Greitas daiktų vežimas mikroautobusu į Angliją patogiai

Kai pirmą kartą renkiesi vežtis daiktus mikroautobusu į Angliją, daugelis galvoja – įsėsi ir nurūksi. Realybė kitokia. Aš šitame reikale jau 23 metų ir per tą laiką man teko tempti viską: nuo dėžių su knygom iki vėžlių. Greitas daiktų vežimas mikroautobusu į Angliją patogiai tikrai įmanomas, bet tik jei žinai kelias taisykles. Čia nebus šabloniškų vadovėlių – tik tai, ką pasakyčiau tau sėdėdamas prie kavos. Nes vieni važiuoja be streso, kiti susikrauna bėdų, nes nieko nepasiskaitė.

Kainos, laikas ir pinigai – nuo ko pradėti

Kiek maždaug kainuoja daiktų vežimas mikroautobusu į Angliją?

Žiūrėk, čia kaip su mašinos remontu – priklauso. Jei turi dvidešimt dėžių ir jokia sofa, kaina visai kitokia nei kai reikia tempti sekciją. Paprastai važiuojant mikroautobusu į Londoną ar Birmingemą, svyruoja nuo keturių šimtų iki aštuonių šimtų eurų. Būna ir brangiau, kai skambini paskutinę minutę. Kartais surandu grįžtamąjį reisą tuščiu mikroautobusu – tada kaina krenta. Svarbiausia iš karto paklausti, ar įskaičiuotas kuras, keltas ir draudimas. Kitaip vėliau ginčysies dėl sąskaitos.

Ar tikrai reikia planuoti mėnesių mėnesius į priekį, ar galima ir greičiau?

Planuoti pusmečiu į priekį? Tik jei esi labai ramus žmogus. Daug kas skambina savaitę prieš išvykdamas, kai darbdavys jau laukia. Žinoma, geriau užsirašyti anksčiau, ypač jei reikia tikslios datos. Bet mikroautobusai lankstesni už vilkikus. Kartais per kelias dienas surandu langą. Būna, kad pats nustembu, kaip greitai išeina. Tik vasarą ir prieš Kalėdas viskas užkimšta – tada be rezervacijos tikrai nepavyks. Tuščios vietos dingsta greičiau nei karštos bandelės kaimo parduotuvėj.

O kaip su mokėjimu – ar reikia mokėti viską iš karto?

Aš renkuosi avansą, maždaug trisdešimt procentų, o likutį gaunu, kai daiktai saugiai nukeliaučia iki tavo durų Anglijoje. Turėjau klientą, kuris atsisakė mokėti pabaigoje, nes "sofos kampas įbrėžęs". O įbrėžimas buvo jau penkerius metus, jis tik nepastebėjo. Avansas saugo mane nuo laiko gaišinimo, o tave – nuo to, kad aš tiesiog nedingsiu. Sutartis yra svarbiausia. Be jos – nei aš dirbu ramiai, nei tu turėtum mokėti.

Mikroautobusas, daiktai ir kaip viskas sutelpa

Kokiais mikroautobusais dažniausiai veža daiktus į Angliją – yra kokių nors skirtumų?

Ne visi mikroautobusai vienodi. Būna tokių, kurių bagažinė kaip pašto dėžutė, būna ilgų Sprinterių, kur telpa dviejų kambarių butas. Jei tik lagaminai – viskas gerai. Jei reikia vežti baldus, rinkis maksimalų aukštį. Aš dažniausiai važiuoju keturių metrų baze, bet buvo kartas, kai teko imti mažesnį, nes kliento kiemas siauras kaip adata. Mikroautobuso pasirinkimas – ne vien apie tūrį, bet ir apie tavo naujojo namo kiemą, gatvę, ar ten galima įvažiuoti. Realybė kartais pameta staigmenų.

Ar turiu pats supakuoti daiktus, ar jūs tai padarote už mane?

Kaip susitariam. Vieni supakuoja taip, kad atlaikytų bombardavimą, kiti meta daiktus į maišus nuo bulvių. Aš padedu su didžiųjų daiktų apsauga – uždengiu antklodėmis, pritvirtinu diržais. Bet smulkmenas, knygas, indus – geriau pakuok pats, nes žinai, kas kur yra. Klientė kartą prašė sukrauti virtuvę. Padariau. Paskui pusvalandį ieškojau jos kavos aparato. Pasirodo, buvau įtaręs jį tarp keptuvių, nors jis turėjo gulėti šalia stiklinių. Daugiau nebekartoju tos klaidos.

