Greitas ir patikimas pristatymas į Angliją – kaip iš tikrųjų viskas veikia

Aš jau gal dvyliktą metą vežioju baldus, dėžes, kartais ir visą butą iš Lietuvos į Angliją ir atgal. Klientai dažnai klausia apie greitą ir patikimą pristatymą į Angliją, bet tiksliai žinau, kad vienas be kito yra tik rizika. Šiandien papasakosiu, kaip viskas vyksta realiai – nuo skambučio iki dėžių atidarymo Londone ar Birmingeme. Nėra čia jokių stebuklų, tiesiog darbas, kurį reikia padaryt gerai. Kartais klientai lygina su Amazonės pristatymu, bet tarptautiniai perkraustymai sudėtingesni. Svarbiausia – nepasikliaut tais, kur žada viską per vieną dieną už juokingą kainą. Jei pasirinksite normalius vežėjus ir patys nepaskutinę minutę bėgsite supakuoti, viskas įmanoma.

Kainos, terminai ir kaip nepasimesti pažadais

Kiek kainuoja perkraustymas į Angliją?

Na, čia priklauso nuo kiekio ir atstumo. Jeigu kraustotės iš Vilniaus į Londoną su dviejų kambarių butu, gali kainuot ir tūkstantį eurų, o kelios dėžės – galima sutaupyt, jei sutalpinamos į bendrą krovinį. Žmonės dažnai veža lagaminus ir kaina visai kitokia. Aš mačiau, kad žiemą kainos šiek tiek žemesnės. Svarbu klausti, ar į kainą įskaičiuotas kuras ir ar nėra paslėptų mokesčių. Vienos įmonės taiko viską iš anksto, kitos prideda po faktų.

Ar tikrai galima pervežti per 48 valandas?

Techniškai taip, bet aš to nerekomenduočiau kaip normos. Buvo atvejų, kai skubiai vežėme dokumentus per dvi dienas – įmanoma. Tačiau jei visą butą kraustote, reikia planavimo. Vairuotojai negali važiuoti be sustojimo, be to, reikia laiko pakrovimui. Turėjau klientą, kuris reikalavo, kad per 36 valandas viskas būtų Londone. Pasakiau – arba mokate trigubai už tiesioginį reisą, arba renkatės realų terminą. Greitas pristatymas į Angliją įmanomas, bet ne visada protingas.

Kodėl vieni prašo 300, o kiti 1200 eurų už tą patį?

Čia paprasta – arba žmonės nesupranta, ką daro, arba sąmoningai kabina. Mačiau įmonių, kurios paima už kelis šimtus, o paskui dingsta arba prisideda mokesčiai. Kai kas veža tik iki terminalo, o klientas galvoja, kad iki durų. Seni vilkikai lūžta, todėl kaina mažesnė. Visada rašykitės, kas įeina į sutartį. Skirtumas gali būti ir dėl savaitgalio ar sezono. Pigiausia ne visada blogiausia, bet dažnai taip ir būna.

Ar reikia mokėti viską iš anksto?

Dažniausiai prašoma avanso, kad nepakeistumėte nuomonės paskutinę minutę. Aš pats imu trečdalį iš anksto, ypač jei reikia rezervuoti vietą. Jei dirbate su patikima įmone, galima tartis dėl atsiskaitymo pristatymo metu. Buvo nustebęs klientas, kai pasakiau, kad galima ir vežimo dieną sumokėti – taip, jei pažįstu žmogų. Bet standartiškai avansas yra normalu. Tik nesusigundykit sumokėti šimtu procentų į priekį nežinomai firmai iš feisbuko.

Pakuotės, baldai ir daiktai, kurie kelia galvos skausmą

Ar man pačiam reikia supakuoti daiktus?

Galite, bet pusė bėdų kyla dėl blogo pakavimo. Žmonės sudeda indus į dėžes be popieriaus, paskui stebisi, kad stiklas dužo. Jei turite laiko ir žinote, kaip suvynioti plėvelę, darykite patys. Jei ne – geriau sumokėti profesionalams. Aš kartais atsiunčiu klientams sąrašą, ką pirkti. Tiesa, buitinę techniką patikėkite mums – ją reikia tvirtinti ir fiksuoti. Ir nepamirškite, kad per daug prikimštos dėžės plyšta apačioje.

Kaip supakuoti indus, kad neišbyrėtų?

