Gabenimas į Angliją: nuo durų iki durų per trumpiausią laiką

Sveikas. Jei skaitai šį tekstą, greičiausiai tavo butas primena karą – aplink dėžes, o galvoje štilis, nes reikia važiuoti į Angliją. Aš šituose tarptautiniuose pervežimuose praleidau jau dvidešimt ketverius metus, ir šventai prisiekiu: gabentis į Angliją įmanoma be nervų tikrinimo, jei žinai keletą dalykų. Nevesiu tavęs per biurokratinius slalomus kaip kabinetinis konsultantas – paprasčiausiai paaiškinsiu, kaip tai vyksta realiai, su visomis spūstimis prie Calais ir pamirštomis dėžėmis. Nesvarbu, ar veži visą butą į Londoną, ar tik penkias dėžes į mažą miestelį – principas tas pats. Pradėkim nuo kainos, nes visi visada pradeda nuo kainos.

Pradžia ir kaina

Kiek maždaug kainuoja pervežimas į Londoną mano daiktams?

Vieno atsakymo nėra, bet jei turite dviejų kambarių butą ir važiuojate į Londoną, svyruoja nuo 800 iki 2500 eurų. Kodėl skirtumas? Nes vieni atvažiuoja su mikroautobusu, pakrauna ir važiuoja. Kiti siunčia dalinį krovinį didelėje fūroje. Aš asmeniškai mieliau renkuosi pilną krovinį klientui, nes mačiau, kaip daliniai sstringa muitinėje, jei vienas klientas neturi dokumentų. Taupymas tada virsta galvos skausmu. Aišku, jei turite penkias dėžes – fūra absurdas.

O kodėl viena įmonė pasiūlė 600, o kita 3000? Ar čia apgavystė?

Atsargiai su tomis žemomis kainomis. Yra įmonių, kurios tyčia duoda kainą žemiau rinkos, o paskui prideda už aukštą be lifto, už laukimą, už pakavimą. Mačiau atvejį, kai prikūrė papildomai 900 svarų. Solidi firma iš karto sako: fiksuota kaina galioja, jei viskas taip, kaip aprašyta. Todėl skambindami būtinai aprašykite ne tik miestą, bet ar yra parkavimas, aukštai, pianinas. Tas 600 gali būti tik žemėlapis be kelio.

Pakavimas – kur viskas paprasta, bet ne visada

Ar man pačiam reikia pakuoti, ar jūs tai darote?

Mes galim, bet ne visada to reikia. (Šitoj vietoj pataisysiu – anksčiau visada pakuodavome, bet dabar daugelis taupo.) Jei turite rūbų ir smulkmenų – pakuokite patys. Dėžės pigios, popierinių rankšluosčių vidun – ir važiuoja. Bet jei turite porcelianą ar senelės vazą, vertą daugiau už jūsų mašiną – tada pasikvieskite mus. Yra draudimo niuansas: pakuojate patys ir dūžta – dažniausiai jūsų bėda. O jei mes – tada mūsų. Buvo klientė Vilniuje, prisipakavo į plastikines parduotuvių... tas maišelius. Spinta atvažiavo kaip dėlionė.

Kiek dėžių reikės, jei gyvenu vieno kambario bute?

Maždaug penkiolika–dvidešimt. Bet visi skirtingi – vieni asketiškai, kiti iki lubų. Geriausias būdas: pažiūrėkite į kambarį ir įsivaizduokite, kad viskas turi tilpti į dėžes. Spintų turinys užima daugiau nei atrodo. Vienas klientas sake, kad dešimt. Atvažiavom – penkiasdešimt penkios. Užsisakykite daugiau nei manote. Likučius parduosite ar mamai, o jei pritrūks paskutinę dieną – kainuos dvigubai, nervų neįskaičiuojant.

Ar mano šaldytuvą galima vežti? Kaip jį paruošti?

Galima, bet tik atitirpintą ir išvalytą. Kartą vežėme šaldytuvą, kuriame liko kefyras. Keltas, svyravimai – tas kefyras tapo karine zona. Ne tik dvokė, bet išbėgo ant kito kliento kilimo. Šaldytuvą reikia aprišti filmu, duris priklijuoti juosta. Palaukite parą po atitirpinimo, nes drėgmė viduje blogai. Transportuojant geriausia stovint pastatyti, nors dėl vietos stokos kai kurie nori gulinti. Ne, aš geriau tylėsiu – stovint.

Ar reikia išardyti lovą ir paskutinę naktį miegoti ant grindų?

