Gabenimas į Angliją mikroautobusu: ką verta žinoti prieš kelionę

Jau beveik dvidešimt ketverius metus sukuosi tarptautinių pervežimų srityje. Matau, kaip žmonės planuoja išvykimą į Angliją ir galvoja, kad gabenimas mikroautobusu – tai tiesiog sėdi, važiuoji, iškrauni. Realybė kitokia. Nebloga, bet turi niuansų. Ypač jei ieškote varianto pigiai ir greitai. Kartais tas „pigiai“ paverčia kelionę nemenku iššūkiu, o „greitai“ – ilgu lūkimu pasienyje. Taigi, jei ruošiatės kraustytis ar siųsti daiktus, pasisėdėkite, papasakosiu, kaip viskas vyksta iš tiesų. Nepamirškite: kiekviena kelionė truputį kitokia, nes klientai skirtingi, o keliai – irgi.

Kainos, laikas ir nepaskendimas tarp pasiūlymų

Kiek maždaug kainuoja gabenimas į Angliją mikroautobusu?

Nuo šimto iki keturių šimtų eurų, bet tai labai grubiai. Viskas priklauso nuo daiktų kiekio, krovimo miesto ir iškrovimo vietos. Studentas su dviem krepšiais iš Kauno į Birmingham mokėjo pusantro šimto. Šeima iš Klaipėdos į Londoną su pilnu busu – gerokai daugiau. Dar prisideda kuro kainų svyravimai. Žiemą paprastai brangiau. Geriau pasakyk tikslius adresus, tada sudėliosiu realią sumą, o ne spėliosiu.

Ar tikrai pigiau važiuoti mikroautobusu negu dideliu furgonu?

Taip, jei daiktų nedaug. Furgonas suni daugiau kuro, o vairuotojas prašo didesnio užmokesčio. Bet jei turi daugiau negu dvylika dėžių, mikroautobusas gali pritrūkti vietos. Tada reikia dviejų reisų ir nebebus pigiau. Būna klientų, kurie bando sutalpinti viską į mažesnę mašiną tik dėl kainos, bet paskui primoka. Vyrukas iš Panevėžio bandė įsprausti trijų kambarių butą į devynių vietų busiuką. Nepavyko.

Kiek laiko trunka kelionė iš Lietuvos į Angliją realiai?

Teoriškai per dvi paras. Praktiškai – tris ar keturias. Prisideda krovimas, keliai, oras, pasienio eilės. Kartais pasieniečiai patikrina giliau – stovi valandą kitą. Aš pats buvau pakeliui keturiasdešimt valandų, bet tada naktinėja per Vokietiją beveik be stabdžių. Ne visada taip išeina, ypač jei vežate augintinį – privaloma sustoti dažniau. Arba jei vairuotojas pavargsta ir reikia pernakvoti.

Ar galiu išsiderėti kainą, jei lagaminų tik keli?

Galima, bet ne visada verta. Jei vežėjas jau turi pilną busą ir tavo trys lagaminai telpa į kampą – sutiks pigiau. Bet jei specialiai dėl tavęs važiuoja per pusę Lietuvos, kainos nenumuš. Žmonės pyksta, kad už mažus daiktus moki beveik tiek pat. Nafta kainuoja vienodai, ar sofa, ar krepšys. Bet jei teisingai lūkestus sumanysi – derėtis galima. Tik ne visi vežėjai to nori, ypač piko sezono metu.

Ar reikia mokėti visą sumą iš karto ar galiu dalimis?

Čia kaip susitarsi. Aš dirbu penkiasdešimt prie penkiasdešimt – pusė prieš, pusė pasiekus. Yra tokių, kur prašo septyniasdešimt ar net viską į priekį. Atsargiau su tais, kurie ima viską anksčiau laiko. Nepasakyčiau, kad visi tokie sukčiai (turbūt per stipriai pasakiau), bet rizika didesnė. Vaikinas iš Alytaus sumokėjo du šimtus prieš mėnesį – vežėjas dingo. Rimtai. Taip nutinka, kai pasirenki vien pagal kainą.

Daiktai, pakuotė ir vietos išnaudojimas

Kiek daiktų maždaug telpa į paprastą mikroautobusą?

Standartinis devynviečis, išėmus kėdes, praryja dviejų kambarių buto daiktus. Maždaug šeši – keturiolika kubinių metrų, priklauso nuo modelio. Sofa, spinta, dėžės – tilps. Bet jei lovą turi neišardomą, gali kilti problemų ją įkišant pro duris. Sykį broliai su seserimi bandė įsprausti pianiną. Nepavyko, teko furgonas. Planuok išmatavimus, o ne tik kiekį. Tai sutaupo nervų visiems.

