Greitas bagažo pervežimas į Angliją studentams: kai rugpjūtis viską apverčia aukštyn kojom

Kiekvieną rugpjūtį pasikartoja tas pats filmas. Paskutinis skambutis studijoms, tėvai pradeda krautis spintas į automobilio bagažinę, o po savaitės paaiškėja, kad į lėktuvą nebetelpa nei mikrobangų krosnelė, nei papildomi poras kilogramų drabužių. Tada prasideda panika. Ir čia įsijungia greitas bagažo pervežimas į Angliją studentams – paslauga, kurią mes darome jau dvidešimt keturis metus. Ne viskas tobula, ne viskas einasi kaip iš pypkės, bet jei žinai kelis dalykus iš anksto, rugsėjo pirmoji bus mažiau grėsminga. Nes realiai juk svarbiausia – kad daiktai atvyktų bent porą dienų iki tavęs, o ne atvirkščiai.

Pradžiai – kas čia per žaidimas apskritai?

Koks skirtumas tarp bagažo pervežimo ir paprasto DPD siuntinio?

Žiūrėk, jei tu siunti du kartoninius vokus su keliais dokumentais – tai siuntinėlis. Bet kai reikia pergabenti penkias dėžes su puodais, monitoriumi ir žieminiais batais, tai jau krovinys. Mes vežam tiek daliniais kroviniais, tiek pilnais, jeigu studentas kraustosi su visa kambario įranga. Neskirtumo nėra techniškai didelio, bet kaina ir laikas smarkiai keičiasi. Paprastai pirmakursiai turi mažiau, magistrantai grįžta su visa koferija. Svarbu žinoti, kad dėžės turi būti tikros, o ne iš parduotuvės apačios paimtos po obuoliais. Kelias jas sukapoja, ir tada spėk kaltininkus ieškoti.

Ar jūs paimsite daiktus iš mano namų Kaune, ar turiu pats varyti į kokį nors terminalą Vilniuje?

Paimam. Aišku, paimam. Nors ir mokėsi papildomai, bet jei turi daugiau negu tris dėžes, paėmimas iš namų Kaune, Klaipėdoje ar Panevėžyje (nors dabar pagalvojau – Panevėžio studentų mažiau nei iš Šiaulių, bet vis tiek, paimam ir iš ten) yra logiška paslauga. Kai buvai visas naktis pakavęsis, paskutinė, ko tau reikia – tempi tai į kažkokį terminalą prieš skrydį. Tik būtina suplanuoti. Nes jei užsisakai paėmimą rugpjūčio 29-ąją, gali nesulaukti, nes visi Lietuvoje tuo pačiu metu ruošiasi. Reikia bent savaitės rezervo.

Kiek dėžių normalu vežti pirmąkart į Londoną, pirmais metais?

Tris, keturias, kartais septynias. Čia nėra normos, yra tavo gyvenimo būdas. Aš mačiau studentų, kurie atsiveža vien kuprinę ir apsivelka antrą kartą Londone. Ir mačiau tokių, kurie veža mamos siuvimo mašiną, nes „jau geriau čia, nei pirkti ten". Paprastai keturios–penkios dėžės su drabužiais, bateliais, šluoste ir tuo puodu, kurį išnaudojo per abiturientų vakarėlį, yra standartas. Svarbu tik, kad viena dėžė nebūtų šimto kilogramų. Nes tada vežėjas turi tempti kaip velnias, o laiptai Anglijos bendrabučiuose siauri kaip niekur.

Kainos, Anglijos miestai ir terminai – be filtro

Kokia reali kaina greito bagažo pervežimo į Angliją studentams, jei kalbam apie daiktų surinkimą iš namų ir pristatymą į Manchesterį?

Šimtas penkiasdešimt, du šimtai eurų, gal trys, jei daug visko. Tiksliai pasakyti be sąrašo – tas pats, kas spėlioti, kiek sveria tavo diplominis darbas. Kaina priklauso nuo kubatūros ir ar turim tuo metu mašiną arti tavo namų. Į Manchesterį ar Birmingamą kainuoja mažiau negu į Skotiją, nes nesivežam aplink visą salą. Šiaip visi galvoja, kad svarbu svoris, bet tarptautiniuose perkraustymuose dažniau skaičiuojam erdvę fūroje. Jei turi vieną dėžę – gali net nepajusti išlaidų. Jei veži šaldytuvą – tada jau kita kalba. Tik neik pas tuos, kur žadą keturiasdešimt eurų už viską – paprastai ten bus kokia nemaži staigmena.

