Gabenime siuntas į Angliją mikroautobusais – aiškinam tiesiai

Dvidešimt ketveri metai kelyje tarp Vilniaus ir Londono... nu tai beveik keturi. Kartais atrodo, kad aš daugiau laiko praleidau M1 magistralėje nei savo lovoje. Žmonės nuolat klausia – o kaip ten ta jūsų siuntų gabenimo paslauga į Angliją, mikroautobusais, arba vikšrais, kaip mes juos vadiname. Ar pigu? Ar patogu? Ar saugu? Atsakysiu taip – priklauso. Bet jei nori pervežti ne tik voką su dokumentais, o dėžę drabužių, šaldytuvą ar dviratį – tai dažniausiai žymiai paprasčiau ir pigiau nei siuntų tarnybos. Šiandien pakalbėsim kaip tarp draugų, be tos oficialios formulės.

Iš pradžių – apie kainą, vietą bagažinėje ir kaip pradėti

Kiek maždaug kainuoja išsiųsti siuntą į Angliją mikroautobusu?

Nėra čia tos lentelės kaip pašte. Viskas priklauso nuo to, kiek vietos užima. Maža dėžė – kartais nuo penkiasdešimt eurų. Šaldytuvas – gali būti ir šimtas dvidešimt. Vakar pats vežiau vienai moteriai daiktus iš Kauno, sumokėjo devyniasdešimt, bet turėjo trigubą dėžių kiekį. Kartais žmonės paskambina ir klausia brangiau nei oro uosto taksi. Tada sakau – gal jums reikia siuntinio, ne mikroautobuso. Kainos kinta pagal kurą ir sezoną, ypač prieš Kalėdas viskas šokteli. Bet jei palyginsite su DHL dideliam kroviniui – dažnai sutaupysite pusę sumos.

Ar kaina priklauso nuo svorio, jei aš kraunu akmenis, pavyzdžiui?

Šitas klausimas kelia šypseną, bet tikrai buvęs toks atvejis. Vyrukas norėjo gabenti keturiasdešimt kilogramų vinių. Sako – maža dėžutė, gi nebrangu. Bet mūsų vikšrai valdo ne svarmenis, o erdvę bagažinėje. Užimsi vietą, kurią galėtų užpildyti keturios normalios dėžės – mokėsi kaip už keturias. Svorį tikrinam tik kai pavojinga ašiai. Bet kas normaliai veža akmenis? Jei rimtai – erdvė yra raktas. Kartais svoris svarbus muitinėje, bet ne lokaliame mikroautobuse, gabenant siuntas į Angliją. Ten svarbiausia – ar tilps ir ar neš luš.

Ar pasiimate siuntą iš namų Kaune, ar tik Vilniuje turite bazę?

Ne, mes ne paštas su vienu skyriumi. Dažniausiai renkamės iš didžiųjų miestų – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai. Jeigu gyvenate už dvidešimt kilometrų nuo maršruto, kartais prisiderinam, kartais sakom – atvežkit į artimiausią miestą. Vakar pats važiavau per Jonavą, bet ten specialiai nesuku, nebent tenka. Kartais klientas sako – o aš gyvenu miške prie Ukmergės. Tada jau reikia derėtis. Paprastai turime du tris taškus, kur surenkame. Anglijos pusėje irgi – Londonas, Birmingemas, Lestas. Nežinau tiksliai ar šiandien važiuojam į Notingamą (dabar galvoju, kad ne, Notingamas kitą savaitę).

Kas telpa ir ko tikrai geriau nekišti į mikroautobusą

Ar tikrai telpa šaldytuvas į paprastą mikroautobusą?

Telpa, bet būna tokių šaldytuvų, kad net aš nustembu. Vieną kartą klientas nuslėpė, kad tai ne šaldytuvas, o šaldymo vitrina iš parduotuvės. Atvažiavau su standartiniu vikšru – žiūriu, o čia monstras. Teko registruoti kitą transportą. Standartiniai buitiniai – iki metro aštuoniasdešimties – lipa be problemų. Tik reikia išimti lentynas ir duris. Ir labai svarbu – išleiskit tą šaldymo skystį viduje. Nes muitinėje gali prisikabinti. Aš ne šaldytuvų meistras, bet mačiau, kaip jie verčiasi ir braižo dangą (čia turėjau pasakyti ne grindis, o bagažinės dangą – nu, supratote).

