Greitas ir patikimas pervežimas mikroautobusu į Angliją šiandien

Kai žmonės ieško greito ir patikimo pervežimo mikroautobusu į Angliją šiandien, dažniausiai jie nori ne šabloniško puslapio, o tiesaus atsakymo. Kiek? Kada? Ar tikrai ateis? Aš dirbu šioje veikloje jau virš dvidešimt metų — vežioju žmones, daiktus, o kartais ir šunys prisideda kaip keleiviai be bilieto. Dabar viskas kitaip nei anksčiau: sienos kažkokios pažeidesnės, kainos kur kas labiau šokinėja nei buvo 2008-aisiais, o klientai nori žinoti kiekvieną smulkmeną. Taigi čia sudėjau klausimus, kuriuos man užduoda nuolatos. Ne viskas idealu, ne viskas užrašyta jokiose vadovėliuose, bet tai, kaip yra iš tiesų.

Pinigai, datos ir viskas, ką reikia sutvarkyti prieš

Kiek šiuo metu kainuoja kelionė iš Vilniaus į Londoną mikroautobusu?

Atsakymas paprastas — mokama nuo šimto dvidešimties iki šimto aštuoniasdešimt eurų, priklauso nuo sezono. Ne per mažai, ne per daug. Kartais žmonės skambina ir sako, radau už aštuoniasdešimt. Gerai, važiuok su tuo už aštuoniasdešimt, bet tada klausk, ar maistas nuo stalo nenukraunamas viduryje kelionės. (na, nuimamas). Suaugusio bilietas dažniausiai būna tarp šimto trisdešimt ir šimto šešiasdešimt eurų. Rugsėjį ir prieš Kalėdas viskas brangsta. Užsakydamas savaitę anksčiau paprastai sutaupysi dešimt ar penkiolika eurų. O jei vaikai iki dešimt metų — dažnai pusė kainos. Štai.

O jeigu man reikia važiuoti tik iki Lutono, o ne iki pat Londono centro — ar tai kainuoja pigiau?

Žinot, teoriškai turėtų kainuoti mažiau, bet praktiškai daugelis ima pilną kainą. Kodėl? Nes mikroautobusas vistiek važiuoja tuo pačiu maršrutu, degalai tie patys, o vairuotojui reikia valgyti. Kartais, jei tikrai geri pažįstami vežėjai, gali numesti kokius dvidešimt eurų. Bet aš nežinau ar visada taip. (teoriškai taip, bet praktiškai ne). Dažniausiai mokate pilną kainą, nes vieta užimta. Taip kad jei galvojat taupyti — geriau rinktis pilną atvykimą į didesnį miestą ir tada jau traukiniu nusigauti iki reikiamos stotelės.

Ar reikia mokėti visą sumą iš karto, ar galima dalimis?

Žiūrėk. Kiekviena kompanija daro kitaip. Normalu yra sumokėti avansą — trisdešimt arba penkiasdešimt procentų. Likutis prieš išvažiavimą arba jau kai atsisėdi. Aš asmeniškai prašau pusės, nes buvo atvejų, kai žmonės simply neatvažiuoja... (oi, simply — na, tiesiog neatvažiuoja) ir tada sėdi tuščia vieta. Blogiausia, kai keturiese susitaria, o penktas dingo. Tada visi kenčia, nes kuras nekainuoja mažiau. Tai taip, avansas yra normalu, tik atsiskaitykite kaip žmonės, ne grynaisiais lagamine.

Ar į kainą įskaičiuoti mokesčiai už keltą ar tunelį?

Čia svarbu. Kai kurios kompanijos, ypač tos, kurios siūlo žemiausias kainas, pamiršta paminėti, kad keltai kainuoja atskirai. O tunelis — dar brangesnis. Jeigu važiuojame per Doverį-Calais, keltas dabar yra kažkur apie šimtą dvidešimt eurų į abi puses... ar šimtą penkiasdešimt? Hmm, tiksliai neprisimenu, gal ir daugiau, priklauso nuo dienos. (ui, pamiršau pasitikslinti). Paprastai sąžiningi vežėjai tai įtraukia į bendrą sumą. Visada klauskite aiškiai — ar čia galutinė kaina, ar dar kažką reiks primokėti pasienyje. Būna nemalonių staigmenų.

Kelionės laikas, maršrutai ir realybė kelyje

Kiek laiko trunka pervežimas mikroautobusu į Angliją šiandien standartiškai?