O jei mano universitetas ne Londone, o kažkur toliau, pavyzdžiui, Edinburge – ar tai brangiau?

Atvirai pasakius, dėl Edinburgo aš šimtu procentu nesu tikras kaip dėl papildomo mokesčio šiais metais. Anksčiau buvo taip: iki Londono viena kaina, o toliau į šiaurę – priemoka, nes ten arba važiuoji keltu, arba apeini aplink. Bet dabar su kuro kainom ir tranzitu per Vokietiją tie skaičiaviai labai svyruoja. Dauguma įmonių, įskaitant mus, į kainą įskaičiuoja maršrutą iki miesto centro, bet jei reikia tempti į kokią užkampį Jorkšyre, tai gali paprašyti papildomai. Paskambink, pasakyk adresą – ir tada jau bus konkretus skaičius. Nebandyk spėlioti pagal žemėlapį.

Kiek realiai trunka krovinių pervežimas iš Lietuvos į Angliją rugpjūčio pabaigoje, kai visi studentai varo vienu metu?

Dvi tris dienas be muitinės. Bet jei muitinė nusprendžia žaisti – savaitė. Rugpjūtis yra maras. Fūros stovi eilėje prie Doverio ar Calais kelyje, vairuotojai miega kabinose, o tu sedi Londone be savo kojinių pora. Realistiškai – skaičiuok keturias–šešias dienas nuo paėmimo iki durų. Buvo ir taip, kad keltas vėlavo dėl audros, ir mes vieną siuntą vežėm aplink per Olandiją, tai studentas gavo daiktus tik po aštuonių dienų. Jis nervinosi. Suprantamai. Bet žinai ką? Jei išsiusi liepos pabaigoj – viskas atsiranda per dvi dienas ir niekas nekrenta iš proto.

Ar egzistuoja skubi, tarkim per dvi tris dienas, paslauga studentams?

Teoriškai taip, praktiškai – neinvestuok į tai per daug vilčių. Yra oro siuntų, bet ten kaina astronominė, jei vežsi ne tik lagaminą, o visą gyvenimą. Greitas bagažo pervežimas į Angliją studentams per keturiasdešimt aštuonias valandas žemės kelyje įmanomas tik tada, jei fūra jau pilna ir išvyksta rytoj. Mes vadiname tai „ekspresu", bet kaina kartais dviguba. Be to, net jei fūra važiuoja be sustojimų, muitiniai neklausia, ar tau skubu. Jie tikrina pagal savo eilę. Faktiškai skubi paslauga – tai planuoti anksčiau. Rimtai.

Pakavimas, draudimai ir ką mama įkiša naktį

Ar galiu pirkti dėžes iš jūsų, ar galiu naudoti senas Gorenje pakuotes iš garažo?

Mūsų storo kartono dėžės yra pritaikytos tarptautiniam pervežimui – dvigubos sienelės, laikantys šimto kilogramų spaudimą. Bet gali ir iš garažo, jei jos sausos, be riebalų dėmių ir neper daug naudotos. Porą kartų mačiau, kaip studentas supakavo daiktus į dėžes nuo televizoriaus – tas plonas, baltas. Jos atvažiavo į Londoną kaip origami. Be formos. Tavo daiktai viduje gyvi, bet dėžė – nukamavo. Gali naudoti savas, bet gerai apsvarstyk. Jei veži kompiuterį ar dokumentus, geriau nepiginti. Pirk normalias arba mūsų – kainuoja ne auksą, o nervus sutaupys labai.

Mama nori įdėt šaldytos bandelės ar kumpio – gal galima maisto siųsti kartu su drabužiais?

