Geriausia kaina siuntoms mikroautobusu ypač didesnėms

Žinot, per tuos dvidešimt kelerius metus, kiek teko vežioti daiktų po Europą, dažniausiai žmonės klausia vieno: kur rasti geriausią kainą siuntoms mikroautobusu ypač didesnėms. O aš visada atsakau – tai priklauso ne nuo to, kas siūlo mažiausią skaičių ekrane. Didesnė siunta mikroautobusu gali kainuoti ir tris šimtus, ir tris tūkstančius, jei nežinai, kaip sukomponuoti krovinį ar kokį vežėją pasirinkti. Tiesiog pakalbėkim atvirai: kaip gauti sąžiningą kainą, kai daiktų daug, o laiko mažai. Nes kai dirbi su klientais kasdien, supranti – aiškumas svarbiau už gražius šūkius.

Apie kainą – kai nori sutaupyti, bet nežinai kaip

Kiek dabar kainuoja nugabenti baldus mikroautobusu į Vokietiją ar Nyderlandus?

Na, tiesiai šviesiai – nuo kelių šimtų eurų iki tūkstančio, o kartais ir daugiau. Viskas priklauso nuo to, iš kur kraunam ir kiek ten tos siuntos. Jei vežam iš Vilniaus į Berlyną, tai gali būti keturi šeši kubai drabužių ir kėdžių – tada mažesnė suma, gal kokie trys keturi šimtai. Čia tik apytiksliai, žinokit, kiekvienas maršrutas skirtingas. Jei tai pilnas mikroautobusas sofų ir stalų iki Diuseldorfo, tada jau reikia skaičiuoti atskirai, nes kuro sąnaudos ir amortizacija – realūs dalykai. Skambinkit, pasakysiu konkrečiau – telefone visada aiškiau negu per kokią nors formą internete.

Mikroautobusu visada pigiau nei mažesniu furgonu? Nes skaičiuoju biudžetą.

Ne visada, ir tai dažnai nustebina. Mažas furgonas kartais sunaudoja mažiau kuro, bet jei jūsų siunta didesnė, vienam važiavimui gali neužtekti. Tada tenka du kartus važiuoti arba kabinti priekabą – o tai jau nebe furgono kaina. Mikroautobusas vienu kartu prisiima daugiau, ir nors jo degalų sąnaudos didesnės, vieno reiso logistika dažnai atsiperka. Ypač jei lyginam maršrutą iki Hamburgo ar Paryžiaus. Buvę taip, kad klientas sutaupydavo šimtą eurų būtent dėl to, kad nesiskaldė per dvi mašinas.

Kodėl didesnė siunta mikroautobusu kartais kainuoja mažiau nei mažytė?

Skamba keistai, bet taip yra dėl užsakymų optimizavimo. Jei turime maršrutą į Miuncheną ir vietoj dar lieka laisvos, o jūs turite dvylika kubų – mes galim tuščius kubus užpildyti jūsų daiktais už simbolinę kainą. Mažytė siunta, pvz., dvi dėžės, dažnai važiuoja kaip individualus krovinys, be dalinimo. O štai didesnė siunta mikroautobusu ypač didesnėms štai tokioms situacijoms ir tinka idealiai – komponuojam krovinius, dalinam kelionės išlaidas. Kartais tas pats vilkikas veža tris klientus, ir kiekvienas moka mažiau, nors daiktų turi daugiau negu manė.

Ar galiu derėtis, jei turiu labai daug daiktų – pavyzdžiui, visą butą?

Galit bandyti, bet aš asmeniškai nemėgstu to vadinti derybomis. Žmoniškiau yra pasakyti: štai kiek tai kainuoja, ir štai kodėl. Jei tai pilnas butas – lova, keturios spintos, virtuvė – mes skaičiuojam pagal kubus, kilometrus ir kiek reiks žmonių pakrovimui. Kartais galima sumažinti, jei patys padėsite krauti arba jei esate lankstūs su data. Bet jei kas nors tiesiog numeta kainą be skaičiavimų – naujokai dažnai taip daro – tai kelia įtarimų. Sąžininga kaina yra ta, kurią galima paaiškinti per penkias minutes.

Kokia kaina būna per žema – kad jau nebesitikiu gerio?

