Greitas ir patogus krovinių pervežimas Anglijos kryptimi kasdien – ką reiškia šūkis realiame gyvenime?

Jau dvidešimt ketverius metus sėdžiu prie šio telefono ir atsakinėju į tą patį klausimą: ar tikrai galite išvežti krovinius į Angliją kasdien? Žmonės skambina iš Ballymenos, iš Vilniaus, iš kažkokio kaimo prie Varšuvos, ir visi nori to paties – kad daiktai atsidurtų Londone ar Birmingeme greitai ir be jokių ten filosofinių svarstymų. Greitas ir patogus krovinių pervežimas Anglijos kryptimi kasdien nėra stebuklas, tai tiesiog logistika, kai turi normalius vairuotojus, kelias mašinas ir supranti, kad Kalėdos – blogiausias metas vežti sofa-lovas. Toliau nebus plovimo smegenų, tik tai, ką reikia žinoti prieš duodant mums raktus.

Kasdieniai reisai – ar tai veikia taip paprastai?

Ar tikrai važiuojate kasdien, ar čia tik toks rinkodarinis triukas?

Taip, važiuojame, bet čia nėra magija. Kai turi du tris vilkikus, kurie sukasi ratu, gaunas kasdien, bet ne tas pats vairuotojas, supranti? Pirmadienį išvažiuoja vienas, antradienį kitas. Kartais klientas paskambina ir galvoja, kad mes turim autobusą, kuris stovi kieme su užrašu „į Londoną kasdien 18:00“. Ne. Logistika. Jei skambini penktadienio vakarą, o tau reikia išvykti sekmadienį – gali ir neturėti vietos. Būna sezonų. Vasarą visi kraustosi, tada reikia planuoti prieš savaitę. Žiemą – dažniau galiu pasiimti net kitą dieną. Viskas nuo apkrovimo priklauso.

Kiek laiko daiktai keliaus iš Kauno į Birmingemą?

Įprastai dvi tris dienas. Ne todėl, kad kelias tolimas, o todėl, kad surenkame kelis krovinius. Jeigu vežame tik tavo daiktus – per dvi dienas. Bet dažniausiai bus pilna mašina: vieni daiktai į Lutoną, kiti į Birmingemą. Tada vairuotojas planuoja maršrutą. Kartais pasienyje eilė, ypač po Brexito viskas stringa ilgiau nei anksčiau. Jei muitinė neužkliūna, dvi dienos. Jei tenka tikrinti – gali tris. Kartais, tiesą sakant, pats stebiuosi, kaip vieni kroviniai pralekia per trisdešimt minučių, o kitiems reikia pusdienio. Būna.

O jei man reikia, kad daiktai būtų Londone iki penktadienio, o šiandien antradienis?

Tada skambink dabar. Ne rytoj, dabar. Aš pasižiūrėsiu, ar neturim tuščios vietos kur nors Vilniuje. Kartais pasiseka – vairuotojas dar turi vietos gale. Kartais neturiu. Vasarą, rugpjūtį, kai visi studentai kraustosi atgal... (nors į Palangą mes nevežam, bet tokia nuotauka), tada vietų nėra. Bet jei turi normalų kiekį – dvi trys dėžės – gali prisijungti prie bendro krovinio. Skubūs reisai kainuoja daugiau. Tai ne pica per trisdešimt minučių. Bet jei turi keturias dienas – viskas realu.

Kainos ir kodėl vieni taip pigiai siūlo

Kiek maždaug kainuoja perkraustymas iš Klaipėdos į Londoną?

Čia kaip su remontu – be žiūrėjimo į vietą tiksliai nepasakysi. Jei dviejų kambarių butas su baldais, maždaug nuo keturių šimtų iki septynių. Bet jei turi pianiną ir spintą, kurią reikia ardyti – kyla. Žinok, yra tokių įmonių, kurios pasako du šimtus, o paskui sako, kad antras aukštas kainuoja papildomai. Aš tokių nemėgstu. Mes žinom kainą prieš važiuodami. Bet ne visada galiu telefonu numatyti, jei klientas sako „nedaug daiktų“, o paskui pasirodo visas ūkis. Būna.

Ar kaina keičiasi, jei esu penktame aukšte be lifto?

Taip, keičiasi. Nes vairuotojas ne robotas. Panešti sofa-lovą per penkis aukštus – tai valanda darbo, kartais dvi. Du žmonės tada dirba. Jei liftas yra – gyvenimas lengvesnis, bet jei jis mažas ir į jį netelpa čiužinys, tai tas pats kaip be lifto. Aš pats esu matęs situaciją, kai lifto durys per ankštos, teko nešti lėkštai. Tada skaičiuojasi valandos. Kai kurios įmonės to nemini iš pradžių, o paskaičiuoja pakeliui. Aš sakau iš karto – jei be lifto, bus brangiau, nes vyrus reikia samdyti ilgesniam laikui. Sąžininga.

