Greitas daiktų gabenimas į Angliją mikroautobusais: ar tai visada įmanoma?

Žinai, per tuos trylika metų, kai vežioju krovinius į Londoną, Bristolį, Birmingemą ir atgal, manęs klausė visko. Dabar priešais save įsivaizduoju tave – galbūt ką tik pardavei baldus, galbūt darbo pasiūlymas Anglijoje jau rankoje, o čia liko tas nepatogus momentas: kaip visą ūkį perkelti per Lamanšą? Greitas daiktų gabenimas į Angliją mikroautobusais skamba viliojančiai, bet ar tai visada išeitis? Atsakymas – taip, jei žinai, ko klausti ir į ką atkreipti dėmesį. Šiame tekste bandau suguldyti tai, ko paprastai neparašo ofisai. Ne viskas bus gražu. Bet bus tikra.

Apie pačią pradžią

Ar mikroautobusas tikrai geriau už didelį krovininį furgoną, jei mano daiktai telpa į standartinį būstą?

Dažniausiai taip, ypač jei turi standartinį vieno ar dviejų kambarių butą. Mikroautobusas sukonstruotas greitai manevruoti Londone, Birmingeme – ten, kur krovininis furgonas stringa tarp mašinų ar neprisirenką po tiltu. Bet jei turi didelę spintą su veidrodžiu, gali nepjaustyti baldų tik tiek, kad tilptų. Vieną kartą vežiau kambarį bakalaurui, kuris pareiškė, kad sofos nereikės išardyti. Teks palikti sofą Kaune. Mikriukas yra universalus, bet turi ribą kubatūros prasme. Geriau išmatuoti nei spėti.

Kiek iš anksto reikia ieškoti transporto, jei planuoju persikraustymą į Londoną kitą mėnesį?

Idealu – dvi, trys savaitės. Ne dėl to, kad vežėjai taip užsiėmę, nors vasarą išties būna chaosas. Tiesiog per savaitę gali surinkti kelis pasiūlymus, palyginti ne tik kainą, bet ir žmogų. Skambučio metu jauti – ar tai vairuotojas, ar tarpininkas, kuris parduos tavo daiktus kažkam kitam. Jei skubi pernelyg, lieki su pirma pasitaikiusia bendrove. O aš jau mačiau, kaip žmonės dėl skubos samdo tokius, kurie pasiima avansą ir pradingsta. Dvi savaitės – tai tavo saugumo zona.

Radau skelbimą „gabenu kiekvieną savaitę į Angliją pigiai“ – ar galiu pasitikėti?

Oi, šitas skelbimas – klasika. „Kiekvieną savaitę“ dažnai reiškia „kai susirenka žmonių“. Pigiai – reiškia, kad kažką pameta prioritetų grandinėje. Būna sąžiningų vairuotojų, kurie taip rašo, bet būna ir tokių, kurie paima daiktus į garažą Kėdainiuose ir mėnesį laiko ieško antro kliento. Vienas klientas man skambino verkdamas – vežėjas pasiėmė daiktus už 200 eurų, o po dviejų savaičių atsiliepė tik pažadėjęs, kad „kitą antradienį tikrai“. Patikrink, ar turi įmonės kodą, ar rašo sutartį. Jei atsakinėja tik per Messenger naktimis – pabėk.

Ar galiu pats krautis daiktus į mikroautobusą, ar vairuotojas turi tai daryti pats?

Gali pats, ir dažnai netgi geriau, nes žinai, kas kame guli. Bet vairuotojas tikrai turi padėti, jei tai numatyta susitarime. Fizinis darbas krovinių metu – ne tavo pareiga, nebent sutarei kitaip. Praktikoje būna įvairiai: vieni vežėjai mielai padeda, nes mato, kad tavo sofa netelpa, o kiti sėdi ant šono ir rūko. Aišku, jei renkasi iš penkiaaukščio be lifto – ten jau solidarumas reikalingas. Kartais pakrauname kartu per pusvalandį, o kartais aš stoviu ir žiūriu, kaip klientas vienas lūžta. Ne taip turi būti.

Kainos, kurios neramina

Kiek maždaug kainuoja greitas daiktų gabenimas į Angliją mikroautobusais, jei vežu dviejų kambarių buto daiktus?

Čia pats nemėgiamiausias klausimas, nes kaina – kaip svaras po Brexito – nuolat juda. Maždaug nuo 450 iki 800 eurų dviejų kambarių butui. Jei daliniesi mikroautobusą su kitu klientu, gali sutaupyti. Jei reikia pagalbos pakraunant ir iškraunant, prisideda. Yra buvęs atvejis, kai klientas nenorėjo mokėti daugiau nei 300, o vairuotojas paskui paprašė primokėti degalams Prancūzijoje. Ne viskas, kas pigu, baigiasi gerai. Skaičiai tik orientaciniai – konkretų pasiūlymą duoda tik pažiūrėjęs daiktus.