Ar pakuoju pats, ar tai padaro vežėjas?

Paprastai pakuoji pats, nors kai kurie padės už papildomą mokestį. Aš patariu neskubėti. Daiktas, suvyniotas į vieną popieriaus sluoksnį, atkeliauja subraižytas. Storašonės dėžės tikrai apsaugo. Klientė iš Mažeikių sudėjo indus į parduotuvių maišus – istorija be laimingos pabaigos. Nepalikau scenos, bet viduje gailėjausi. Geriau investuoti į bublio foliją ir žymėti trapu. Sutaupysi nervų.

Kas jei sudedu daiktus bet kaip, be tvarkos?

Rizikuoji maišalyne. Mikroautobusai turi banguotas grindis, daiktai kelionėje slankioja. Sunkūs žemyn, trapūs vidurin, niekas neturi važiuoti ant nieko kito. Buvo toks atvejis – klientas pasakė „aš pats supakuosiu“, o paskui spintelės durelės išsiskėtė ir subraižė šaldytuvą. Bandėme įrodyti, kad tai ne vairuotojo kaltė. Sunku. Jei pats kraunei – pats atsakingas. Arba pasitark su vežėju iš anksto.

Ar galima buitinę techniką vežti mikroautobusu?

Galima, bet skalbyklė sunki, o busiukas turi svorio limitą. Reikia pritvirtinti. Anglijoje kištukai kitokie, bet prietaisai veikia su adapteriu. Šaldytuvą privalu atitirpinti prieš kelias dienas – kondensatas pritekės. Kartą pamiršau tai pasakyti klientui iš Joniškio. Lašėjo visa kelionę. Negerai. Dabar primenu po kelis kartus, kartais net nervindamas. Bet geriau jau perspėti negu gailėtis.

Ar galiu gabenti vazoninius augalus į Jungtinę Karalystę?

Po Brexit čia slidus reikalas. Be dokumentų paprastai neleidžiama. Žmonės bando paslėpti vazonėlius tarp antklodžių, bet radus – konfiskuoja. Ar baudžia? Sunku pasakyti, maniškų dar nebaudė, bet gali pažeidimą fiksuoti. Be to, augalai kelyje nuvys nuo temperatūros svyravimų. Net jei leistų – ar verta? Aš asmeniškai nerekomenduočiau, nors sentimentalią vertę suprantu. Geriau nufotografuok ir palik namie.

Dokumentai, pasienis ir tos nepogios taisyklės

Kokių dokumentų reikia gabenant asmeninius daiktus dabar?

Reikia daiktų sąrašo, dažniausiai angliškai. Kartais prašo tapatybės dokumentų kopijų ir paskirties adreso. Automobiliui – techniniai bei registracijos pažymėjimai. Lagaminams pakanka sąrašiuko. Nors aš pastaruosius metus dažniausiai vežioju jau susiformavusiems klientams, ir gal kai kurios smulkmenos pasikeitė (tenka pripažinti – dabar kolegos tvarko man muitines). Pasitikslink pasieniečių puslapyje. Aš pasakysiu, ką žinau, bet šimto procentų garantijos neduosiu.

Ar muitinė tikrina kiekvieną mikroautobusą, važiuojantį į Angliją?

Ne kiekvieną, bet patikrinimų per daug. Kartais praleidžia akimis, kartais prašo atidaryti groteles. Jei vairuotojas ar dokumentai (o gal mašina – dokumentai tiksliau) kelia įtarimą, tikrina giliau. Calais ar Dover pasitaiko dažniau. Kartą stovėjome tris valandas, paskui patikrino penkias minutes. Kitą kartą – praleido lyg niekur nieko. Visko pasitaiko. Ruoškis blogiausiam, tikėkis normalaus.

Ar galiu vežti maisto produktų, kad nereikėtų leisti pinigų kelyje?

Savo vartojimui – taip, bet mėsa, pieno produktai ir kiaušiniai turi apribojimų. Dešrelės kelionei – gerai. Dešimt kilogramų sūrio draugui Londone – blogai. Gali konfiskuoti. Kelionių maistas ir siuntiniai draugams – skirtingi dalykai. Dėl tokių smulkmenų žmonės ir susiduria su keblemis pasienyje. Kai nežinai – palieki. Aš pats pasiimu duonos ir konservų, niekas neverčia mesti. Bet kiekius žinok.

Kas nutinka, jei pasieniečiai randa ko nereikia?