Kodėl vieni pervežikai prašo kelis kartus mažiau nei jūs?

Nes jie arba apsiskaičiavę, arba ką nors slepia. Arba neturi draudimo. Arba tai mikroautobusas, į kurį prigrūda dešimt krovinių ir visi važiuoja kratydamiesi kaip kokteilis. Aš per dvidešimt ketverius metus mačiau visko. Buvo atvejis, kai klientas pasirinko pigiausią variantą, o daiktai atsidūrė kažkur statybų aikštelėje netoli Londono. Rimtai. Pigiausias pervežimas į Angliją kartais baigiasi tuo, kad turi pats važiuoti ieškoti savo sofos. Aš nedirbu taip. Mes mokam muitininkams, draudimui, kurui. Tai kainuoja. Jei nori, kad atvežtų ir nepamestų daiktų – mokėk vidutiniškai. Kitaip rizikuoji.

Ar gali būti paslėptų mokesčių, apie kuriuos sužinosiu tik tada, kai mašina jau išvažiavusi?

Mes taip nedirbame. Bet pavyzdžiui, jei tu pats supakavai netinkamai ir dėl to reikia perpakavimo pasienyje – nežinau, gal tada ir atsiras papildomų išlaidų. Aš stengiuosi viską pasakyti iš anksto: štai kaina už kilometrą, štai kaina už neišdirbtą valandą, štai kaina už muitinės dokumentus. Bet jei klientas pamiršta paminėti, kad jo sofa netelpa pro duris ir reikia lango – bėda. Tada tenka mokėti liftininkui. Dar yra muitinės patikrinimo mokesčiai, kurie... na, čia retai, bet kartais pasitaiko. Šiaip noriu pasakyti – jei su manimi kalbi, neturėtų būti staigmenų. Nebent aš pats ką nors pamirštu paminėt, bet aš stengiuos.

Daiktai, pakuotė ir ką leidžia vežti

Ar man pačiam reikia supakuoti daiktus, ar jūs tai padarote?

Gali pats, gali ir mes. Jei turi laiko ir kartono dėžių iš parduotuvės – pakuok. Bet žinok, kad per silpną dėžę dažnai prakiurta. Mes turim dvigubas dėžes, lipnią juostą, burbulinę plėvelę. Kartais žmonės susikrauna daiktus į maišus nuo bulvių. Tada stebisi, kodėl puodeliai atsidūrė tarp batų. Aš patariu: drabužius pakuok pats, o indą ir elektroniką palik mums. Mes žinom, kaip sutaldyti į Birmingemą, kad neišbyrėtų. Nors po kelių šimtų kilometrų ir perpakavimas atsitinka. Bet tada mes dėl to atsakom.

Kas bus, jei atvežus randu sulaužytą komodą?

Tai retas, bet nemalonus dalykas. Mes turim draudimą. Tačiau jis galioia, jei daiktas supakuotas tinkamai. Jei tu pats įvyniojai komodą į antklodę – draudimas gali nepripažinti atsakomybės. Buvo situacija, kai klientas pats krovė, paskui skundėsi. Mes vežame nemokamai, bet jei tavo kaltė... Ech. Geriau fotografuok daiktus prieš pakrovimą. Rimtai. Jei radai broką – skambink per tris dienas, mes fiksuojam. Viršijus tris dienas aš nebežinau, ar tai mūsų kaltė, ar tu pats kažką trenkei parsinešęs.

Ar galiu įmesti į mašiną savo kambarinį augalą ir drabužinę spintą?

Spinta – taip, be problemų. Augalas... hmmm. Po Brexito į Angliją negalima vežti augalų taip paprastai. Reikia kažkokių fitosanitarinių pažymėjimų, bet aš čia ne šimtu procentų tikras, kaip ten su vienu augalu. Geriau palik pas kaimyną. Aš žmonėms visada sakau – maistas, augalai ir gyvūnai yra rizikingi dalykai pasienyje. Kartais muitininkai praleidžia, kartais sučiaupia ir laiko pusdieniui. Nėra šanso, kad fikusas pravažiuos be eilės. Taigi spintą imam, o fikusą – arba neiškraustyk, arba padovanok. Aš savo žmonai per tiek metų iš Anglijos atsivežiau tik suvenyrų, o ne pelargonijų.