Išardykite rytą prieš išvykstant. Paskutinę naktį ant čiužinio grindyse galima, aš taip dariau persikraustydamas į Kauną prieš dvidešimt metų. Kai kurios lovos išsilanksto per minutę, kitos – veržlių košmaras. Jei neturite įrankių, atsivežame. Žmonės galvoja, kad baldai keliauja kaip yra, bet Anglijos senesnių namų durys siauros. Sofos kampas nepralenda, tada per langą. Būna linksma, ypač kai lyja.

Kelias – kas vyksta mašinoje ir kelyje

Kiek laiko daiktai važiuos iki Anglijos?

Tiesiai iš Lietuvos – maždaug trys–keturios dienos. Prikauso nuo to, ar keltas iš Klaipėdos, ar per Europą. Dabar populiaru per Olandiją, Prancūziją. Bet realiai mašina dar kraunama, iškraunama, stovi muitinėje. Klientui atrodo savaitė. Yra greitesnis lėktuvu, bet kita kaina ir svorio limitas. Gabenimas į Angliją krovininiu automobiliui paprastai užtrunka savaitę nuo sutarties pasirašymo iki daiktų padėjimo į kambarį.

Ar mano daiktai bus vieninteliai mašinoje?

Jei mokate už pilną krovinį – taip, vieninteliai. Aš dažnai rekomenduoju pilną, nors ir brangiau. Kodėl? Mačiau, kai daliniame krovinyje kažkas įmeta dviratį be pakuotės, jis nutrina kito žmogaus televizorių. O be to, jei vienas klientas pasimetęs su dokumentais pasienyje – stringa visi kartu. Aišku, jei turite vos keturias dėžes – fūra absurdas. Tada mikroautobusas, daiktai atskirti nuo svetimų. Svarbiausia – kad būtų atskirti.

Ar galiu važiuoti kartu su vairuotoju?

Techniškai ne. Oficialiai mūsų draudimas nedengia keleivių, o vairuotojai turi grafiką. Bet vilniečiai kartais nori sutaupyti bilietui. Suprantu, bet tenka dvidešimt kartų pasisveikinti ir diskutuoti apie politiką. Tiesa, anksčiau tai buvo paprasčiau, kol nebuvo tiek taisyklių. Geriau paskristi atskirai, oriai atvykti, o daiktus mes pristatysime. Vairuotojai ir taip pavargę. Nekrainkite jų dar labiau.

Kas jei vairuotojas vėluoja dėl eilių Kalais ar Doverio?

Nutinka. Mes planuojame, kad neužsiciklintų, bet pasienis yra pasienis. Ypač Doveris. Kartais eilės – dvidešimt kilometrų. Arba kontrolieriai patikrina mūsų mašiną. Tada vėluojame. Skambiname ir rašome – neverkiame užpakalio. Jei privalote gauti butą šeštadienį 10:00 – neplanuokite taškaus atvykimo. Visada reikia buferio. Padedame, kai padedame. Toks darbas. Kartais vairuotojas pagreitina, bet saugumas svarbiau.

Popieriai – po Brexit viskas kitaip

Kaip ten yra su muitais dabar, kai Anglija nebe ES?

Šitoj vietoj galiu klysti, nes taisyklės dažnai keičiasi, bet jei perkeliate asmeninius naudotus daiktus, paprastai muitų nemokate. Reikia ToR1 formos. (Anksčiau ji vadinosi kitaip, dabar jau ToR1, taip patikslinu.) Jei vežiate kažką naujo – pavyzdžiui, savaitę pirktą – muitininkai gali klausti sąskaitų. Jie žmonės, ne robotai. Kartais prašo, kartais ne. Pasiruoškite sąrašą, apytikslę vertę, senumo įrodymą. Kitaip daiktai stos sandėlyje už jūsų pinigus.

Ar tikrai reikia rašyti visų daiktų sąrašą?

Reikia. Ne iki vinutės, bet apytiksliai. Rašyti „vaza – 5 eurai“ skamba juokingai, bet jei tokių dvidešimt ir visos sudužo – draudimui reikia įrodymo. Be to, muitinę sąrašas greitina. Kai kurie klausia: „mano daiktai, kam jums rūpinti?“ O mes: mums rūpi, nes kitaip nepraleis. Sąrašas ne turi būti romanas. Du A4 puslapiai užtenka. Smulkmenas grupuokite – „virtuvės reikmenys x 1 dėžė“. Paprasta, jei neignoruojama.

Ar galiu vežti alkoholio, degtukų ar ginklų?

