientai patys turėjo mokėti baudas bei kito tralo nuomą. Taupydami tris šimtus eurų prarado tūkstantį ir savaitę laiko. Kartais pigu yra gerai, jei žinote, kur ta paba slypi. Šiaip asmeniškai venčiau to, kas skamba gerai būtant per gražu.

Kodėl po Brexit dalis vežėjų nebenori važiuoti į Angliją?

Muitinės procedūros, T1 dokumentai, brangus draudimas, ilgesnės eilės ir papildoma biurokratija. Iki Brexit važiuodavome beveik vidaus reisu, o dabar jau praktiškai eksportas. Aš pats dar tęsiu, nes turiu klientų, bet žinau kolegų, kurie metė Britų salas dėl to, kad vien popierkų tvarkymas atima porą valandų kiekvienoje pusėje. Be to, JK muitinėje kartais pasitaiko inspektorių, kurie tikrina kiekvieną dėžę. Tai lemia vėlavimus, kurių niekas nenori prisiimti. Anglija liko gera rinka, bet jau nebe ta paprasta, kaip anksčiau.

Ar teko matyti, kad žmonės visiškai neteko daiktų dėl aplaidžios įmonės?

Taip, ir tokių istorijų yra per daug. Prieš maždaug trejus metus vienas brokeris surinko tris klientų krovinius Vilniuje, pažadėjo atgabenti į Birmingemą per penkias dienas. Praėjo savaitė – telefonas išjungtas. Pasirodo, jis pardavė informaciją nežinomai trečiai šaliai, o daiktai buvo palikti miške prie Lenkijos sienos... na, gal ne miške, bet kažkokiame apleistame sandėlyje be priežiūros. Policija ieškojo, dalis atsirado, dalis – ne. Tai buvo ne oficiali įmonė, o pašalpinis su sąskaita faktūra ant popieriaus lapo. Atsargiai su neaiškiais tarpininkais.

Ką reiškia, kai įmonė sako, kad „viską sutvarkys dėl muitų“ – ar galiu pasitikėti?

Reiškia, kad arba turi savo muitininką, arba tikisi, jog vairuotojas pats ką nors sukrapštys. Rimtos įmonės turi licencijuotus brokerius ar partnerius. Blogos – rašo „sutvarkysim“ ir paskui meta jums deklaraciją pasirašyti be jokio paaiškinimo. Buvęs atvejis, kai klientas patikėjo tokiu pažadu, o paaiškėjo, kad daiktams buvo priskirtas neteisingas kodas – už tai muituose prisirinko papildomų mokesčių. Sutvarkys – nereiškia, kad nemokamai ar teisingai. Klauskite, kas konkrečiai tvarkys ir ar tai įskaičiuota į kainą, o ne bus išrašyta atskira sąskaita.

Praktika, pakuotė ir paskutinės smulkmenos

Ar tikrai reikia sudarinėti daiktų sąrašą, jei važiuoju į Angliją gyventi?

Po Brexit – taip, be sąrašo sunku. Anglija dabar yra trečioji šalis, ir muitininkai gali reikalauti detalaus inventoriaus. Aš dar turiu klientų, kurie sako „ten tik asmeniniai daiktai, kas jų čia gali klausti“. Deja, klausto. Sąrašas turi rodyti, kas yra dėžėse – net jei bendrais bruožais. Sofa, šaldytuvas, dešimt dėžių su buities rakandais. Be to, tas sąrašas reikalingas ne tik muitinei, bet ir jums patiems, jei dings kuri nors dėžė. Aš pats susirašau į telefoną, nes kitaip pamirštu, kurioje dėžėje katinų tualetas.

Ką reiškia tas CMR lapas, kurį pasirašau prieš pakrovimą, ir kodėl jis toks svarbus?

CMR – tai jūsų kvitas ir sutartinis dokumentas viename. Jame nurodyta, kas veža, kokiu maršrutu, kas gavėjas ir kokia krovinio būklė pakrovimo metu. Jei parašysite, kad baldai geri, o Anglijoje išpakuosite ir pamatysite įskilimą – be CMR ir be pažymėtų defektų – teisiškai kabosite ore. Aš visada fotografuoju pakrovimą, bet CMR yra pagrindinis įrodymas. Kai kurie klientai pasirašo nepaskaitę – kaip aš pats parduotuvėse tuos garantinius lapelius... neskaitau. Bet čia nereikėtų taip daryti. Perskaitykite bent akis.