Kodėl vieni vežėjai prašo 800 eurų, o kiti – 350? Kur tas triukas?

800 – tai dažnai oficiali įmonė su draudimu, CMR ir sąskaita. 350 – tai gali būti vaikinas su Passatu, kuris šiandien nusprendė užsidirbti. Ne visi pigūs yra blogi, bet didelis skirtumas turi signalizuoti. Kartais 350 reiškia, kad daiktai bus perkrauti du kartus, vežami su draugu, kurio dokumentai įdomūs. Turėjau atvejį, kai klientės čiužinys atsidūrė ūkyje netoli Varšuvos, nes vežėjas „sukomplektavo maršrutą“. Kartais sutaupyti – reiškia prarasti kontrolę. Atidžiai rinkis.

Ar kaina priklauso nuo to, ar mano daiktai važiuoja kartu su kito žmogaus kroviniu?

Taip, žinoma. Dalinis krovinys – tai dalinama erdvė, dalinamos išlaidos. Jei mikroautobusas važiuoja pilnas – pavyzdžiui, tavo daiktai užima trečdalį – mokai trečdalį kelionės kainos. Paprasta matematika. Problema tik ta, kad turi palaukti, kol susidarys pilnas krovinys. Gali laukti dieną, o gali savaitę. Kartais vairuotojas sako: „važiuojame rytoj“, bet rytoj nepavyksta surinkti antro žmogaus. Tuomet jis skambina: „ar gali palaukti iki penktadienio?“ Jei turi laiko – dalinis krovinys puikus. Jei paskutinė diena bute – geriau rinkis pilną reisą.

Ar visada reikia palikti avansą, ir kiek jis turi būti normalus?

Negaliu sakyti, kad visada – trisdešimt procentų laikoma norma. Jei prašo visos sumos prieš išvažiavimą, ypač grynaisiais į rankas – čia jau raudona vėliava. Aš dirbu taip: minimalus avansas, kad žmogus patvirtintų rezervaciją, o likutis – pristatymo metu. Būna, kad žmonės bijo palikti avansą, ir aš juos suprantu. Ką tik skambino vyras iš Panevėžio – prieš metus sumokėjo 200 eurų kažkokiam vežėjui, tas neatvažiavo. Avansas turi būti saugus ne tau, o verslui. Bet jei verslas neatrodo saugus – nemokėk nė cento.

Laikas ir maršrutai

Kiek dienų trunka kelionė iš Lietuvos į Angliją mikroautobusu su kroviniu?

Teoriškai – dvi trys dienos. Praktiškai – nuo dviejų iki keturių. Vairuotojas išvažiuoja, naktį praleidžia Vokietijoje ar Nyderlanduose, kitą dieną pasiekia Kalę. O ten... na, uostai. Doveris, Folkestonas, eilės, patikros. Kartais keltas vėluoja dėl audros, nors atrodo, čia tik vanduo. Tada dar važiavimas per Angliją – jei Londone piko metas, gali prasčiau stovėti nei aplinkelyje prie Kauno. Buvęs atvejis, kai dėl avarijos M25 žiede vairuotojas vėlavo keturiolika valandų. Tai ne taisyklė, bet ir ne šventė.

Ar mikroautobusas važiuoja tiesiai pas mane, ar turi važinėti po visus LT miestus rinkdamas siuntas?

Dažniausiai važinėja. Retas kuris pakuoja vien tavo daiktus ir lekia į Angliją. Maršrutas gali būti: rytas Kaune, pietūs Marijampolėje, vakaras Vilniuje, ir tik tada link Lenkijos. Jei tau reikia greitai – klausk iš anksto, koks maršrutas. Aš asmeniškai stengiuosi rinktis logišką seką, bet kartais tenka nukrypti dėl kliento, kuris nepasiruošė laiku. Tai nervina visus. Jei turi gyvūną ar vaistus, kuriuos reikia paimti paskutinį – gali tekti palaukti. Mikroautobusas nėra taksi, nors klientai kartais taip galvoja. Atvirai pasakysiu – tas važinėjimas erzina net mane.

Ar galima tiksliai nuspėti atvykimo valandą, nes turiu nuo darbo atsiprašyti?