Neeee. Nors mama myli tave labai. Po Brexit maisto produktai į JK techniškai nebegali būti siunčiami taip paprastai kaip anksčiau. Muitinė tikrina, o jei randa uždaros pakuotės su mėsos ženklu – gali konfiskuoti arba priskirti baudą tavo sąskaitai. Buvo atvejis, kai vienos mamos paruoštas košės pakelis atsidūrė muitinės šiukšlių konteineryje netoli Londono. Sūnelis liko be pietų ir be nuotaikos. O iš drabužių tada dar savaitę kvepėjo rūkyta dešra. Taip kad padėkok mamai, pasakyk, kad nupirksi bandelę Tesco, ir užproteguok dėžes nuo kulinarinių siurprizų.

Elektronika – ar reikia atjungti laidus, išimti baterijas, kažkokių adapterių?

Baterijas išimti, ypač jei tai nešiojamas kompas. Tai ne oro uostas, bet saugumas kelyje tas pats. Adapterio tau nereikia siųsti atskirai – palik kištuką, pasiimk laidą, nes Anglijoje ir taip kitas standartas, tau reikės adapterio parduotuvėj, o ne lagaminą. Vieną kartą vaikinas išsiuntė visą stacionarų kompiuterį be jokios putos viduje. Atvažiavo. Įjungė. Ekranas – tarsi modernus menas, viskas fragmentais. Mes atlyginom, bet galėjo ir nebūti problemos, jei būtų suvyniojęs į pledą. Oj, kalbant apie pledus – jie irgi gali būti amortizatorius. Pakuok protingai.

Viena dėžė pasirodo sveria 34 kg, kitos lengvutės. Ar tai problema?

Yra riba, ir mes ją matome, bet ne visada žiauriai baudžiam, jei viena dėžė peržengia trisdešimt kilogramų. Problemų kyla tada, kai viskas sveria po keturiasdešimt. Nes fūroje turim liftus, bet ne visi terminalai Anglijoj jų turi, ir vairuotojas – ne Halkas. Kartą teko tempti dėžę su knygomis į antrą aukštą Bristolyje, nes liftas buvo sulūžęs. Tos knygos – teisės studijos, aš suprantu, bet gal jas galima buvo padalinti į dvi pakuotes? Pagalvok apie žmogų, kuris kraus. Ne dėl mūsų – dėl savo nugaros ateities.

Muitinė, popieriai ir nauji reikalavimai

Ar studentui reikia kažkokių ypatingų dokumentų, kad siunta praeitų muitinę?

Pagrindinis – sąrašas daiktų angliškai. Nebūtinai advokato rašytas, bet suprantamas. „Personal belongings, used clothes, books, one laptop". Jei siunti viską kaip naujas prekes, muitininkai gali pagalvoti, kad prekiauji. O tu – studentas. Parašyk apytikslę vertę, nepergyvenk, kad ji bus šimtas eurų – tai tavo seni marškiniai, jie neaukso. Kartais dar paprašo universiteto laiško ar CAS numerio kopijos. Ne visada, bet kartais. Aš asmeniškai raginu turėti po ranka. Geriau turi ir nerodai, nei reikia ir neturi. Šitas dalykas nepasikeitė jau kelis metus, ir tikiuosi, nesikeis.

Ar tiesa, kad po Brexit viskas tikrina ilgiau ir atidarinėja dėžes dažniau?

Tiesa. Ne visada, bet dažniau nei anksčiau. Kadaise ES viduje tavo dėžė pravažiuodavo kaip vėjas, o dabar JK yra trečioji šalis. Techniškai. Realybėj – jie tikrina procentą, bet tą procentą atrenka be logikos, kartais. Todėl pakavimas turi būti toks, kad muitininkas, jei atidarys, galėtų vėl uždaryti be kaktomušos. Kartais dėžės eina per rentgeną, kartais klaustasi. Aš neturėčiau meluoti – dalis siuntų vėluoja būtent dėl muitinės patikrų, ir tai nėra vežėjo kaltė. Nors klientai pirmiausia rūksta mus. Tai natūralu. Bet faktas – Brexit padarė sieną realia.

Ką daryti, jei muitininkai atidaro dėžę ir pamato, kad ten dviratis, o ne tik asmeniniai daiktai?