Galiu pridėti prie drabužių dėžės ir dviratį be pakavimo?

Dviratis – dalykas keblas. Jis netelpa į dėžę, turi savo formą. Mes vežam, bet rekomenduoju bent jau nuimti pedalus ir pasukti vairą. Vieną kartą vežiau devyniolika dviračių per vieną reisą – vaikai emigravo į Mancesterį ir paliko visus prie garažo. Chaosas. Vienas dviratis nutrūko rėmas, nes buvo šlapias ir baksnojosi į kitą. Dabar reikalauju – jei brangus, suvyniokite į burbulinę plėvelę. Drabužiai – tegul būna maišuose. Bet kai pridėsite dviratį, jis užima plotą kaip trys dėžės. Tai skaičiuokitės. Ir dar – nuleiskite padangas truputį. Kartais oro temperatūros skirtumai... na, nežinau ar čia pramanas, bet aš taip darau.

Ar galima siųsti sūrius, dešras, naminius konservus?

Čia jau šilta vieta. Po Brexito maistas į JK – nebe baliavos zona. Teoriškai – negalima vežti šviežios mėsos, pieno produktų be sertifikatų. Praktiškai – jei mama įmetė tris dešras, muitinė dažnai pažiūri pro pirštus. Bet buvo atvejis, kai sustabdė ir išvertė visą dėžę. Praradimas – ne tik maistas, bet ir laikas. Aš asmeniškai siūlau – nevežkit šviežio maisto. Džiovintos sūrainės, grybai – dar niekam nesukėlė galvos skausmo. O jei jau labai reikia – įpakuokit tarp drabužių ir tylėkit. Ne, juokauju. Arba ne. Čia geriau nežinoti visų detalių, tiesa?

Kelionės laikas, skambučiai prieš duris ir maršrutai

Kiek dienų siunta važiuoja iš Lietuvos į Londoną mikroautobusu?

Paprastai trys–keturios dienos. Ne kaip lėktuvas. Mes važiuojam per Vokietiją, Olandiją, tada keltas arba tunelis. Vieną dieną prarandi tiesiog kelyje. Kartais eilės pasienyje, ypač savaitgaliais. Vakar kolega užtruko Kalėje pusę dienos ilgiau dėl patikrų. Jei jūsų siunta su pervežimais iš vieno mikroautobuso į kitą – gali užtrukti ir penkias. Aš visada sakau – žadėsiu keturias, bet tikėkitės penkių. Tada jei ateina per tris – visi laimingi. Tokia taktika. Greičiau nei jūros keltas, bet lėčiau nei brangi kurjerių tarnyba.

Ar skambinate prieš atvažiuodami, ar tiesiog paliekate prie durų?

Ne, mes ne paštininkas, kuris meta pranešimą ir bėga. Skambinu aš pats, arba mano vaikinas, kuris tuo metu vairuoja. Paprastai valanda dvi prieš. Kartais žmonės sako – skambinkite tiksliai rytoj 14 valandą. Aš gi ne traukinys. Galiu 13:30 arba 15:00. Jei niekas nekelia, palieku žinutę. Buvo atvejis – klientas parašė „palikite prie radiatoriaus lauke“. Palikau. Dėžę pavogė. Tada pirmą kartą per dvidešimt metų teko klausytis keiksmų. Dabar tokių nurodymų nepriimu. Jeigu nėra gyvų žmonių – bandau kitą dieną. Taip saugiau.

Ar važiuojate kiekvieną savaitę, tiksliai?

Turėtume važiuoti kiekvieną, bet gyvenimas parodo kitaip. Kartais mikroautobusas pilnas jau antradienį – tada išvažiuojame trečiadienį. Kartais surenkam tik ketvirtadienį vakare – važiuojame penktadienį naktį. Žiemą prieš Kalėdas turime net po du tris reisus per savaitę. O sausio viduryje kartais vienas kitas važiavimas per dvi savaites. Nėra čia griežto tvarkaraščio kaip autobusų stotyje. Geriau paskambinti ir paklausti – o kada artimiausias laisvas vikšras? Mes pasakysim. Kartais žmonėms tai nepatogu, bet tokia realybė. Mes nėra „will arrive Tuesday 08:00 AM sharp“ – mes gyvi vežėjai. Iki Anglijos reikia nuvažiuoti.