Jei matote šimtą eurų už pilną mikroautobusą iki Amsterdamo, užsimerkit ir eikit tolyn. Tiesiog. Tokia kaina nekompensuoja net kuro. Kas tada vyksta? Arba vairuotojas važiuoja be draudimo, arba daiktai nukeliauja ne ten, arba kokia nors afera su mokėjimu. Aš mačiau atvejų, kai klientas susimokėjo pusę sumos į priekį, o mašinos taip ir neišvydo. Dėl to geriausia kaina siuntoms mikroautobusu ypač didesnėms nereiškia pigiausios – reiškia sąžiningą. Nesiūlau permokėti, bet jei skamba per gražiai – greičiausiai taip ir yra.

Kai daiktai didesni, nei rodė nuotraukos

Kiek ten tilpa į tą standartinį mikroautobusą? Kvailas klausimas, bet rimtas.

Ne kvailas iš viso. Standartinis didelis mikroautobusas, tipo Mercedes Sprinter, turi apie penkiolika kubinių metrų. (Nors kai kurie modeliai, tiesa, turi maždaug trylika keturiolika – priklauso nuo aukščio ir ar ne prailgintas kėbulas.) Jeigu jūsų daiktai sudėti dėžėse ir jas galima sustumti – tilps daug. Bet kai atsiranda sulankstomos sofos, kurių išmatavimai realybėje didesni, nei atrodo nuotraukoje, tada ir prasideda galvos skausmai. Būna, kad žmonės mano, jog viskas tilps, o realiai reikia dviejų reisų arba didesnės mašinos.

Ar mano išardyta sofa tikrai tilps, nes aš jos nematau čia dabar?

Ha, klasikinis klausimas. Paprastai jei sofa išardyta ir supakuota, tilps, jei buvo standartinė dvivietė. Bet jei tai koks nors kampinis monstrikas itališko dizaino – tikėtina, kad net ir išardyta užims daugiau, nei planavote. Buvęs atvejis klientei: sofa atrodė maža nuotraukoje, bet kai vairuotojas atvažiavo, paaiškėjo, kad trys devyni keturi metrai išardytoje būklėje. Beveik netilpo. Reikėjo laiptus tempti labai kūrybingai. Siūlyčiau visada išmatuoti ir mums nufotografuoti – geriau kartą parodyti negu du kartus vežti.

Kas bus, jei atvažiavus paaiškės, kad siunta didesnė, nei rašėte laiške?

Tai realybė, su kuria susiduriu nuolat. Būna, kad atvažiuoji, o ten vietoj šešių kratų – dvylika, dar ir šaldytuvas prie durų, kurio niekas neminėjo. Tada turim du variantus: jei laiko yra, ir vairuotojas sutinka – derinam kainos priedą vietoje. Jei mašina jau pilna ir laiko nėra – lieka kitas važiavimas arba atsisakymas. Todėl aš visada prašau: perduokit visą informaciją iš karto. Kitaip nei jūs, nei aš negausim tos geriausios kainos, o tik stresą penktadienio vakarą.

Galima vienu metu vežti skalbimo mašiną, dviratį ir dar tuos baldus?

Žinoma, kodėl gi ne. Skalbimo mašiną tik pasukit taip, kad būgnas nebanguotų per kelią, nes kitaip gali tekti remontuoti. Dviratis – atsukit pedalus, kad grandinė neapteptų sofos. Mikroautobusas leidžia komponuoti pagal svorį: sunkiausia apačion, kieta viršun. Kartais žmonės dar prisimena augalus. Augalai... na, jie keliauja rizikingai. Bet technika su baldais vienu metu – tai standartas. Tik nepamirškit ištuštinti šaldytuvo, gerai? Vienas klientas paliko žuvų – prisimenu iki šiol.

Mikroautobusas – ar tai reiškia, kad viskas bus sausa ir niekas neužsimuš?

Sausa taip, jei nevažiuojam per potvynį, bet niekas neužsimuš – jau ne. Mikroautobusai yra uždari, bet daiktai juda, jei blogai sutvirtinti. Kartais pakeliui lyja, vairuotojas stabdo staigiai, ir tada dėžė su indais pasislenka. Matęs visko: sudaužytų veidrodžių, subraižytų televizorių. Dauguma vairuotojų atsakingi, tačiau apkrovimas – jūsų atsakomybė. Geriau paklausti iš karto, ar jie turi krovimo diržus. Jei ne – tepkit pakloda. Aš žinau, kad norisi taupyt, bet saugumas kelyje nekainuoja tiek, kad apie jį galvotum paskutinį.