Ką daryti, jei turiu labai didelę sofą – ar tilps į mikroautobusą?

Sofos – atskira dramų kategorija. Miegamosios sofos sveria daugiau nei atrodo, o kampai nepasilenkia. Prašau tikslių matmenų, ne vizualinių "maždaug". Kartą teko palikti fotelią perėmime kitoje šalyje, nes nors ir sukuomis valandą – netilpo. Ruletė yra tavo draugas. Išmatuok aukštį, plotį, gylį. Jei netilps – pasakyk iš anksto, galbūt galima išardyti, o gal reikės kitokio varianto. Verčiau žinoti tai prieš kelionę negu spėlioti prie tavo naujų durų Londone.

Ar galima vežtis augintinį kartu su daiktais?

Vežiau šunų, kačių, net kartą vėžlį. Pasiruošk dokumentus: skiepai, čipas, veterinarinis pasas. Po Brexit kai kurios taisyklės pasikeitė, o čia aš turiu prisipažinti – nežinau visų niuansų šimtu procentų. Mano patarimas – pasiskambink veterinarui, o ne pasikliauk mano atmintimi iš praeitų metų. Gyvūnas keliauja salone, o ne bagažinėje. Karštis ar šaltis ten gali būti pavojingi. (Ir dar – vėžlys nepratęs prie sankabų garso, bet jis ramus buvo.)

Ar leidžiama vežtis maisto produktus – pavyzdžiui, sūrį ar dešrą?

Nelabai. Po Brexit maisto siena tapo griežtesnė nei mano uošvės kritika per šventes. Šviežia mėsa, pieno produktai, medus – dažnai nepraleidžiami. Turėjau klientą, kuris bandė priglamžinti dešrą tarp megztinių. Muitininkai rado. Buvo nejuokinga – konfiskavo ir galvojo skirti baudą. Konservai, sausas maistas, prieskoniai paprastai praeina. Bet su mėsos produktais – ne. Anglijos maisto inspekcija žino savo darbą. Nebandyk net slėpti. Aš nevežu maisto, kuris gali pridaryti problemų pasienyje.

Dokumentai, muitai ir Eurotunelis

Kokius dokumentus reikia paruošti vežant asmeninius daiktus dabar?

Anksčiau, kokiais 2015-aisiais, užtekdavo sąrašiuko ant servetėlės. Dabar reikia tikslaus daiktų sąrašo – kas kurioje dėžėje, kokia vertė, ar nauja, ar naudota. Pasą, gyvenamosios vietos Anglijoje įrodymus. Aš padedu dėliotis, bet sąžiningumas yra tavo atsakomybė. Jei sąraše šimtas eurų vertė, o viduje du nauji kompiuteriai, muitininkas supyks. Berods reikia C3 muitinės formos... ar C4? (Pasitikslink su muitinės įmonės atstovu – aš kartais supainioju raidę, bet jie tiksliai žinos.) Tvarkyk popierius prieš savaitę, ne per dvi dienas.

Kur važiuojate – per keltą iš Dieppe ar pro Eurotunelį?

Aš dažniausiai renkuosi Eurotunelį, nes greičiau. Trisdešimt penkios minutės ir esi Anglijoje. Keltas romantiškesnis, bet kai vėjas – stovi valandas uoste. Be to, tunelis brangesnis. Klausimas, ar į kainą įskaičiuota. Aš visada sakau – jei taip sutarėm, tai taip. Nes žmonės kartais galvoja, kad keltas nemokamas. Ne. Tiesioginis maršrutas per Lenkiją, Vokietiją, Belgiją, Prancūziją. Apie du tūkstančius kilometrų. Kartais pakeliui stovim degalinėse, kartais – kamščiuose prie Liūžo... Liėžo... tiesiog Belgijoje. Nedarbingos valandos pasitaiko.

Ar mano daiktai bus aprašomi ir tikrinami muitinėje?