Buitinė technika – kai reikia sveiko proto

Ar skalbimo mašina turi būti originalioje pakuotėje?

Originalioje? Kas ją saugo iš parduotuvės po dviejų metų? Niekada nemačiau tokių žmonių. Bet aš ne pakuotojas, o vairuotojas, tai pasakysiu – bent jau burbulinę plėvelę aplink būgną verta apsukti. Nes važiuojant per Olandiją blogi keliai, būgnas daužosi. Atsukimas galinės dalies – nežinau kaip vadinas – yra gera idėja. Kartais klientai apkamšuoja vidų rankšluosčiais. Tai net geriau nei tuščia. Svarbiausia – užsandarinti vamzdžius. Kartais varva likęs vanduo. Buvęs atvejis, kai supylė visą galinę mašinos dalį į mikroautobuso grindis. Dviejų dienų smarvė buvo nepakeliamą. Dabar pats tikrinu prieš pakeldamas. Jei matau lašą – taisom arba nevežam.

Ar kompiuterį saugu vežti tarp drabužių, ar reiks saugaus režimo?

Haha, saugus režimas... pats jo ieškau kai nemiegu tris paras. Ne, kompiuteris – brangi prekė. Vežu daugybę. Rekomenduoju – originalioje dėžėje su putplasčiu. Jei nebeturite – apsukite bent trijų sluoksnių burbuline plėvele. Drabužiai – ne pakankama apsauga, jei ant viršaus guls koks nors metalinis stalas. Buvę atvejų, kad ekranas... na, tamsėja. Vieną kartą klientas sukišo kompiuterį į krepšį su tuo apvaliu daiktu. Sulūžo. Dėl elektrostatinės ar vibracijos – nežinau. Aš ne IT specialistas. Bet žinau, kad temperatūros svyravimai mašinoje nėra pavojingi, tikros dežės stoka – pavojinga. Ir darykit atsargines kopijas.

Popieriai, muitai ir post-Brexit tikrovė

Ar dabar reikia specialių popierių siunčiant dėžę į Angliją?

Ai, tas Brexit... Buvau įpratęs, kad ES – laisvas judėjimas. Dabar reikia muitinės deklaracijos. Tai ne baisu, bet reikia. Mes padedame užpildyti. Sąrašas turinio – angliškai, su apytikslėmis vertėmis. Ne visada viską tikriną, bet pildyti privaloma. Vieną kartą klientas parašė „stuff“ ir „other things“ – muitininkai nesijuokė. Teko rašyti iš naujo. Taip, papildomos kainos muitams – jei siunčiate naujus daiktus parduoti. Jei verčiasi per galvą, kad nereikia mokėti – klystate. Mes neapdraudžiam nuo muito, jei pats turinys apgavo. Neseniai pasikeitė taisyklės dėl... na, kažko biurokinio (tiksliai nepamenu pavadinimo, bet biure tiksliai žinom).

Kas būna, jei atidarę dėžę randa kažką nereikalingo?

Nebūna taip, kad policija sulaiko jus asmeniškai. Bet siunta stringa. Muitinė gali sunaikinti, grąžinti arba apmokestinti kaip komercinį krovinį. Vieną kartą vyrukas norėjo išsiųsti du pneumatinius šautuvus. Aš nevežu ginklų, bet jis tylėjo. Sulaikė. Teko tvarkytis ilgiau nei savaitę. Blogiausia, kai žmonės įmeta vaistus be receptų. Tada jau rimtesnė situacija. Aš visada klausiu – ar nėra ko slėpti? Jei atsakymas įtartinas, atidarom patikrint. Ne savivalė – o savisauga. Nes problemos kelyje man nereikia. Ir jums nereikia advokato Anglijoje. Būna, kad kompanijos žada „pravežti bet ką“ – nepatikėkit.

Apie drąsą, draudimus ir tuos, kurie meluoja

Ar tikrai viskas apdrausta, kai jūs sakote, kad taip?

