Krovinių kaina kaina nuo 35€/35£. Kaina priklauso nuo krovinio dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos. Tarptautinio perkraustymo paslaugos.
Siuntos kaina nuo 35€/35£ (tašė, krepšys, lagaminas, dėžė, laiškas). Kaina priklauso nuo siuntos dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos.
Greitas daiktų pristatymas į Angliją su sekimo sistema: ką būtina žinoti prieš siunčiant?
Daug metų vežioju daiktus į Britaniją ir atgal, tai manęs nuolat klausia kaip ten su tuo greitu pristatymu. Ką gi, greitas daiktų pristatymas į Angliją su sekimo sistema šiandien skamba paprastai, bet po muitinės postais viskas pasidaro gerokai sudėtingiau, nei daugelis įsivaizduoja prieš pakuodami pirmą dėžę. Brexit viską apvertė aukštyn kojom, o žmonės vis dar galvoja, kad tai kaip siųsti knygą per vietinį paštą. Ne, čia visai kita kalba. Štai atsakymai į dažniausius klausimus, kuriuos girdžiu tiesiog sėdėdamas prie kavos su savo klientais Vilniuje arba Klaipėdoje. Jei ko nepaminėsiu – parašyk, pridėsiu vėliau, bet manau kad pagrindai bus visiškai aiškūs.
Iš pradžių – dalykai, kuriuos žmonės klysta supratę
Kiek realiai trunka greitas daiktų pristatymas į Angliją?
Atsižvelgiant į maršrutą, dažniausiai nuo dviejų iki šešių darbo dienų, nors... žinai, būna ir savaitės, jei kroviniai kaupiasi Lenkijos terminale. Turėjom klientę iš Kauno, kuri siuntė dėžes į Manchesterą – tris dienas viskas gražiai sekime šokinėjo, o paskui sustojo. Nieko blogo, tiesiog furgonas laukė pilnesnio krovinio. Tai negaliu garantuoti kaip laikrodžio tikslumu. Greitas pristatymas veikia gerai, bet jei savaitgalis įsiterpia arba muitinė nusprendžia patikrinti, terminas šokteli į aštuntą dieną. Planuok su atsarga.
Ar galiu siųsti asmeninius daiktus be jokių problemų į UK?
Taip, bet “be problemų” čia jau svarbus žodis. Po Brexit asmeniniai daiktai nebevažiuoja taip laisvai kaip anksčiau – reikia muitinės deklaracijų, sąrašų, vertės įrodymo. Turėjau atvejį, kai vaikinas siuntė savo kompiuterį į Londoną be jokių popierių. Muitinė jį sulaikė, prisirakino savaitę, o galiausiai paprašė mokėti mokesčius kaip naujai prekei. Skaudu. Reikia pripažinti, kad daugelis kompanijų pažada “viską sutvarkysim”, o paskui meta klientą vieną prieš muitinės voratinklį. Tai ne taip paprasta kaip atrodo.
Koks skirtumas tarp perkraustymų kompanijų ir paprastų kurjerių?
Tai kaip lyginti autobusą su asmeniniu automobiliu. Kurjeriai paima dėžę, nuveža, pameta (pardon, nenorėjau taip garsiai), turiu galvoje – nuveža iki durų ir viskas. O perkraustymų kompanijos žiūri plačiau: paėmimas iš buto, supakavimas, draudimas, muitinės dokumentai. Aišku, kaina kita. Jei siunti vieną dėžę su drabužiais – imk kurjerį. Jei visą butą į Birminghamą – be abejo rinkis perkraustytoją. Aš dažnai sakau: kurjeris yra taškas A į tašką B, o mes visą logistiką kartu su galvos skausmu perimam.
Ar galiu pakuoti daiktus pats ar privaloma profesionali pakuotė?
Pats gali, bet tada ir rizika tavo sprando. Kartais klientai suvynioja porcelianą į laikraščius, deda į buitinių prekių dėžę ir stebisi kodėl atvykus viskas trupiniuose. Suprantu, norisi sutaupyti – aš ir pats taip galvočiau prieš dvylika metų. Bet profesionali pakuotė nereiškia auksinio popieriaus, reiškia dvigubas kartonas, burbulinė plėvelė, kampų apsaugos. Ypač jei keliauja jūra ar oru iki Lutono oro uosto apylinkių. Gali pats, tik dėl tokių dalykų nepriimsi pretenzijų jei kas išbyrės.