Beveik visada tikrinami bent jau formaliai. Kartais atidaro dvi dėžes, kartais visą pusę mikroautobuso. Atsimenu reisą, kai tikrino kiekvieną kampą. Radę tušinuką – kadangi sąraše jo nebuvo, klausinėjo, ar ne naujas. Paaiškinau, kad senas, iš vaikystės. Tikėjo. Dokumentai turi atitikti turinį. Jei ką nors pamirši įrašyti, gali kilti klausimų. Nesisukinėk ir nemeluok. Sąžiningumas pasienyje sutrumpina laiką. O jei slepi kažką – pamiršk greitą pravažiavimą. Aš nevežiu to, kas kelia įtarimų.

Kas kelyje gali supjauti planus (būna ir taip)

Ar gali vėluoti pristatymo data? Ką tada daryti?

Gali. Ir nutinka. Kelias ilgas, oras keičiasi, avarijos pasitaiko. Praeitą žiemą sniego chaosas netoli Liège sustabdė autostradą šešioms valandoms. Stovėjom. Klientas Londone laukė, skambino kas pusvalandį. Aš jau nebeatsiliepdavau, nes nervai tinėjo. Bet tai normalu – vėlavimai būna. Jei pervežėjas rašo žinutę, kad vėluos penkias valandas – tai dar pakenčiama. Blogiausia, kai tylima. Aš stengiuosi informuoti, net jei naujienos nepatinka. Tik nesitikėk, kad mikroautobusas skris virš greitkelio tiesiai į tavo kiemą.

Ką daryti, jei kelyje sugestų mikroautobusas?

Sugęsti gali viskas, nors techninę apžiūrą darau kas tris mėnesius. Padangą gali perdurti net tuščioj autostradoj. Turiu draudimą su technine pagalba visoje Europoje. Rimtas gedimas reiškia, kad tempiame mikroautobusą į servisą. Geru atveju sutaiso per kelias valandas. Blogu – perkeliame daiktus į kitą transportą. Klientas dažnai nepastebi, jei tik gedimas neįvyko vidury niekur. Neturiu antro mikroautobuso staigioms situacijoms, bet turiu kontaktus. Svarbu nestresuoti be reikalo. Daiktai apsaugoti, tu – irgi.

Ar saugu palikti mikroautobusą su daiktais nakčiai viešbutyje?

Stengiuosi taip nedaryti, bet dvi dienos kelyje reiškia, kad kažkur reikia pagulėti. Viešbutis su stebima aikštele – daug geriau už mišką prie Dresdeno. Prieš dešimt metų kolegai apvogė mikroautobusą kažkur Prancūzijos pasienyje... ar Belgijos? Netoli Kalės, rodos. Išnešė elektroniką. Todėl draudimas krovinams – privalomas ir rimtas. Aš kartais net persistengiu su saugumu, bet geriau saugiai negu aiškintis, kad dingo tavo PlayStation. Daiktus bagažinėje pridengiu neutraliomis dangomis, kad niekas netemptų akies.

Kaip elgtis, jei Anglijoje pasienietis pradeda klausinėti, kur važiuoji, kodėl tiek daiktų?

Palaikyk ramybę. Jie nepriešai – tiesiog dirba. Turi sąrašą, turi naują darbą ar būstą Anglijoje. Atsakyk tiesiai ir be panikos. Kolega kartą pasakė muitininkui: "Aš viską žinau ir nieko blogo nedarau". Šis pažiūrėjo keistai, bet paleido. Rimtai – tiesumas, pagarba ir tvarkingi popieriai praeina. Jei akcentas suprantamas – dar geriau. Nemeluok. Jei jaučiasi, kad kažką slepi – tada prasideda ilgi dialogai. Kartais vertėjai padeda, bet su asmeniniais daiktais dažniausiai pakanka mandagumo.

Blogos įmonės, sukčiai ir kaip juos atsiskirti

Kaip atpažinti blogą pervežimo įmonę, prieš sumokant avansą?

Yra tokių, kurios siūlo kainą perpus mažesnę. Nebus gerai. Mačiau, kai klientas sumokėjo avansą, o mikroautobusas neatvažiavo niekada. Telefonas išjungtas, puslapis dingo. Tokios kompanijos gyvena tris mėnesius, surenka avansus ir dingsta. Ženklai: nėra sutarties, vengia atsakyti, kur registruota įmonė, bendrauja tik per Messengerį. Aš turiu registraciją, draudimus, ofisą (mažą, bet yra). Sąžiningi pervežėjai turi ką parodyti. Jei tik skelbi portale ir viskas – galvos skausmas garantuotas. Pasitikrink prieš atiduodamas pinigus.

