Greitas dalinių krovinių transportavimas mikroautobusu į Angliją

Jau dvylika, gal trylika metų sukuosiu tarptautinių pervežimų rinkoje. Pradėjau su vienu nusidėvėjusiu furgonu, o dabar koordinuoju kelis mikroautobusus, važinėjančius maršrutu Vilnius–Londonas ir atgal. Daugelis klientų skambina paskutinę savaitę, kai kitos alternatyvos jau išseko. Greitas dalinių krovinių transportavimas mikroautobusu į Angliją nėra stebuklas, bet ir ne kosminė mokslas. Tai tiesiog lankstus būdas pervežti daiktus, kuriems nespėja didieji vilkikai arba kuriems nereikia pilno konteinerio. Šiame – ne, nenaudosiu tokio žodžio – tiesiog paaiškinsiu, kaip viskas vyksta realybėje, be filtrų ir be rinkodaros šlamšto.

Pradžiai – kaip tai vyksta praktiškai

Ar mikroautobusu tikrai galima vežti dalinius krovinius į Angliją, ar čia tik taksi verslui?

Žinoma, kad galima. Nors mikroautobusas dažnai siejamas su keleivių pervežimu, mūsiškiai būna perdaromi taip, kad gale atsiranda erdvė kroviniams. Į Angliją važiuojame su atjungtomis galinėmis sėdynėmis ir specialia perdanga – dilerio, taip, dilerio, nors kolegos sako darbinio – kuri atskiria zonas. Žmonės nustemba, kiek ten tilpti gali. Vienas reisas sutalpina vidutinį buto turinį, jei daiktai sumaniai sustatomi. Tai nėra standartinė paslauga lyginant su vilkikais, bet rinkoje ji egzistuoja jau seniai ir pakankamai patikimai.

Kuo skiriasi mikroautobuso pervežimas nuo standartinio furgono ar vilkiko, kai reikia greitai?

Paprastai – lankstumu. Vilkikai stringa terminalų eilėse, furgonai turi griežtesnius maršrutus. Mikroautobusas – tarsi skystis, prisitaiko. Vakar mano vairuotojas Marius prasmuko pro mažesnį uostą, kur eilių beveik nebuvo. Kita vertus, tilpumas kuklesnis. Jei vežate didįjį trijų kambarių butą, mikroautobusas neužteks. Bet kai reikia greitai, kelių dienų bėgyje, ir krovinys nedidelis, mikriukas aplenkia biurokratiją. Skiriasi kaina, skiriasi tempas, skiriasi ir požiūris į klientą – čia viskas asmeniškiau.

Koks realus laikas nuo durų iki durų, jei siunčiu daiktus iš Vilniaus į Londoną mikroautobusu?

Teoriškai per dvi paras, praktiškai skaičiuokite tris–keturias. Vairuotojas pasiima daiktus Vilniuje, dažnai dar apsuka per Kauną ar Panevėžį, nes surenka kitus dalinius krovinius. Tada kelionė per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją. Pasienyje gali užtrukti, nors su mažesne mašina kartais greičiau. (Būna ir taip, kad stringi prie Kolnos dėl avarijos – tada nieko nepadarysi.) Aš klientui visada sakau: jei skubu, planuokite penkias dienas. Jei atvažiuoja anksčiau – džiaugsitės kaip staigmena, o vėlavimo bus mažiau.

Ar mikroautobusas važiuoja tiesiai pas klientą, ar turiu vežti į kažkokį terminalą?

Dažniausiai važiuoja iki durų, jei tik gatvėje galima saugiai sustoti. Anglijoje, ypač Londone, kai kurios gatvės siauros kaip adatos skylė. Buvo atvejis, kai vairuotojas iš Liverpulio negalėjo prisispausti prie namo, ir moteris tris kvartalus tempė lagaminus. Nemėgstu to, bet taip jau yra. Kitaip nei didieji logistikos centrai, kur krovinys visada iškraunamas prie rampos, čia viskas priklauso nuo navigacijos ir vietos. Mes stengiamės maksimaliai arti, kartais net nešam daiktus vidun, jei laikas leidžia.

