Greitas daiktų gabenimas į Angliją mikroautobusais – ką verta žinoti prieš paskambinant

Na ką, jei skaitote šitą tekstą, greičiausiai jau pakuojate daiktus, o gal tiesiog svarstote, ar verta savo svetainės sofą siųsti į Birmingamą. Aš šioje pelkėje – atleiskite, pramonėje – lendu jau nuo 2000 metų. Greitas daiktų gabenimas į Angliją mikroautobusais man yra ne koks gražus šūkis ant vizitinės, o paprastas darbas, kurį darau kiekvieną savaitę. Mikroautobusai čia turi savo logiką: jie lankstesni nei vilkikai, kai kalbama apie mažesnius krovinius, bet turi ir savų keistenysčių. Tiesiog bandau paaiškinti, kaip viskas vyksta iš tikrųjų, nei ką nors pardavinėdamas, nei gražbylydamas.

Kainos, kurios niekada nebūna tokios, kokias tikiesi

Kiek kainuoja pervežti keletą dėžių į Londoną mikroautobusu?

Čia tas klausimas, kurį girdžiu kartą per savaitę. Na, žiūrėk. Jei turite keturias standartines dėžes, krepšį ir daugiau vilčių nei daiktų, kaina sukasi apie 180–250 eurų. Bet jei gyvenate Šiaulių pakraštyje, o ne Vilniuje, ir mikroautobusas turi dėl jūsų sukti šimtą kilometrų – kaina bus kita. Aš mėgstu pasakyti kainą telefone, bet paskui pridėti: "Tai bus tiksliau, kai pamatysiu sąrašą." Ne dėlto, kad noriu apgauti. Žmonės tiesiog pamiršta paminėti tą gitaros dėtuvę, kuri plytų užima. (Juk gitaros dėtuvė, ne dėžuvė, ar kaip ten...) Skamba kaip pretekstas, bet dažnai taip ir būna.

Ar galiu sumokėti tik kai viską gausiu Anglijoje, ar visada reikia avanso?

Aišku, norisi mokėti tik tada, kai daiktai stovi svetainėje. Bet realybė tokia, kad mikroautobusų maršrutai planuojami iš anksto, ir jei rezervuojate vietą – avantas yra standartas. Paprastai 30–50 proc. Yra įmonių, kurios veža be avanso, bet aš jų nepatikėčiau rimčiau. Kartą turėjau klientą iš Panevėžio, kuris atsisakė mokėti avansą, o paskui dingo keturioms dienoms. Vairuotojas stovėjo su pusiau tuščiu bagažu. Tai va, avansas apsaugo ne tik mus, bet ir jus – nuo to, kad kažkas kitas neužimtų datos. Pinigai kalba, bet avansas saugo.

Koks trumpiausias laikas, per kurį galiu gauti siuntą Londone, jei renkuosi greitą daiktų gabenimą į Angliją mikroautobusais?

Realiai gali užtrukti ir 36 valandas nuo pakrovimo, jei viskas sueina. Teoriškai. Praktiškai – dvi–trys dienos yra kasdienybė. Turėjau reisą, kai iš Kauno išvažiavome antradienį vakare, o trečiadienį vakare jau buvome Rytų Londone. Bet tai buvo idealu: oras geras, nebuvo eilių Doverio uoste, ir vairuotojas – kolega Vidas, kuris nemėgsta miegoti viešbučiuose. Tiesą sakant, nemiegojo iš principo. Toks tempas – išimtis. Skaičiuokite tris dienas ir džiaukitės, jei gaunate greičiau.

Ar kaina skiriasi, jei vežu daiktus iš Vilniaus, o ne iš Mažeikių?

Skiriasi, aišku. Iš Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos mikroautobusai važiuoja nuolatos. Iš Mažeikių, Rokiškio ar Zarasų – reikia derinti. Kartais siunčiame mažesnį furgoną paimti daiktus ir tada perskraustome į pagrindinį reisą. Tas persiuntimas kainuoja. Kai kurios įmonės žada "vienoda kaina visoje Lietuvoje", bet jie tiesiog įskaičiuoja tuos šimtus kilometrų į bendrą sąskaitą. Atskirai to nesimatys, bet logistiškai – taip ir yra. Suprantama, kad ne visada tai parašys antraštėje. Bet taip veikia.

Ar sekmadieniais ar šventadieniais viskas pabrangsta?