Dokumentai ir muitinė po Brexito

Ar po Brexito labai pasikeitė krovinių pervežimas į Angliją?

Pasikeitė. Anksčiau buvo kaip važiuoti į kitą Lietuvos galą. Dabar tai trečioji šalis. Viskas vyksta lėčiau, reikia daugiau popierių. Mes turim aiškų sąrašą, ko reikia: pakavimo sąrašas, vertės deklaracija, kartais įkainojimas. Jei dokumentai netvarkingi – sėdi pasienyje. Aš kalbu su operatoriais, kurie seniau dirbo ES kryptimi, tai jie sako, kad dabar našumas krito. Bet kaip tarptautinių perkraustymų žmogus galiu pasakyti – mes prisitaikėm. Tiesiog klientams reikia suprasti, kad „rytoj pasiimsiu ir išvažiuosiu“ nebeveikia taip paprastai. Reikia pusdienio dokumentams parengti.

Ko man reikia, kad mano daiktai praeitų muitinę be problemų?

Tikslus daiktų sąrašas anglų kalba. Vertė kiekvienam daiktui – net jei dovana, turi būti įvertinta. Jei veži buitinę techniką, parašyk modelį. Jei veži 47 poras batų, nes tu kolekcionuoji – gali kilti klausimų, bet rašai tiesą. Muitininkai ne kvaili, jei mato, kad sąžiningai deklaruoji, praleidžia. Buvo atvejis, kai klientas parašė, kad daiktai verti tūkstančio eurų, o jie verti dešimt. Tada jie įtarė, kad kažką slepiam. Tiesa visada geriausias kelias. Ir nepamiršk paso ar ID kopijos. Kartais nori, kartais neužtenka. Geriau turėt negu neturėt.

O jeigu į krūvą įsimetu butelį vyno ir dešrą?

Nedaryk to. Tai pirmas dalykas. Alkoholis ir maisto produktai – tabu. Nelegalu vežti be licencijų. Muitininkai gali konfiskuoti, gali bausti. Aš žmonių neapgaudinėju – kartais vairuotojas nepastebi mažos dešros pakeliui, bet jei randa – bėda. Ypač mėsa, pieno produktai. Anglijos muitinė žiūri griežtai. Geriau nueik į parduotuvę nusipirkti vyno ten. Jei nori nusivežti kažką lietuviško – imk šakotį, bet jis turi būti hermetiškai supakuotas ir ... na, iš tiesų geriau ne. Aš ne iš tų, kas sako „gal prasmuks“. Ne. Nevežam.

Realybė kelyje – ten ne viskas kaip brošiūroje

Koks buvo keisčiausias daiktas, kurį teko vežti?

Oho, dvidešimt ketveri metai... Buvo dušo kabina, kuri netilpo. Buvo motociklas be rato – aš nežinau, kodėl. Bet labiausiai įsiminė gyvas vėžlys. Klientas sakė, kad gyvena Londone, tik vėžlys pas lietuvius. Taigi jis keliavo atskirai, mažame akvariume, ant priekinės sėdynės. Vairuotojas Petras kas kelias valandas matuodavo temperatūrą. Vėžlys gyvas atsidūrė. Šiaip aš sakau, kad vežame viską, kas legalu, bet vėžlys... tai buvo išimtis. Nežinau, ar taip galima, bet klientas laimingas, vėžlys gyvas, Petras irgi laimingas.

Ką daryti, jei vairuotojas vėluoja?

Skambini man. Aš paskambinu vairuotojui. Kartais jis tiesiogėje Eurotunelyje, kur nėra ryšio. Kartais – avarija kelyje. Buvo atvejis, kai mūsų mašina sugedo netoli Lutono, tai teko siųsti kitą iš Romfordo. Klientas iš pradžių pyko, bet pamatęs, kad mes patys sprendžiam bėdą, nurimo. Vėlavimas viena ar dviem valandomis – logistika. Bet jei vėluoja penkiolika valandų – čia jau rimčiau. Aš stengiuosi visada pranešti. Kartais pats sužinau paskutinę minutę. Ne veikiu taip tyčia. Gyvenimas kelyje yra netikslus mokslas. Ypač žiemą.

Kokia yra blogiausia patirtis, kurią prisimeni iš visų šių metų?