Ar galiu kartu su kroviniu važiuoti ir pats kaip keleivis?

Taip, jei yra vieta. Priekyje būna du ar trys sėdimieji. Aš asmeniškai nenorėčiau keliauti keturioms paroms greta dėžių, bet techniškai galima. Tiesa, draudimas keleiviams ir kroviniams skiriasi. Kartą vežėm vaikiną, kuris nenorėjo mokėti už lėktuvą – visą kelią piktinosi, kad spyruoklės girgžda. Ne pats komfortiškiausias būdas nuvykti į Angliją, bet jei reikia prižiūrėti vertingus daiktus arba sutaupyti šimtą eurų – variantas galioja. Tik nepamirškite, kad mikroautobuse nėra tualeto.

Koks tiksliai yra mikroautobuso užimamas tūris daliniams kroviniams?

Čia pripažinsiu – kiekvienas modelis kiek skiriasi. Sakau klientams maždaug aštuonis–dešimt kubinių metrų, bet realiai priklauso nuo perdangos aukščio. Vieno VW Transporter ilgis ne toks, kaip Mercedes Sprinter, o turėjom ir pasenusio Renault. Svarbiausia ne išlįsti kubikus atmintinai, o pasižiūrėti realybę. Kartais pats skambučio metu netiksliai įvertinu, kai klientas sako "nedaug", o po to paaiškėja – per mažai vietos. Nėra gėdos pasakyti, kad reikia didesnės mašinos. Gerai, kad mikriuką galima pakeisti furgonu tą pačią dieną.

Kainos ir sutartys – ką verta žinoti prieš mokant

Kiek kainuoja vieno kubinio metro daiktų gabenimas mikroautobusu į Angliją?

Neatsimenu tikslios kubo kainos nuo... na, gal nuo tų laikų, kai svaras sterlingų dar buvo tris eurus. Dabar viskas skaičiuojama pagal visą reisą ir kiek ten daiktų susidės. Realiai jei turit pusantro kubo su maišais, kaina svyruoja nuo tris šimtų iki šešių šimtų eurų. Yra tokių, kurie surenka keturis klientus į vieną mašiną ir dalina sąnaudas – tuomet gaunasi pigiau. Aš stengiuosi nesivaržyti, bet ir neapmauti. Geriau duosiu brangesnį pasiūlymą, bet su aiškia atsakomybe, nei pingės variantą su staigmenomis.

Kodėl vieni vežėjai prašo 800 eurų, o kiti 1400 už tą patį maršrutą?

Pirmiausia pažiūrėkit, kas įskaičiuota. Pigiausias variantas dažnai reiškia, kad jus sugrūda kaip priedą prie kitų krovinių, be jokios garantijos. Brangesnis – galbūt su draudimu, fiksuotomis datomis, su pagalba pakavime. Yra ir tokių, kurie ima 1400, o paskui suranda pigesnį subrangovą ir uždirba iš skirtumo. Tai tarpininkavimas, kurio nerekomenduoju nei šioms, nei jokioms kitoms pervežimų paslaugoms. Geriau mokėti vidutiniškai ir žinoti, kad vairuotojas dirba tiesiogiai, o ne paimtas iš neaiškios feisbuko grupės be algos.

Ar galima sutaupyti, jei turiu tik maišą drabužių ir dvi dėžes?

Maišas ir dvi dėžės – tai puikus dalinis krovinys mikroautobusu. Mes tai vadiname "pildymu" – surenku tokias mini siuntas ir sudedu erdvėje, kuri lieka tarp stambesnių dalykų. Kaina gali kristi iki 150–250 eurų, jei miestai sutampa ir einame pilnu reisu. Kartais žmonės nustemba, kad nesiunčiam vieno maišelio per visą žemyną, bet jei sutampa maršrutai – kodėl ne? Drabužiai sveria mažai, bet jei maišas didelis ir minkštas, vis tiek užima tūrį. Šaldytuvui ar sofai kaina auga greičiau, nes reikia vietos ir rankų.