Ne. Alkoholis ribotas, degtukai – pavojingi kroviniai, o ginklai – jau visai kita kalba. Turime teisę atsisakyti, jei radę nelegalius daiktus. Ir radome. Kartą klientas... ne, geriau nepasakosiu. Tiesiog – ne. Dėl alkoholio – butelis vyno gali praslysti, bet kolekcija – ne. Degtikai, lakas, dažų aerozoliai – degūs, turi keliauti sertifikuotu keliu, kurį mes retai organizuojame dėl biurokratijos. Geriau palikite kaimynams. Bus linksmiau.

Anglija – kai jau atvažiavome

Ar tikrai daiktus atnešite iki buto durų, ar tik iki gatvės?

Durų iki durų – taip, bet tai nereiškia, kad nešime į septintą aukštą be lifto. Apie tai kalbama iš anksto. Jeigu Londono centre, kur sustoti galima vos penkioms minutėms – reikia pagalbininkų. Mes einame iki lifto arba laiptinės pradžios. Tolesnis nešimas – derinamas atskirai. Būna, klientas galvoja, kad sudėliosime į spintas. Ne, sudėliojimas – atskira paslauga. Durų iki durų reiškia, kad daiktai kerta slenkstį. Nebent sutarta kitaip.

O kas jei mano sofa netelpa į naujų namų duris Anglijoje?

Tai klasika. Anglijos senesnių namų durys siauros. Vieno kliento sofą tempėme per langą antrą aukštą – reikėjo autokrano. Kainavo papildomai, bet baldai buvo brangesni už kraną. Todėl prieš gabentis į Angliją didelius baldus pasimatuokite duris ir koridorius. Jei sofa transformuojasi – puiku. Jei monolitinė – gali tekti verstis į architektus. Turime įrankius išardyti, bet kai kurie baldai po to nebeužsideda. Tada sprendimas – palikti kieme su užrašu „free“.

Kaip būna, jei dar nežinau tikslaus adreso Anglijoje?

Būna dažnai. Žmonės žino miestą, bet buto dar nerado. Tada vežame į saugyklą – yra tokių netoli Birmingham ar Londono pakraščių. Mėnesį–du gali laukti. Bet žinokite – kiekviena diena saugojimo kainuoja. Nežinau kiek centų, bet kainuoja. Geriausia – žinoti adresą. Jei ne – reikia atsarginio plano. Būna klientai atvažiuoja apžiūrėti, o aš su mašina stoviu apylinkėje. Toks nepastovumas vargina visus. Fiksuokite adresą prieš savaitę.

Ar galima palikti daiktus jūsų saugykloje Lietuvoje ir pasiimti vėliau?

Galima per partnerius Vilniuje ar Kaune. Bet aš asmeniškai nemėgstu ilgų saugojimų – ne dėl saugumo, o todėl, kad žmonės pamiršta, kas ten yra. Prabėga metai, skambina: „o kur mano žiedas?“ O žiedas dėžėje, supakuotoj prieš metus. Trumpam laikui – taip. Ilgam – geriau vežkite iš karto. Laikina saugykla tinka lakstantiems tarp šalių darbe. Ai, nukrypau. Tiesiog sutarkite terminus iš anksto, kad nereikėtų atspėlioti.

Kas jei aš tik išsikrausčius pamatau, kad trūksta dėžės?

Oi. Tai blogiausia, kas gali nutikti. Pirma – nereikia panikuoti. Dažnai dėžė atvažiuoja paskutinė, nes buvo užkrauta kitoje pusėje. Jei tikrai trūksta – skambinkite nedelsiant. Turime sąrašus. Būna, dėžė pasilieka saugykloje ar nukrito kitoje apkrovoje. Blogose kompanijose praradimai dažnesni, bet pas mus per dvidešimt metų – vienetai. Fiksuojame vaizdą prieš pakraudami. Taigi, jei trūksta – diena ar dvi, bet dažniausiai randame. Tik netylėkite mėnesį, tada ir ieškoti sudėtinga.

Smulkmenos, kurios paskui nebesmulkios

Ar galima transportuoti augintinį kartu su baldais?

Šuns nevešime į dėžių skyrių. Augintiniams reikia veterinarinio paso, skiepų, o po Brexito – papildomų dokumentų. Bet mes gyvūnų nevežame – ne todėl, kad nenorim, o kad tam reikia specialaus leidimo, kurio neturime. Tiesą sakant, seniau kartą vežėme retriverį draugo mašinoj... bet tai buvo neoficialiai. Skrydis lėktuvu saugesnis. Dėl daiktų – jie važiuoja atskirai. Gyvūnas keliauja jūsų draugijoje, o sofos – mūsų. Tokia jau hierarchija.