Kas vyksta kelyje ir prie namų durų

Kiek laiko trunka siuntos kelionė mikroautobusu, tarkime, į Italiją?

Iš Lietuvos į šiaurinę Italiją – dvi trys dienos, jei viskas pagal planą. Į pietus, prie Neapolio, gali užtrukti keturias. Bet čia be krovinių perkrovimų ir ilgų muitinės patikrų. Kartais vairuotojas pasiima dar kelis krovinius kelyje – tada reikia lankstyti maršrutą. O kartais pasitaiko – oi, kaip nemėgstu tos pietų Europos sienų eilės – kai stovi kelias valandas nieko neveikdamas. Tai... planuokit penkias dienas, o jei atvažiuos per tris – šventė. Nei vienas maršrutas nėra kaip traukinio tvarkaraštis, nors kai kurie klientai taip galvoja.

Ar vairuotojas padės man kelti daiktus iš penkto aukšto be lifto?

Hm... turiu būti atviras. Dauguma mūsų vairuotojų padeda, jei tai normalus kiekis ir pirmas antras aukštas. Bet penktas be lifto? Čia jau reikia derėtis dėl krovėjų. Vienas vairuotojas negali tempti dvigulės lovos penkiais laiptais – tai nerealu ir nesaugu. Yra įmonių, kurios žada auksą ant stiklo ir sako, kad vairuotojas – supermenas. Realybė? Jis žmogus, kuriam reikia išsaugoti nugarą kitoms kelionėms. Jei turite milžinišką siuntą – užsakykit krovėjus. Kitaip paskui abu keiksite ir mane, ir save.

Kas nutinka, jei mikroautobusas su mano daiktais gedina kelyje?

Būna. Nesąžiningai būna, nors stengiamės to išvengt. Jei gedimas rimtas, siunčiam kitą mašiną pervežimui. Per tuos dvidešimt metų tekę tai daryti gal dešimt kartų – ne dažnas reiškinys, bet realus. Jūsų daiktai saugūs, jie nepaleidžiami gatvėje. Bet laikas, žinoma, nukenčia. Kartą Prancūzijoje sugedo sankaba – teko perkrauti į nuomotą furgoną. Klientas pyko, teisus buvo, bet mes viską išsprendėm per parą. Svarbu, kad vežėjas turėtų draudimą ir pagalbos tarnybą. Jei važiuoja kažkoks pavieniukas be plano B – tada problemos rimtesnės.

Ar tikrai mašina gali privažiuoti prie pat mano durų senamiestyje?

Ooo, gerai, kad klausiat. Neseniai vežėm į Roterdamą – gražus miestas, siauros gatvės. Klientas sakė, kad privažiuosim lengvai, o realybė? Mikroautobusas netilpo po arkomis. Te ko nešti dėžes trys šimtus metrų. Panašiai su senamiesčiais Taline, Paryžiaus centre. Visada patikrinkit, ar nėra ženklų dėl svorio ar aukščio. Kartais reikia leidimo savivaldybei. (Aha, ir dar vienas dalykas – jei gyvenate prie ežero kur nors Suomijoje, tai žiemą privažiuoti gali ir išvis neįmanoma.) Planuojam maršrutą realistiškai, ne pagal Google Maps idilę.

Ar man tikrai reikia sėdėti namie visą dieną ir laukti, kol jie atvažiuos?

Na, taip, deja. Mes nurodom langą – rytoj tarp aštuonių ir dvylikos, pavyzdžiui. Būna, kad vairuotojas paskambina pusvalandžiui į priekį, bet negaliu žadėti tikslios valandos. Logistika Europoje – kelių daliniai kroviniai, eismo spūstys, klientas prieš jus pavėlavo pakrauti. Jei išeisite pavalgyti būtent tą pusvalandį... na, pasitaikė nieko tokio, bet vairuotojas stresuoja. Yra express paslaugos su tikslia valanda – tada kaina kita, bet ramybė garantuota. O paprastai – reikia būti lankstiam. Gyvenimas pervežimuose toks.

Dokumentai, draudimai ir muitinės – nuobodybė, bet reikalinga

Ar reikia specalaus leidimo vežti asmeninius daiktus per sieną?