Klientas, kuris dingo. Rimtai. Mes atvežėme daiktus į Londoną, jis turėjo sumokėti likusią dalį prie durų. Dingo. Telefonas išjungtas, bute niekas neatsidaro, kaimynai nežino. Daiktai liko mašinoje tris dienas, kol mes radome sprendimą. Galiausiai parsivežėme į sandėlį Vilniuje. Po trijų mėnesių atsirado ir pykosi. Aš tokių dalykų nepamirštu. Todėl dabar su naujais klientais iš dalies prašau avanso. Ne todėl, kad nenoriu pasitikėti, o todėl, kad kartais žmonės elgiasi keistai. Logistika – ne tik mašinos, bet ir psichologija.

Mašinos ir komanda – kas tai per žmonės?

Kokia transporto priemone dažniausiai važiuoja tokie kroviniai?

Mes turim kelis krovininius furgonus, tokius kaip Sprinter. Kodėl jie? Nes pralenda po Londono tiltais ir tilpa į senamiesčius, kur didelis vilkikas nepravažiuotų. Kategorija... (nors jie iki 3.5 tonos, taigi B kategorija dažniausiai, čia pataisau, nes žmonės painioja). Jeigu veži buto baldus dviejų kambarių – Sprinterio užtenka. Jei namo – tada jau reikia didesnės mašinos. Aš mėgstu juos, nes manevringi. Buvau matęs kolegą, kuris bandė su vilkiku įvažiuoti į Noting Hilą. Prasisuko pusvalandį. Nereikia to. Mažesnė mašina, mažiau galvos skausmo.

Ar jūsų vyrukai Londone susišnekė angliškai?

Petras šnekasi laisvai, Rimas – gestais. Oi, ir Darjušas – jam anglų kalba neblogai. Bet žinai, logistikos pasaulyje daug visko pasako gestai ir žodis „delivery“. Kartais tenka paskambinti, kai vairuotojas neranda adreso tarp tų vienodų Londono gatvių. Tada aš jam padedu telefonu. Anglų kalba Londone dabar – antras lietuvių kaimas. Bet oficialiai visuomet turim ką nors, kas gali paaiškinti muitininkui ar buto savininkui, kur padėti dėžes. Angliškai. Taip kad nėra problemos.

Ar vienas žmogus gali panešti mano šaldytuvą?

Ne. Nebent tai mažytis šaldytuvėlis iš bendrabučio. Normalus šaldytuvas sveria minimum šešiasdešimt kilogramų. Vienas žmogus jį nuneš, tik jei nori išnarvoti stuburą. Mes dirbame bent dviem vyrais. Kartais trys. Jei laiptinė siaura arba kampai aštrūs – reikia proto, ne tik raumenų. Buvau matęs, kaip klientas pats bandė kelti indaplovę. Numečė ant savo kojos. Po to mes ją atgabenome, bet jis jau raišas. Ne taupyk ant žmonių. Du vyrai – standartas. Jei kas sako, kad vienas paneš šaldytuvą į penktą aukštą – jis meluoja arba supermenas. O supermenui mes nemokam.

Kaip rinktis pervežėją ir nepasiklysti tarp skelbimų

Kaip atskirti normalią pervežimo įmonę nuo pašlemėkų?

Pirmas ženklas – ar turi internete bent porą tikrų atsiliepimų. Ne tuos, kuriuos parašė pats sau. Antras – ar atsako telefonu normaliu laiku. Jei skambini tris kartus ir niekas nekelia, o paskui rašo SMS „rašyk čia“, tai ne įmonė, o pašlemėkas su vienu furgonu. Trečias – ar duoda sutartį. Šiai dienai kiekvienasormalus... (ech, kaip sakoma, normalus) verslininkas duoda kažką ant popieriaus. Aš pas mus visada fiksuoju el. paštu arba SMS, kad abu žinotum, ant kiek balų stovim. Jie, kurie bijo popieriaus – bijo ir atsakomybės.

Ar reikia atskirai drausti krovinį, jei jau moku už pervežimą?

Paprastai ne. Mes turim CMR draudimą. Tai standartas tarptautiniuose pervežimuose. Bet žinok – jis dengia ne viską. Jei veži auksą ar meno kūrinį, reikia papildomo draudimo. Kasdieniams namų apyvokos daiktams CMR pakanka. Tik jei kaina viršija kažkokią ribą... gal kokia dešimt tūkstančių eurų... tada reikia galąstinti detales. Aš jau seniai dirbu, bet šitos ribos nepamenu tiksliai (neatsimenu, čia ta vieta, kur nesiūlau spekuliuot). Daugumai žmonių, kurie veža sofa, komoda, drabužiai – CMR visiškai užtenka. Klausk jei veši ką nors keisto. Rimtai.

Kokie yra ženklai, kad geriau nesamdyti tos įmonės?