Konfiskuoja, gali bausti, o kelionė vėluoja be jokios kompensacijos. Kolega vežė cigarečių blokus – surado Doverio uoste. Mašiną išardė beveik iki variklio, klientas gavo baudą. Mikroautobusas vėlavo keturias valandas, kiti keleiviai buvo pikti. Čia ne filmas, kur viskas baigiasi per keturias minutes. Jei nežinai, ar leidžiama – neimk. Būna, kad ir nekalti daiktai atrodo įtartinai, kai blogai supakuoti.

Ar po Brexit viskas labai pasikeitė?

Pasikeitė, bet ne katastrofiškai. Daugiau popierių, deklaracijų, bet sieną vis tiek kerti keltu ar tuneliu. Kainos šiek tiek paaugo dėl papildomo laiko formalumams. Anksčiau laisviau, dabar griežčiau. Ypač gyvūnams ir augalams. Kai kurie vežėjai metė JK kryptį dėl biurokratijos. Mes tebedirbame, tik dabar dokumentus tvarko atsakingesni žmonės. Man asmeniškai buvo paprasčiau prieš dešimt metų, bet adaptuotis galima. Darbas vyksta toliau.

Kaip išsirinkti vežėją ir nepakliūti ant kulniukų

Kaip atskirti normalų vežėją nuo sukčiaus?

Normalus atsako į klausimus net kvailiausius. Turi telefono numerį, o ne tik socialinius tinklus. Sutinka parodyti automobilio dokumentus ar draudimą, jei prašai. Sukčius spaudžia: „skubėk, vietų mažai, mokėk dabar“. Kaina neįtikėtinai maža – palygink su kitais. Aš iš pradžių stebėdavau piktdžiugiškai, kaip žmonės kimba ant „penkiasdešimt eurų į Londoną“, bet dabar pykstu. Žmonės nori sutaupyti, aš irgi norėčiau, bet riba yra. Deja.

Ar verta rinktis tą, kuris žada „per vieną dieną Londone“?

Jei iš Vilniaus žada per parą – meluoja. Net tuščias be sustojimų nespėtų. Realiai – dvi tris paras. Tokios frazės dažnai reiškia, kad tave persodins į kitą reisą, kuris vėluos. Arba reklaminis triukas. Klausk, kada planuoja keltą ar tunelį, ir pats paskaičiuok valandas. Sykį bandžiau labai spėti – vilkikas avariją padarė priešais mane Prancūzijoje. Nepavyko. Tokių dalykų kelyje apstu. Neegzistuoja stebuklinga pavara.

Kas, jei mikroautobusas sugesta kelyje – kas atsakingas?

Teoriškai vežėjas, nors sutartyje gali būti sąlygų. Jei tu pats prašei vežti per daug sunkiai ir dėl to svyras – diskutuotina. Aš stengiuosi neimti viršsvorio, bet kai kurie kolegos... geriau nesakysiu viešai. Apie atsakomybę pakalbėk prieš pasirašant bet ką. Ir svarbiausia – patikrink civilinį draudimą. Kai kurie individualiai dirbantys jo neturi. Labai pavojinga tau. Jei kas nutiks ir nėra draudimo – liksi be daiktų ir be pinigų.

Ar būtina rašyti sutartį, jei tai tik „pažįstamas per pažįstamą“?

Būtina. Bent jau laiškas su visais susitarimais el. paštu, kad liktų įrodymas. Draugiški santykiai subyrėjo, kai vežėjas pametė daiktus ir atsisakė kalbėtis. Be popieriaus neturi jokių svertų. Grasinti teismu be įrodymų – tuščias oras. Aš net su kaimynu rašyčiau sutartį. Atrodo biurokratinis absurdas, bet apsaugo abu. Daiktai turi ne tik piniginę, bet ir emocinę vertę. Verčiau pakentėti nedrąsų pokalbį dabar, nei aiškintis po mėnesio.

Kodėl kai kurie vežėjai nebeatrašinėja po to, kai sumoku avansą?

Pasiėmė pinigus ir pradėjo kitą reisą. Tu tapai nebeaktualus klausimas. Jei turi daiktus pasikrovę – jautiesi visiškai bejėgis. Kartais tai organizaciniai nesklandumai, bet dažniau sąmoningas ignoravimas. Renkis tuos, kurie rašo bent trumputę „vėluosiu valandą“. Tyla po avanso – raudonos vėliavales signalas. Deja, rinka pilna tokių. Nežinau, kiek jų be licencijų laksto. Blogai, bet taip yra. Pasitikrink įmonės kodą, jei abejoji.

Kas kelyje, orai ir kitos smulkmenos

Ar tikrai taip būna, kad prie Eurotunelio stovi dešimt valandų?