Standartiškai... ai, kaip aš nemėgstu žodžio „standartiškai“. Mūsų atveju — apie dvidešimt dvi ar dvidešimt keturias valandas nuo durų iki durų. Kartais greičiau, jei sienoje eilės trumpos. Kartais, ypač penktadieniais prieš švenčių savaitgalį, pasienyje gali stovėti ir tris valandas. Eurotunelis ar keltas gali vėluoti dėl oro. Pats važiavimas per Europą — kokia dvylika valandų. Likęs laikas — sustojimai, maistas, pasienis, klaidžiojimai po Londono apylinkes, nes GPS rodė ne tą gatvę.

Per kur maršrutas eina — tik per Calais ar dar kitaip?

Dažniausiai per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, Belgiją ir tada keltas į Doverį. Arba tunelis. Kartais, jei klientas gyvena šiauriau, varysim per Roterdamą. O jei kelionė į Edinburgą — tada jau visai kitoks maršrutas per visas gyvenvietes. Realybė tokia, kad nėra vieno kelio. Vairuotojas renkasi pagal eismą, orus ir kur mes šiemet dar nemokami keliai. (aš tiksliai nežinau ar dar nemokami visur, bet taip man atrodo... hmm). Žemėlapis ant sėdynės negeba kalbėti, o telefonas kartais pasako važiuoti į lauką.

Ar tikrai atvažiuojate iki namų durų, ar tik iki stoties?

Durų iki durų — taip, tai yra mūsų darbo esmė. Bet... okei, būkim atviri. Jei gyvenate kur nors Šiaurės Airijoje ar Škotijos glūdumoje, ten mikroautobuso nepriverši pro vartus. Ten jau sutarsime dėl artimiausio taško. Londone, Birmingeme, Lutone — dažniausiai tiesiai prie namo. Kartais kiemuose nepravažiuoja, tai stojame gatvės kampe. Aš visada sakau klientams: „Duokite tikslų adresą, o mes jau išsiaiškinsim ar galim privažiuoti“. Geriau pėsti du šimtus metrų, negu varyti į kiemą ir neišsiversti.

O jei aš gyvenu kaime trisdešimt kilometrų nuo Bristolio — ar irgi pasiimate?

Pasiimame, bet gali tekti palaukti. Matote, jei esate vienintelis toje pusėje, mes jūsų nepaleisim dviračiu, bet gali tekti derinti su kitais keleiviais. Kartais susirenka žmonės iš trijų skirtingų kaimelių ir tada vairuotojas daro mažą turą. Realiai buvęs atvejis — važiavome pas kietą vaikiną į patį Deyvono viduriuką. Nuostabūs ankšti keliukai, ožkos prisistabdė, žiūri. Pavyko, bet truko valanda ilgiau. Jis pats pasiūlė, kad gal ten tos ožkos jo kaimynės, bet aš nežinau. Tada tas pusvalandis vėlavimo pavertė valanda, nes kitas keleivis nepataikė į tilto atidarymą ar kažką... neskaičiuosim.

Bagažas, gyvūnai ir keisčiausi dalykai, kuriuos bando vežtis

Kiek lagaminų galiu pasiimti nemokamai?

Du dideli lagaminai ir rankinis bagažas. Nešulinuką — dar galima. Bet žmonės kartais atsiveža šaldytuvą, nes ten svetainėje nebetilpo. Negalima. Mikroautobusas nėra fura. Būna tokių, kurie atvyksta su keturiais lagaminais, dviem dėžėmis ir kėde. Tada tenka rinktis — arba primokėti už papildomą vietą, arba kažką palikti. Kartais pasakykite kaimynams, kad atsiūs vėliau. Vienas vaikinas norėjo gabenti motociklo padangą. Atvežėme, bet rankų valymui prireikė pusės valandos. Normalu.

Ar galiu vežtis maisto produktus, pavyzdžiui, dešras ar sūrį?

Šitas klausimas... oho. Anglijos muitinė dėl maisto yra griežtesnė nei mano močiutė dėl skalbimo rūšiavimo. Mėsa, pieno produktai — teoriškai negalima. Praktiškai? Maži kiekiai kartais praslysta, jei tai asmeniniam vartojimui. Bet aš sakau — nereikia rizikuoti. Buvo atvejis, kai klientas vežėsi trisdešimt kilogramų lietuviško dešrų parduotuvei. Muitinėje viską paėmė. Jis dar bandė aiškinti, kad tai „savo mamos receptas“. Nenumalšino. Geriau vežkit drabužius, knygas, buitinę techniką. Alų? Ne, irgi ne.

Važiuosiu su katinu. Ar reikia veterinarinio paso ir skiepų?