Čia jau aš papūsiu į švilpuką, kurio niekas nenori girdėti. Ne visi vežėjai turi normalų CMR draudimą. Kai kurie sako „apdrausta“, o turi tik privalomą autoparko draudimą. Tai lyg drausti automobilį, o ne krovinį. Skirtumas milžiniškas. Mes turim krovinio draudimą iki tam tikros sumos, bet jis nepadengia natūralaus suplyšimo arba aplamdytos pakuotės. Jei dėžė buvo minkšta kaip šlepetė – aš neatsakingas, kad viduje sutrupėjo puodas. Būna blogų kompanijų, kurios apskritai nieko neturi. Kaip atskirti? Paprašykite draudimo poliso numerio. Jeigu susinervina arba atsako „pasitikėkite“ – raukites. Rimtas patarimas.

Kodėl vieni ima pinigus iš anksto, o kiti tik atvežę?

Aš naktimis geriau miegu, kai bent pusė sumos sąskaitoje. Bet praktika tokia – nauji klientai dažnai moką iš anksto arba avansą. Pažįstami, kurie jau trečią kartą – galima ir pabaigoje. Buvo labai nemalonus atvejis prieš trejus metus. Atvežiau sofą, stalą, tris dėžes į Braitoną. Klientas sako – oi, dabar neturiu grynųjų, kortelė nepaeina. Laukiu valandą prie durų. Galų gale paskambino draugas atvežęs. Daugiau niekada. Dabar jei nemokama prieš tai – bent septyniasdešimt procentų. Jeigu kvepia abejone, nevežu tol, kol nematau pavedimo. Kartaliaiškai, bet saugiau mano nervams.

Mikroautobusas ar kurjeris – kam ką rinktis

Kuo skirtinga siųsti DHL ir vežti su jūsų mikroautobusu į Angliją?

DHL – dievai žino kur. Mikroautobusas – aš žinau kur, nes pats važiuoju arba mano žmogus. Dažnai vadinama door-to-door. Ne į terminalą rūsyje, o prie jūsų durų. DHL gerai tinka dokumentams, nedidelėms dėžutėms. Bet jei siunčiatės dvidešimt kilogramų knygų, šaldytuvą, dviratį – jie perskaičiuoja pagal svorį ir apimtį. Ten kosminės kainos. Aš vežu kaip grupuotą arba perkraustymo krovinį. Jūsų daiktai stovi šalia kitų siuntų, bet atskirti ir paženklinti. Ne sandėlys su tūkstančiais pakuočių. Ir dar – aš galiu atvežti pirmadienį 19 val., jei dirbat iki 18. DHL į terminalą – savaitgalį neradęs.

Ar mikroautobuse mano daiktai maišosi su svetimais?

Aha, dažnai žmonės to nešneka balsu, o galvoje sukasi. Taip, mikroautobusas būna su kelių klientų siuntomis, jei neturite visos mašinos sau. Bet jie nesusimaišo ta prasme, kad prarandami. Kiekviena siunta paženklinta lipduku, dažnai surišta plėvele atskirai. Jūsų dėžė su drabužiais nestovi ant kaimyno lėkščių. Nors buvo atvejis, kai vieno senjoro krėslas taip įsirėžė į kitą baldą, kad atvykus teko atpjauti virves. Dabar dedame apsaugines medžiagas tarp daiktų. Bet taip, dalijatės erdve. Tai ne limuzinas. Jei norite absoliučios vienatvės savo daiktams – reikia samdyti visą mikroautobusą. Tada kaina kinta kardinaliai.

Ar mikroautobusas visada pigesnis variantas į Angliją?

Ne, ne visada. Kartais pavienė nedidelė siunta paštu arba kurjeriu kainuos pigiau nei mano vietos rezervacija. Aš to neneigiu. Buvo atvejis, kai moteris norėjo siųsti vieną voką, aš pasakiau kainą, ji palygino – paštas triskart pigiau. Močiutės vokas tikrai per paštą, o ne per mane. Bet kai reikia pervežti kėdę, lovą, dėžę su taurėmis – mano kaina fiksuojasi vietai, o jų kaina šokinėja. Yra ta riba, po kurios aš tampu racionaliu pasirinkimu. Ir dar – jeigu turite penkiasdešimt dėžių – mikroautobusas būna net pigiau nei konteineris, nes greičiau ir be muitinių vargų.

Pakavimas – daug svarbiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio

Kokia pakuotė geriausia – kartonas, lagaminas ar dideli maišai?