Šitoje vietoj aš visada stabteliu. Nes... jei ES viduje, tarkim Lietuva-Vokietija, tai formaliai specialaus leidimo nereikia, bet reikia transporto važtaraščio – CMR. O jei Šveicarija arba Norvegija, ten jau truputį kitaip. Ai, (stengiuosi prisiminti tiksliai) – Norvegijai reikia inventorizacijos sąrašo su vertėmis. Šveicarijoj irgi. O jei į Angliją? Ten dabar po visų Brexito pertvarkymų aš jau nebežinau šimtu procentų – reikia pasitikrinti, nes taisyklių krūva. Būtent dėl to prieš kiekvieną tarptautinį pervežimą skambinam vietos agentūrom. Nesivarykit vieni – čia mano darbas suktis su tais popieriais.

Kas jei muitinėje atidarinėja visas mano dėžes?

Būna, taip. Ne visada, bet jei šuo uodžia kažką arba X-ray parodo neaiškius siluetus – atidarys. Todėl niekada nevežkit negalimų daiktų: ginklų, neapdorotos mėsos, didelių skysčių kiekių. Vieną kartą muitinėje Brastoje atidarė dėžę, ten – tik skalbinių minkštiklis, bet jis buvo didelis kanistras. Pensininkė muitininkas įtariai žiūrėjo valandą. Klientas vėlavo dviem valandom. Patarimas: štikliuokite dėžes, nekamšykite slaptų daiktų tarp pagalvių. Jei vežate alkoholio butelį – vienas kitas, o ne dvidešimt dėžių. Tada tikrai kils klausimų.

O jei mikroautobusas pateks į avariją – daiktai apdrausti?

Jei dirbate su normalia įmone – taip, yra vežėjo atsakomybės draudimas. Bet klauskite dėl limitų. Kartais draudimas dengia tik iki tam tikros sumos už kilogramą ar kubą, o jūsų kompiuteriai ir antikvariniai veidrodžiai verti daugiau. Tuomet verta pagalvoti apie papildomą krovinio draudimą. Aš pats esu matęs, kai dėl blogai pririštų daiktų žala atsirado ne dėl avarijos, o dėl staigaus stabdymo. Draudimas tada aiškinasi, kas kaltas – vežėjas ar gamyklinės apkrovimo klaidos. Rašau taip, neįtikėtinai biurokratiškai, bet tai svarbu. Paklauskite apie draudimą konkrečiai. Užrašykit atsakymą.

Ar galiu tiesiog atiduoti daiktus, o sąrašo sudarinėti visai nesinori?

Negalima. Na, galite bandyti, bet aš nevešiu. Sąrašas reikalingas ne dėl mano kėkštų, o dėl jūsų saugumo ir muitinės. Jei kas nors pradings arba reiks daryti pretenziją – be sąrašo tai sudėtinga. Kartais žmonės atiduoda maišą su daiktais ir sako: „čia viskas“. Atidarai – ten gyvatė iš senelio laikrodžių. Ne, geriau sąrašas. Net ir grubus, surašytas ant popieriaus lapelio. Bent jau žinosim, ar tarp daiktų telpa keturios kėdės ar penkios. Būna, kad pamirštama pusė buto. Netikėtumų nereikia.

Reikia paso ar tapatybės kortės... kaip ten dabar su dokumentais vežėjams?

Techniškai tarptautiniuose pervežimuose vairuotojai turi turėti pasą, bet ES ribose pakanka ID kortelės. Dėl to aš nesijaudinu. Jūsų, kaip siuntėjo, dokumentai – čia svarbiau. Kartais klientai klausia, ar reikia notaro patvirtinimo kažkam. Ne, nereikia. Tik sąrašas ir tapatybę įrodantis dokumentas, jei kils klausimų. (O jei siunčiate brangią techniką, gali reikėti pirkimo dokumentų muitinei – apie tai dažnai pamirštam pasakyti, kol neužduodat klausimo.) Tai va, paso neprireiks, jei nevažiuojat į Ukrainą ar Moldaviją – ten jau sava tvarka.

Paskutiniai dalykai prieš užsakymą – ko nepamiršti

Kada rinktis mikroautobusą, o kada jau tik furgoną su tentu?