Kiekvieną lėkštę į popierių atskirai, tada į dėžę, tarp jų – sluoksnis. Neklokite statmenai kaip knygas, geriau gulsciai. Prieš penkerius metus vežiau porai iš Kauno – jie puodelius suvyniojo į laikraščius be plėvelės. Rezultatas? Trys iš penkiolikos išgyveno. Laikraščiai spaudžia, oda dar atskiria rašalą. Naudokit baltą popierių arba burbulinę plėvelę. Patikrinkite dėžių dugną – jis turi būti gerai užklijuotas, nes prasti kartonai skęsta.

Ar galima vežti augalus į Angliją?

Turiu prisipažinti – čia jau nebe taip tikrai žinau, kaip yra po visų taisyklių keitimosi. Seniau galima, paskui pasikeitė. Kai kurie sako, kad ne, nes kenkėjai. Aš pats stengiuosi nevežti, nes muitinė gali prikibti. Mačiau, kaip moteris bandė įsivežt palmę – muitininkai nusprendė, kad komercinis krovinys. Prasidėjo popieriai. Jei labai mylite tą gėlę, geriau dovanokit kaimynams. Nesivelkite į bėdas dėl vazono, kurį vistiek pakels kelionės sąlygos.

Ką daryti su dideliais baldais, kurie netelpa pro duris?

Nu, čia klasika. Londone mačiau laiptinių, kur net fotelis netelpa, ką jau kalbėt apie spintą. Vieną kartą vežėm didelę sekciją – pro duris nepraėjo, pro langą irgi ne, septintas aukštas. Teko atsukti, išardyti viduje. Tai pridėjo laiko ir kainos. Apie tai galvokit dar prieš pakraunant Lietuvoje. Kartais baldus tiesiog pigiau parduot ir pirkt naujus. Matuokit ne tik kambarius, bet ir lifto kabiną. Ypač senų namų Londone liftai maži.

Ar verta vežti seną sofą, ar geriau nusipirkti Anglijoje?

Jei sofa gera ir mylima, vežkit. Jei tai IKEA sofkė už šimtą eurų, parduokit čia. Londone yra gerų baldų, bet lietuviški kartais kokybiškesni. Skaičiuokit: transporto kaina + laikas + nervai. Jei bendra suma artėja prie naujos sofos kainos, palikit. Senus kilimus dažnai irgi verta mesti, nes Anglijos butai turi savų išmatavimų niuansų. Aš asmeniškai vežiau tik vieną sofą per dešimt metų – kitas parduodavau ir perpirkdavau ten.

Dokumentai, muitinė ir visi tie popieriai

Ar reikia kokių nors dokumentų vežant asmeninius daiktus?

Taip, dabar po Brexit reikia. Anksčiau užkraudavom ir važiuodavom, o dabar – TOR sertifikatas arba aprašymas. Jeigu neturite sąrašo, ką vežate, muitinė gali sustabdyt. Aš padedu klientams sudaryt sąrašus, bet jūs pasirašot, kad daiktai naudoti. Buvo atvejis, kai vaikinas vežė dešimt identiškų kompiuterių monitorių – aišku, kad parduoti. Muitininkai neatleistinai žiūri. Asmeniniams daiktams kitos taisyklės negu prekėms.

Kas yra TOR ir ar tikrai jo reikia?

TOR – tai dokumentas, suteikiantis teisę įsivežti asmeninius daiktus be muito. Reikia sąrašo ir pasirašymo, kad daiktai naudoti mažiausius metus Lietuvoje. Jei niekada nedarėt, įmonė turėtų padėti. Kai kurios net nesiima be TOR, nes grėsia muito sąskaita. (Taip, TOR, ne tos tragedijos apie filmus – anksčiau klientas taip paklausė vidury nakties.) Užpildykite sąžiningai. Meluoti muitininkams neverta, jie viską mato.

Ar muitinė tikrai tikrina kiekvieną dėžę?

Ne kiekvieną, bet gali bet kurią. Paprastai skenuoja arba tikslinę kontrolę taiko. Vieną kartą atidarė dėžę su žaislais ir rado du neapdraustus butelius lietuviškos degtinės. Prasidėjo pokalbis, bet ne iš gerosios pusės. Teko mokėti baudą, o butelius konfiskavo. Žmogus galvojo, kad asmeniniai daiktai reiškia „viskas galima“. Taip nėra. Alkoholio limitai griežti. Geriau nepripakuokite to, kas kelia klausimų, nes atsakote tik jūs.

Kaip muitinė žino, kad tai mano asmeniniai daiktai?