Hm. Čia gal ne pabrangsta, o tiesiog sunkiau rasti laisvą mikroautobusą. Šventadieniai Anglijoje, ypač prieš Kalėdas, – beprotybė. Vairuotojai nori namo, keltai delsinasi, muitinės eilės ištįsta. Jei reikia skubiai, galite ne pamatyti pabrangimą, o tiesiog "skubos priemoką". Kaip ten bepavadintumėte. Kartą per Velykas vežėme virtuvės komplektą į Geteborgą... oi, čia ne apie Švediją. Pametau temą. Bet taip, šventės – ne draugas.

Kelias, kuris prasideda anksčiau, nei pagalvoji

Ar vairuotojai miega nakčiai, ar važiuoja be sustojimo?

Europos Sąjungoje galioja tacho režimai. Vairuotojas negali vairuoti aštuoniolikos valandų iš eilės – negali ir nenori, pasitikėkite. Per naktį jie sustoja – pakelyje arba su kišeniu. Kartais nakvynė kainuoja, kartais – ne. Jei kas sako, kad jo mikroautobusas "skrenda be sustojimo" – meluoja arba nežino, kad taip negalima. Buvęs kolega Raimundas bandė "tik truputį" viršyti – bauda Prancūzijoje, kurią dengė savo kišenė. Nuo tada jo tonas pasikeitė. Ir mano atžvilgiu. Atsargiai.

Ką daryti, jei mano daiktai privalo būti Londone konkrečia dieną?

Tada deriname labai iš anksto. Ir suprantame, kad greitas daiktų gabenimas į Angliją mikroautobusais nereiškia "iki valandos". Galime pažadėti datą, bet paliekame šešių–aštuonių valandų langą. Kelias ilgas. Kamščiai. Oras. Kartą klientė skambino kas dvi valandas: "Ar jau?" Buvau kantrus, nes laukė vaiko kambario baldo. Bet vairuotojas dėlto greičiau nenuvažiuos. (Čia turėjau galvoje – skambinti kas valandą nereikia, bet nenoriu būti piktas.) Planuokite dieną atsargos. Visada.

Ar mikroautobusas vyksta keltu, ar Eurotuneliu po Lamanšu?

Dažnas klausimas. Krovininiai mikroautobusai dažnai važiuoja keltu. Ne visada, bet dažnai. Kalė–Doveris. Kai kurie didesni furgonai renkasi Eurotunelį, bet mikroautobusai, jei ne per aukšti, irgi gali. Kiekvienas variantas turi savo eiles. Pripažinsiu – kartais ir pats nesu iki galo tikras, kurį maršrutą pasirinks vairuotojas rytoj. Prikauso nuo to, kur mažesnė eilė. Kai kurie kolegos renkasi keltą, nes gali pamiegoti. Praktiška. Keltų kaina – apie šimtą su viršum eurų. Nežinau tiksliai dienos kainos, keičiasi kas savaitę.

Ar man pačiam reikia padėti krauti daiktus į mikroautobusą?

Ne, nebent sutarta kitaip. Bet jei gyvenate penktame aukšte be lifto... na, pasikalbėti reikia. Į Angliją dažnai vežame pavienius žmones, kurie kraustosi darbo tikslais. Jie vieni nepakels spintos. Paprastai vairuotojas turi pagalbininką arba samdo vietinį žmogų. Vienas pažįstamas bandė pats kilnoti su vairuotoju. Prisiskaudo nugarą, o paskui pyko, kad mikroautobusas vėlavo. Ko tu tikėjaisi, Rimai? (Ne, Rimas ne jo vardas, bet istorija tikra.) Jei dideli daiktai – įspėkite iš anksto. Kartais paprašome papildomos rankos už simbolinį mokestį.

Kurie maršrutai dabar greičiausi – per Prancūziją, Nyderlandus ar Vokietiją?

Prancūzija – klasika. Tačiau Kalėje delsimasis kartais baisus. Nyderlandai, Belgija – atsarginis variantas. Aš mėgstu maršrutą per Lenkiją, Vokietiją, Belgiją. Kodėl? Mažiau kamščių prie Paryžiaus. Bet čia mano preferencija. Jei klientas skuba, žiūrime į navigaciją realiu laiku. Kartais greitis nėra tik apie kilometrus. Štai pernai vienas reisas buvo per Liuksemburgą, nes Prancūzijoje buvo streikas. Anglijos pasienis vistiek lieka Anglijos pasieniu. Nepatikėsite, bet dokumentų patikra kartais užtrunka ilgiau nei pats kelias.

Daiktai – kas tilps, o kas subyrės dar pakeliui

Ar man pačiam reikia supakuoti daiktus prieš transportuojant į Angliją?