Nusišypsok gyvenimui, nes dviratis yra tavo asmeninis daiktas. Jei jis naudotas – rašyk „used bicycle". Jei naujas, neišpakuotas, su etiketėmis – tada gali būti papildomų klausimų. Muitininkai nėra pikti žmonės, jie tik nori įsitikinti, kad nebandai išvengti importo mokesčių. Buvo toks atvejis, kai studentas išsiuntė du naujus dviračius. Pirmą savo, antrą – „draugo". Abu su etiketėm. Muitinė padarė dviejų dienų pauzę, bet galų gale paleido su simboline rinkliava. Neišsiuntinėk naujų prekių taip. Arba bent nulupk lipdukus. Rimtai.

Ar reikia kokio nors studento pažymėjimo, kad gautum lengvatą ar būtum eilėje pirmesnis?

Studentų lengvatų tarptautiniuose kroviniuose lyg ir nėra iš principo. Muitinei nerūpi, ar tu pirmakursis, ar dėstytojas. Eilėje pirmesnis gali būti tik tuo atveju, jei mokaisi už prioritetinį apdorojimą, bet čia jau oro uosto ar siuntų terminalo reikalas, ne mūsų. Kartais universitetai siūlo partnerystes su vežėjais, ir tada gauni mažą nuolaidą – dešimt, gal penkiolika procentų. Tai ne stebuklas, bet malonu. Šiaip saugok savo CAS laišką, pasą, ir viską, kas įrodo, kad vyksti mokytis, ne prekiaut. O eilės – visi stovi vienodai, gyvenimas sunkus, ne tik tau.

Bėdos, kurios nutinka realiai, nors niekas apie jas neparašo internete

Ką daryti, jei aš įrašiau universiteto adresą, o kambario numerio dar nežinau, nes nepatvirtino?

Būna. Dažnai. Universitetai patvirtina apgyvendinimą paskutinę minutę, tu sėdi Lietuvoj be numerio, o daiktams reikia važiuoti. Tada rašyk bendrabučio pagrindinį adresą su pažymą „Student Accommodation Office". Dažnai priima, bet kartais ten chaosas. Buvo atvejis su viena mergina Londone – fūra atvažiavo, o rezidencijos prižiūrėtojas sakė „nėra kambario, nieko neimu". Vairuotojas palaukė keturiasdešimt minučių, paskui nuvažiavo. Daiktai savaitę padėjo Londone pas mus, kol išsiaiškino. Sprendimas – visada turi turėti atsarginį kontaktą Anglijoj. Draugą, pažįstamą, kavinę, bet ne universitetą vien tik.

Ar buvę atvejų, kai jūs negalėjot pristatyti, nes studentas numetė telefoną prieš išvykdamas?

Buvę. Net ne vienas. Rugpjūtį visi skuba, nervinasi, keičia SIM kortis į angliškas, o senąją meta į šiukšlinę kartu su numeriu, kurį mums davė. Fūra stovi prie durų, skambina – niekas neima. Tada skambina mums, mes skambinom tėčiui, tėtis skambina mamai, mama rašo į Viberį, o tas žinutes jau perskaitys po trijų dienų. Sprendimas paprastas – duok bent du kontaktus, ir jei gali – anglišką numerį jau iš anksto (oi, neatleisk, norėjau pasakyti – suteik iš anksto, davai). Ir nepamiršk įkrauti telefono lėktuve, nes pasibaigęs akumuliatorius irgi yra klaida.

Kodėl kai kurios įmonės pažada „per dvi dienas į Londoną", o daiktai pūva sandėlyje prie Birmingamo?

Tai klasika. Yra įmonių, kurios paima tavo daiktus, pasako, kad važiuoja tiesiai, o tada suverčia į bendrą konteinerį ir laukia, kol susidarys pilnas krovinys. Tu galėsi matyti, kaip esi apmokėjęs už ekspresą, o fūra stovi. Blogiausia, kai jie išverčia daiktus Milto Kinsyje (ar kaip ten, Milton Keynes, nežinau, vis susipainioju šito miesto pavadinimą) ir paskambina, kad „atvažiuok pasiimti pats". Straight up. Tiesiog. Mes darom taip: pasakom realų laiką, net jei jis ilgesnis. Nes melas atsimuša. Patarimas – jei kaina žemiau rinkos trigubai, ir terminas per greitas – kažkas ne taip. Aš matęs per dvidešimt ketverius metus. Nepasitikėk stebuklais.