Taip, taip ir dar kartą taip. Ir ne tik skiepai — reikia, kad prieš kelionę būtų padaryta kažkokia procedūra... kaip jinai vadinasi? Hmm. (gal čipavimas? Ne, čipas jau seniai. O gal vabzdžių... ne). Aš tiesiog neprisimenu visų naujausių taisyklių, jos keičiasi po Brexito. Vieną kartą vežėme katiną, viskas buvo tvarkinga, bet pasienyje užtrukome beveik pusvalandį, nes popieriuje trūko vieno antspaudo. Animaliukas ramus, o jo šeimininkas beveik nualpo. Geriausia kreiptis į veterinarą prieš savaitę, o ne vakar prieš išvažiavimą. Rimtai.

Ar dviratį galima įsiųsti?

Dviratis... na, jei jis išardomas ir telpa į dėžę, galima. Bet jei tai tas grandiklis su plačiais vairais ir dar sulaužytu amortizatoriumi — tada jau sudėtingiau. Mikroautobusuose erdvė ribota. Kartais galime pritvirtinti ant stogo, bet tada reikia specialaus laikiklio. Aš asmeniškai mieliau vežu dviratį nei trijų metrų žolapjovę. (Tokia irgi buvo. Ne, nejuokauju). Kaina priklauso nuo dviračio dydžio. Parašykite išmatavimus, nufotografuokite, tada pasakysiu ar įmanoma. O jei dar trys lagaminai — tada gali tekti pirkti antrą vietą sau.

Kai kelyje įvyksta kas nors netikėto

Ar kelionės metu daromi sustojimai pavalgyti ir atsistoti?

Ai, taip, net neabejokite. Mūsų vairuotojai irgi valgo, jei kas nežinojo. Kas tris—keturias valandas stojame. Vokietijoje būna gerų poilsio zonų, Lenkijoje kartais pakeliui nuostabių kebabinių. Aš pats prisimenu vieną stotelę prie Varšuvos, kur kava gera, o tualetai... na, tokie pakankami. (geriau pasakysiu — vidutiniški). Sustojimai paprastai trunka penkiolika—dvidešimt minučių. Ne ilgiau, nes tada vėluojame. Kartais keleiviai nori nusipirkti šokoladų, cigarečių. Gerai, bet nepasiklyskite, nes mes visiškai nepasiliksime dėl jūsų dvidešimties rūkalų pakelio. Rimčiau.

Ar mikroautobuse yra WiFi ir galima pajusti komfortą kaip lėktuve?

WiFi... pas mus kai kuriuose yra, bet sakau atvirai — per Lenkiją jis dažnai dingsta kaip skanus pyragas ant palangės. Komfortas? Kėdės normalios, atlošai nusileidžia, bet tai nėra verslo klasė. Jei norite visiškai atsigulti, pasiimkite pagalvėlę. Oro kondicionierius veikia, kartais per daug, tada visi pyksta, kad šalta. Vairuotojas pasižiūri į veidrodį ir nervuojasi. Aš keletą kartų mačiau, kaip žmonės bando lyginti su lėktuvu. Nu, ne. Lėktuve valandą skrendi, čia — parą sėdi. Tikroviškai žiūrėkite. Bet nesugniuždysite, jei nesate dviejų metrų ūgio.

Kas būna, jei siena uždaroma ar keltas nepasileidžia?

Buvo toks atvejis praeitą žiemą. Kalėdos artėjo, snigo prie Doverio, keltai atšaukti. Vairuotojas paskambino man, aš paskambiniau kitiems. Ką darėme? Laukiame. Ilgiausiai laukėme penkias valandas. Alternatyva — važiuoti per kitą uostą, bet tai dar trys valandos kelio. Sniego buvo tiek, kad net sunkvežimis priešais mus apsisuko. Klientai pyksta, suprantama. Jie nori namų. Kartais pasitaiko streikai prancūzų uoste — tada tenka tiesiog sėdėti eilėje. Mykėti. Aš nežinau, ar dabar yra kažkokių appsų, kur rodytų realų laiką... (reikėtų pasitikrinti, gal Waze'as rodo). Bet vairuotojas visada informuoja. Būna blogai, bet nepasaulio pabaiga.

Ar galima rūkyti arba vape'inti mikroautobuse?