Kaip geriau mokėti – prieš išvežimą ar kai atvešite?

Standartiškai – avansas ir likutis iškrovimo metu. Pirmą kartą – 30 procentų prieš, 70 atvykus. Atsiskaitoma eurais arba svarais, kaip sutarta. Būna nori mokėti po savaitės. Aš mėgstu grynus dienos metu – mažiau popierizmo. Atvejis buvo: klientas žadėjo „rytoj“, rytas užtruko mėnesį. Dėl to taisyklė – atsiskaitymas tą pačią dieną. Skamba kieta, bet apsaugo abu puses. (Taip, „abi puses“ – čia mano mintys bėga greičiau nei pirštai rašo).

Ar vežate tik į Londoną, ar ir į mažesnius miestelius, pvz., Peterborough?

Į visus. Londonas populiariausias, bet važiuojam į Birmingham, Manchester, Bristol, į mažesnius – Peterborough, Luton, Coventry. Mažesni miesteliai kartais patogesni – mažiau eismo, lengviau iškrauti. Problema tik jei miestelis tolokai ir jūs vienintelis klientas – kaina šoka, nes mašina važiuoja specialiai. Jei gauna keli kroviniai – normalu. Ne tik sostinė. Vežėm į kaimą netoli Shrewsbury – avys pasitiko greičiau nei kaimynai. Ramu buvo.

Kas jei aš visai užmiršau paminėti, kad turiu pianiną?

Sunku. Pianinas sveria daug, reikia įrangos, kartais krano. Jei sužinome tik atvažiavę – problemų. Turime diržus, bet fūroje turi būti vieta. Vienas klientas sake „dar staliukas rūsyje“. Staliukas – 300 kilogramų instrumentas. Pakraunam, bet kaina ir laikas keičiasi. Todėl būtina paminėti iš anksto. Žmonės drovisi, galvoja, kad brangu. Taip, brangu, bet nutylėjus – dar brangiau ir nemaloniau. Ypač jei dėl to stringa visas tvarkaraštis.

Ar draudimas tikrai padės, jei daiktai sudūš?

Padės, bet ne visada. Draudimas dengia eismo įvykius, vagystes iš užrakintos mašinos, neatsargų tvarkymą. Bet jei pats įpakavote krištolą į laikraščius – rizika jūsų. Siūlome vidutinį draudimą įskaičiuotą, galima padidinti. Svarbu – nufotografuoti vertingus daiktus prieš pakraudami. Be nuotraukų – vargiai įrodysite, kad vaza verta 500 eurų. Draudikai biurokratai. Aš jų nemėgstu, bet be jų... žiūrėkit, vėl norėjau pasakyti filosofiją. Trumpai – draustis verta, bet sąžiningai.

Ką pasiimti pirmiausia – daiktus ar dokumentus?

Dokumentus. Visada. Pasą, sutartis, raktus. Daiktai – tai daiktai. Be chalatų porai dienų išgyvensite. Bet be paso pasienyje – nuskilsite. Kartą klientui sakiau: pasiimkite dantų šepetėlį ir kelnes, o visą kitą atvešime. Jis nusijuokė, bet suprato. Dokumentų praradimas – katastrofa, daiktų atgavimas – techninis dalykas. Neretinkite paskutinę minutę, kai fūra kieme jau pypsena. Tada pamirštate ir telefoną, ir protokolą.

Ar jūs tiksliai žinote, kiek dienų užtruks visas procesas?

Jeigu atvirai – nežinau iki valandos. Galiu apytikriai, remdamasis patirtimi, bet kiekvienas krovinys unikalus. Atsimenu, planavome keturias dienas, o paskui snigo prie Calais. Prisnigo – stovėjome pusantros paros. Klientas piktas, aš irgi. Toks jau darbas. Planuokite savaitę, džiaugsitės, jei greičiau. Pervežimai – ne traukinys. Butinai palikite laiko atsargą. Oi, ką čia rašau. Tiesiog nespauskite mūsų į kampą dėl minučių.

Gabenimas į Angliją nėra raketų mokslas, bet ir ne pasivažinėjimas kiemu. Jei suprasite, kad kaina priklauso nuo visko, ką matote aplink, kad durų iki durų – ne stebuklas, o sutartis, ir kad popieriai svarbiau už sofą – pusė darbo jau padaryta. Suraskite žmogų, kuris kalba aiškiai, o ne transliuoja reklamą. Aš jau dvidešimt ketverius metus šitame kelyje, ir galiu pasakyti: viskas įmanoma, jei tik nesusimovama pirmu žingsniu. Sėkmės. Ir neužmirškite paso. Rimtai.