Ar reikia mokėti prieš išvyką, ar galima sumokėti gavus krovinį Anglijoje?

Čia jau kaip sutarsit. Aš asmeniškai imu pusę avanso, antrą pusę – kai žmogus patvirtina, kad daiktai sveiki nugyveliavo (taip, nugyveliavo... ar nugabeno? vis tiek – atgabeno). Buvo atvejų, kai klientas Londone atsisakė mokėti, nes dėžė šiek tiek įlenkta. Tada vairuotojas stovi kieme kaip sutrikęs vaikas. Dėl to dabar tvarka griežtesnė – avansas arba visas mokėjimas prieš. Jeigu senas klientas – kita kalba. Skamba griežtai, bet taip apsaugom abe puses. Verslas yra verslas, net kai vežame jūsų asmeninius daiktus.

Ar žmonės dažnai bando nusivežti daiktus patys, o paskui grįžta pas jus?

Taip nutinka kiekvienais metais. Jie nuvažiuoja su savo mašina, pakrauna per daug, o pasienyje prasideda drama. Prisimenu vyruką iš Klaipėdos, kuris persikėlė į Mančesterį su "Toyota Prius". Rumunijoje sustabdė dėl svorio, Vokietijoje dar baudą gavo. Galiausiai paskambino mums iš oro uoto salės, mes dalį daiktų pasiėmėm, jis važiavo tuščiau. Savo transportas į Angliją atrodo pigiai, kol prisideda kuras, vinjetės, draudimas ir nervų ląsteles. Mikroautobuso paslauga vienu šūviu nuima daug galvos skausmo.

Ar reikia pasirašyti kokią nors oficialią sutartį?

Sutartis būna, bet paprasta – dažniausiai CMR lapas ir užsakymo forma. Kai kurie nori daug puslapių teisinio teksto, bet mes dirbame lankščiau. Svarbiausia pasirašyti priėmimo-perdavimo aktą, kad žinotume, kokia buvo daikto būklė. Žinau, kad didelės logistikos įmonės turi storas sutartis, bet mes – mažesni, vikrūs, kartais net per simpi (per paprasti? simpliški? sakykim, paprasti) bendraujame. Jei kas neaišku – atsiunčiu pavyzdį, kad matytumėte, už ką aš atsakau. Aiškumas svarbiau nei įsipareigojimų krūva.

Ką galima gabenti ir kaip paruošti – be filtrų

Ar mikroautobusu galima gabenti šaldytuvą, skalbimo mašiną ar kitus buitinės technikos daiktus?

Galima, bet jie turi būti sausoki ir supakuoti. Kartą vežėm skalbimo mašiną, kuri laisvai stovėjo salone. Marius staigiai stabdė prie Kalė (taip, Kalė... o gal Dunkerke? trumpai stabdėme) eilės – mašina nulėkė į priekį ir sudaužė keletą siuntų. Šaldytuvai turi būti išplauti, kitaip dvokia, ir padėti horizontaliai tik tada, jei gamintojas leidžia. Jei reikia – pritvirtiname diržais, bet jūsų pagalba pakrovimo metu labai praverčia. Dabar visada primenu: technika be kartono turi būti apvyniota bent apsaugine plėvele, kitaip įbrėžimai garantuoti.

Ar tinka paprasti kartoninės dėžės iš parduotuvės, ar būtina pirkti profesionalias?

Tinka ir parduotuvinės, jei nėra permirkusios. Problemų kyla tada, kai žmonės naudoja bananų dėžes – jos stiprios, bet... na, kvapas. Prisimenu, kaip klientas supakavo knygas į obuolių dėžes, o Londone atidarius – viskas kvepėjo spirguciais (ar spirgučiais? vis tiek – jų kvapu). Profesionalios dėžės brangesnės, bet galvos skausmo mažiau. Dengimo juostos yra svarbiau nei pats kartonas. Aš sakau: jei dėžė laiko jūsų svorį keletą dienų be ašarojimo – tinka. Nereikia perfekcionizmo, bet reikia proto.