Ar tuo pačiu metu galima vežti daiktus ir, tarkim, visą šeimą, ar tik krovinį?

Daiktus – taip, šeimą – ne visada. Mes specializuojamės kroviniuose, keleiviuose nevežam, tam yra skrydžiai ir autobusai. Nors, oi, sugalvojau – kartais, kai fūra pilna ir važiuojame tiesiai, galima suderinti, kad vienas asmuo sėdi šalia draugiškai, bet tai reta išimtis ir ne paslauga. Geriau neskubėti čia. Nupirk bilietą Wizz Air, o daiktus patikėk mums. Šnekant apie Wizz Air – ten bagažas brangus, taigi mūsiškis variantas dažnai atsiperka jau nuo ketvirtos dėžės. O sėdėt fūroj šalia vežėjo keturias dienas – na, ne visiems tai atostogos.

Draudimas, žala ir tas jausmas, kai atidarysi dėžę

Jei mano kompiuteris sulūš per važiavimą, ar jūs atlyginate žalą?

Taip, jei esi apsidraudęs. Ir jei pats neišsiuntinei jo be putų. Standartinė CMR atsakomybė apima tik dalį vertės, ne visą, ir ten sąlygos biurokratiškos. Jei veši brangią elektroniką – imk papildomą draudimą. Mūsų atveju jis kainuoja kelis procentus nuo vertės. Buvo studentas, atsiuntęs tris ekranus. Du sveiki, vienas ne. Nes dėžėje šalia buvo skardinukė šampūno, kuri išsuko dangtelį. Ne mes kalti – pakavimas. Bet mes padengėm iš draudimo. Nes jis mokėjo tuos kelis eurus. Basic taisyklė: jei be draudimo – gauni tik kelis eurus už kilogramą. Ir tai po ilgo rašinėjimo.

Ar apsidraudimas vertas dėmesio, jei vežu tik seną spausdintuvą ir rūbus?

Čia jau tavo sprendimas. Jei visas bagažas vertinas tris šimtus eurų, o draudimas kainuos trisdešimt – gal neverta. Bet jei tarp tų rūbų yra kailiniai iš bobutės arba prabangus švarkelis, kurį vilkėsi per diplomatijos studijas – apsidrausk. Senas spausdintuvas, na, koks jo likimas, ten galima ir rizikuoti. Aš pats savo daiktų pervežime nedrausčiau senų baldų, bet kompiuterį drausčiau visada. Tik nepamiršk, kad draudimas galioja, kai daiktas supakuotas tinkamai. Jei tu įvyniojai televizorių į vyniojimo popierių ir jis subyrėjo – draudimas gali pasakyti „atsiprašom, pakuotė netinkama".

Ar apie pažeidimus pranešiate iš karto, ar kartais nutinka, kad klientas sužino tik atidarydamas dėžę namuose?

Idealiame pasaulyje pranešame tuoj pat. Realiame pasaulyje kartais pats vairuotojas to nežino, nes žala įvyksta pakrovimo metu fūros gale, o jis vairuoja. Jei dėžė neperšviečiama, jis nemato. Atveža. Klientas neatidaro prie durų, nes skuba į paskaitą, atsidaro vakare – o ten trūksta koja stalo. Ir tada skambina mums piktas. Suprantama. Mes stengiamės patikrinti kiekvieną dėžę prieš iškraudami, bet kai skubu, kai lietus, kai tamsu bendrabučio kieme Bristolyje... atsiprašom, bet pasitaiko. Todėl patarimas – atidaryk ir patikrink iš karto, kol vairuotojas dar ten. Tada viskas greičiau.

O jei aš pats supakavau blogai ir kava išbėro ant mano kvepalų?