Ne. Aš tai pasakysiu griežtai. Ne. Nei rūkyti, nei vape'inti, nei ką nors deginti. Kartais jaunuoliai galvoja, kad elektroninė cigaretė — tai tik garai. Ne, vaike. (na, ne vaike, bet suprantat). Mikroautobusas uždaras, kiti keleiviai kenčia, o kai kuriems kvapas sukelia galvos skausmą. Aš esu matęs situaciją, kai vairuotojas sustojo viduryje Belgijos ir pasakė — išlipk, arba mesk lauk. Vyrukas nepatenkintas, bet suprato. Penkiolika minučių pertrauka tam skiriama. Po to visi ramiau važiuoja. Gerbkite kitus, ypač kai sėdite dvidešimt valandų kartu.

Draudimai, saugumas ir kas jei kažkas nepavyksta

Ar mano daiktai yra apdrausti pervežimo metu?

Oficialiai — taip, transporto priemonės krovinių draudimas galioja. Bet yra niuansas. Jeigu vežatės auksą ar brangią antikvarinę vazą — draudimas gali nepadengti. Jis orientuotas į normalius gyvenimiškus daiktus. Būtent todėl mes visuomet sakome — susipakuokite gerai. Kartoninės dėžes su laikraščiu viduje — geriau nei plastikiniai maišeliai. Buvęs atvejis: moteris vežėsi keraminį ledo gaminimo aparatą. Sudužo, nes dėžė buvo minkšta. Draudimas sumokėjo, bet ji vis tiek liūdna buvo. Pakuotė svarbi. Ir buitinės technikos dėžes laikykit vertikaliai, jei parašyta „aukštyn“.

Ar vairuotojas kalba angliškai, jei reikia bendrauti pasienyje?

Dažniausiai taip, bent jau mūsų. Bet ne visi idealiai. Vienas mūsų vairuotojų — Andriejus — žino anglų kalbą pakankamai, kad nusipirktų kavos ir paaiškintų dokumentus. Kartais muitininkai kalba greitai, tada jis susipainioja ir pasiima mane telefonu. (Aš tada padedu, jei esu prie telefono). Bet rimtai — didžioji dauguma situacijų yra standartinės. Parodyti pasą, atsakyti „holiday“ ar „moving house“. Jei jūs pats kalbate angliškai — dar geriau, galit padėti. Kartais pasienyje visiškai nieko neklausia, tik numoja. O kartais nori žinoti kiekvieną daikto vertę. Neįtikėtina.

Kas atsitiks, jei aš pavėluosiu į išvykimo vietą?

Klausyk, vairuotojai skirtingi, bet aš pasakysiu kaip yra — laukiam dvidešimt minučių, ne daugiau. Po to važiuojame. Žinau, skamba šaltai. Bet supraskite — už jūsų nugaros sėdi žmonės, kurie taip pat skuba. Buvo atvejų, kai atsibudome žmogų, jis pasakė „jau einu“, o po keturiasdešimt minučių vis dar niekur. Mikroautobusas negali užimti autobusų stoties. Geriausia — atvykti penkiolika minučių anksčiau. Jei vėluojate, skambinkite. Kartais galima susitikti kitoje vietoje, bet ne visada. Tikimybė praleisti reisą egzistuoja. Ne mes kalti — laikas kaltas. Dievas davęs trisdešimt penkias sekundes minutėje. Naudokit.

O jeigu man kelionės metu suprastėja sveikata ar reikia tualeto kas valandą?

Čia reikia pasakyti iš anksto. Jeigu turite sveikatos problemų — sakykite. Mes ne ligoninės automobilis, bet supratingi. Jei reikia sustoti kas pusvalandį — tai jau problema, nes kelionė tęsis trisdešimt valandų. Bet jei kas dvi—tris valandas — normalu, mes ir taip stojame. Yra vaistinėlė. Kartais vežame žmonių, kuriems reikia specialių minkštų sėdynių. Pasisakykit — pritaikysime. Tik, prašau, nevarykite slėpti, kad jums lūžęs kūnas, o tada pasiskųskite, kad sėdynė kieta. Buvęs atvejis — poniai reikėjo nugaros pagalvės, bet pasakė tik Hanzoje. Paskui verkė. Neimtina.

Renkantis tarp vežėjų ir sukčių

Kaip atskirti normalią įmonę nuo sukčių?

Oho, štai kur aš užsidegsiu. Pirmiausia pažiūrėkite, ar turi licenciją, ar rodo numerius. Tada — ar prašo visų pinigų iš anksto į kažkokią abejotiną sąskaitą. Dar — ar telefone bendrauja žmogiškai, ar tik siunčia trumpesnes žinutes be kablelių. Buvau matęs įmonę, kuri viską veždavo Ispanijon... oi, ten buvo ne Anglija, bet principas tas pats. Paėmė pinigus, paliko keleivius Belgijoje. Tada tas Belgijoje paliktas vaikinas skambino man ir klausė, ką daryti. Aš nežinojau, nes tai ne mano įmonė buvo, bet pamaniau, kad blogai. Realiai. Tad ieškokite atsiliepimų, bet ne tik tuos gražius — skaitykite vidurinius. O jei kaina žemesnė per pusę — bėkit. Štai patarimas gyvenimui: brangu ne visada reiškia gerai, bet pigu dažnai reiškia blogai.