Jie prašo viso pinigo prieš tai, kai nematė daiktų. Arba neigiamai atsiliepia apie kitas įmones. Sako „viskas bus gerai, nerašysim, tik duok grynais“. Neturi adreso, nei sandėlio, tik numerį. Aš pažįstu tokį V., kuris turi du furgonus, keičia pavadinimus kas pusmetį ir dingsta su kroviniais. Nejuokauju. Jei kaina trigubai mažesnė – tai afera. Tokie palieka daiktus kažkur lauke. Rinkis vidurinę kainą. Ir patikrink, ar turi vežėjo licenciją.

Pinigai, sutartys ir paskutiniai patarimai

Ar galiu mokėti grynaisiais be jokios sąskaitos faktūros?

Ne. Aš nekalbu apie idealų pasaulį, kur visi moka banku, bet mes dirbame oficialiai. Sumos nemažos, dažnai tūkstančiai. Grynieji – tik maža dalis avanso galbūt, bet sąskaita bus. Jei kas nors siūlo pilnai be dokumentų, jis vengia mokesčių arba vengia atsakomybės. Tai ne mano reikalas, kaip kiti gyvena, bet aš taip nebedirbu jau penkiolika metų. Kai klientas prašo „į ranką“, aš suprantu, bet atsakau „ne“. Būna nepatogu, bet rytą lengviau žiūrėti į veidrodį. Tu gauni sąskaitą faktūrą, aš sumoku mokesčius. Visi laimingi. Nebent kas nors kitaip sugalvoja, tada ne mes.

Ar man reikia pasirašyti sutartį, jei vežu tik dvi dėžes?

Ne visada reikia dvidešimt puslapių sutarties. Bet bent jau SMS arba laiškas, kur patvirtinu datą, kainą ir adresus – jau yra susitarimas. Aišku, jei vežat butą, tada sutartis rimtesnė. Dvi dėžės – minimaliai raštiškas patvirtinimas. Kartais žmonės pyksta, kad rašinėjamės, bet po poros savaičių niekas nebeatsimena, ką kalbėjo telefonu. Aš pats jau pradedu prarasti siūlą pokalbyje. Todėl raštu. Geriau per daug dokumentų nei ginčas be įrodymų. Dėl dviejų dėžių ginčų mažai, bet principas toks pats.

Ką daryti, jei supakuotos viskas, o paskui paaiškėja, kad netelpa į mašiną?

Skambini iš karto. Mes arba išsiunčiam didesnį furgoną, arba vežame per du reisus. Bet čia svarbu – turi pranešti prieš tai, kai vairuotojas suplanavo maršrutą. Kartais būna, kad klientas sako „dvylika dėžių“, o pasirodo dvidešimt keturios. Tada mašina perpildyta, daiktai krinta, niekas laimingas nėra. Buvo atvejis, kai teko viską iškrauti gatvėje Vilniuje ir žiūrėt, kaip sutalpinti. Vyrai pyko. Aš irgi pykau. Tad tikrai – matuok du kartus, skambink vieną kartą, bet būk tikslus. Geriau pasakyk „Man gali būti daugiau“, nei nutilk.

Koks yra pats geriausias patarimas, kurį duotum savo broliui, kraustančiam į Londoną?

Nepirk IKEA sofos pirmą savaitę. Nejuokauju. Daugelis nuvažiuoja į Londoną, išsinuomoja kambarį be baldo, perka sofą, o po pusmečio supranta, kad kraustysis į kitą rajoną. Tada reikia vežti tą sofą atgal. Aš esu matęs tūkstančius tokių sofų. Geriau pradėk su dėžėm, daiktus, kuriuos tikrai reikia. Ir dokumentus dėk į atskirą rankinę, kurios nei su kroviniu, nei palikinė niekur. Buvo toks klientas, kuris įmetė pasą tarp puodų. Rado tik Birmingeme. Nors rado, bet stresas buvo. Ir dar – nepamiršk išjungti elektros Londone prieš išeinant. Ai, tai jau ne apie pervežimą. Bet vis tiek svarbu.

Tiek to. Dvidešimt ketveri metai kelyje tarp Lietuvos ir Anglijos pamokė, kad greitas ir patogus krovinių pervežimas Anglijos kryptimi kasdien nebūna be žmonių, kurie iš tiesų dirba. Nėra čia stebuklų, yra tik darbas, eilės pasienyje ir kartais per geras pokalbis telefonu. Rinkis vežėją ne pagal gražiausią skelbimą, o pagal tai, ar jis moka paaiškinti, kaip viskas vyks. Ir nepamiršk – jei kaina per maža, kažkas nutiks. Dažniausiai – blogai.