Idealu būtų, kad taip. Bet realybė? Žmonės sudeda daiktus į maišus, gautus iš parduotuvės, ir stebisi, kodėl kavos staliukas atvažiavo subraižytas. Sakau visada: jei vertinate daiktą – pakuokite rimtai. Mes galime atvežti dėžes, net supakuoti, bet ne visada tam yra laiko. Ypač jei greitas daiktų gabenimas į Angliją mikroautobusais užsakytas paskutinę minutę. Tada metame antklodes tarp daiktų ir viliamės geriausio. Ne tobula, bet veikia. Kartais. Geriau pakuokite patys arba sumokėkite, kad tai padarytume mes.

Kas nutiks, jei mano daiktų svoris ar tūris viršys sutartą?

Mikroautobusas turi ribas. Ne dėlto, kad mes pikti, o dėl fizikos. Jeigu paaiškėja, kad turite ne tris dežes, o septynias, ir dar šaldytuvą – problema. Kartais "perviršis" sutalpinamas, bet jei ne – reikia antro reiso arba didesnės mašinos. Ir tai kainuoja. Buvęs atvejis: ponia nurodė "dvi vietos spinta", o tai buvo amerikietiško dydžio spinta, kuri net neišejo pro duris. Valanda ieškojome, kaip ją išlaužti. Supykome abu. Ji – kad brangu. Aš – kad nemeluotų. Bendrai, sakykite tiesą iš pradžių. Arba pasiimkit nuotrauką.

Ar vienu metu galiu vežti dviratį, skalbimo mašiną ir dar du lagaminus?

Taip, jei mikroautobusas turi laisvų kubinių metrų. Bet dviratis, nieko nedėtas, užima daugiau vietos nei manote. Kur galva, kur pedalai – viskas kabo. Skalbimo mašina sunki. Lagaminai – lengvi, bet pūga. Aš skaičiuoju ne tik svorį; skaičiuoju ergonomiką. Kartais klientai nori sutaupyti ir sukimšta viską kaip šašlykų mėsą į egzotišką marinatą... oi, vėl nuklydau. Turiu omeny – kaip į maišą. Tada kelyje daiktai braška. Jei nesate tikri – paprašykite sąrašo, ką fotografuoti. Parodysiu, kas tilps. Dažniausiai.

Ar pavojinga gabenti stiklinį staliuką be jokios dėžės?

Savižudybė logistine prasme. Mikroautobusai dreba kelyje. Ne taip, kad išbyrėtų varžtai, bet vibracija yra. Stiklas be kampų apsaugų – tiesiog laikas iki įskilimo. Mačiau gražiausią staliuką, kuris tapo mozaika netoli... oi, ten kažkur Prancūzijoje, ne Kinijoje. Mano mintys nuklydo. Ties Dunkerku. Supakavote blogai – atsakomybė jūsų, nebent mokėjote už mūsų pakuotę. Net ir tada – pakavimas nėra stebuklinga apsauga nuo aplaidumo. Stiklas yra stiklas.

Kodėl kai kurios įmonės veža pusę lietuviškos parduotuvės į Angliją ir neprašo jokių dokumentų?

Jautri vieta. Žinau, kad yra tokių, kurie per pilnutėlį mikroautobusą gabena neaiškios kilmės mėsą, alkoholį ar dar velniaižinę ką, be muitinio deklaravimo. Tai neteisėta. Jei sustabdo – konfiskacija. O jei tarp tų daiktų ir jūsų sofa? Sugadintas visas reisas, baudos. Aš nevardinsiu įmonių, bet tokių yra. Tikrai. Mes visada darome sąrašus. Taip, tai nuobodu. Taip, užima penkias minutes. Bet jūsų daiktai saugiau, o mano sąžinė švaresnė. Ne taip, kad aš tobulaai parašiau – suprantat patys.

Dokumentai, draudimai ir tai, ko niekas nenori galvoti

Ar daiktai, vežami mikroautobusu į Angliją, yra kaip nors apdrausti?

Turėtų būti. Mūsų transportas turi CMR draudimą. Bet jis dengia ne viską iki paskutinio cento. Jei vežate neapdraustą antikvarinį veidrodį, vertą tūkstančio eurų, o atsakomybė pagal tarifą – dešimt eurų už kilogramą... matematika nepalanki. Rekomenduoju papildomai apdrausti vertingus daiktus arba supakuoti taip, kad draudimas nereikėtų. Beje, Brexitas viską šiek tiek pakeitė. Dabar kai kurios draudimo taisyklės... hm, aš neesu šimtu procentų tikras dėl naujausių JK draudimo išimčių. Reikia pasitikrinti su brokeriu. Kartais atsakymas priklauso nuo to, ar siunta asmeninė, ar komercinė.