Valanda – ne, diena – taip. Anglijoje kamščiai, ypač aplink Londoną, yra neprognozuojami kaip lietuviški orai. Aš duodu intervalą – pavyzdžiui, ketvirtadienio popietė arba penktadienio rytas. Darbdavį informuoji, kad gali tekti išeiti anksčiau. Kai kurios firmos žada „tiksliai 14:00“, bet tai melas arba naivumas. Realybė: vairuotojas atvyksta, kai atvyksta. Kartais anksčiau, dažniau vėliau. Jei gyveni ketvirtajame aukšte be lifto, atvykimas užtrunka dar pusvalandį. Patarimas – planuok langelį, o ne tikslų laiką. Mažiau streso tau, mažiau spaudimo vairuotojui.

Ką daryti, jei pasienyje sulaiko ne dėl mano kaltės, o dėl vežėjo popierių?

Tu nieko negali padaryti, tik raudonuoti ir laukti. O tavo daiktai gali stovėti pusdienį saulėje ar lietuje. Pasitaiko, kad vežėjas pamiršta CMR, arba jo leidimas vežti krovinius į trečiąsias šalis... kaip čia pasakius... pasibaigęs. Ne aš čia noriu tavęs gąsdinti, bet prieš metus kolega strigo pasienyje, nes paaiškėjo, kad mikroautobusas registruotas kaip keleivinis, o ne krovininis. Tokiu atveju reikia mokėti papildomus mokesčius arba ieškoti kito pervežėjo patiems savo sąskaita. Todėl prieš važiuojant reikalauk kopijos draudimo ir leidimų. Jei atsakinėja nenoriai – ženklas.

Daiktai ir jų saugumas

Ar privaloma viską dėti į dėžes, ar galiu vežti maišuose?

Dėžės yra tavo draugas. Maišai – gerai tik skalbiniams ir žaislams. Mačiau, kaip žmonės deda porcelianą į šiukšlių maišus, o paskui stebisi, kodėl dubuo tapo dviem dubenimis. Mikroautobuse daiktai slankioja, net jei vairuotojas atsargiai važiuoja. Kelias ne visai lygus. Ypač Lenkijoje duobių. Dėžę galima sukrauti ant kitos. Jei neturi pakankamai, nuvažiuok į statybines – ten pigiau nei persikraustymo kompanijose. O maišus naudok tik drabužiams. Ir dar vienas dalykas – rašyk ant dėžių turinį. Ne visiems įdomu atidarinėti, bet kai reikia rasti arbatą per pirmą vakarą Londone – pravers.

Kas atsako, jei mano televizorius sudūžta per kelionę?

Priklauso nuo to, kas buvo sutarta. Jei yra CMR konosamentas ir draudimas – vežėjas atsako pagal įstatymus. Bet jei tai „draugas draugo“ su Passatu, kuris pažadėjo saugoti kaip savo akį... tada atsakomybė miglota. Realybė: dažnai įrodymai, kad televizorius buvo sveikas prieš krovimą, sunkiai surenkami. Todėl aš patariu filmuoti daiktus pakraunant. Taip, atrodo kaip paranoja. Bet kai vaizde matosi nepažeistas ekranas, o Anglijoje randi du įdubimus – lengviau reikalauti. Vienas klientas gavo 400 eurų atlygį tik dėl vaizdo įrašo. Kitaip būtų buvę žodis prieš žodį.

Ar galima vežti augintinį toje pačioje kelionėje su baldais?

Taip, bet čia aš pasimesiu smulkmenose. Veterinariniai reikalai – skiepai, chipas, koks nors ten pasas – tai pas veterinarą teiraukis. Transporto prasme augintinis gali važiuoti, jei mikriuke yra oro, o ne tik dėžės iki lubų. Mačiau atvejį, kai šuo buvo įmestas tarp krepšių – nerekomenduoju. Gyvūnas turi turėti vietą. Be to, dalis vairuotojų atsisako vežti dėl alergijos arba baimės. Ne dėl to, kad pikti, bet katės plaukai skraidžioja. Geriau specializuota tarnyba, nors ir brangiau. Daiktai ir šuo kartu – įmanoma, bet reikalauja dėmesio bei erdvės.

Ar leidžiama vežti maisto produktus – sūrius, dešras, mamos virtinius?

Po Brexito taisyklės griežtėja. Techniškai – ne, ypač mėsos ir pieno produktai. Mama virtiniai... na, širdis plyšta, bet muitinė gali konfiskuoti. Vieną kartą klientė bandė vežti šaltibarščių – atėmė. Aš net nejuokauju. Kartais prašvilpa, jei tai asmeninis kiekis. Bet jei pilna dėžė šaldytų kotletų – bus problemų. Daržovės, vaisiai irgi ne visada laisvi. Patarimas: ko nepasiimsi – nupirksi Tesco, nors skonio tikrai nebus lygio mamos virtiniams. Kartais reikia paleisti. Maistą geriau suvalgyk prieš išvažiuodamas, o ne rizikuoti bauda pasienyje.