Ar tikrai reikia rinktis jūsų, o ne didelį tarptautinį vežėją su flotile?

Didieji turi savo pliusų — gražūs logotipai, call centrai. Bet kai prasideda problemos, tu skambini numeriu, o ten robotas pasakoja apie meniu pasirinkimus. Pas mus — skambinate man arba vairuotojui. Aš pažįstu kiekvieną, kuris sėda į mūsų mikroautobusą. Jei kažkas ne taip — skambinate tiesiai. Nereikia eiti per tris administratorius. Žinoma, didelė įmonė turi daugiau mašinų, bet ar jie pažįsta tavo vardą? Aš prisimenu, kad ponia iš Kauno nemėgsta sėdėti prie lango. Toks dalykas. Tai záleži nuo to, ko tu nori — technologijos ar žmogaus. (oi, ne táleži — priklauso). Atleiskit, greitai rašau.

Kada geriausia užsisakyti pervežimą, jei noriu per šventes?

Kuo anksčiau, tuo ramiau. Kalėdos — košmaras. Ne dėl mūsų, o dėl kelių. Gruodžio dvidešimtą visi važiuoja, keltai pilni. Kartais žmonės skambina gruodžio penkioliktą ir klausia dėl kelionės dvidešimt ketvirtą. Tuomet kainos jau šoktelėjusios ir vietų gali nebūti. Velykos — panašiai. Rugpjūtis, kai vaikai atostogauja — irgi karšta. Jei planuojate liepos antroje pusėje — užsakykite birželį. Aš nežinau kodėl, bet daug kas galvoja, kad mikroautobusai vežioja tik paskutinę minutę. Ne, mes irgi planuojam. Būna netvarkingai, bet planas turi būti. Štai jums paradoksas.

Per kiek laiko prieš kelionę turiu pranešti, kad atšaukiu?

Kuo anksčiau, tuo geriau. Bet realiai — mažiausiai prieš tris—penkias dienas, jei norite atgauti avansą. Jei atšaukiate dieną prieš — deja, pinigai paprastai negrįžta. Nes tą vietą jau buvome numatę kitam. Būna atvejų, kai žmogus serga — tada bandome perleisti vietą kitam ir grąžiname pusę. Bet tai ne taisyklė, o išimtis. Hmm... (reikėtų pasakyti, kad viską rašoma sutartyje, bet žmonės dažnai neskaito. Aš ir pats kartais nesusikaupiu perskaityt visko). Taip kad atidžiai rinkitės datą. O tada jau atsakingai.

Ar mikroautobusu galiu gabentis ir baldus, jei tuo pačiu važiuoju?

Gali, bet saikingai. Jeigu viena komoda ir kėdė — dažniausiai sutalpiname į bagažinę. Bet jeigu tu visas butas — tada jau geriau rinktis atskirą krovininį reisą arba furgoną. Kartais jaunos šeimos persikraustydamos bando sugrūsti tris spinteles, sofą ir indaplovę į mikroautobusą. Vietos nėra. Tada visi keleiviai sėdi ant savo lagaminų. Buvęs atvejis — porelė norėjo vežtis šaldytuvą ant kelių. Ne, ne, ne. Sofos apskritai neimame, nebent tai maža dvivietė, kurią galima surikiuoti į gabalėlius, bet kam to reikia? Mes esame pervežimui, bet nežudykim komforto. Kušetės neišardysi ir nepasiimsi, nebent čia tikras mikroautobusas-kempingas, o mūsų — keleiviniai. (na, kušetė gal ir tilptų, bet tik sugedus).

Na, ką. Greitas ir patikimas pervežimas mikroautobusu į Angliją šiandien yra visiškai įmanomas, bet reikia žiūrėti realiai. Neieškokite stebuklų už penkiasdešimt eurų, nepakuokite šaldytuvo tarp kelnių ir visada klauskite, kas bus jei kas. Aš nežinau visko — po dvidešimt metų vis dar mokausi. Bet žinau tiek: jei su klientu elgiesi kaip su žmogumi, o ne kaip su kroviniu, kelionė būna gera. Skambinkite, klausinėkite, netgi kvailų klausimų. Mes atsakysim. Sėkmės kelyje.