Sekimas – kas ten iš tikrųjų matosi
Ką reiškia „su sekimo sistema“ realybėje, o ne reklamoje?
Reklamoje reiškia, kad žinosi viską iki minutės. Realybėje – pamatysi, kada dėžė išvažiavo, kada yra ten kur nors Vokietijoje, ir kai kartais dingsta dviem dienom, nes sistema nepasikrovė. Sekimo numeriai veikia gerai, bet jie nėra GPS transponderiai kaip filmuose. Dažniausiai matosi stotelės: surinkta, išsiųsta, muitinėje, paskirstymo centre. Žmogus kartą skambino, kodėl jo daiktai šluostosi Roterdame tris dienas. Pasirodo, ten tiesiog sandėlis pilnas ir laukia eilėje. Tai sekimas parodo stotelę, bet ne visada priežastį.
Ar sekimas visada rodo tikslią vietą, kur yra mano siunta?
Na, tiesiogiai pasakius – ne, ir aš čia nevisada tikras kaip jie tą vietą skaičiuoja. Kartais parašo „Londonas“, o daiktas tikrai dar Humberio sandėlyje prie kelio. Kodėl? Nes sistema atnaujina pagal paskutinį nuskaitymo tašką, o ne pagal GPS koordinates. Būna, pamatai, kad „out for delivery“ jau rytojui, o kurjeris nepasiėmė. Arba atvirkščiai – jau pristatyta, o tu durų neatidarinėji nes dar nesi namie. Sekimas yra orientyras, ne navigacija. Pasitikėk juo maždaug aštuoniais dešimtadaliais, bet ne šimtu procentų – visko pasitaiko kai furgonuose skubina po penkiasdešimt siuntų per dieną.
Ką daryti, jei sekime rašo „in transit“ jau aštuonias dienas?
Pirmiausia – nesineikvoti, nors ir pats kartais pykstu kai taip nutinka. „In transit“ gali reikšti, kad krovinys važiuoja, o gali reikšti, kad niekas jo nepatikrino tarpiniuose taškuose. Skambink kompanijai, kuriai patikėjai siuntą, ir kartais tenka pakartoti tą patį skambutį rytoj nes pirmas kartas būna „pažiūrėsim“. Jei stringa muitinėje – sekime to nepamatysi, bus tik tas pats inertiškas užrašas. Padariau klaidą pernai su vienu kroviniu – laukiau dešimt dienų galvodamas, kad važiuoja, o pasirodo dokumentas pasimetęs. Tai geriau klausk iš karto nei spėliok.
Kainos, svoris ir kas pigiau
Kiek maždaug kainuoja 30 kg siuntinių pristatymas į Angliją?
Nuo maždaug keturiasdešimt iki aštuoniasdešimt eurų už dėžę, priklauso nuo to ar tai kurjerinis vienetas ar dalinis krovinys. Jei veža su kitais daiktais viename furgone – pigiau, nes dalinate kelionės kaštus. O jei užsakinėji atskirą mikroautobusą vienai dėžei į Bristolį – na, čia jau prabanga. Kainos juda pagal degalus, kanalą (Lamanšą ar po vandeniu), ir sezoną. Rugsėjis studentams – brangiau. Man asmeniškai patinka kai klientas atsiunčia nuotrauką ko siunčia, tada galiu realiai įvertinti, o ne spėlioti ore. Pigiausias ne visada geriausias.
Kas pigiau – viena didelė dėžė ar kelios mažesnės siuntos?
Viena didelė, absoliučiai. Kelios mažos reiškia kelis krovinius, kelis mokesčius, kelis muitinės procesus. Jei meti į vieną dėžę trisdešimt kilogramų – moki už vieną. Išskaidžius į tris – permokėsi. Aišku, didelė dėžė turi būti normalių matmenų, ne kaip šaldytuvas, nes tada jau pervežimo taisyklės keičiasi. Turėjau klientą, kuris susipakavo į šešias mažas dėžutes ir stebėjosi kodėl sąskaita perkopė šimtą. Sujungėm į keturias – kaina krito. Logistika grubiai tariant: kuo mažiau vienetų, tuo geriau, nebent siunti atskirais registruotais paštais – tada gal ir ne.
Ar verta drausti daiktus siunčiant į Londoną greituoju būdu?