Popieriai, apie kuriuos daug kas pamiršta

Ar reikia ką nors deklaruoti muitinėje, jei vežu savo asmeninius daiktus?

Jei daiktai naudoti, asmeniniai ir ne nauji pardavimui – formali juridinė pareiga yra pranešti, kad tai perkraustymo turtas. Praktiškai... hm... dažnai viskas priklauso nuo muitininko nuotaikos. Būna prašo sąrašo, būna – pasiunčia tolyn. Aš visada patariu turėti paprastą sąrašiuką lietuvių kalba: sofa, viryklė, drabužiai. Jei atrodo, kad veži tris naujus dviračius ir dešimt neišpakuotų telefonų – jau kyla įtarimų. Muitinė po Brexito tapo jautresnė. Geriau perdaug info nei per mažai. O jei viskas sukrauta netvarkingai – gali paprašyti atidaryti. Matau tai kaip ruletę – nemėgstu, bet tenka.

Kaip įrodyti, kad tai mano daiktai, o ne prekių siunta pardavimui?

Turiu būti atviras – mano klientai paprastai turi nuomos sutartį Anglijoje arba darbo sutartį, parodytą muitinei. Jei daiktai naudoti, juos matosi. Naujų dėžių karavanas su lipnia juosta šaukia „prekyba“. Aš patarčiau prieš kelionę nufotografuoti daiktus savo sename bute – kartais tai padeda. Kartais muitininkas paklausia: „kada nusipirkote šitą šaldytuvą?“ Jei atsakymas „prieš savaitę“ – problemos. Jei „prieš trejus metus“ – ramiau. Anglijai svarbu, kad nebandytum apeiti mokesčių. Nors, tiesą sakant, aš ne advokatas – šitą klausimą gal trumpam pasitikrinti su muitinės brokeriu, jei turi labai jautrių daiktų.

Ar reikia drausti krovinį atskirai, ar vežėjas jau turi tą draudimą?

Vežėjas privalo turėti CMR draudimą – tai įstatymas. Bet privalo nereiškia, kad turi. Ypač kai mikroautobusas priklauso kažkokiam verslininkukui iš skelbimų portalo. Aš visada siunčiu klientui draudimo kopiją dar prieš kelionę. Jei vežėjas tokios neturi – galbūt jis turi tik privalomąjį civilį, o tai krovinio visai nedengia. Buvęs atvejis, kai degė mikroautobusas kelyje – viskas sudegė. Be krovinio draudimo likai be nieko. Paklausk apie apsaugos sumą. Jei vairuotojas raudonuoja ir kalba, kad „taip, taip, viskas bus“ – reikalauk dokumento. Draudimas yra ta riba tarp streso ir bankrotu.

O jei mano daiktai užsibūna muitinėje – ką tada?

Tada prasideda biurokratijos maratonas. Muitinė gali laikyti daiktus iki 30 dienų ar net ilgiau, jei trūksta dokumentų. Tuomet moki saugojimo mokestį, kuris kartais būna didesnis nei pats gabenimas. Būna, kad reikia samdyti brokerį – ir čia kainos soka. Mačiau atvejį, kai moters daiktai muitinėje sėdėjo dvi savaites, nes siuntos aprašyme buvo parašyta „įvairūs“ – per bendras terminas. Ji galiausiai sumokėjo 150 svarų ir davė pareigūnui kavos. Nežinau, ar kava padėjo, bet paleido. Bet kuriuo atveju, su savo daiktų sąrašu (nors geriau būtų sąrašeliu – bet tiek to) ir kantrybe – išsispręsti galima, nervinga, bet galima.

Kas dažnai nutinka, bet apie tai tyli

Ar tikrai egzistuoja „greitas daiktų gabenimas į Angliją mikroautobusais visada“, ar tai tik rinkodaros triukas?

Šitas klausimas – kulminacija. „Visada“ greitas ir „visada“ pigus – tai mitas. Greitas daiktų gabenimas į Angliją mikroautobusais įmanomas, bet su sąlygomis. Jei vežėjas turi atlyginimą, jis nevažiuos tau vienas per visą Europą už akcijinę kainą. Visada egzistuoja logistika, eilės, žmonių veiksniai. Aš vistiek sakau – mikroautobusas yra greičiau nei siuntų centrai, kur tavo daiktai pereina penkis terminalus. Bet „visada“ – tik tada, jei neplanuoji šeštadienio vidurdienį. Nes tada vairuotojas miega.