Kartonas. Taškas. Lagaminai – gražūs, bet neatsparūs, kai ant viršaus kraunasi kita dėžė. Plastikiniai maišai – absoliutus blogis. Buvęs atvejis... o Dieve, kaip gėda prisiminti. Šeima supakavo visus žieminius drabužius į didžiulius maišus su užtrauktukais. Mikroautobuse jie slydo, trūko, pabyrėjo. Atidarius duris Anglijoj, atrodė kaip šiukšlynas. Dabar reikalauju – jei maišai, tai tik viduje. Išorėje – dvigubi kartonai. Jei skysti daiktai – dėžė plius plėvelė. Jei veidrodis – kampai apsaugoti medinėm rievėm. Arba bent laikraščiu, bet geriau putplastis. Ir negerkite kavos prieš pakuojant – šlapios dėmės atrodo įtartinai.

Ar reikia žymėti „stikliui“ jei ten tiesiog rūbai?

Žiūrėkit, jei ant dėžės didelėmis raudonomis raidėmis rašo „STIKLAS“, o viduje kojinės – muitininkai atidaro susidomėję. Ir tada piktinasi, kad švaistote laiką. Rašykit tai, kas yra viduje. Drabužiai – „clothes“. Indai – „dishes“. Jei yra truputį stiklo – „fragile parts“. Vienas klientas turėjo keturiolika dėžių ir ant dviejų rašė „books“, o viduje – elektroniką. Kodėl? Nežinau. Galbūt norėjo apsaugoti nuo vagių. Bet muitinėje atidarė knygų dėžę, rado planšetes. Prasidėjo klausimai. Tiesa ant dėžės sutaupo laiką visiems, o melas – brangūs pažadai. Nepasitikėkite tais, kurie liepia rašyti netiesą.

Kaip atskirti rimtą vežėją nuo apgaviko

Ant ką atkreipti dėmesio renkantis, kas gabens siuntas į Angliją?

Pirmiausia – ar turi normalų telefono numerį, ar tik Messenger? Rimtas vežėjas atsako ir sekmadienį vakare, ir ryte. Ne per sekundę, bet per dieną turėtų. Antra – ar duoda sąskaitą arba bent kvitą. Jeigu tik žodinis susitarimas ir pinigai į rankas – rizikinga. Trečia – ar rodo draudimą. Ketvirta – ar turi vizualaus kontakto, foto, video. Bloga kompanija slėps informaciją, slėps automobilio numerį. Dar vienas dalykas – per maža kaina. Jeigu suma gerokai žemiau rinkos – kažkur yra klastinga skylė. Arba nėra draudimo, arba nėra licencijos, arba išvis nevažiuos. Aš mačiau visus šiuos filmus.

Ką daryti, jei siunta nepasiekė kelionės pabaigos?

Wow, sunkus klausimas. Pirma, nepanikuokit per pirmą savaitę. Kartais automobilis stringa, vairuotojas serga, būna force majeure. Antra – skambinkite. Jeigu nekelia tris dienas – blogas ženklas. Trečia – jei turėjote sutartį ir pavedimą – yra kur kreiptis. Jeigu mokėjote grynaisiais be kvito... na, tada vargu. Aš prisimenu vieną atvejį prieš penkerius metus, kai kolega tiesiog dingo su pusiau pilnu mikroautobusu. Klientai skambino man, nors aš čia nieko prieš nebuvau. Radom jį galų gale, bet daiktai buvo pardavinėjami internete. Jo. Taip būna. Todėl rinkitės pagal rekomendacijas, o ne pagal gražiausią skelbimą.

Finansai, maršrutai atgal ir smulkmenos apie kurias niekas nekalba

Ar priimate pavedimą ar tik grynuosius mikroautobuse?

Grynieji mikroautobuse – paskutinis prašymas. Aš vairuoju, skaičiuoju, vargstu. Bankinis pavedimas – idealu. Revolut irgi priimu, nes ten greitai. Kortele sumokėti galima jeigu turiu terminalą, bet ne visada turiu kišenėje. Dažniausiai sąskaita išrašoma prieš kelionę, pavedimas, ir viskas. Grynieji – tik Anglijos pusėje, jeigu klientas prašo atvykus, bet tada aš darau kvitą ant popiergalio.