Žinai, aš sakyčiau kad verta, bet tik jei draudimas tikrai dengia transportavimo žalą, o ne tik gaisrą, tvaną ir nežinia ką. Daug draudimo pasiūlymų perkraustymams – popierlapiai su spragomis. Turėjau situaciją, kai televizorių draudė, o paskui paaiškėjo kad elektronika draudžiama tik jei originali pakuotė – SERIOUSLY? Tai čia aš pats labai atsargiai žiūriu. Geriau nusifotografuok daiktus prieš išsiuntimą, susidėk sąrašą, ir paprašyk, kad vairuotojas pasirašytų apie būklę. Draudimas – gerai, bet ne stebuklų darytojas. Ypač kai kurios kompanijos mielai pasiima pinigus, o atsiskaityti būna sunkiau nei pačiam pervežimui.
Ar galiu siųsti maisto produktų į Angliją su sekimo numeriu?
Maisto produktai... čia aš tikrai ne specialistas, bet žinau, kad mėsa, pienas, kiaušiniai – anei galvojus. Sausi produktai, koncentruoti, fabrikinė pakuotė – gal ir praslysta, bet muitinė gali paprašyti veterinarinio patvirtinimo, kurio tu turbūt neturi. Brexit atvėrė tokių spąstų, kad aš pats dar ir dabar nesu garantuotas kas praeis o kas ne. Geriausias patarimas – nesiųsk to ko negali nusipirkti ten vietoje Anglijoj. Siuntos su maistu stringa, genda terminai, o sekimas čia nebepadeda kai muitininkas sulaiko dėl popierių trūkumo. Buvęs klientas siuntė šaltalankių arbatos – praleido, bet tai loterija buvo.
Kai nukrypsta nuo plano
Ką daryti jei siunta stringa muitinėje Anglijoje?
Pirmiausia – kvėpuok. Po to – rašyk kompanijai, kuri vežė, nes jie turi kontaktus su muitinės brokeriu. Kartais reikia papildomo sąrašo, kartais sąskaitos faktūros, kartais tiesiog palaukti kol eilė ateis iki tavęs. Muitinė Felikstove ar Doveryje dabar dirba kitaip nei prieš dešimt metų – ten viskas skenuojama, tikrinama, kartais atidaroma. Nekenčiu to jausmo kai klientas skambina balse drebėdamas, bet dažniausiai tai išsisprendžia per kelias dienas. Svarbiausia turėti sekimo numerį ir vežėjo kontaktą. Be to, niekada neslėpk kas viduje – jei randa ką nors neįrašyto, baudos baisios, esu matęs kaip žmonės tada verkia.
Ar dažnai vėluoja pristatymas į Birminghamą ar kitus didmiestius?
Birminghamas... nenorėčiau čia meluoti, bet statistiškai ten viskas greičiau nei į kaimelius Škotijos aukštumose. Didmiestiai turi paskirstymo centrus, logistikos mazgus, daugiau vairuotojų. Bet tuo pačiu – daugiau kamščių, daugiau siuntų, daugiau chaosio. Kartais ten kur turėtų būti greičiausiai, stringa dėl vidinės logistikos. Buvęs pristatymas į Birminghamo centrą vėlavo dvi dienas, nes vietinis subrangovas „užmiršo“ įkrauti dalį krovinio. Šiaip pagal mano patirtį, į Londoną greičiau nei į provinciją, nors ir ten būna savo bėdų. Planuok atsarginę dieną visada.
Kas atsakingas jei kurjeris paliko dėžę kieme ir kažkas pavogė?
Čia jau baisus klausimas. Jei tu pasirašei už pristatymą be pastabų – vargu ar ką įrodysi. Bet jei nurodei, kad paliktų prie durų (arba automatiškai taip nuskaitė sistema), tada rizika tavo. Aš matęs atvejų kai brangi siunta į Bristolio priemiestį dingo per dvidešimt minučių po to kai sekime parašė „delivered“. Kurjeris niekuo dėtas, sako „padariau kaip liepė sistema“. Blogiausia, kad dažnai tokiose situacijose tarpininkai nusiplauna rankas. Todėl geriau nurodyti: reikalingas parašas, arba atsiimsi pats terminale. Negali pats – paprašyk kaimyno. Palikti kieme – loterija. Nesupyk, bet taip yra.
Ar lengva susigrąžinti pinigus jei daiktai sulūžo vežant?