Ar galima vežti arbatos, kavos ar kitus maisto produktus asmeniniam naudojimui?

Šitas klausimas verčia pasijausti ne visai tvirtai, nes muitinės taisyklės keičiasi nuolat. Techniškai nesupakuotų produktų vežti negalima. Bet jei tai sandariai supakuotos asmeninės atsargos, ne prekybai, dažniausiai praeina. Buvo atvejis, kai klientė vežė dvidešimt pakuočių lietuviškos arbatos. Muitininkas paklausė, ar parduoda – ji pasakė, kad geria pati. Įleido. Šviežios mėsos, pieno produktų – nelieskite. Čia raudona linija. Aš nesu muitinės ekspertas (nors kartais apsimetu žinantis daugiau), bet sveikasis protas padeda išvengti bėdų.

Ar dokumentų reikia daugiau nei tik pasas, kai siunčiu asmeninius daiktus?

Kai prasidėjo Brexit, visi išsigando popierizmo. Dabar situacija ramesnė. Asmeniniams daiktams dažniausiai užtenka sąrašo, ką vežate. Jei persikeliate gyventi – parašote laišką, kad keliate buitį. Verslo siuntos – visai kas kita, ten reikia EORI numerių ir invoičių (taip, invoice, bet rašome invoičius). Aš visada padedu su sąrašo forma, bet atsakomybė už turinį – jūsų. Kartą žmogus parašė "įvairūs daiktai" – muitinė to nepriima. Detalumas svarbus, net jei tai atrodo kaip bereikalinga biurokratija ant popieriaus.

Kas jei krovinys per vežimą apdaužomas – kas atsakingas?

Atsakomybė priklauso nuo sutarties, bet jei tai mūsų kaltė – taisom arba kompensuojam. Problema ta, kad daliniai kroviniai kartais juda, jei nepakankamai pritvirtinti. Buvo atvejis, kai kito kliento metalinis kampas subraižė mano kliento stiklą. Čia – dalinių siuntų yda. Draudimas CMR taikomas, bet jis ribotas. Aš nemėgstu teisinių sapalionių – geriau nuo pradžių supakuoti kaip žmonės ir apdrausti brangius daiktus atskirai. Deja, ne visi vežėjai tai pasako. Kai kurie tiesiog numoja ranką ir slepiasi už bendrų frazių. Tai viena tų sričių, kur reikia pačiam užsirašyti sąlygas.

Ar galima gabenti augalus, virtuvines žolės ar sodo prekes į Angliją?

Čia tikrai ne, ir nereikia bandyti. Augalai turi fitosanitarinius pažymėjimus, kuriuos privalu gauti dar prieš išvykstant. Kartą klientas bandė prasmugdyti genista (ar kaip ten ta gėlė vadinasi? ginsta?) – sustabdė pasienyje. Maisto augalų ne. Dirbtinės gėlės – galima. Sodo prekės tipo kastuvai – be problemų. Bet jei turite svajonę nusivežti močiutės rožes į Londoną – pamirškite. Muitinė nėra žaidimas. Aš net nepriimu tokių dalykų, kad nereikėtų vėliau mokėti baudų ir raudonuoti pareigūnams prie lango. Nei man, nei jums to nereikia.

Kas realiai gali nutikti kelyje – be saldymo

Ar buvote turėjęs situaciją, kai mikroautobusas neatvažiavo laiku, nors žadėjo greitai?

Taip nutinka. Ne visada dėl mūsų kaltės – kartais gripas, kartais gedimas prie Poznanės. Buvęs atvejis, kai vienas "kolega" paėmė avansą ir dingo – klientas paskambino mums iš oro uosto salės. Rinkoje yra... na, optimistų, kurie parduoda tai, ko neturi. Patikrinkite įmonės istoriją. Greitas dalinių krovinių transportavimas mikroautobusu į Angliją neturi reikšti riziką. Patikimumas svarbiau nei pažadas varyti kaip išprotėjus.