Ar atsiliepimai internete visada atspindi tiesą apie pervežėją?

Ne. Aš seniai supratau, kad atsiliepimai – kaip Instagram filtrai. Būna konkurentai meta blogus, pats pervežėjas deda gerus kasdien. Turėjau situaciją, kai klientas, kuriam atsisakiau vežti šaldytuvą be pakavimo, parašė, kad aš vagis. Netiesa. Bet jei matai dvidešimt atsiliepimų, kad daiktai atvažiavo sulamdytais kampais ir niekas neatsiliepia – tikėk. Geriausia – klausk draugų arba prašyk pervežėjo realaus ankstesnio kliento kontakto. Aš duodu, kai prašo. Tiesiog ne visi nori, kad jiems skambinėtų svetimi dėl mano reklamos.

O ką daryti, jei pervežėjas pasiūlo viską sutvarkyti "po stalumi" ir be sąskaitos?

Bėk. Rimtai – bėk. "Po stalumi" reiškia, kad tu neturi teisių. Jei jis pames tavo daiktus – nieko neįrodysi. Iškratys bagažinę – belieka aimanuoti. Aš suprantu norą sutaupyti, bet tarptautinis daiktų vežimas nėra vieta eksperimentams. Be to, Anglija nebe ES, formalumų padaugėjo. Kolega anksčiau taip dirbo. Kur jis dabar? Nebervežioja. Nežinau, ką veikia, bet jo vardas perkraustymų pasauly jau nemalonus. Aš dirbu sąžiningai, su sąskaitomis, nes miegu ramiau. Tu irgi turėtum rinktis ramų miegelį.

Pristatymas Anglijoje ir paskutiniai niuansai

Ar reikalingas atskiras draudimas labai brangiems daiktams?

Transporto draudimas dengia krovinį, bet iki ribos. Jei turi kelių tūkstančių vertės fotoaparatūrą ar meno kūrinį – apdrausk atskirai arba pasitikrink, ar mano draudimas dengia visą sumą. Praeitą rudenį klientas taip ir padarė – protingai. Mano patarimas: brangius daiktus visada deklaruok atskirai. Nuotraukok juos prieš pakraunant. Jei kas nutiks, turi įrodymą. Aš esu sąžiningas, bet draudimo bendrovės nori popierių. Popierius yra tavo draugas visose situacijose, ypač kai reikalai vyksta tarp dviejų valstybių ir daug kilometrų.

Ar pristatote daiktus iki buto durų, ar tik iškraunate prie namo?

Stengiuosi, jei tai ne penktas aukštas be lifto. Sofos į penktą aukštą vienam vyrui – tai ne darbas, tai trileris su liūdna pabaiga. Bet jei sutarta tik "iki namo" – tuo ir baigiu. Pamenu, senutė viena bandė tempti dėžes Bristolyje. Padėjau. Tai žmogiška. Turiu paklausti iš anksto: kur yra liftas, kuris aukštas, ar galima sustoti prie namo. Londone parkingas kartais tragedija – su dideliu mikroautobusu gali neužtekti vietos. Pasakyk tiesą apie savo aplinką. Klientas kartą nutylėjo, kad laiptai spiraliniai kaip pilyje. Atvažiavom. Nefaina buvo. Mane skaudėjo du kitas dienas.

Kas vyksta po to, kai daiktai pristatyti – ar reikia kažko pasirašyti?

Taip, perdavimo aktą. Pasirašai, kad daiktai perduoti, kiekis sutampa, kad apžiūrėjai. Kartais skubėdami parašo nepasižiūrėję, o po trijų dienų skambina, kad dėžė praplyšusi. Aš klausiu – o kodėl nepasakei vietoje? Pasirašęs aktą patvirtini, kad viskas gerai. Aš vis tiek stengiuosi padėti, bet teisiškai mudu žinom, kad dokumentas fiksuoja faktą. Tikrindamas – tikrink tada, kai atidarai dėžę. Nes jei paskui išlįs problema, bus sunkiau aiškintis. Neskubėk pasirašyti tik dėl to, kad aš skubu važiuoti kitur.

Ar galima paprašyti, kad daiktai būtų pristatyti vėliau, jei dar neturiu buto Anglijoje?