Kas atsakingas, jei muito inspekcija stabdo krovinį prie Anglijos sienos?

Brexitas padarė taip, kad Anglija nebe ES. Muitai egzistuoja. Asmeniniams daiktams galima prašyti lengvatos, bet sąrašas turi būti tikslus. Jei muitininkas randa ką nors neįrašyto – bauda, delsa. Kas atsakingas? Jei sąrašą pateikėte jūs ir nutylėjote – jūs. Jei mes suklydome pildydami – mes. Dirbu su agentu, kuris tvarko JK muitus, bet kartais delsimasis pasienyje trunka valandomis dėl ne jo kaltės. Tada klientai pyksta ant mūsų. Suprantama. Pykti ant muitinės – ne taip paprasta, jie toli. Kantrybė.

Ar reikia specialių popierių baldams gabenti?

Asmeniniai daiktai – Transfer of Residence (ToR) forma, kad nemokėtumėte muito. Bet baldas, pirktas Lietuvoje ir vežamas parduoti Anglijoje – jau komercinis krovinys. Skirtumas svarbus. Mūsų mikroautobusai dažniausiai veža asmeninius krovinius, todėl klientas pats turi pasirūpinti ToR, jei nori lengvatos. Galime patarti, bet nesame muitų brokeriai. Kartą vežėme komodą, kuri, pasirodo, slėpė penkiasdešimt naujų žvakidžių. Muitinė nekvaili. Gerai, kad nebuvo rimtų pasekmių, tik ilgas pokalbis kabinete. Pasisekė.

Kodėl kai kurios bendrovės sutinka gabenti augalus, maistą ir net gyvūnus be jokių leidimų?

Augalai – fitosanitariniai sertifikatai. Maistas – veterinariniai patikrinimai. Po Brexito dar griežčiau. Bet yra tokių... na, banditų, kurie sako "taip, taip, viskas bus gerai" ir meta į mikroautobuso galą. Jūs gaunate problemą Anglijos pasienyje. Bulvės, sūris, šaldyti koldūnai – konfiskacija. Augalas be dokumentų – tas pats. Atvirai pasakiau poniai: "Jūsų citrinmedis liks Prancūzijoje." Ji nesusitaikė. Galvojau, gal galima prakišti... ne, neverta. Geriau palikti augalą draugui Kaune nei muitinės inkubatoriuje.

Ar galiu vežti drabužių spintą su drabužiais viduje?

Taip, dažnai taip ir darome. Bet drabužiai turi būti deklaruojami sąraše. Ir nereikia slėpti po stalu neužbaigto butelio skysčio. Kartais žmonės naudojasi spinta kaip "erdvės taupymo priemone". Suprantu. Patogu. Tik reikia sąrašo. Ir nieko drėgno – pelėsiai, jei transportas pastovės saulėje, išdygs greičiau nei jums patiktų. Buvo atvejis, kai atidarėme mikroautobusą Belgijoje dėl patikros, o ten drabužiai skleidė neplautų sportbačių aromatą. Kontrolieriai įsitempė. Mes irgi. Ne pats maloniausias rytas.

Kai nutrūksta variklis – istorijos iš dvidešimt ketverių metų

Ar buvote tokių atvejų, kai viskas vyko visiškai ne pagal planą?

Oho. Vienas įsimintiniausių – vairuotojas Paulius, kuris sugedo netoli Liuksemburgo. Variklio gedimas. Mikroautobusas su keturių klientų daiktais. Teko skubiai samdyti kitą furgoną, perkrauti vidury nakties, o vienas klientas jau laukė Liverpulyje. Pavėlavo dviem dienom. Jis grasino teismais, bet nurimo, kai paaiškinau, kad gedimas – ne mūsų kaltė, bet mes išsprendėme. Kita istorija: navigacija vedė į siaurą kaimo kelią Prancūzijoje, mikroautobusas įstrigo. Vietiniai ūkininkai traukė traktoriumi. Jie buvo malonūs. Mes – nelabai tuo metu.

Ką daryti, jei vairuotojas nepasirodo sutartu metu?