Ką daryti, jei mano krovinys užima daugiau vietos, nei buvome sutarė telefonu?

Klasikinė bėda. Žmogus sako "trys dėžės", o jos – lyg šaldytuvų dydžio. Tenka improvizuoti. Kartais vežam atskiru reisu, kartais sumokate už papildomą vietą kitoje mašinoje. Jei turime kampą – sutalpina. Geriausias patarimas: išsiųskite nuotraukas prieš atvažiuojant. Neįvertinkite daiktų optimistiškai – tas pats, kai pirkau striukę internetu, o ji buvo storesnė nei foto.

Kas jei kelyje stringa mašina – krovinys vėluoja?

Gali įvykti, nors su prižiūrimu parku – retai. Buvęs atvejis: sugedo sankaba Belgijoje. Vietos kebabininkas pavaišino arbata, kol laukėm pagalbos. Krovinį perdavėme kitam kolegai iš Briuselio (taip, tarp savų sakome Bryzelis). Vėlavimas – dvi dienos. Savaitė jau kraštutinumas, bet per šventes nelabai ką padarysi. Planuokite persikraustymą su laiko rezervu. Gyvenimas nėra idealus, o keliai – dar mažiau.

Kaip atpažinti vežėją, kuris žada greitą transportavimą, bet nieko nesugeba?

Jei telefonu viskas skamba per gerai, kad būtų tiesa – dažniausiai taip ir yra. Geri vežėjai atsako netvarkingai, sakydami "nežinau, bet patikrinsiu". Blogi žino viską iš galvos ir žada auksą. Dar jei nėra adreso, tik feisbuko puslapis su trimis nuotraukomis ir rašyba "vežam i anglija". Nenoriu būti snobas, bet rašyb... rašyba (taip, rašyba) atspindi atidumą. Jei nesugeba parašyti skelbimo, kaip suveš sofą?

Ar galima stebėti, kur yra mano daiktai kelyje į Angliją?

Turėtume turėti GPS kiekvienoje mašinoje. Realybė kiek kitokia – dalinasi lokacija per WhatsApp, o kiti pamiršta įkrauti telefoną. Nesakysiu, kad sekame realiu laiku, nes tai būtų melas (nors turėtume tai daryti, tiesa?). Paprastai skambinam kas kelias valandas. Jei klientas nerimauja – duodu vairuotojo numerį. Kartais tai geriau nei bet kokia programėlė, nes žmogus žmogui paaiškina greičiau ir tiksliau.

Koks pats didžiausias daiktas, kurį teko vežti daliniu kroviniu mikroautobusu į Angliją?

Pianinas. Ne klavišinis, o tikras, mechaninis, skrytinis (ar skrybelinis? na, senovinis) pianinas. Klientas teigė, kad "mažas". Pasirodė – trys šimtai kilogramų. Perdanga išardyta, instrumentas įdėtas horizontaliai tarp sofos. Vairuotojas prakeikė mane iki pat Kalės. Atgabenome sveiką, bet ilgai netelpo kiti kroviniai. Dabar kai girdžiu "pianinas" – kyla pagunda meluoti, kad vietos nėra. Nemeluoju, bet galvoju apie tai.

Išvada

Greitas dalinių krovinių transportavimas mikroautobusu į Angliją yra kaip inkaras audringoje jūroje – ne visada tobulas, bet dažnai reikalingas. Aš per šitą darbą supratau, kad svarbiausia ne greitis, o sąžiningumas. Jei klientas žino, ko tikėtis, jei aiškiai pasakoma kaina ir jei priimama, kad mažoje mašinoje visko nenuvešsi – tada viskas tampa paprasčiau. Nepasitikėkite tais, kurie žada per daug. Geriau rinkitės tuos, kurie drįsta pasakyti "nežinau, bet sužinosiu". Toks ir turi būti šis verslas.