Dažnas atvejis. Skrendi pirmas, ieškai būsto, o daiktai turi kažkur būti. Aš turiu galimybę palikti saugykloje netoli Birmingemo kelioms dienoms. Kaina simbolinė. Bet yra ir kitas variantas – palikti draugo garaže Londone. Gerai, jei draugas patikimas. Blogai, jei per tą savaitę jis nusprendžia tavo daiktus perparduoti internete. Aš patariu profesionalų saugojimą. Mikroautobusas negali stovėti amžinai – man reikia ruoštis kitam reisui. Planuok laiką. Dažnai sutinkam, kad pristatysiu, kai jau turėsi adresą ir raktus.

Ką daryti, jei tarp daiktų yra labai trapių ar senovinių dalykų?

Antikvaras ir IKEA – skirtingi pasauliai. Aš vežiojau XIX a. veidrodį. Stiklas, rėmas – viskas kitaip. Tokius daiktus reikia apvynioti judria plėvele, padėti ant popieriaus pakavimo, pritvirtinti be jokio linguojimo. Senovinė spinta – išimk stalčius, apvyniok atskirai. Piešiniai – vertikaliai, niekada negulsti po knygomis. Kartais aš pats esu klydęs – per stipriai prispaudžiau diržą prie porceliano. Daugiau taip nebesikartoju. Jei daiktas senas – pasakyk, aš skiriu daugiau laiko apsaugai. Ir nelaikyk brangiausio daikto ant dugno po spinta. Žinau pagundą, bet ne.

O jei jau išvažiavus prisimeni, kad kažko svarbaus nepasidėjai?

Ne pirmas kartas. Jei dar Lietuvoje – galim apsukti. Jei jau Vokietijoje – turiu blogų žinių. Būna, kad tenka siųsti likusius daiktus paštu. Todėl daryk sąrašą prieš savaitę. Ir dar vieną prieš tris dienas. Ir paskutinę naktį apeik butą su žibintu. Pamirštų daiktų sąrašas baigiasi tik tada, kai mikroautobusas jau važiuoja pro Lenkijos pasienį. Turėjau klientą, kuris prisiminė palikęs dokumentus už šaldytuvo. Teko apsukti penkiolika kilometrų. Negražu, bet pasitaiko. Geriau stresas prieš kelionę nei apsisukimas vidury Europos.

Koks tavo pats didžiausias pamokymas, vežant daiktus į Angliją pirmą kartą?

Nebijok klausti. Neturi gėdytis, kad nežinai. Aš per daug metų mačiau visko... nors gal ir ne dvidešimt trejus, bet tikrai daug. Blogiausia, kai žmonės nutyli – kad turi pianiną, kad laiptai be福, kad reikia dar penkioms dėžėms sustoti pas tėvus. Netylėk. O dar – nepakuok to, ko gali nusipirkti Anglijoje pigiau. Drąsiai mesk senus rakandonus. Sentimentus vežk, bet protingai. Pamenu, kaip tėvas yra sakęs: "Kęstuti, daiktas yra tik daiktas, o nervai – auksiniai". Truputį keistai pasakyta, bet tiesa. Taip ir yra.

Ar bus dar brangiau ateityje, ar gali tikėtis, kad kainos kris?

Nafta kinta, draudimai brangsta, Brexit papildė popierų kalnus. Aš ne finansų analitikas, bet tendencija aiški – tarptautinis daiktų vežimas mikroautobusu į Angliją nepigo per pastaruosius metus. Eurotunelis nepigsta. Konkurencija rinkoje yra, bet tai neatšaukia infliacijos. Todėl aš patariu rinktis ne pagal žemiausią kainą, o pagal sąžiningumą. Pigūs pasiūlymai dažnai slepia mokestį po mokesčiu arba prastą kokybę. Verčiau susimokėk vidutinę rinkos kainą ir žinok, kad tavo daiktai saugūs. Arba sutaupyk ant kavos, o ne ant pervežėjo.

Greitas daiktų vežimas mikroautobusu į Angliją patogiai nėra mitas – tai realybė, kurią kuriu mes, žmonės, dirbantys šitą darbą kasdien. Svarbiausia – nebijok klausti, rinkis sąžiningą vežėją ir nepamiršk, kad taisyklės egzistuoja ne be reikalo. Aš per savo 23 metus išmokau vieną dalyką: geriau valanda pakalbėti prieš kelionę negu savaitę aiškintis bėdas po jos. Laimingo kelio ir saugių daiktų!