Paprastai – ne, nėra lengva. Reikia nuotraukų prieš, nuotraukų po, pakuočių likučių, rašyti prašymą, laukti, kartais grasinti teismu. Smulkūs vežėjai kartais tiesiog pradingsta, didelės kompanijos siunčia atsakymų šablonus. Turėjau atvejį, kai spinta atvažiavo su įdaužu – klientas fotografavo tik atidarinėdamas, o pakuotė išoriškai buvo tvarkinga. Gavom atšautą, kad „transportavimo metu negalima įrodyti žalos“. Skaudu. Dėl to ir sakau – daryk foto iš visų pusių prieš pakrovimą. Ir geriau rinkis tuos, kurie turi realų draudimą, o ne tik gražų logotipą. Čia realybė, ne reklama.
Praktiniai niuansai prieš kelionę
Kokia tikimybė kad dėžė bus apgadinta pakeliui į UK?
Tikimybė nėra nulinė, tą pasakysiu tiesiai. Furgonai kraiposi, stabdo, kartais kiti kroviniai spaudžia iš šono. Jei dėžė silpna – deformuosis. Jei viduje laisvė – daiktai trekšės. Aš matęs ir idealiai supakuotų dalykų atvykstančių sveikų, ir šiukšlių maišo su drabužiais, kuris aiškiai buvo mindomas. Priklauso nuo to kas krauna, kas veža, ar lyja. Anglijos klimatas irgi prisideda – kartais furgonas neatidaro iki galutinio taško ir drėgmė kaupiasi. Geros dėžės kaina – keli eurai. Sugadintos antikvarinės vazos – keli šimtai. Ta skaičiuoklė paprasta.
Ar reikia rašyti sąrašą ko dedu į kiekvieną dėžę?
Būtina. Ne mano reikalavimas – tai muitinės. Jei dėžėje dvidešimt daiktų, turi būti popierius su apytikriais pavadinimais ir vertėmis. Aš klientams siūlau daryti tai dviem kalbom – lietuviškai sau, angliškai ant dėžės. Nebūtinai centais tiksliai, bet „trys vilnoniai megztiniai – 60 eurų“ formato. Kartais žmonės meta viską kaip popierinį kamuolį ir stebisi kodėl pasieniečiai atidarinėja tarsi Kalėdų Senelis. Sąrašas sutaupo valandų. Aš neturiu kantrybės aiškinti tai penkis kartus, tai rašau tiesiai: taip, sąrašas privalomas. Nežinai vertės – rašyk „dėvėti drabužiai – apytikriai“. Svarbu kad būtų sąžininga.
Ką daryti su elektronika – ar užtenka tiesiog suvynioti į antklodes?
Ne, tikrai neužtenka. Kompiuteriai, monitoriai, konsolės – jie baiminasi smūgių ir statinės elektros. Antklodė amortizuoja, bet nepasaugo nuo kampų smūgių. Reikia originalių dėžių jei dar turi, arba dvigubo kartono su burbulių sluoksniu. Vieną kartą klientas įdėjo kompiuterį į lagaminą su rankšluosčiais – atidarėm Anglijoj, ekranas kaip sutrupėjęs sausainis. Graudžiai atrodė. Geriausia elektroniką pažymėti „nedėti po sunkiais daiktais“ ir pervežti atskirai, jei įmanoma. Jei važiuoja su baldais – fiksuok kad nekristų. Beje, baterijos turi savo taisykles oro transportui, čia jau atskira kalba.
Ar galiu siųsti sodo augalus į Angliją greituoju būdu?
Čia aš labai abejoju ir tikrai nežinau visų šitų biologinių direktyvų iš galvos. Žinau, kad gyvi augalai – tai ne tik siunta, tai potencialiai invazinė rūšis, purvą ant šaknų ir t.t. Muitinė gali reikalauti fitosanitarinio sertifikato. Jei tai tikras svogūnas į sodą – gal pralįstų, bet didelis augalas vazone? Pirk brangiau ten vietoj, sakau. Kartą senolis siuntė obels šakelę – sulaikė, sugrąžino, vyras pyko tris savaites. Sekimo numeris rodė, kad grįžta atgal, bet niekas nepasakė kodėl. Išvada: nepradėk. Paštas augalų nesiūlyk, aš nepasakosiu, kad viskas gerai, kai nesu tikras.
Ar reikia išardyti baldus prieš siunčiant į Angliją?
Jei telpa pro duris ir į furgoną – nebūtina. Bet aš visada patariu išimti stiklus, nuimti kojas, atsukti rankenas, nes kelionė vibruoja ir varžtai atsileidžia. Kartą klientas siuntė komodą surinktą – atvyko su įtrūkimu šone, nes konstrukcija negalėjo krypti. Išardyti daiktai sutaupo vietos, o sutaupius vietą sutaupai pinigų. Tik nepamiršk kur padėjai varžtus, supakuok į maišelį ir priklijuok prie tos pačios detalės. Anglijoje gali ir neturėti su kuo vėl surinkti jei atsuktuvas liko Lietuvos spintelėje.