Pirmiausia – nepanikuoti. Na, gerai, panikuokite penkias minutes, tada skambinkite. Kartais tai tik didelis kamštis. Kartais vairuotojas pametė telefoną. Kartais – rimčiau. Turime sekimo sistemas, bet ne viskas tobula. Jei vėluoja daugiau nei trys valandos be žinios, mes siunčiame pakaitinę mašiną arba kompensuojame. Bent jau taip esame žadėję. Pripažinsiu – kartais ir patys sužinom per vėlai. Ypač jei kelyje prastas ryšys. Geriausias patarimas: turėkite du kontaktus. Ne tik mane, bet ir logistikos dispečerį. Nepulkite bartis iš karto – pirmas skambutis aiškiasi.

Kaip atskirti normalią tarptautinių pervežimų įmonę nuo tų, kur tik meta skelbimus Facebooke?

Skaudu, bet reikia pasakyti. Yra daug "vieno mikroautobuso verslininkų", kurie surenka krovinį ir pradingsta, arba atiduoda neaiškiam sublokuotojui. Rimta įmonė turi adresą, sąskaitas-faktūras, CMR draudimą, kelis kontaktus. Jei kas rašo tik Messengeriu, siūlo mokėti grynaisiais į rankas ir neturi svetainės – eikite tolyn. Nebent tai jūsų pusbrolis. Net ir tada – keista. Nesakau, kad maži negali būti geri. Bet kai kurių kainos tokios žemos, kad aš nejsuprantu, kaip jie dengia kurą. Nei kuro, nei mokesčius. Kas nors čia apgaudinėja.

Ar mikroautobusas tikrai geriau nei didelis furgonas ar vilkikas?

Nėra taip, kad "geriau". Yra "skirtingai". Mikroautobusas – tarkim, Mercedes Sprinter tipo – tinka 2–12 kubinių metrų kroviniams. Jis lankstesnis mieste, nereikia tarpininkauti per didžiules bazes. Furgonas ar sunkvežimis reikalingas, kai gabenate visą butą. Bet kai žmonės klausia apie greitą daiktų gabenimą į Angliją mikroautobusais, jie paprastai nori asmeniškai, be laukimo sandėliuose. Mes pristatome tiesiai iš rankų į rankas. Vilkikai dažnai meta į distribution hub, o ten – jūsų galvos skausmas. Renkites pagal kiekį, o ne pagal egzotiką.

Kokia didžiausia klaida, kurią daro žmonės, pirmą kartą veždami daiktus į Angliją?

Jie per mažai paklausia. Tiki, kad viskas bus "kaip per siuntų tarnybą". Bet pervežimas mikroautobusais nėra DHL. Nėra sekimo kiekvieną minutę. Nenoriu čia lyginti, bet šimtaprocentinės garantijos laiko nėra. Žmonės kartais neperskaito sutarties, nepaklausia apie draudimą, nepasako, kad penktas aukštas be lifto. Tada pyksta. Didžiausia klaida? Manyti, kad jūsų daiktai – vieninteliai svarbūs pasaulyje. Jie yra svarbūs, bet vairuotojas veža dar tris žmones. Solidarumas, supratimas ir tikslus sąrašas – tai jūsų draugai.

Jeigu mano sesuo skambina iš Peterboro ir sako, kad jos sofa per 48 valandas turi būti Kaune – ar įmanoma?

Įmanoma. Bet brangu. Labai. Turėtume siųsti tuščią mikroautobusą arba nukreipti iš esamo reiso, jei jis yra netoliese. Kartais pasiseka – kažkuris mūsiškių tuo metu grįžta iš Birmingamo, ir Peterborough pakeliui. Bet dėl vienintelės sofos... hm, sunku mažiau nei už septynis–aštuonis šimtus. Gal ir daugiau, priklauso nuo aukšto ir lifto. (Nesu čia visai užtikrintas dėl kainos, nes tokie skubūs reisai skaičiuojami lape, o ne pagal standartinį įkainį.) Paskambinkit – apskaičiuosiu. Negaliu pažadėt pigiai, bet pažadu pabandyti visomis keturiomis.

Išvada

Žodžiu, greitas daiktų gabenimas į Angliją mikroautobusais yra gyvas dalykas. Ne fabrikas. Kiekvienas reisas turi savo charakterį, savo nesklandumus ir savo laimėjimus. Nežinau, ar jums reikia gabenti dešimt dėžių ar visą gyvenimą. Bet jei skambinsite – pasakysiu tiesiai, be kanceliarinių šedevrų. Svarbiausia: nesiųskite nieko vertingo neapdrausto, nepakuoto, ir niekada, niekada nemeluokite apie turinį. Tada viskas bus gerai. O jei nebus – skambinkite. Kartais net dvidešimt ketveri metai neapsaugo nuo siurprizų kelyje. Bet aš jau seniai pripratęs.