Kodėl kai kurie mikroautobusai važiuoja be jokio CMR ar sutarties?

Nes parsidavė nelegaliai. Atsiprašau, gal kiek tiesmukai, bet taip yra. CMR kainuoja, draudimas kainuoja, sąskaita faktūra – irgi. O jei esi bedarbis su B kategorija ir pasiėmei draugo Caravelle – sakai klientui, kad viskas bus gerai. Dažnai būna gerai, kartais – ne. Aš neapkaltinu žmonių, kurie bando užsidirbti, bet tu – klientas – turi žinoti riziką. Be CMR tu neturi teisinio pagrindo reikalauti žalos atlyginimo. Be sutarties – neturi įrodymo, kad daiktai apskritai buvo paimti. Tai labai nepatogūs pastebėjimai, bet rinkoje pilna tokių. Pats dirbau su juodaisiais sąrašais – jų daugiau nei galvoju.

Ar teisybė, kad dalis vežėjų dirba visiškai juodai – be sąskaitų faktūrų?

Taip. Ne dalis – daug. Ypač po pandemijos atsirado bangą žmonių, kurie pabandė persikraustymus kaip lengvą pašalinį darbą. Gauni grynaisiais, parašai nieko neįpareigojančio skaitmeniniame pokalbyje, ir lauki. Jei nepasiseka – nieko nebesurasi. Tai nereiškia, kad visi tokie, yra sąžiningų pavienių vairuotojų. Bet jei tau nekilo įtarimų, kad kaina 40 proc. mažesnė nei rinkos – galbūt verta kilti. Valstybinė mokesčių inspekcija irgi kartais tikrina, bet jie negali sugauti visų. Aš tiesiog sakau: sąskaita faktūra nėra biurokratija, tai tavo apsauga. Net jei atrodo nepatogu prašyti.

Koks yra pats blogiausias scenarijus, kurį esi matęs per savo 15 metų darbo?

Gerai, pasakosiu. Klientas sutiko vežti viską už 250 eurų. Vairuotojas pasiėmė avansą, daiktus, ir dingo trims mėnesiams. Radome jį tik per pažįstamus – daiktai stovėjo palėpėje neaišku kur. Baldai apipeliję, dėžės sugraužtos. Vyras prarado ne tik daiktus, bet ir dokumentus, albumus. Jis verkė telefonu. Nesakau, kad taip būna dažnai – 98 proc. kelionių praeina sklandžiai. Bet ta maža dalis... ji yra. Yra žmonių, kurie pasiima pinigus ir dingsta. Todėl raginu rinktis rimtai, net jei atrodo, kad taupai. Kartais sutaupyta kaina kainuoja visą prisiminimų gyvenimą.

Prieš paskutinį apsisprendimą

Ar verta pirkti vietoj persikraustymo viską iš naujo Anglijoje?

Kartais taip. Jei baldai IKEA ir skubate – parduoti čia, nusipirkti ten. Bet jei turite antikvarinę spintą po močiutės ar čiužinį, kurį pamėgote – vežkite. Anglijoje baldai brangesni, ypač Londone. Kita vertus, perkraustymas mikroautobusu gali kainuot 700 eurų, o naujas sofos komplektas ten – 800 svarų. Matematika paprasta. Aš patarčiau: pasiimkite asmeninius, vertingus, sentimentinius. Techniką – jei ne per sena. O stalo įrankius ir vazas – palikite arba atiduokite. Nereikia vežti lietuviško pajungio – ten rozetės kitos ir vis tiek nenaudosite.

Koks tavo pats paskutinis patarimas žmogui, skaitančiam šį tekstą?

Nepasitikėk šūkiais „visada“ ir „viskas įskaičiuota“. Pasitikėk savo intuicija po pokalbio su vežėju. Jei jis atsakinėja miglotai, tu irgi elgsies miglotai – nerasi jo paskui. Geras pervežėjas klausia tavęs apie daiktus, laiptus, aukštus, ar yra kur pastatyti mikroautobusą. Jis ne tik siūlo kainą – jis planuoja. Greitas daiktų gabenimas į Angliją mikroautobusais įmanomas, sėkmingas ir nestresinis, jei abu dirbate sąžiningai. Tau – pasiruošti ir paklausti. Jam – pažadėti tik tai, ką gali ištesėti. Daugiau nieko stebuklingo nėra. Sėkmės kraustantis – tu to nusipelnei paėmęs sunkų sprendimą palikti namus.