Mikroautobusas geras, kai daiktai jautrūs lietui, reikia greičiau ir maršrutas ES. Tentinis furgonas – kai siunta didelė, bet nebijo kritulių, arba kai reikia palečių krauti iš šono. Jei turite šaldytuvą ar pianiną – mikroautobusas, nes jis sausas. Jei keturias krosnis į statybų aikštelę – tentas. Būna situacijų, kai pasiūlau mikroautobusą, o pasirodo, reikia žemo tentuko, nes privažiuoti garažas požeminis. Tuomet tenka persiplanuoti. Ne visada pirmas pasirinkimas yra teisingas, ir tai normalu. Svarbu – apie tai sužinot prieš važiavimą, o ne pačiame centre Liuksemburgo.

Ar galiu pats važiuoti kartu su vairuotoju ir stebėti, kaip veža?

Ne, negalima. Mikroautobusai skirti kroviniams, keleiviams – atskira kategorija. Be to, draudimas neleidžia taip vežti keleivių. Kartais klientai pyksta: „o kodėl negaliu?“ Na todėl, kad tai krovininis transportas. Jei norite važiuoti patys – yra autobusai, traukiniai, lėktuvai. O daiktai keliauja su profesionalu. Beje, vairuotojas turi dirbti, o ne aptarinėti politikos kelyje. Nors... pripažinsiu, yra buvęs atvejis, kai vežėm meno kūrinį, ir klientas važiavo paskui savo mašina. Tai leistina stebėtojo forma, bet ne salone.

Trijų aukštų spinta – ar ją reikia ardyti, ar vežate kaip yra?

Ardyti. Absoliučiai ardyti. Aš žinau, kad tai skamba kaip papildomas galvos skausmas, bet transportuoti surinktą triaukštę spintą – tai prašymas problemų. Durelės atsilaužia, stiklas trūksta, vyriai linksta. Jei neturite su savim atsuktuvų – vairuotojai dažnai turi, bet ardymas nėra jų pareiga. Yra buvę, kad klientas sakė: „ji tvirta, tik nuneškit“. Rezultatas? Viena durelė atšoko dar prie lifto. Dviejų aukštų spinta gal ir atlaiko, bet trijų – ne. Ardykit. Supakuokit. Užrašykit, kas kur. Surinkimas ten jau lengviau.

Kodėl kai kurios įmonės atsisako vežti didesnes siuntas mikroautobusu?

Nes bijo. Nebūkime naivūs. Didesnė siunta – daugiau atsakomybės, daiktais sunkiau manipuliuoti, klientai reiklesni. Kai kurie pervežėjai specializuojasi tik į mažas, lengvas siuteles – dėžutės, lagaminai. Jie neturi įrangos sunkiems baldams. Yra ir tokių, kurie pažada, paima avansą, o paskui sako: „oops, nebetilpo, reikia papildomai mokėti“. Tai ne atsisakymas, o sukčiavimas. Normali įmonė niekada neatsisako, jei turi resursų. Bet jei atsisako – geriau taip, negu apgaut. Tai jūsų ženklas ieškoti toliau.

Ką dar aš turėčiau paklausti, bet turbūt nedrįstu?

Na, dažnai nedrįsta paklausti apie pinigus – ar yra paslėptų mokesčių. Aš tokių neturiu, bet rinkoje yra. Kitas klausimas: „ar mano daiktai tikrai atvažiuos ten, kur sutarėm?“ Dauguma atsakys „taip“, bet niekas neateis su raštu. Reikalaukite. Dar vienas – „kas jei aš pakeisiu nuomonę paskutinę dieną?“ Tada atšaukimo sąlygos. Ir galiausiai – „ar jūs padorūs žmonės?“. Aš norėčiau, kad taip mane vertintumėt, bet suprantu, kad pirmam kontaktui tai keistas klausimas. Patikrinkite atsiliepimus internete. Ne tik penkių žvaigždučių, bet ir trijų. Ten daugiau tiesos.

Žinot, per tiek metų supratau, kad geriausia kaina siuntoms mikroautobusu ypač didesnėms atsiranda ne iš reklamos, o iš pasitikėjimo. Pasitikėjimo savo daiktais, vairuotoju ir tuo, kad niekas neslėps staigmenų. Rinkitės atvirumą, klauskite net kvailų klausimų – aš jų nebijau. Tarptautiniai pervežimai tai ne raketų mokslas, bet reikalauja žmogiškos atsakomybės. Suraskite tą vidurį tarp per pigu ir per brangu. O tada skambinkit – arba neskambinkit, bet jau žinosit, ko klausti.