Jūsų vardas sutampa su dokumentais, o TOR'e nurodytas sąrašas atitinka naudotus daiktus. Jei vežate naujus daiktus pakuotėse, įtartina. Mačiau, kaip žmogus vežė dvidešimt naujų dviračių – sako, asmeniniam naudojimui. Muitininkai nėra kvaili. Kartais paprašo įrodyti, kad gyvenote Lietuvoje. Tinka sąskaitos, nuotraukos bute. Svarbiausia nuoseklumas. Jeigu rašote, kad vežat sofą, o pasirodo dar trys televizoriai, prasidės ilgi paaiškinimai.

Kelionė, vilkikai ir kas dedasi kelyje

Ar mano daiktai važiuoja tiesiai iš Vilniaus į Londoną?

Retai. Paprastai surenkam krovinius iš skirtingų miestų – Kauno, Panevėžio, kartais Varšuvos. Tada taupom degalus ir jūsų pinigus. Tiesioginiai reisai būna tik užsisakius visą furgoną. Jei daiktai eina kaip dalinis krovinys, gali pernakvoti terminale. Aš paaiškinu tai iš anksto, nes žmonės galvoja, kad vairuotojas važiuoja be sustojimo. Realybė – privalomas poilsis, kuras, o kartais lūžta technika. Jūsų daiktai pasiekia tikslą, bet ne per stebuklą.

Kas būna, jei vilkikas sugesta pakeliui?

Būna, ir ne taip jau retai. Kažkada prie Olandijos pasibaigė sankaba. Krovinius teko perkraut į kitą vilkiką, kuris ėjo priešinga kryptimi. Klientas gavo daiktus dviem dienom vėliau. Tai ne pasaulio pabaiga, bet nepatogu. Patikimos įmonės turi draudimą ir planą B. Blogos pasislepia ir nekelia ragelio. Tada nežinote, ar jūsų sofa Vokietijoje, ar jau niekieno. Tąkart beje lyjot kaip iš kibiro, bet čia jau kitos istorijos dalis.

Ar galiu važiuoti kartu su vairuotoju?

Ne. Žinau, kad kitose šalyse kartais leidžia, bet tarptautiniuose reisuose po Brexit to daryti negalima be vizų. Be to, kabina ankšta, ten vairuotojo daiktai, jis privalo miegoti. Buvo tokių prašymų – ar galiu prisistumt ant sėdynės. Negalima. Jei norite patekt į Angliją pigiai, ieškokit lėktuvo bilietų. Vairuotojas nėra taksi vairuotojas, nors kai kurie klientai taip galvoja. Jis veža krovinius, o ne keleivius.

Ar galiu sekti, kur mano daiktai yra realiu laiku?

Dažniausiai ne taip, kaip Amazonės siuntinys. Tarptautiniai perkraustymai retai turi GPS ant kiekvienos dėžės. Kartais vilkikas turi sekimo įrangą ir galiu pasakyti maždaug, kur yra. Jei krovinys dalinis, neaišku, kuriame būtent vilkike. Būna, kad žinau tik telefonu – paskambinu vairuotojui ir klausiu. Tai nėra idealu, bet taip veikia dauguma mažesnių įmonių. Didelės korporacijos turi stebėjimą, bet ten ir kaina visai kitokia. Nepasikliaukite, kad matysite kiekvieną posūkį.

Realybė, apie kurią niekas nepapasakos gražiai

Ar pasitaiko, kad daiktai sulūžta arba dingsta?

Pasitaiko, ir aš to neneigsiu. Per keliolika metų mačiau blogai pritvirtintų dėžių, kurios nukrito stabdant. Kartais dingsta maži daiktai sandėlyje – auskarai, dokumentai. Aš numeruoju kiekvieną dėžę, sąrašas tikslus. Bet yra kompanijų, kurios krauna kaip šiukšles. Tada stebisi, kad trūksta. Draudimas padengia, bet ne visada – jei patys supakavot blogai, kaltė jūsų. Rinkitės pagal atsiliepimus, o ne pagal žemiausią kainą. Ir visada klauskite apie draudimo sąlygas.

Ką daryti, jei vežėjas neatvažiuoja sutartu laiku?

Skambinkite ir nesėdėkite tyčia. Buvo klientas, kuris laukė aštuonias valandas Kaune, o vairuotojas apsimetė, kad apsivėlė. Kartais jie pasiima geresnį krovinį ir jūsų atidaro. Jei taip nutinka, rašykite skundą, jei buvote mokėję avansą – reikalaukite grąžinimo. Aš pats turiu taisyklę: jei vėluoju daugiau nei valandą, skambinu. Bet žinokit, yra vežėjų, kurie pasiima pinigus ir dingsta. Nepasirašinėkite sutarčių, kol nepamatėte mašinos. Ir nemokėkite visko prieš pakrovimą.