Ar mano daiktai bus saugūs, jei pakuosiu į paprastus maišus, o ne į dėžes?

Maišai yra blogiausias priešas bet kuriam kroviniui važiuojančiam į Angliją. Jie neatsparūs drėgmei, plyšta ir neturi kampų – krautojas negali jų stumti, turi nešti. Aš asmeniškai nemėgstu maišų, nors suprantu, kad kartais yra ką suversti. Jei jau taip darote, naudokite storas dvigubas šiukšlių maišus ir apvyniokite lipnia juosta, kad jis neiškristų važiuojant. Be to, brangūs daiktai maišuose slankioja kaip vanduo – kitaip tariant, sudūžta. Geriau jau dėžės su pakavimo popieriumi. Atvykus į Angliją nepaslaugus krautuvas neišgelbės, jei maišas nutrūks ties slenksčiu.

Kokia reali kaina perkraustyti standartinį dviejų kambarių butą į Londoną šiuo metu?

Kainos dabar kinta kaip benzinas akcijų biržoje. Aš nenoriu dabar meluoti, kad žinau tiksliausią sumą, nes kiekviena savaitė vis kitokia. Apytikriai – nuo tūkstanto dviejų iki dviejų tūkstančių eurų, priklausomai nuo aukšto, liftų, ar reikia išnešimo paslaugų, ar be tarpinių sandėlių. Jei svečioje paslaugoje matote penkis šimtus eurų visam butui – tai arba klaida, arba jums nebus malonu sužinoti, kas slepiasi po tuo skaičiumi. Kaina taip pat priklauso nuo to, ar vežate tik lagaminus, ar visą sofą su spintomis. Geriau parašyti mums sąrašą, tada galėsiu pasakyti beveik cento tikslumu. Na, gal be dešimties eurų.

Ką daryti, jei atvažiavus vairuotojas sako, kad netelpa daiktai, nors žadėjo, jog tilps?

Būna, kad klientas savo galvoje susidėliojo daiktus kitaip, nei jie telpa realybėje. Aš pats mačiau, kaip žmonės pasveria kiekvieną centimetrą svetainėje, bet paskui dar prideda dviratį, kurio nebuvo sutartyje. Jei vairuotojas sako „netelpa“, pirma – klauskite, ar galima krauti ant viršaus. Antra – ar galima antras reisas, už papildomą mokestį. Blogos įmonės tiesiog atsisako vežti dalį daiktų, nes jau vėluoja kitiems klientams. Mes stengiamės išeiti iš padėties, bet kartais reikia avanso. Sutartyje visada turi būti aiškiai nurodyta, kiek kubinių metrų rezervuota. Klaida čia dažnai būna abiejose pusėse.

Ar verta rinktis brokerį, ar geriau kreiptis tiesiai į vežėją, kuris važiuoja į Angliją?

Brokeris gali surasti mašiną greičiau ir pigiau, jei jis sąžiningas. Bet yra brokerių, kurie paima jūsų užsakymą, parduoda vežėjui už mažesnę kainą ir dingsta iš radaro, kai kyla bėdų. Aš dirbu ir tiesiogiai, ir per partnerius, bet mėgstu, kai klientas žino, kurie kontaktai yra realūs. Jei brokeris aiškiai pasako, kas veš, kokiu automobiliu ir turi patikrinamus duomenis – kodėl gi ne. Tačiau jei jis vengia atsakyti, kas bus vairuotojas, tai jau bloga pradžia. Asmeniškai renkuosi tiesioginį kontaktą, nes per tiek metų įsitikiniau: jei problema, geriau skambinti tam, kuris realiai sėdi kabinoje, o ne biure tūkstančio kilometrų atstyumu.

Greitas krovinių atvežimas į Angliją su draudimu ir garantija yra įmanomas, bet tik tada, kai abi pusės kalbasi atvirai ir nedekoruoja realybės. Aš per savo karjerą pervežiau tūkstančius kubų daiktų ir galiu pasakyti: popieriai, sąžininga kaina ir realus žmogus kitame laido gale verti daugiau nei viršgarsinis pažadas. Ruoškitės, klauskite, tikrinkite ir nepasitikėkite vien gražiu dizainu – jūsų daiktai nusipelno daugiau nei rizikingas nuotykis.