Dešimt – gal ir ne, bet šešias valandas – taip. Prieš šventes ar savaitgaliais Calais būna siaubinga. Sykį vėjas sustabdė keltus, o tunelio eilė išsitiese iki begalybės. Žmonės lakstė ieškodami tualeto – busiuke jo nėra kaip autobuse. Toks lūkis nepagerina nuotaikos. Bilietai iš anksto padeda, bet stichija jų neatšaukia. Vairuotojai žino apylankas, bet kai eilė prieš akis, niekur nepasislėpsi. Fiziškai neįmanoma.

Kaip elgtis, jei vairuotojas pavargsta – ar jis turi keičiantį?

Legali įmonė – taip. Individualūs perkraustytojai dažnai važiuoja vieni. Aš sustoju, kai jaučiu, kad svyra akys. Kiti varo tolyn, nes laikas – pinigai. Tu gali pasiūlyti pamainą, bet draudimas gali neleisti vairuoti komercinį transportą be atitinkamų teisių. Geriau prieš kelionę paklausk, ar bus du vairuotojai. Ypač su vertingais daiktai. Pavargęs žmogus lengvai padaro klaidų. Aš sykį pats pametiau akinius nuo miego trūkumo. Laimei, nieko blogo nenutiko.

Ar galiu keliauti kartu su savo daiktais iki pat Anglijos?

Taip, jei yra vietos. Būna, kad busiukas supakuotas po lubas – tada vietos keleiviui nebeliks. Kartais vairuotojas ima du klientus, vieną išleidžia pakeliui, kitą veža tolyn. Patogu, nereikia pirkti atskiro skrydžio. Bet kelionė nėra kaip verslo klasė – sėdėsi ilgai, kojos pavargs, poza bus nenatūrali. Būk tam pasirengęs. Bent jau savo daiktus matai visą laiką ir gali pasitikrinti, ar niekas nedingo pakeliui.

Ar oras ar metų laikas turi įtakos kelionės kokybei?

Turi, ir didelę. Žiemą per Vokietiją ar Prancūziją gali pakliūt į sniegą – greitis krenta perpus. Vasarą mikroautobusai įkaista, jei kondicionierius silpnas. Aš mėgstu rugsėjį – dar šilta, bet nebeperkaitinta. Rudeniui teko matyti tokią liūtį prie Amsterdamo, kad autostrada pusiau užtvindyta. Vairavimas įtemptas. Geriau pavėlinti parą, nei rizikuoti. Klientai pyksta dėl vėlavimo, bet gyvybė svarbiau. Vežėjas turi žinoti savo ribas ir kartais atšaukti.

Ką daryti, jei atvykus į vietą paaiškėja, kad daiktai sudaužyti?

Pirmiausia – fiksuok telefonu iš karto. Nuotraukos, vaizdas. Tada skundas vežėjui, kol dar nepajudėjo tolyn. Su draudimu kompensuoja. Be jo – gamtos žvėris. Buvau pats pridirbęs – subraižiau veidrodį dėl blogo pritvirtinimo. Atlyginau. O buvo atvejis, kai klientė teigė, kad aš sudaužiau indaują, nors ji buvo supakuota tiesiog baisiai. Ginčas truko savaitę. Baigėsi be pinigų abiem pusėm. Nuoskauda liko. Geriausia filmuoti pakrovimą, jei jauti, kad gali kilti problemų.

Ar egzistuoja triukas, kaip dar labiau sutaupyti keliems žmonėms?

Taip. Jei keli žmonės į tą pačią vietą, dalijatės erdve ir sumomis. Mokate už dalį, o ne už visą busą. Gaunasi gerokai pigiau. Bet daiktai maišosi. Naudokit spalvotus lipdukus su pavardėm. Teko vežti tris studentes į Bristolį – maišai identiški. Dvi gavo savo, trečioji – svetimus drabužius. Kol supratom, buvau jau pakeliui atgal į Lietuvą. Žinutės skraidė savaitę. Linksma dabar, bet tada buvo pikta. Planuokite iš anksto.

Išvada

Gabenimas į Angliją mikroautobusu gali būti puikus sprendimas, jei nenori permokėti ir neveži visų namų vienu ypu. Bet svarbiausia – nesusigalvoti, kad viskas susitvarkys savaime tiesiog todėl, kad sumokėjai. Pasirinkite vairuotoją, kuris mokėtų atsakyti į pačius įvairiausius jūsų klausimus, pasirašykite bent jau minimalų susitarimą popieriuje ir nepirkite katės maiše. Kartais kelionėje nutinka keistenybės, kurių niekas nepamato iš anksto, bet dvidešimt keturi metai šioje veikloje rodo: jei viskas apgalvota, daiktai pasiekia Angliją sausų ir sveikų. Sėkmės jums kraustantis.