Rinkimasis tarp vežėjų ir paskutiniai patarimai
Ar vertingiau rinktis didelę kompaniją ar mažesnį vežėją į Anglijos miestus?
Didelė – turi infrastruktūrą, sekimo sistemas (kartais net kelias), bet esi numeris eilėje. Mažas – žino tavo vardą, bet jei susirgs vairuotojas, gali ir neįvykti maršrutas tą savaitę. Aš dirbu viduryje ir matau abu krantus. Jei siunti verslui, reikia garantijų – imk didelius. Jei asmeniniai daiktai, kratinys – mažas vežėjas dažnai lankstesnis ir pigesnis. Kartais didieji subranginiams perduoda tavo daiktus vis tiek, tik brangiau parduoda. Tai kaip kavinėje – grandinėje žinai ko tikėtis, o šeimyninėje – gal skaniau, gal ne. Pasitikėk pilvu.
Ar tikrai reikia užsakinėti vežimą į UK savaitėmis į priekį?
Ne visada, bet jei turi datą prieš kurią būtinai reikia – taip. Ypač vasarą ir rugsėjį, kai visi veža studentus, emigrantus, baldus. Tuo metu net aš, su kuriais metų patirtimi, kartais negaliu rasti vietos furgone dėl trijų dienų. Žiemą lankščiau, gali ir per dvi dienas susitvarkyti. Bet jei tau reikia „kitą antradienį“ – skambink bent prieš savaitę. Vėlyvos dienos – brangiau ir nervų daugiau. Aš pats nemėgstu skubėjimo, nes tuomet viskas stringa. geriau ramiai suplanuoti nei atsiprašinėti paskui dėl delsimo.
Koks pats patikimiausias būdas siųsti vertingiausią daiktą į Angliją?
Jei tai labai vertinga – siųsk oru su draudimu iki durų ir pasirašymu. Žemesnis svoris, mažiau perkrovimų, mažiau rankų liečia. Oru į Heatrow arba Gatwick, tada vietinis pristatymas. Brangu? Taip. Bet jei viduje senelės žiedas arba kolekcinė gitara – ne taupyk ant transporto. Kartais klientai nori viską sutalpinti į vieną furgoną su sofomis ir praustuvais. Ne. Brangūs daiktai turi turėti savo erdvę. Dar vienas patarimas: nufotografuok serijinius numerius prieš išsiuntimą. Jei kas – įrodymas tavo. Greitas daiktų pristatymas į Angliją su sekimo sistema oru – kitas lygis, bet vertas dėmesio kai kalba eina apie tai kas brangu širdžiai.
Ar galiu pats vežtis daiktus mašinoje ir aplenkti kurjerius?
Gali, ir daugelis taip daro. Išsinuomoji furgoną, susikrauni, keliauji per Eurotunnelį ar keltą į Doverį. Jei esi pasirengęs vairuoti dešimt valandų, mokėti už keltą ir degalus – imk ir varyk. Aš pats asmeniškai mėgstu šį variantą kai daiktai labai asmeniški ir nenoriu, kad svetimi rankiojasi. Bet skaičiuok: keltas brangokas, dyzelis Anglijoj kitoks, draudimas furgonui, nuovargis. Kartais atsieina brangiau nei pasamdyti mus, nors atrodo kitaip. O dar turi patiems keltis per daiktus Doverio muitinėje – jei ką nors ne taip deklaruoji, galiu garantuoti kad pateksi į kambarį su nemaloniais klausimais. Bet laisvė – suplanuok pats.
Išvada
Greitas daiktų pristatymas į Angiją su sekimo sistema – tai ne raketų mokslas, bet ir ne vaikščiojimas parku. Reikia žinoti kas vyksta, klausti, netikėti vien reklamomis ir visada turėti atsarginį planą. Aš per savo karjerą mačiau visko: nuo tobulų siuntų iki visiškų košmarų. Jei prisiminsi bent pusę to ką čia parašiau – jau bus geriau nei daugelis. Sėkmės pakuojant, o jei kas, skambink tam vežėjui kuriam pasitiki ir kuris atsiliepia telefonu. Tai svarbiausia.