Kodėl kai kurios įmonės atsisako vežti po to, kai jau sutarei?

Perkuotas. Pardavė vietą dviem žmonėms ir suprato, kad didesniam kroviniui verta skirti mašiną. Arba rado mokančiau. Neprofesionalu, bet pasitaiko ypač tarp tų, kurie dirba be sutarčių. Aš visada siunčiu patvirtinimą el. paštu. Jei telefonu kalbėjot – tai kaip oras, gali ir išsisklaidyt. Neduokite avanso neaiškiems tarpininkams, kurie sako „vadas patikslins“. Keliolika kartų girdėjau šitą frazę prieš dingimą. Geriau rinkitės tuos, kurie tvarko dokumentus iš karto.

Anglijos niuansai ir paskutiniai patarimai

Ar sunku pristatyti į Londono centrą su dideliu vilkiku?

Sunku. Mūsų vilkikai Lietuvoje atrodo normaliai, o Londone kaip dramblys porceliano parduotuvėje. Buvo – bandėm įvežt į Kensingtono gatvelę. Policija atvažiavo per dešimt minučių. Klientas piktas, kad ne prie durų – bet neįmanoma, ten statiniai saugomi. Tokiose vietose tenka naudotis mažesniais furgonais arba kelti rankomis iš tolimesnės aikštelės. Tai brangiau ir ilgiau. Beje, tąkart lyjo kaip iš kibiro, bet tai jau nieko nereiškia. Svarbu, kad daiktai pasiektų tikslą.

Kas jei naujieji namai Anglijoje yra penktame aukšte be lifto?

Tada skaičiuokit kelių šimtų svarų sterlingų sąnaudas arba šaukkit pagalbininkų. Rimtai – be lifto nevešim už dyką. Yra carry charge už rankų darbą aukštuose. Mačiau klientą, kuris pats bandė nešt šaldytuvą, pasitempė nugarą, o mes jau vežėm viską be jo. Geriau to nedarykite – atsivežkit pagalbininkų arba sumokėkit mums. Penktas aukštas su sofos nešimu yra sporto šaka. Jūs nenorite matyti, kaip tai vyksta gyvai, ypač drėgną dieną.

Kada geriausia planuoti perkraustymą į Angliją?

Ruduo ir žiema – mažiau užsakymų, kiek pigiau, bet oras bjaurus. Pavasaris ir vasara – brangu, nes visi kraustosi. Aš siūlau rugsėjį arba spalį, kai dar nėra šalčių, bet jau baigėsi karščiai. Venkite gruodžio pabaigos – keliai blogi, Anglijos terminalai prieš Kalėdas užimti. Buvo atvejis, kai Kalėdų savaitę vilkikas įstrigo prie Doverio – klientas gavo dovanų nukėlimą į sausį. Planuokit bent mėnesiu į priekį. Skubūs perkraustymai žiemą kainuoja brangiau dėl kelių sąlygų.

Kaip surasti tikrai patikimą pervežimo įmonę?

Pažiūrėkit, ar turi realų adresą, ne tik gražų puslapį. Skambinkite – jei žmogus telefonu tarsi miega, gal nereikia. Patikimi siūlo sutartį, ne tik žodį. Aš duodu kitų klientų kontaktus pasitikrinti. Jei įmonė neina į detales apie draudimą, pakrovimą – raudona vėliava. Geriausias patikimumas dažnai ateina su vidurinės eilės kaina, o ne pačia pigiausia. Rinkitės tuos, kurie atrodo kaip normalūs žmonės. Ir nepamirškite – jei jaučiat, kad jums meluoja, tikriausiai taip ir yra.

Greitas ir patikimas pristatymas į Angliją neatsiranda iš niekur – tai darbas, kurį reikia suplanuoti su žmonėmis, kurie nebijo pasakyti tiesos. Nesistenkite sutalpinti visko į mažiausią kainą ir trumpiausią terminą. Aš per dvylika metų supratau, kad geriausi perkraustymai būna tada, kai klientas ir vežėjas kalbasi kaip žmonės, be pažadų apie stebuklus. Jei tik abejojate – skambinkite, klauskite, net jei klausimas atrodo kvailas. Geriau paklausti dabar, nei verkti prie sulūžusios dėžes vėliau. Sekmės kraustantis.