Tavo kaltė, tavo problema. Atsiprašau, jog taip tiesmukai. Mes dedame į fūrą tai, ką gauname. Jei dėžėje skardinė nesandariai uždaryta – spaudimas, vibracija, temperatūrų kaita... viskas išbėgs. Kvepalai turbūt atlaikys, bet drabužiai kvepės latte iki Kalėdų. Aš mačiau, kaip studentas supakavo atvirą šampūno butelį su drabužių kondicionieriumi. Rezultatas – šlapios kelnyns (oi, kelnės, atleisk, rašau greitai). Nieko baisaus, išskyrus tai, kad ten kartu buvo ir nešiojamas kompiuteris. Jis to nelabai mėgsta. Supakuok skysčius atskirai, sandariai, ir dar į maišelius. Paprasta.

Paskutiniai patarimai, kai mažai laiko ir daug streso

Ką studentai dažniausiai pamiršta ir dėl to paskui labiausiai gailisi?

Dokumentus. Originalus sertifikatus. Adapterių. Ir porą porų batų. Daug kas susispaudžia į keturias dėžes, o paskui Anglijoj sužino, kad reikėjo dar vienos. Ir tada perka vidurdienį parduotuvėj už trigubą kainą. Pamiršta užrašyti ant dėžių turinį. Ateina į kambarį, atidaro, o ten chaosas – kuri dėžė su striukėm, kuri su puodais. Reikia rakinti kiekvieną. Užrašyk iš šono „drabužiai", „virtuvė", „svarbu". Ne su undinėmis, o normaliai. Ir dar viena – pamiršta pasakyti bendraklasiui, kad daiktai atvažiuoja anksčiau. O jis tavo raktų neturi. Bam – savaitė sandėly.

Ar yra slapta taisyklė, kurią perpranti tik po kelių metų perkraustymų?

Yra. Viskas, ką galima nusipirkti Anglijoj už dvidešimt svarų, nereikia tempti iš Lietuvos. Išskyrus sentimentus. Mamos pledą, senelio laikrodį, savo pagalvę – vežk. Bet puodų rinkinį, dulkių siurblį, šiukšliadėžę – palik. Anglijoj Tesco, Argos, IKEA pilna visko. Tavo svoris fūroje kainuoja. Tavo laikas irgi. Naujokai tempia visą gyvenimą per jūrą, o antrakursiai jau protingi – atsiveža tris dėžes ir pildo spragas vietoj. Tai ne išdavystė Lietuvos daiktams. Tai praktika. Ir dar vienas dalykas – visada palik dėžėje vietos dokumentams. Ne lagamine, o dėžėje aišku, nes lagaminas tai jau oro uostui – daug studentų maišo šitas sąvokas. Atsargiai.

Koks pats svarbiausias dalykas, kurį reikia žinoti apie greitą bagažo perdavimą į Angliją studentams prieš pat rugsėjo 1-ąją?

Kad niekas neįvyksta akimirksniu, net jei taip rašo skelbimai. Turi pasiruošti bent savaitei ankščiau, nei galvoji. Nes rugpjūčio paskutinę savaitę visi skambina, visi nori, ir mano telefonas tuomet neturi net vakarienės pertraukos. Atsiprašau, nukrypau. Turi pripažinti, kad tavo daiktai svarbūs, bet ne unikalūs šioje eilėje. Planuok, pakavok kaip žmogus, kuris supranta, kad kelias ilgas, ir turėk kantrybės. Kai atversi dėžes Londone, Manchesteryje ar Edinburge – tada suprasi, kad savaitės planavimas buvo vertas kiekvienos minutės. Sėkmės studijose.

Išvada

Rugpjūtis visada buvo karštas metas studentams, bet jei planuoji iš anksto, greitas bagažo pervežimas į Angliją studentams gali būti visai be skausmo. Svarbiausia – netikėk pasakomis apie dviejų dienų stebuklus už trisdešimt eurų, gerai supakuok daiktus ir visada turi atsarginį kontaktą Anglijoj. Po dvidešimt ketverių metų šitam darbe galiu pasakyti vieną dalyką: daiktai atvežami ne dėl to, kad paslauga stebuklinga, o dėl to, kad kas nors realiai dirba. Ir kartais tas kažkas turi problemų. Bet jei žinai, ko tikėtis – jau pusė darbo padaryta.